PROTESTŲ TEATRAS

Vakar sostinę sudrebino mitingas, kuriuo dalis tautiečių parodė savo nepasitenkinimą planuojamais Darbo kodekso pakeitimais. Tiems, kuriems atrodo, kad profsąjungų protestas yra koks teatralizuotas marginalų reiškinys, vertas dėmesio ne daugiau nei ubagų balius, turi rimtų problemų su demokratijos laisvių suvokimu. Teisę viešai protestuoti, juolab gavus leidimą, turime kiekvienas iš mūsų. Net ir naujojo socialinio modelio šalininkai, nors potencialių investuotojų "Brioni" kostiumais ar liberalų viešą pašūkaliojimą sunkiai teįsivaizduotume.

Kas kita, kad pačios profsąjungos turi rimtų problemų dėl savo įvaizdžio. Kol į priešakines linijas nebus įleisti jaunesnieji dalykiškai kalbantys kolegos, jos neturi šansų atsikratyti rėkiančios minios, ginančios ne visų samdomų darbuotojų, bet tik nekvalifikuotų darbininkų interesus, įvaizdžio. Tol visi profsąjungų ketinimai apginti samdomųjų interesus atrodys kaip dramblių šokiai porceliano parduotuvėje. Jei nebūtų graudu, būtų juokinga.

Dėl būsimojo Darbo kodekso – naujovių jame yra pakankamai daug ir esminių, tad jas savo oda tikrai pajustų aktyvioji darbuotojų dalis. Kodėl jo autoriai pagrindinių masalu investuotojams vis dar laiko tik darbo rinkos liberalizavimą, o ne, tarkime, mažesnius mokesčius, nėra visiškai aišku. Ypač turint omenyje nesiliaujančią emigraciją ir pastaraisiais metais pradėtą formuotis pagrįstą Lietuvos kaip aukštos klasės specialistų įvaizdį. Belieka tik daryti prielaidą, kad reformatoriai turi patikimos informacijos apie Lietuvos laukiantį tarptautinių korporacijų, kurioms andai jau net pigioji Kinijos darbo jėga pasidarė per brangi, antplūdį.

Vien todėl vakarykštis aistrų protrūkis tikrai ne paskutinis, tačiau įdomioji jų dalis persikels ne į kitus miestus, kaip žadėjo profsąjungos, bet į Seimą, gyvenantį rinkimų priešaušrio nuotaikomis. O čia teatralizuoto pasirodymo efstafetę perims politikai. Įsivaizduokime socialdemokratus, vienu metu bandančius vaidinti ir reformatorių, investuotojų gundytojų, ir kairiosios partijos vaidmenį. Konservatorius ir liberalus, a priori negalinčius sutikti su kairiaisiais, bet sykiu kovojančius dėl kiekvieno rinkėjo. Darbiečius, kuriems reformos rūpi mažiau nei egzistencinė dilema, ar jie vis dar su Viktoru, ar be jo ir kitokie. Jei nebūtų graudu, būtų tikrai juokinga.