Prisiminti negalima pamiršti | Diena.lt

PRISIMINTI NEGALIMA PAMIRŠTI

Visai neseniai, praeitų metų gruodį, rašiau apie Andrejaus Sacharovo heroizmą jo mirties metinių proga*. O štai šiemet žiniasklaidoje pasirodė informacija apie pastangas įamžinti jo atminimą Vilniuje ir miesto savivaldybės sprendimą to nedaryti. Atitinkamai ir pavadinimas suformuluotas taip, idant skaitytojas pats apsispręstų, kur dėti kablelį – įgalinti tylią A.Sacharovo užmarštį ar, priešingai, aktualizuoti jo įamžinimo svarbą.

Informacijos apie šią kilnią asmenybę interneto platybėse apstu. A.Sacharovo svarba Lietuvai yra ne kartą aptarta. Anksčiau nurodytoje publikacijoje kolegos taip pat trumpai įvardijo kai kuriuos esminius A.Sacharovo nuopelnus. Pats pabandysiu žengti toliau, svarstydamas gana pragmatiškai, t. y. užuot leidęsis į atminties politikos labirintus, verčiau pristatysiu argumentą, kuris, mano galva, pasitarnauja tiek norintiems įamžinti, tiek ir to nenorintiems piliečiams, – ne prisimindamas A.Sacharovo praeities nuopelnus, bet bandydamas aktualizuoti jo idėjinį palikimą nūdienai.

Priminsiu nedaugeliui žinomą, o gal tiksliau daugelio pamirštą aplinkybę, kad A.Sacharovo būta ne tik puikaus mokslininko, įžvalgaus žmogaus teisių gynėjo ar įtaigaus demokratijos puoselėtojo, bet ir puikaus vizionieriaus. Pastarąją savybę jis praktikavo ne kartą. Ne vienoje publikacijoje jis svarstė apie žmonijos ateitį ir progreso raidą. Čia paminėsiu tik vieną epizodą iš kitados neblogai žinomo esė, 1974 m. užsakyto ir publikuoto amerikietiškame dienraštyje "Saturday Review" – "Pasaulis po pusės amžiaus", kuris vėliau (1988 m.) pasirodė ir Rusijoje. Taigi, A.Sacharovas anuomet kalbėjo veik apie mūsų laikus (t. y. apie 2024-uosius).

Šalia stulbinančiai tikslių prognozių apie socialistinio ir kapitalistinio pasaulių konvergenciją, apie preciziškai tikslų interneto atsiradimą ir esminius veikimo principus, apie žmonijos skaitlingumo iššūkius, apie aršią konkurenciją ekonomikos srityje, apie technikos pažangą ir svarbiausias sritis bei kai kurias kitas įdomybes, čia galima rasti kelias pastabas apie progreso neišvengiamybę. Žinoma, kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, įsivaizduojant ateities transporto raidą ar gamtinių resursų išeikvojimą, tikrovė išsiskyrė nuo scenarijų, tačiau, turint omenyje, kad prognozės rašytos beveik prieš 50 metų, autoriaus įžvalga negali nedaryti įspūdžio.

A.Sacharovas čia didelį dėmesį skyrė žmonių lygybės ir gerovės klausimams. Įdomu tai, kad net ir tuometiniais šaltojo karo laikais A.Sacharovas nepasidavė principinei opozicijai ir atsiribojo nuo simpatijų deklaravimo valstybiniu ar tautiniu pagrindu. Kitaip tariant, problemų jis matė tiek tuometinėje SSRS, tiek JAV. Būdamas sąžinės kalinys, jis buvo įsipareigojęs ne geografinei platumai, o žmonijai. Jis nebandė kreipti žvilgsnio į konkurentų negandas, bet skatino žvelgti į žmoniją apskritai ir apmąstyti asmeninį vaidmenį. Žmogaus teisės jam buvo tikslo – visuotinės žmonijos gerovės – siekimo priemonė.

Išsivysčiusio pasaulio užduotis – išsaugoti kiekvieną gyvybę ir apsaugoti nuo nereikalingų kančių. Antraip pirmaujančiųjų progresas tampa grynų gryniausiu snobizmu ir nepateisina žmonijos progreso vardo.

Neįmanoma nepastebėti, kad neatskiriama technikos progreso dedamąja jam buvo moraliniai klausimai. Jis kalbėjo apie augsiančią nelygybę ir to pažabojimo svarbą. Jam nesuprantama buvo mintis, kad dalis pasaulio gali mėgautis didžiuliais turtais, o kita – skursti ir badauti.

A.Sacharovas nevienareikšmiškai akcentavo, kad žmogiškumo klausimas yra šalies ir tautos ribas peržengianti vertybė. Anot jo, svarbiausia žmogiško progreso užduotis – spręsti svarbiausius žmonijos klausimus, t.y. gerinti silpnųjų ir skurstančiųjų padėtį! Išsivysčiusio pasaulio užduotis – išsaugoti kiekvieną gyvybę ir apsaugoti nuo nereikalingų kančių. Antraip pirmaujančiųjų progresas tampa grynų gryniausiu snobizmu ir nepateisina žmonijos progreso vardo.

