ŠEŠKUČIAI – NE MŪSIŠKIAI?

Šių laikų Lietuvoje gausu naujų, skambių politologų, ekspertų, visuomenininkų, komentatorių. Spaudoje ar internete jie nepaliauja garsiai vertinti ir kritikuoti mažos šalies didelių įvykių.

Pastabos, įžvalgos, replikos visada gerai, ypač kai neleidžiama ramiai miegoti valstybės ar savivaldos valdžiai. Rečiau nuskamba įdomūs pasiūlymai, geranoriškumas ar teigiamas pavyzdys visuomenei. Tiek to. Gero visada buvo mažiau nei blogo, todėl nebūsime reiklūs. Tačiau dar retesnis daugumos kritikų bruožas – pažiūrų nuoseklumas ir aiškių atskaitos taškų turėjimas.

Andriaus Tapino minčių nuolat neseku dėl šio autoriaus kandumo ir menkinimo viskam, kas atsiduria jo aptariamose temose. Neneigiant Lietuvos gyvenimo slogučių, vis tik labiau domina konkretūs pasiūlymai, kaip juos gydyti, o ne dar giliau žaizdotis. Tiesa, turime saviraiškos laisvę, todėl priekaištauti dėl stiliaus neverta.

Kur kas labiau glumina A.Tapino nenuoseklumas, palyginti šviežias ir kažkada anksčiau rašytas mintis. Prieš kelis mėnesius autorius išgyveno, kad per metus Lietuvoje neliko keliasdešimt tūkstančių mūsiškių. Nors ir vėlyvas, bet viltingas praregėjimas.

Apie tai, kad tautos nykimas statistikos kreivėse plika akimi matomas jau dešimtmetį, dabar nesiplėsime. Lygiai kaip ir apie kai kurių visuomeninių veikėjų nenorą ar nesugebėjimą tai pamatyti ir pabrėžti anksčiau, tarkime, konservatorių valdymo laikais. Tiek to. Kaltųjų ieškojimas ar teisinimasis nei išėjusiųjų skaičiaus, nei atėjusios tautos išlikimo grėsmės nepakeis.

Kai privalėtume (įskaitant kritikus) dėti visas pastangas, kad mūsiškių emigracija baigtųsi ir prasidėtų grįžimas į tėvynę, tas pats A.Tapinas pateikia vaizdingą dalies Lietuvos jaunimo (tebūnie partinio) veiklos ir sąmonės apibendrinimą ("Delfi", "Jaunųjų šeškučių tylėjimas..."), kuriame pažėrė kritikos Socialdemokratų partijos jaunimui.

Pasigėrėjimo, padrąsinimo, palaikymo jame nerasime, nors jaunimas Kaune surengė plačią, įdomią diskusiją. Pašaipos, paniekos, pasibodėjimo pakaks tūkstančiams, savo laimei ar nelaimei pasirinkus politinių pradmenų dalią, įskaitant jų artimuosius. Sakote, užguiti jauni šeškučiai arba vištukai? Šie padarėliai turbūt neįeina į autoriaus apgailimų ir Lietuvą paliekančių mūsiškių gretas?

Tokius, matyt, galima koneveikti, net jei kokio Gargždų miesto dydžio jaunimo būrys, neapsikentęs panašių visuomenės veikėjų diagnozių, vėl susikraus lagaminus svetur. "Mums tokių nereikia, mums tokių negaila", – kaip kažkada juokais leipo Kostas Smoriginas apie trečią jaunylį brolį – poetą kvailį. Tik ar šiandien turime tiek pertekliaus, kad smagiai plėštume šią dainelę?

Beje, o kur niekinančio teiginio apie šeškučius žurnalisto šaltinis (A.Tapinas teigė, kad jam vienas jaunųjų socialdemokratų sakęs, kad Bronius Bradauskas juos vadina šeškučiais)? Kaip visada iš kažkur girdėti medžiotojo B.Bradausko žodžiai? Turime jo, ar bent jį citavusio ir besiguodusio jaunimo įrašą? Ne? Tada kaip ir daugelyje komentarų taip tikrai buvo, nes kitaip negalėjo būti.

Vietoj labai gudrių baigiamųjų haiku, apsiribosiu paprastesne, neeiliuota išvada. Esant ant valstybės tautos išnykimo slenksčio, mūsų iškilūs politikai, visuomenininkai, toliau sijoja žmones per įvairius mūsiškių rėčius. A.Tapinas – ne vienintelis ir ne didžiausias tebevykstančių kokybinių mūsiškių atrankų autorius. Tai tiesiog liūdnas pavyzdys, kai šeškučių ar kitais skiriamaisiais mūsiškių koštuvais pradeda naudotis netgi modernūs, nauji visuomenininkai. Ypač jie neturėtų leisti mums toliau priešintis.