Iškeldamas teoriją, kad Ukraina gali arba privalo siekti abstrakčios taikos ir atsisakyti Rusijos kariaunos okupuotų savo teritorijų (pvz., Krymo), Heinzas Alfredas Kissingeris (1923) nepasakė nieko naujo, įdomaus ar šventvagiško. Jis paprasčiausiai konstatavo faktą.

Taip. Šiuo metu Ukrainai yra atsivėrusi ta pati galimybė, kuria 1939–1940 m. žiemos karo metu pasinaudojo Suomija. Kad apsaugotų nepriklausomybę ir sustabdytų SSRS puolimą, Suomijos valdžia atidavė sovietams kai kurias savo valstybės žemes.

Ši kraujo ir materialinių gėrybių auka veikiausiai suveiktų ir šį kartą, jeigu dėl įtakos Saliamono salose kariautų Naujoji Zelandija ir Kongo Demokratinė Respublika, tačiau daugiau nei du dešimtmečius trukęs caraičio Vovočkos (1952) valdymas ne kartą suteikė progų įsitikinti, kad KGB papulkininkis visas kompromisų paieškas priima kaip varžovo ar oponento silpnumo požymį.

Tai reiškia, kad bet koks bandymas kalbėtis, susitarti ir skatinti diskusiją tik dar labiau sužadins jo apetitą. Per daugiau nei dvidešimt metų trunkantį jo karaliavimą Vakarų politikai dėl ramybės, abstrakčios taikos ir rusiškų dujų bei naftos paaukojo Čečėniją, Gruziją, tą pačią Ukrainą ir daugybę rusų (disidentų, perbėgėlių ir t. t.).

Kai prieš keletą mėnesių į Baltijos valstybes ir Lenkiją iš Baltarusijos intensyviai veržėsi nelegalūs Afrikos ir Artimųjų Rytų migrantai, dauguma čionykščių skiepų priešininkų jaudinosi, kad koks nors juodukas ar musulmonas, įlėkęs pas mus, nemaktelėtų savo dešros ilgakasei blyškiaveidei, garo duodančiai Marijos žemės kolūkietei į tarpkojį ("Juk anūkai gali gimti tamsūs, juodi! Ką tada kaimynai pasakys?").

Heinzas Alfredas Kissingeris (1923) nepasakė nieko naujo, įdomaus ar šventvagiško. Jis paprasčiausiai konstatavo faktą.

Už daugelio kilometrų sėdintys prabangiais kostiumais pasidabinę Briuselio dėdės ir tetos taip pat sunerimo. Jiems buvo svarbu, kad prie ES pasienio arba jos teritorijoje nemirtų žmonės. Viešojoje erdvėje vėl pasigirdo kalbos, kad su Oleksandru (1954) ir Vovočka reikia kalbėtis, bendradarbiauti, susitarti, skatinti diskusiją, tad pokalbiai šia tema nenutilo paromis.

Galų gale migrantų lakstymas pradėjo slopti, tačiau jam pasiekus absoliutų štilį po kelių savaičių Rusijoje buvo likviduota SSRS politinius nusikaltimus tyrusi organizacija "Memorial". Tokia tad veikiausiai buvo kalbėjimo, susitarimų ir diskusijos skatinimo kaina, kuri, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, duos nepalyginamai didesnę žalą Rusijai ir visam jos artimajam užsieniui nei dar vieno iš Baltarusijos atklydusio Achmedo atidaryta greito maisto užeiga.

Nelegalūs migrantai vis tiek anksčiau ar vėliau būtų palikę Marijos žemę (dėl didelių mokesčių, išplėtotos biurokratinės sistemos ar vietinių priešiškumo) ir grįžę namo arba išvykę į Vokietiją, Prancūziją ar Didžiąją Britaniją, o "Memorial" uždarymas galutinai nuslopino pačią menkiausią viltį, kad bent dalis rusų ateityje jaus gėdą dėl protėvių savo tautiečiams ir kitoms tautoms padarytų nusikaltimų (kaip antai dalis amerikiečių graužiasi dėl indėnų likimo, vergovės ar rasinės segregacijos).

Ieškoti už H.A.Kissingerio pozicijos slypinčios Kremliaus įtakos (ar pinigų) arba sieti ją su senatvine demencija yra visiškai beprasmiška.

Net ir artėdamas prie šimtmečio ribos, Henry‘is viešumoje demonstruoja savo tvirtą sodrų balsą ir aiškiai dėsto mintis. Visa tai liudija apie asmeninės valios pergalę kovoje su natūraliais biologijos procesais.

Politiniame spektre šis veikėjas atstovauja vadinamajai "Realpolitik" (teikiantį pirmenybę pragmatiškumui, o ne moralei ar kitoms vertybėms).

Šios srovės teoretikų ir praktikų požiūrį galima palyginti tik su karo lauko ligoninės chirurgų cinizmu ("Nuo ligonio galūnės jau sklinda blogas kvapas, tad geriau negaiškime laiko rizikuodami ir iš karto ją amputuokime." "Gerai. Taip ir padarysime. O tada – kavos. Aš visą dieną nuo pat ankstyvo ryto dirbau. Kojos nebelaiko.").

Kalbėdamas apie savo gyvenimą ir nuveiktus darbus, H.A.Kissingeris nesibodi legalius Čilės prezidento rinkimus laimėjusį marksistą Salvadorą Guillermo Allende Gossensa (1908–1973) pavadinti pavojingu kraštutinių kairiųjų pažiūrų komunistu, neturėjusiu nė lašelio kantrybės, o kiek vėliau aikčioti dėl visą patalpą užpildžiusios milijonus savų tautiečių pražudžiusio Kinijos pranašo Mao (1893–1976) charizmos.

"Staiga mums praneša, kad Allende laimės rinkimus. Mūsų planas žlugo, ir Allende laimėjo rinkimus. Nixonas tiesiog įtūžo. Staiga į jo kabinetą įeina žmogus ir praneša, kad nuo šiol Santjage veiks komunistų vyriausybė. Kai Allende jau buvo išrinktas, Jungtinės Valstijos nesiėmė jokių tiesioginių veiksmų, kad jį nuverstų. Tik siuntėme pinigus partijoms ir leidiniams, kuriuos stengėsi užgniaužti Allendes režimas", – tikino H.A.Kissingeris, duodamas interviu praeities tyrinėtojui Niallui Campbellui Fergusonui (1964).

"1973-iųjų rugsėjį Allende buvo nuverstas per karinį perversmą. Ar prie to prisidėjo Jungtinės Valstijos ir jūs asmeniškai?" – paklausė N.C.Fergusonas H.A.Kissingerio.

"Su kariniu perversmu neturėjome nieko bendra. Tą patvirtino ir vėlesni įvykių tyrimai", – pratarė Henry‘is.

"Ir vis dėlto perversmas įvyko. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad jūs ir prezidentas sveikinote perversmą", – neatlyžo N.C.Fergusonas.

"Žinoma", – atsakė H.A.Kissingeris.

"Jūs, ko gero, nesigailite, kad Allende buvo pašalintas?" – nesiliovė korespondentas.

"Ne", – neišsiplėtė Henry‘is.

"O prezidentas Nixonas?" – vėl paklausė Didžiosios Britanijos imperializmo ekspertas.

"Nė vienas mūsų dėl to neliūdėjo", – konstatavo H.A.Kissingeris.

Pastarasis, naujausias H.A.Kissingerio pasiūlymas Ukrainai atsisakyti prarastų teritorijų yra ydingas ne tiek dėl ciniško pragmatiškumo, atmetančio bet kokias vertybes, o būtent dėl to, kad jis gali nesuveikti.

Tai, kas kadaise nuramino totalitariniu monstru tapusi plėšiką Josifą (1878–1953), Vovočką gali tik dar labiau paskatinti.