PATRIOTAI: AUKSINIAI IR EILINIAI

Seimą pasiekė nevyriausybinės Nepriklausomybės gynėjų sąjungos (NGS) iniciatyva įstatymu įtvirtinti specialųjį statusą nuo Kovo 11-osios iki Rugpjūčio pučo Maskvoje rugpjūčio 21 d. nepriklausomybę gynusiems asmenims. Idėjos autoriai tikina siekiantys viso labo moralinio įvertinimo – specialaus nepriklausomybės gynėjo pažymėjimo gyviesiems ir galimybės atitinkamu užrašu padabinti savo antkapį. Finansinio nuopelnų įvertinimas NGS nerūpi – kaip leidžiama suprasti, bent kol kas.

Esminiu idėjos projekto teiginiu, regis, reikėtų laikyti siūlymą minėtą statusą suteikti tik organizuotai struktūrai priklausiusiems Seimo ar Vilniaus televizijos bokšto gynėjams, šauliams, pasieniečiams ir kitiems savo patriotizmą dokumentais bei priesaika įteisinusiems asmenims. Jie esąs tautos aukso fondas. Tie, kurie į Juragius, prie anuometės Aukščiausios Tarybos ar televizijos bokšto skubėjo tik širdies balso vedini, NGS atstovų žodžiais, yra mažiau gerbtini. "Jeigu blogai, jie gali pabėgti", – apie tokius žmones šiandien sako NGS sekretorius Henrikas Narščius – ir įžeidžia tūkstančius Lietuvos piliečių. Sausio 13-osios aukas – beje, taip pat.

Gyvenimo priešaušryje žuvę Ignas Šimelionis, Darius Gerbutavičius, Loreta Asanavičiūtė ar savo planų tapti Lietuvos kariuomenės savanoriu nespėjęs įgyvendinti Virginijus Druskis – nė vienas jų prie televizijos bokšto nėjo pagal kokį nors oficialų budėjimo grafiką. Savo pilietiškumo kokia nors priesaika jie įforminti nespėjo – kaip ir pabėgti nuo iš tamsos klastingai išnirusių sovietų tankų.

Atrodė, kad skaičiuojant trečiąjį dešimtmetį nuo nepriklausomybės atkūrimo apie pastarąjį jau esame išgirdę keisčiausių teorijų, istorijų ir insinuacijų. Deja, absurdo indas, pasirodo, dar neišsemtas.