T. Urbelionio / BFL nuotr.

SVARBI DATA

2016-07-19 17:55
Libertas Klimka

Liepos 19-osios data svarbi kraštotyrininkams: lygiai prieš 55-erius metus buvo įsteigta Lietuvos kraštotyros draugija – reikšmingas įvykis šio kultūrinio ir pilietinio sąjūdžio istorijoje! Juk kraštotyra svarbi keleriopai – tai ir talka mokslui, ir kultūros paveldo visuomeninė globa.

Taip pat tautiškumo bei pilietiškumo mokykla jaunimui. Kraštotyrinė veikla praeityje padėjo pažadinti tautą valstybingumui, formuoti pilietinę visuomenę nepriklausomoje valstybėje, išlaikyti tautiškumą totalitarinėje sistemoje sovietmečiu, subrandinti atgimimo dvasią.

Kraštotyros sąjūdis išaugo iš poreikio sukaupti nacionaliniam mokslui reikalingų žinių iš įvairių tautos materialinės ir dvasinės kultūros bei gamtinės aplinkos sričių. Jo užuomazgos – dar XIX a. pradžioje senajame Vilniaus universitete, kai buvo sudarytas profesorių komitetas tokiai veiklai koordinuoti ir parengtos etnologinių žinių rinkimo anketos. Tačiau konkrečiai apibrėžtus tikslus krašto ir tautos tyrinėjimai įgavo XIX a. pabaigoje, kylant nacionalinės savimonės atgimimo bangai.

Kraštotyros uždavinius bei kryptis suformavo negausi to meto inteligentija, mokslo žmonės. Publikacijos „Aušros“ ir „Varpo“ leidiniuose, dr. J.Basanavičiaus ir jo talkininkų kreipiniai, raginantys domėtis tautos ir valstybės istorija, branginti ir rinkti ją liudijančias relikvijas, rado palankią terpę – savo kalbos, tautinio orumo stojo ginti ir didžioji tautos dalis – kaimo žmonės. Įkvėpimas praktinei to meto kraštotyros veiklai buvo paties tautos patriarcho nuveikti darbai – jo archeologiniai tyrinėjimai, rūpestis istorijos paminklų išlikimu, sudaryti ir paskelbti tautosakos rinkiniai, taip pat ir teorinės tradicinės kultūros interpretacijos.

Kraštotyros sąjūdis labai plačiai išsirutuliojo prieškariu, nepriklausomos Lietuvos metais. Įsisteigę regioninės kraštotyros draugijos skubėjo rinkti istorijos, tradicinių papročių, tautosakos ir kalbos medžiagą, taip pat tautodailės ir etnografijos eksponatus po žemės reformos pradėjusiuose irti Lietuvos kaimuose tam tikras dėmesys buvo skiriamas ir dvarų kultūrai, matant jos agoniją. Šiaulių kraštotyros draugija, vadovaujama teisininko Pelikso Bugailiškio, ne tik kaupė eksponatus jos globojamam „Aušros“ muziejui, bet ir rinko medžiagą lokalinei istorijai, archeologijai, etnografijai, toponimikai.

Šiauliškiai kraštotyrininkai ėmėsi leisti periodinį mokslinį leidinį „Gimtasai kraštas“. Žurnale publikuota medžiaga iki šiol yra labai svarbus šaltinis etnologijos ir lokalinės istorijos mokslams. Panevėžio kraštotyros draugija pagrindinį dėmesį skyrė tautosakos rinkimui. Telšiuose veikusi Žemaičių senovės mėgėjų draugija, vadovaujama Prano Genio, įkūrė „Alkos“ muziejų, tyrinėjo liaudies architektūrą, pradėjo užrašinėti kaimų istorijas. Alytaus kraštotyros draugija įvairiose Dzūkijos vietose ėmė rengti įdomias Senovės dienas, kurių metu buvo rodomi kaimo amatininkų darbai, retesni senoviniai buities rakandai bei žemės ūkio padargai.

