RAUDONOJO KOMISARO BUČINYS

Manoma, kad tai įvyko 1941-ųjų pavasarį. Mažajam Kim Jong-ilui (1941/1942–2011) buvo dar tik trys savaitės, tačiau būsimasis Šiaurės Korėjos monarchas, anot oficialios doktrinos, jau užtikrintai žengė pirmuosius žingsnius.

Netikėtai atsivėrė barako, kuriame gyveno Kim Il-sungas (1912–1994) su šeima, durys ir vidun įžengė trys Sovietų Sąjungos NKVD slėnio mokslininkai. Jų užduotis – ištirti Kimų giminę ir nustatyti jos potencialą klasių kovos srityje.

Kim Il-sungas jau ruošėsi pasisveikinti, tačiau, užuot paspaudęs ištiestą ranką, mokslininkas Leonidas Iljičius (1906–1982) jausmingai apkabino korėjietį. Iš pradžių raudonasis komisaras ilgai laikė Kimą savo glėbyje. Vėliau Leonidas pabučiavo jam į kairį, po to į dešinį skruostą ir galiausiai lėtai įsiskverbė į lūpas.

Pajutęs savo gomuriu NKVD darbuotojo liežuvį, Kimas jį atstūmė ir sutrikęs pažvelgė į kitus mokslininkus.

„Nekreipkite dėmesio. Jis su visais taip elgiasi“, – rusiškai pasakė akiniuotasis delegacijos vadovas Lavrentijus Pavlovičius (1899–1953), kurio žodžius vėliau į mandarinų kalbą Kimui išvertė trečiasis mokslininkas – heroiną vartojantis čečėnas korėjietiška pavarde.

Kimas labai mylėjo Korėjos pusiasalį, jo žmones ir kultūrą, tačiau po dvidešimties Mandžiūrijoje praleistų metų sunkiai suregzdavo korėjietišką sakinį, o šia kalba įamžintų tekstų beveik neperskaitydavo.

„Jis buvo gražus jaunas žmogus. Jis daug šypsojosi, tačiau nieko nemokėjo. Mums jį teko sukurti iš nieko“, – vėliau „History Chanel“ kanalui pasakojo susitikime dalyvavęs vertėjas korėjietiška pavarde.

Delegacijos nariai ir Kimų šeima susėdo. Įsivyravo nejauki tyla, mat niekas nepratarė nė žodžio. Kimas šypsodamasis žiūrėjo į mokslininkus, o mažasis Kim Jong-ilas, užsidėjęs heroiną vartojančio čečėno kepurę, vaikščiojo po kambarį.

Lavrentijus Pavlovičius pasisodino ant kelių Kimo sugulovę Kim Jong-suk (1917–1949), pašukavo jai ranka plaukus ir uždėjo savąją kepurę. Kim Jong-suk taip pat nusišypsojo, priblokšta kitos rasės vyro dėmesio. Lavrentijus, kurio lūpų kampučiai išdavė lengvą pašaipą, stebėjo Kimą ir jo vaiko motiną.

Vertėjas laukė naujos užduoties, o Leonidas Iljičius, lyg tingus šuo, žvelgė į vieną tašką grindyse. Staiga mažasis Kim Jong-ilas pradėjo žingsniuoti prūsišku žąsies žingsniu. Netikėtai sustojęs priešais Lavrentijų bei motiną, jis ištiesė aukštai iškeltą dešinę ranką į orą. Lavrentijus pažvelgė į vaiką ir kiek grėsmingai palaukęs atsakė tuo pačiu.

„Šlovė mano fiureriui!“ – vokiškai pasakė raudonųjų komisarų vadas, ir visi pradėjo juoktis.

Vėliau vėl įsivyravo pusvalandį trukusi tyla, kurios metu Lavrentijus toliau glostė Kim Jong-suk plaukus. Staiga, nieko nesakęs, jis pasiėmė  kepurę, nukėlė korėjietę sau nuo kelių, atsistojo ir kartu su kitais delegacijos dalyviais išėjo iš barako.

Praėjo kelios dienos ir vieną popietę, įlindęs pro grindų skylę į gyvenamąsias patalpas, mažasis Kim Jong-ilas išvydo dar neregėtą vaizdelį. Ant barako grindų gulėjo jo motina. Kim Jong-suk nieko nematančiu žvilgsniu žiūrėjo į sieną, o jos veidas, kuriuo riedėjo ašaros, priminė „Netflix“ dokumentiką stebinčios Gretos Thunberg (2003) grimasą.

Ant Kim Jong-suk gulėjo Lavrentijus Pavlovičius. Jis buvo be kelnių ir apatinių, vien su uniformos švarku. Nuogą pasturgalį iškėlęs NKVD narys pirmyn ir atgal judėjo vidutiniu greičiu, tarsi stengdamasis pataikyti į kažkokį taikinį, esantį Kim Jong-suk kūne.

Staiga Lavrentijus Pavlovičius nieko nesakęs baigė savo darbą ir sunkiai gaudydamas orą atsistojo. Užsimovė kelnes, pasitaisė uniformos švarką, apykaklę bei akinius. Išvydęs Kim Jong-ilą, raudonasis komisaras visai nesutriko: nusišypsojo vaikui ir priėjęs švelniai jam įgnybo į skruostą.

Išėjęs iš barako paskui Lavrentijų, Kim Jong-ilas pamatė lauke stovintį tėvą ir du NKVD  mokslininkus. Leonidas Iljičius, vėl tylėdamas, tuo pačiu šuns žvilgsniu žvelgė į žemę. Jam iš burnos varvėjo seilės. Kim Il-sungas šypsodamasis laikė sunėręs savo rankas, o heroiną vartojantis čečėnas, rūkydamas cigaretę,  jam kalbėjo.

„Svarbiausia, kad paliktumėte gerą įspūdį Lavrentijui Pavlovičiui. Jis – vienas svarbiausių žmonių Kremliuje. Galima sakyti, svarbesnis – tik Josifas Visarionovičius. Jeigu įgysite Lavrentijaus prielankumą, jums, drauge Kimai, atsivers visos durys. Tiesa, dėl sovietų paramos kare su Japonija gali kilti keblumų. Japonai bičiuliaujasi su vokiečiais, o mes su fašistais taip pat dabar palaikome gana pozityvius santykius. Žinote, kartą net girdėjau, kaip Josifas palygino Lavrentijų Pavlovičių su Heinrichu Himmleriu. Vyko eilinis posėdis ir Josifas netikėtai apkabino Lavrentijų bei ištarė visiems girdint „Mūsų Himmleris“. Žinote, drauge Kimai, tą vokietį Himmlerį su akiniais?“ – paklausė Kimo čečėnas korėjietiška pavarde.

Pamatęs artėjantį Lavrentijų, vertėjas nutilo.

„Gerai. Labai gerai. Manau, kad mes puikiai sutarsime. Aš pranešiu apie jus Josifui Visarionovičiui, drauge Kimai. Kai ateis metas spręsti Korėjos klausimą, mums reikės žmogaus, ir aš Josifui rekomenduosiu jus, tačiau dabar turėsite šiek tiek palaukti. Geopolitikos vėjai labai permainingi ir niekada nežinai, kaip viskas gali pasisukti. Čia – jums“, – pasakė Lavrentijus Pavlovičius įteikdamas Kimui dovaną.

Kai NKVD slėnio mokslininkai pasišalino, Kimas atplėšė paketą. Jame buvo oficiali SSRS caro Josifo (1878–1953) biografija. Daugelį dienų Kimas ją skaitė, tačiau išganingasis momentas vis neatėjo. Sovietai suteikė Kimui majoro laipsnį, o likusius gyvus jo bendražygius integravo į Raudonąją armiją, tačiau Korėjos išvadavimo operacija nebuvo pradėta.

Net nacionalsocialistams vokiečiams išdavus Sovietų Sąjungą, komunistai nesiryžo skelbti karo Japonijai. Tai buvo padaryta tik 1945 m. rugpjūčio 8 d., praėjus dviem dienoms po atominės bombos sprogimo Hirošimoje. To paties mėnesio 25 d. sovietų armija pagaliau įžengė į Pchenjaną.