PRARASTOS ĮTAKOS BEIEŠKANT

Išmaniaisiais "Facebook" ir "YouTube" narcizų laikais viešojoje erdvėje vis dažniau galima aptikti žodį "įtaka". Organizuojami įtakingiausiųjų rinkimai, sudarinėjami jų katalogai. Vėliau savo žodį taria autoritetingi ekspertai.

Visa tai yra labai įdomu, tačiau galutinis šių "tyrimų" rezultatas skatina kelti prielaidą, kad pati "įtakos" sąvoka yra gana paviršutiniškai suvokiama ir klaidingai interpretuojama.

Paprašyti įvardinti įtakingiausius ir svarbiausius asmenis, daugelis žmonių dažniausiai pamini žinomiausias, mėgstamiausias arba dažniausiai viešojoje erdvėje besireiškiančias personas. Toks požiūris yra gana klaidingas, mat įtakingumas ne visada žengia koja kojon su populiarumu.

Įtakingas žmogus yra ne tas, kuriuo visi žavisi, o tas, kuris geba paveikti fizinius ir juridinius asmenis (tiek pavienius individus, tiek jų bendruomenes), jų mąstymą, gyvenimo būdą ir priimamus sprendimus. Žmogus tuo pat metu gali būti menkai žinomas arba juodai nekenčiamas, tačiau be proto įtakingas, mat įtaka ne visada yra vien pozityvi.

Indijos politinis aktyvistas Mohandas Karamchandas Gandhi (1869–1948) yra mėgstamas ir garbinamas visame pasaulyje iki pat šių dienų, tačiau jo įtakingumas kelia nemažai abejonių. Jis nebuvo nei Indijos nepriklausomybės judėjimo įkūrėjas ar svarbiausias lyderis, nei pacifistinio pasipriešinimo metodų sumanytojas. Indai jo neišrinko pirmuoju ministru pirmininku ar prezidentu, o per septyniasdešimt nepriklausomybės metų Indijos Respublika spėjo tapti branduolinės ginkluotės savininke ir sudalyvauti keturiuose rimtuose karuose su kaimynais.

1947, 1965 ir 1971 m. indai kariavo su islamą išpažįstančiais giminaičiais iš Pakistano, o 1962 m. – su Kinijos Liaudies Respublika. Faktas, kad Mahatmą nužudė ne britai ar musulmonai, o induistai, leidžia kelti prielaidą, kad kai kurios politinės grupuotės jį veikiausiai laikė pavojingu ir įtakingu, tačiau vėlesni politiniai įvykiai rodo, kad jo įtaka buvo gana ribota ir labiau veikianti naivius, rytietišku dvasingumu besižavinčius vakariečius.

Svarbu nepamiršti, kad po Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) Didžiosios Britanijos imperija buvo atsidūrusi ties bankroto slenksčiu. Kolonijų administracijų išlaikymas ir maištų malšinimas kainavo nemažus pinigus, tad nuspręsta, kai kuriuos autonomijos ne vieną dešimtmetį besišaukiančius kraštus paprasčiausiai paleisti.

Karlo Heinricho Marxo (1818–1883) ir Friedricho Engelso (1820–1895) idėjas galima laikyti amoraliomis, netgi kvailokomis, tačiau jos vos per kelis dešimtmečius sugebėjo stulbinamai paveikti milijonų žmonių gyvenimus visame pasaulyje.

Šiuo metu marksizmo įtaka yra kiek prislopusi, tačiau įvairūs atvejai liudija, kad ši ideologija vis dar patraukia savo pusėn net ir po "didžiausios geopolitinės XX a. katastrofos" gimusius protus.

Karvedžiai ir politikai gali sunaikinti ištisas civilizacijas, sukurti naujas santvarkas ir suguldyti į vieną lovą skirtingų rasių bei tikėjimų žmones, tačiau mokslininkai visada yra šiek tiek įtakingesni už valstybės valdovus, mat jų idėjomis ir išradimais galima ne tik griauti, žudyti ir įtvirtinti autoritarinę santvarką, bet ir kurti, saugoti, atverti daugiau galimybių.

