Politikos mamutams atminti | Diena.lt

POLITIKOS MAMUTAMS ATMINTI

Prancūzija ir pasaulis atsisveikino su buvusiu Prancūzijos prezidentu Jacques Chiracu. Apie legendinį politiką buvo pasakyta daug gražių žodžių. Dar daugiau jų, tinkančių ne vien konkrečiam asmeniui, bet ir jo bendraamžiams kolegoms, liko nepasakyti. Sulyg kiekvienu J.Chiraco kartos politiko išėjimu mąžta ne tik tų, kurie patys patyrė Antrojo pasaulinio karo nuožmumą, kūrė pokario Europą, bet ir tokių, kuriems išlikti savimi buvo svarbiau, nei laimėti kokiame smulkiame mūšyje. XX a. politikos mamutai žinojo: kelias į politikos olimpą nebūna trumpas, bet jame nėra neįveikiamų kliūčių.

"Mirusių sielų" įdarbinimas, nusikaltimai savo partijos labui, ramų apolitiškos valstybės veikėjo žmonos gyvenimą gyvenančios sutuoktinės ir (ne)oficialios širdies damos. Tikėjimas savo pirmaprade idėja, užsispyrimas sprendžiant tarptautinius reikalus atkakliai ginti nacionalinius – "didžiosios valstybės" – interesus, net jei tai reikštų laikiną sąjungininkų išdavystę (pvz., nenorą dalyvauti Persijos įlankos kampanijoje 2003-iaisiais). Drąsa (įžūlumas?) spjauti į pasaulio (juolab – ekologijos aktyvistų) protestus ir sankcionuoti branduolinį bandymą (kaip 1995-aisiais Mururoa atole – turėjęs būti paskutinis).

XX a. politikos mamutai žinojo: kelias į politikos olimpą nebūna trumpas, bet jame nėra neįveikiamų kliūčių.

Diplomatiški nutylėjimai net tada, kai žiniasklaida laukia tavo pareiškimų ir praleistos progos patylėti: kai esi didis didžios tautos atstovas, ne tau, bet tu diktuoji madas. Net jei kartais tampi karikatūrų personažu, visada lieki herojumi – ištikimu savo stiliui, todėl prognozuojamu ir todėl patikimu.

Toks gyvenimas ir darbas būtų vargiai įmanomas šiais laikais, kai savo noru tampama socialinių tinklų sekėjų aukomis. Kai viskas taip greitai mainosi, kad rizikinga ne tik imti, bet ir duoti – vakarykštis suokalbininkas šiandien daug greičiau tampa tavo priešu, o šiuolaikinės technikos galimybės leidžia ir rinkti įkalčius, ir juos meistriškai klastoti. Ką jau kalbėti apie politinį korektiškumą, #MeToo dvasią, atgrasiančią nuo pikantiškų žaidimų rankomis ar žodžiais.

Žingsnis po žingsnio. Žmogus po žmogaus. Vienam po kito išeinant senosios politikos mokyklos ugdytiniui, politikos teatre lieka vis mažiau XX a. ženklų. Mamutų era artėja prie pabaigos.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS