POEZIJA IŠTIRPUSIAM LEDYNUI

Jau rytoj, dar nepasibaigus darbo dienai, tikrieji patriotai (nes kiti turbūt mažesni patriotai arba išvis ne patriotai, kadangi liks savo darbo vietose) rinksis akcijoje-šventiniame susitikime "Baltijos keliui – 30 metų. Pabūkime kartu". Tarsi per tuos dešimtmečius pabūti kartu laiko nebūta.

Kokia viso to prasmė šiandien? Gal tai siekis sutelkti ir suvienyti tautą, tik jau ne dėl laisvės, kaip tada, nes ją galiausiai iškovojome, o norint parodyti, kad jokių kelių Lietuvų po to Lietuvoje neatsirado? Nėra gudrių ir gudresnių, lygių ir lygesnių, taip pat – tos kritinės masės apgautųjų ir nuskurdintųjų? Ir visiems mums atnaujintame Baltijos kely turėtų būti gera ir tauru? Tik ar tikrai?

Tai beveik tas pats, kas gedėti ištirpusio ledyno Okjokullo Islandijoje ir jam skirti eiles, o tai yra  prasmingiau, nei klausytis nenutylančių viešų dūsavimų, kaip "man tada, prieš 30 metų per Baltijos kelią buvo šešeri, dvylika ar keturiolika,  kaip aš dar nieko nesupratau, bet šiandien tą atsimenu ir esu labai reikšmingas asmuo šiame visame atsiminimų sraute, nes atsimenu, kaip buvo, nors nelabai turiu ką pasakyti, bet kalbu".

Apmaudžiausia, jog visos šios pseudopatriotinės veidmainystės, apdėliotos dirbtiniais trispalviais kardeliais, į šalį nustumia žmones, kurie labiausiai verti pagarbos už anų dienų gyvosios grandinės sėkmę.

Gamtos mokslų daktaras, aktyvus to meto sąjūdietis, 1989-aisiais koordinavęs "Baltijos kelio" akciją Lietuvoje, Arūnas Grumadas, ant kurio pečių tada gulė visi šio svarbaus akto organizaciniai reikalai, ligi šiol už tai neturi jokio valstybinio apdovanojimo, bet tuos apdovanojimus turi tie, kuriems tada buvo dvylika ar keturiolika (tiesa, ne už "Kelią").

Ar tai teisinga? Deja, tai apgailėtina gėda, liudijanti per tuos 30 metų nedovanotinai iškreiptas gyvenimo tiesas.

Tokiu atveju prasmingiau yra apverkti ledyną, kuris, anot islandų klimato kaitos aktyvistų, prieš penkerius metus tiek sunykęs, kad nebegalėjo slinkti ir pripažintas mirusiu.