Autoriaus akcentuoja ne tik finansinę-materialinę pagalbą, bet ir pagarbų bei nuoširdų bendravimą tarp skirtingų tautų, leidžiančių džiaugtis ir mėgautis vieni kitų pasiekimais. Įdomiausia tai, kad A.Sacharovui neatrodė, jog tokia užduotis neįmanoma. Taip, procesas nelengvas ir reikalaujantis pastangų bei laiko, sutiko autorius, tačiau jis įmanomas užtikrinus visuomenės laisvę ir nepriklausomumą, o bendradarbiavimą (tiek tarp valdžios ir visuomenės, tiek tarp skirtingų šalių) grindžiant atvirumu, nuoširdumu ir pagarba. Visai nemoralizuodamas, o tik kviesdamas blaiviam apmąstymui, jis tapo savotišku moralės švyturiu.

Kas daro A.Sacharovą šiuolaikišku – tai begalinis tikėjimas proto ir išvaduojančiomis progreso galiomis. Kas daro jį senamadišku – toks pats aistringas įsitikinimas, kad progresas be tvirtų etinių ir moralinių kanonų neišvengiamai įgauna destruktyvius požymius.

A.Sacharovo įžvalgos skambiai rezonuoja ir šiandieniniame pandemijos paveiktame pasaulyje. Antai PSO vadovas viešai atkreipė dėmesį į turtingųjų šalių norą įgyti vakciną be eilės, užsisakant kelis kartus daugiau nei faktinis poreikis, tokiu būdu gerokai nutolinant skurdžiųjų šalių vakcinavimą. Tarsi antrindamas A.Sacharovo iškeltam rūpesčio žmonija imperatyvui, organizacijos generalinis direktorius Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas įspėja – pasaulis priartėjo prie katastrofiško moralinio žlugimo ribos. Pandeminio karantino ir demokratinio suspenso laikais, žmogiška nejautra ir biurokratinio reguliavimo vėsa yra kur kas arčiau, nei regisi iš pirmo žvilgsnio. Panašu, kad akistata tarp noro įtvirtinti pranašumą ir gebėjimo prisiimti moralinę atsakomybę nepraranda aktualumo ir šiandien.

Simboliška, kad laisvo pasaulio apologeto neįamžinimas yra grindžiamas biurokratine logika, prieš kurią aktyviai pasisakė pats A.Sacharovas.

A.Sacharovo mintijimo kelias, manau, pasitarnauja esminiu argumentu, ne tik atsakant sunkius klausimus, bet ir neriant į svarstymus dėl jo įamžinimo reikiamybės. Atitinkamai ir atsakymo variacijų nebus daug. Pavyzdžiui, pritariantiems tokiam uždaviniui veikiausiai neprošal būtų turėti viešai matomą ir visiems prieinamą herojaus, gebėjusio apšviesti priplėkusius moralės užutekius, priminimą. Ir priešingai, labiau besirūpinantiems asmenine saviraiška ar besididžiuojant pasiekimais, kad ir kokie jie bebūtų, papildomas priminimas apie jautrius žmogiškumo klausimus pasirodys perteklinis.

Simboliška, kad laisvo pasaulio apologeto neįamžinimas yra grindžiamas biurokratine logika, prieš kurią aktyviai pasisakė pats A.Sacharovas. Tarsi herojaus įamžinimas yra baigtinis procesas. Ar galėtume suprasti, jei kas pasakytų, kad, pavyzdžiui, Vytauto vardas per dažnai vartojamas ir jo įamžinimas yra perteklinis? Pavyzdys – sąmoningai grubus, tenorint atkreipti dėmesį, kad žiauri praraja glūdi ne tiek tarp veikėjų, kiek tarp mūsų gebėjimo suprasti, atpažinti ir suteikti deramą įvertį jų nuopelnams.

Dar daug darbo reikia nudirbti, kad A.Sacharovo vardas būtų labiau atpažįstamas ir įsimbolintas Lietuvoje. Atminimo lentelė ant namo, kuriame jis buvo apsistojęs, tėra tokios pastangos pradžia. Liūdina, kad primirštas ne tik A.Sacharovas, bet ir jo pamokos, kitados buvusios viltimi pasiekti bent kiek daugiau žmogiškumo įkalintoje mūsų šalyje. O galbūt būtent todėl primirštų herojų paieška atrodo vis patrauklesnė?


Heroizmo palikimas. A.Sacharovą prisimenant*

A.Sacharovas neabejotinai buvo žmogus, savo pavyzdžiu įkvėpęs kovoms už laisvę ir žmogaus teises ištisas kartas bei nubrėžęs sektinas kryptis daugeliui šiame lauke veikiančių organizacijų. Gilų įspaudą jis paliko ir Lietuvos disidentijos istorijoje bei vietinių disidentų moraliniame sustiprinime.

A.Sacharovas ne tik nuolat kėlė mažųjų šalių savarankiškumo ir nepriklausomybės bei visų visuomenių lygybės klausimus tarptautiniu mastu, bet ir asmeniškai kovojo už lietuvių politinių kalinių išvadavimą, rėmė pastangas atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Kai 1975 m. SSRS valdžia jam uždraudė atsiimti Nobelio premiją, jis atvyko į Vilniuje vykusį kito garsaus rusų disidento Sergejaus Kovaliovo teismą už paramą Lietuvos katalikams. Principinga A.Sacharovo laikysena ir darbai paskatino tolimesnį Lietuvos intelektualų įsitraukimą į disidentinę veiklą.

Remiantis jo suformuluotais disidentinio judėjimo principais (pavyzdžiui, pažodžiui pritaikytam "kas nedraudžiama, tas leidžiama", "žmogaus teisės yra globalios" ir t. t.), po metų buvo įkurta Lietuvos Helsinkio grupė. Ją įsteigė gerai žinomi veikėjai – V.Petkus, T.Venclova, K.Garuckas, O.Lukauskaitė-Poškienė, E.Finkelšteinas.

Tarptautinį A.Sacharovo pripažinimą ir autoritetą liudija gana iškalbinga detalė. Vidinėje tremtyje (užsieniečiams neprieinamame Gorkio mieste) laikyto akademiko mintys atsidūrė JAV, kur vienas pagrindinių dienraščių – "The New York Times" – dedikavo net tris puslapius jo garsiajai esė – "Apmąstymai apie progresą, taikią koegzistenciją ir intelektualią laisvę".

Šiandien, globalių medijų epochoje, tai nebeatrodo sukrečiančiai, tačiau verta prisiminti, kad tai vyko Šaltojo karo laikais, kai didžiosios pasaulio jėgos – JAV ir SSRS – konkuravo kiekviename žingsnyje. Toks dienraščio sprendimas buvo drąsus žingsnis net ir JAV, kai šalių santykiuose klestėjo nepasitikėjimas ir dezinformacijos baimė. Praėjus 50 metų po publikacijos tas pats leidinys, o kartu ir kiti, pavyzdžiui, "The New Yorker", grįžo prie esė, svarstydami jos aktualumą šiandien, ir veik unisonu pripažino – A.Sacharovo manifestas palietė esminį klausimą, kuris ir šiandien atsidūrė pavojuje: tie iš mūsų, kuriems pasisekė gyventi atviroje visuomenėje, turėtų kovoti už laisvę tų, kurie gimė uždarose visuomenėse.

A.Sacharovo palikimas, neprarandantis aktualumo ir šiandieninių įvykių sūkuryje, yra tai, kad demokratijos svarba niekada nenuvertės. Visada bus grėsmių ir iššūkių, kuriuos reikės įveikti. (...) Po galingiausios pasaulyje bombos bandymo, suvokęs šalutinius savo kūrinio padarinius, A.Sacharovas buvo priverstas atsižadėti savųjų išradimų. Žinoma, Sovietų valdžia jam to neleido ir visaip bandė jį atvesti į protą. Ir čia mes matome virsmą – kaip progreso žmogus transformuojasi į vertybinį tradicionalistą, kovojantį už žmogaus teises.

Ne mokslas, ne progresas ir juo labiau ne politinė ideologija nulėmė šią transformaciją, bet visų pirma – aistringa pastanga rūpintis žmonijos gerove! Ši kova pateikė nemenką sąskaitą. Kaip jau minėta, A.Sacharovas buvo priverstas palikti patogų nomenklatūrinį gyvenimą ir tenkintis tremtimi bei izoliacija. Vis dėlto tai nesumažino, o gal ir paskatino, jo pasiryžimą tęsti veiklą žmogaus teisių srityje. Asmeninis pasirinkimas ilgainiui tapo pavyzdžiu visiems.

"Dr. Dainius Genys. Heroizmo palikimas. Andrejų Sacharovą prisimenant", 2020 m. gruodis, ištrauka

Rašyti komentarą
Komentarai (4)

kaunas

.....kableli dekime---po prisiminti,,,,nors sukure ZMONIJOS bauba!!!...ir jo atgaila velyva ,nes nieko pakeisti nebeimanoma

kaunas

vau,koks puikus straipsnis,Gaila ZMOGAUS ikalinto mokslininko;....bet tai =ka jis sukure=tai zmonijos siaubas ir amzina baime[[kokio nieksho rankose gali buti tos bombos "spraktukas"..]],...apgailestavo ,bet jo proto pabaisa -kurinys ir dabar shaiposi is ZMONIJOS Geras straipsnis.Prisiminti,zinoma

P.

Negaliu pamiršti jo pasisakymo kai grįžus į Rusiją jo paklausė "ko trūksta ekonomikai?" atsakymas buvo - "garbės ir sąžinės".
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS