Ar trūksta lyderių? Kodėl lyderiai šiuo metu tyli? Kas, apskritai, yra lyderis? Lyderystė sulaukia daug verslo, mokslininkų, švietimo atstovų, politikų ir visos visuomenės dėmesio. Tiesą sakant, sulaukia tiek dėmesio, kad ši sąvoka šiek tiek nuvalkiojama, tikintis, kad lyderių bus visur, visada, kad lyderiais taps visi ir kad lyderiai gali viską. Atrodo, lyderystė yra per daug romantizuojama, priskiriant jam ypatingą reikšmę ir svorį, tačiau nematant lyderystės kaip proceso, kuriame pamirštame ir tų, kurie seka, svarbą.

Painus apibrėžimas

Pradėkime nuo to, kad vis dar neaišku, kas yra lyderystė, kurios taip norima, ir kaip ji pasireiškia. Dažnai atrodo, kad lyderystė yra tiesiog buvimas pirmam (-ai), kartais, kad tai – gebėjimas tvirtai laikytis savo pozicijos, kartais pasitikėjimas savimi, kartais pasiaukojimas dėl kitų, o kartais – net blogas pavyzdys, pvz., autoritarinis lyderis irgi yra vadinamas lyderiu. Kur dar svarstymai apie lyderystės pranašumą prieš vadovavimą? Dažnai atrodo, kad vartoti žodžius „lyderis“ ir „lyderystė“ paprasčiausiai yra mados reikalas ir ne daugiau.

Dėl nevienareikšmiško apibrėžimo lyderystės sąvoka yra vartojama padrikai, neaiškiai, be konkretaus turinio, kurį suprastume vienodai. Žinoma, ir mokslas atskleidžia, kad vadovavimą ir lyderystę apibrėžti nelengva, tačiau reikia suprasti, kad būdami nekonkretūs ir norėdami kažko, kas nėra aiškiai apibrėžta, nesulauksime nieko konkretaus. Jeigu liepdami asmeniui tapti lyderiu turėsime omenyje empatiškumą ir įsiklausymą (tokių lyderystės apibūdinimų irgi rasime), o asmuo taps tokiu lyderiu, kokį supranta pats, pavyzdžiui, nuolat kuriančiu naujas veiksmingumo strategijas, – negausime nieko konkretaus ir galbūt vertingo. Kitaip tariant, jeigu norime, kad asmuo būtu empatiškas ir įsiklausantis, – tą jam ir pasakykime, o nevilkime visko į lyderystės apvalkalą. Arba pagaliau apibrėžkime lyderystę aiškiai ir suprantamai.

Turi motyvuoti, skatinti

Reikia pripažinti, kad lyderiai turi nemažą reikšmę aplinkinių žmonių veiklai, įsitraukimui, visuomenės ir organizacijų sėkmei. Vis dėlto ar vienas lauke yra karys? Greičiausia, taip. Tačiau vargu, ar jis yra lyderis. Iš esmės nesvarbu, kaip mes apibūdinsime lyderystę, – lyderiui reikalingi sekėjai. Dažnu atveju apibūdinant lyderystę apsiribojama tik tuo, kad lyderis turi vesti (angl. lead) kitus į priekį, veikti kitų elgesį, pvz., motyvuoti, skatinti, tačiau neatsižvelgiama į tai, kad ir lyderio sekėjai turi įtakos lyderiui ir visam lyderystės procesui.

Lyderystės romantizavimas, kai priskiriame lyderiams beveik nežmogiškas galias ir manome, kad lyderis yra ypatingiausias iš visų, galintis padaryti viską vienas, trukdo suprasti lyderystės procesą plačiau ir aiškiau, nei suprantame dabar. Apskritai, pastebima, kad lyderio reikšmė yra išpūsta. Pamirštas abipusis lyderystės procesas, kur reikšmingos įtakos lyderystei turi ir sekėjas (dažniausiai darbuotojas).

Yra žmogiška tikėtis, kad kito asmens bendravimas su manimi paveiks mano elgesį. Pavyzdžiui, jeigu aplinkiniai neklauso, o galbūt kaip tik priešinasi man, ar aš išliksiu toks pat nuoseklus ir toliau sieksiu motyvuoti kitus? Būtų nežmogiška į tai nereaguoti ir neišreikšti vienos ar kitos emocijos, kuri paveiktų ir mano elgesį su kitais žmonėmis. Neretai neatsižvelgiama į tai, kad ir aplinkiniai sąmoningai arba nesąmoningai, tiesiogiai arba netiesiogiai veikia mūsų pačių elgesį. Tai taip pat vyksta ir lyderystės procese. Pamirštama, kad dažniausiai sekėjai yra aktyvūs lyderystės proceso dalyviai, o ne pasyvūs stebėtojai, laukiantys, kol juos kas nors pajudins. Sekėjai gali priešintis, sutikti, aktyviai keisti kryptį ir daugiau.

Reikia pripažinti, kad ne visi nori būti lyderiai, ir tai yra natūralu.

Reikia ne tik lyderių

Reikia pripažinti, kad ne visi nori būti lyderiai, ir tai yra natūralu. Ne visi turi aukštą galios motyvaciją ar siekį ką nors vesti į priekį, nes tai atima daug resursų, o gaunama grąža ne visada atperka pastangas. Galiausiai reikia atsiminti, kad lyderių skaičius yra gerokai mažesnis nei lyderius sekančių žmonių, todėl manyti, kad dėmesį turime skirti tik lyderiui ir koncentruoti jėgas į vieną grupę, – nelogiška.

Galima teigti, kad dėmesio sekėjams neskiriama, nes manoma, kad sekti moka visi. Tiesa, yra evoliucinės psichologijos atstovų, kurie būtent taip ir teigia: mes turime užprogramuotą gebėjimą sekti, kai tam yra tinkamos sąlygos ir tinkamas lyderis. Tačiau ar užtenka tik evoliucinės prigimties sekti? Greičiausiai, ne.

Tyrimai atskleidžia, kad, siekiant patirti sėkmę organizacijoje ar bendruomenėje, reikia mokyti žmones, kad jie būtų ne tik lyderiai, bet ir sekėjai, o tokias programas jau yra įdiegusios net federalinės JAV institucijos. Gebėjimas būti geru sekėju yra ne tik paklusnumas ir darymas to, ką pasako lyderis, tačiau ir gebėjimas konstruktyviai reaguoti į lyderį, jo nurodomą kryptį ir gebėti kvestionuoti nurodoma kryptimi siekiant didžiausios sėkmės. Tyrimai atskleidžia, kad mokymas  sekti lyderį padeda organizacijose vystyti partneryste grįstą ryšį tarp lyderio ir sekėjo, lyderiai yra sąmoningesni bendraudami su sekėjais, sekėjai tampa sąmoningesni veikdami ir yra produktyvesni.

Lyderystė yra svarbi, tačiau išpūstas ir neteisingas įsitikinimas, kad lyderiai yra vieninteliai unikalūs ir nepakartojami, o lyderystės sąvokos vartojimas – labiau mados reikalas. Lyderystės procesas yra niekinis be sekėjų ir suvokimo, kad sekėjai turi didžiulę įtaką lyderystės procesui. Kur yra lyderis, ten turi būti ir sekėjas. Siekiant efektyvesnio lyderystės proceso svarbu ne tik nuolat galvoti apie sekėjus, bet ir mokyti žmones tokius būti.