Pavyzdžiui, vakcinacijos atsiradimas padėjo pažaboti šimtmečiais žmoniją alinusias ligas (raupus), sumažinti vaikų mirtingumą, padidinti pasaulio populiaciją, tad pirmąją vakciną nuo raupų panaudojusį platesniajai visuomenei menkai pažįstamą britą Edwardą Jennerį (1749–1823) galima laikyti labai įtakingu.

Nors E.Jenneris buvo pirmasis (arba vienas pirmųjų), panaudojusių vakcinacijos metodą, prancūzas Louisas Pasteuras (1822–1895) yra žymiai įtakingesnis, mat jo veikla gerokai praplėtė šios srities tyrinėjimų ir praktinių naudojimų ribas.

Patys įtakingiausi gyvenime dažniausiai būna ne karvedžiai ar išradėjai, o religiniai lyderiai.

Vis dėlto teisingumo dėlei reikia konstatuoti faktą, kad patys įtakingiausi gyvenime dažniausiai būna ne karvedžiai ar išradėjai, o religiniai lyderiai (Jėzus Kristus, Mahometas, Siddhartha Gautama, Mozė, šventasis Paulius, Filipas Bedrosovičius, Isaacas Newtonas ir Albertas Einsteinas, šiuos galima laikyti savotiškais tiksliųjų gamtos mokslų apaštalais) ir filosofai (Sokratas, Platonas, Aristotelis, Niccolo di Bernardo dei Machiavelli, Voltaire‘as, Jeanas-Jacques‘as Rousseau ir kt.). Jų idėjos ir mąstymas sugeba paveikti žmonių pasaulėvaizdį bei pasireikšti įvairiausiose srityse pačiomis netikėčiausiomis formomis.

1914 m. Aleksandro sode Maskvoje iškilo specialus Romanovų dinastijai skirtas paminklas-obeliskas. Bolševikams įsitvirtinus valdžioje, paminklą nuspręsta pakoreguoti, ir ant jo atsirado devyniolikos marksizmui nusipelniusių mąstytojų pavardės.

Viena jų priklauso Didžiosios Britanijos veikėjui Thomasui More‘ui (1478–1535). T.More‘as buvo britų katalikas, mąstytojas, teisininkas ir funkcionierius, kurį protestantizmą įdiegusi Henriko VIII (1491–1547) valdžia apkaltino išdavyste ir nuteisė mirties bausme. 1935 m. Katalikų bažnyčia T.More‘ą paskelbė kankiniu, o 2000 m. – valstybės tarnautojus ir politikus globojančiu šventuoju.

Matant ant obelisko išraižytą katalikų herojaus pavardę, gali kilti liguistų minčių apie dezinformaciją ir siekius supriešinti skirtingų konfesijų krikščionis, tačiau gyvenime neretai viskas būna žymiai paprasčiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Norint suvokti bolševikų pagarbą T.More‘ui, tereikia perskaityti jo žymųjį veikalą "Utopija" ("Utopia", 1516) ir palyginti pateiktą valstybingumo viziją su Kimų dinastijos valdoma Korėjos pusiasalio dalimi.

Teisingumo vardan, reikia pasakyti, kad veiksmų ar idėjų panašumas ne visada rodo įtaką.

Konfucijus (551–479 m. pr. Kr.) akcentavo dorovingumo ir kilnumo svarbą valstybės valdyme. Panašaus požiūrio laikėsi ir graikų filosofas Platonas (428–348 m. pr. Kr.). Graikas gyveno šiek tiek vėliau nei kinas, tačiau jie abu buvo pernelyg toli vienas nuo kito, tad smalsuoliai tegali kelti prielaidą, kad abu išminčiai po ilgų apmąstymų ir debatų su kolegomis padarė tas pačias (arba labai panašias) išvadas.