PAŽADUKAI, ARBA MANO ŽODIS: NORIU – DUODU, NORIU – ATSIIMU

Pastaruoju metu žmogus, besilaikantis duoto žodžio, tapo tokia pat retenybe, kaip naminių uogienių virti netinginti 20-metė. Frazė "kaip tarė, taip ir padarė" iškart asocijuojasi su pasakomis ne tik dėl atgyvenusio skambesio, bet ir prasilenkimo su realybe. Atrodo, kad gyvename laikais, kai kažką tartis ar planuoti nebetenka prasmės, nes vis vien jautiesi it loterijoje, kurioje, nepaisant entuziastingai išsakytų kieno nors ketinimų, nuotaika juos įvykdyti gali staiga dingti.

Nemaža pažadukų populiacijos dalis bazuojasi, kaip to ir reikėtų tikėtis, pasimatymų bei flirto platybėse. Tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties lovelasai svaidosi tvirtais "eisime" ir "veiksime" dažniau negu žaviomis šypsenomis, o paskui it kokios bitelės savųjų pažadų dalyti skrenda kitam žiedeliui. Bet tai dar galima traktuoti tiesiog kaip amžinojo romantinio žaidimo dalį, kur vienam ar kitam tikslui pasiekti tinka gausybė priemonių (ir tik asmeninės moralės klausimas kokių). Ir, na, labai jau naivu būtų tikėti viskuo, ką sako pirmą (greičiausiai ir paskutinį) kartą matomas įkaušęs žmogus bare, kuris, užsižiūrėjęs į nuostabias kojas, jau spėjo pamiršti pašnekovės vardą.

Bet kaip mes elgiamės su savo draugais? Net ir tiems, kuriuos pažįstame ilgus metus, nesigėdijame prisapalioti apie didingus planus, o paskui nerti į krūmus. Pasisėdėjimą kur nors mieste suorganizuoti šešiems draugams taip, kad susirinktų jie visi, misija beveiki  neįmanoma. Sutarus pasimatyti net su vienu bičiuliu ir tai labai daug šansų, kad likus valandai iki susitikimo gausi žinutę su atsiprašymu, nes šis "netikėtai apsirgo". Pati irgi anaiptol nesu šventuolė – tiek metų žadėjau aplankyti Prancūzijoje gyvenančią draugę, kad ji jau spėjo ir į Italiją persikraustyti, o aš iki šiol kaip važiuoju, taip važiuoju. O kartais vakare grįžus namo rankos pačios taip ir tiesiasi parašyti pažįstamajai, kuriai žadėjau padėti išsirinkti svetainės baldus arba kartu aplankyti parodą: "Nepyk, atsirado neatidėliotinų reikalų."

Ir šie tušti pažadai neapsiriboja vien asmeniniais santykiais. Turbūt kiekvienas grožio srityje dirbantis specialistas prisimins atvejų, kai vizitui užsirašiusi klientė leido sau paprasčiausiai neatvykti nė nepasivarginusi apie tai informuoti (ir jai nusispjauti ant sugaišintų svetimo gyvenimo valandų ir paprasčiausios nepagarbos). O štai žurnalistai tokius atvejus, kai jau nukeliavus į kitą miestą ar net šalį, interviu herojus persigalvoja ir nustoja kelti ragelį, įvardija ne kaip kažką netikėto, o neišvengiamą profesinį iššūkį. Vardyti darbinių pažadukų šunybes galėčiau dar, oi, kaip ilgai.

Nemanau, kad minėtieji asmenys taip elgiasi iš piktos valios ar noro įskaudinti kitą. Matyt, jiems tas tiesiog atrodo normalu ir socialiai priimtina. Nieko nuostabaus, turint galvoje aplinkos kontekstą – nuo populiarių atlikėjų, kuriems nieko baisaus kad ir dešimt kartų gerbėjus kviesti į atsisveikinimų koncertus, iki politikų, apie kurių pažadus prieš rinkimus kuriami anekdotai.

Ir, žinote, liūdniausia, kad sutikęs žmogų, kuriam jo žodis – vertingesnis negu panaudota nosinė, imi stebėtis, o štai vėl kam nors nepadarius to, ką pasižadėjo, tiesiog linkčioji į taktą: "Taip ir žinojau." Įstrigo dar vaikystėje išgirsta frazė: "Žmogaus žodis yra vienintelis dalykas, kurį jis iš tiesų turi." Ir darosi baisu ėmus svarstyti, kad su visa šia žodžio infliacija po pažastimi daromės verti vis mažiau.