Apskritai prieškario kraštotyros sąjūdis paspartino krašto muziejų steigimąsi, įnešė reikšmingą indėlį į Lietuvos mokslo šakų vystymąsi, paskleidė visuomenėje tautos istorijos žinojimo, tautinės savasties branginimo svarbą. Įdirbio būta tokio gilaus, kad jo nesugebėjo sunaikinti sovietų valdžios priimti sprendimai – nutraukti kraštotyros draugijų veiklą. Aktyviausi sąjūdžio žmonės – Klemensas Čerbulėnas, M. Čilvinaitė, S. Daunys, J. Dovydaitis, P. Galaunė, J. Mickevičius, J. Petrulis, V. Vaitiekūnas ir daug kitų tęsė kraštotyros veiklą pavieniui. Mokslininkai M. Alseikaitė-Gimbutienė, V. Mažiulis, J.Balys ir kiti, pasitraukę į Vakarus, net ir toli nuo Lietuvos kraštotyrinę patirtį panaudojo savo mokslo darbuose. J.Balys, pavyzdžiui, JAV rinko tautosaką ir paprotinę medžiagą iš emigracijos senbuvių, buvusių angliakasių.

Sovietmečiu, šiuo nelengvu ir sudėtingu tautos istorijos tarpsniu, kada jos kultūros raida buvo apgalvotai, nuosekliai ir metodiškai deformuojama, kraštotyros sąjūdžiui teko ypatingas vaidmuo. Tai buvo tautinių aspiracijų pusiau legalus raiškos būdas. Šia veikla buvo įmanoma, net ir prižiūrint valdžios struktūroms, stiprinti tautos dvasią, gaivinti istorinę atmintį, jaunimui įdiegti lietuvybės.

Labai svarbu, kad kraštotyros veiklą tuo laikmečiu pavyko išsaugoti mokyklose. Tokiomis aplinkybėmis 1961 m. liepos 19 d. ir buvo įkurta Lietuvos kraštotyros draugija. Ją subūrė žmonės iš esmės vadovaudamiesi tautotyros pirmtakų idėjomis. Oficialiai, „iš tribūnos“ buvo kalbama apie įgautą „naują socialistinį kraštotyrinės veiklos turinį“. Šis dramatizmas nuolat lydėjo sovietmečio mokslininko ar visuomenininko gyvenimą; juk teko formaliai paklusti primestajai ideologijai.

„Chruščiovinio atšilimo“ metais kraštotyrinė veikla skleidėsi ypatingai prasmingai. Vienu reikšmingiausių draugijos darbų tapo kompleksinės ekspedicijos. Jų vadovai Norbertas Vėlius, Česlovas Kudaba, Antanas Tyla, Vacys Milius, Aloyzas Vidugiris, Rimvydas Kunskas, Kazys Grigas, pasitelkę per 100 įvairių specialybių žmonių bei studentų, kasmet išvykdavo į kaimus ir miestelius vadinamiems „lauko tyrimams“. Nekalbant apie mokslinius rezultatus, ekspedicijos buvo puiki tautiškumo ugdymo mokykla.

Vakaronės su kaimo žmonėmis, atrastų puikių liaudies dainininkų, pasakorių ir muzikantų, tautodailininkų ir audėjų bei kitų tradicinių amatų mokovų pristatymas Vilniuje, jų gyvenimo ir darbų iškėlimas paskatino dar vieną labai reikšmingą judėjimą, tokį svarbų tautiškumui išlaikyti – folkloro ansamblių steigimąsi. Mokslinis kompleksinių ekspedicijų rezultatas – išleistos lokalinės kraštotyros monografijos, aprašančios atskirų vietovių gamtą, istoriją, etnografiją, visuomeninį gyvenimą, pateikiančios tautosakos pavyzdžių. Tačiau netrukus kraštotyrininkų veiklą vis kiečiau ėmė varžyti represinės valdžios struktūros. Patriotinė kraštotyros prigimtis nepasidavė, kompartija taip ir nesugebėjo paversti šio judėjimo paklusniu savo įrankiu.

Atgimimo metais kraštotyra tuojau pat atsisakė bet kokių ideologinių suvaržymų ir instrukcijų. Darbuose atsirado daugybė anksčiau draustų ir naujų temų – prieškario visuomeninių organizacijų istorija, bažnytinė veikla, religinės konfesijos, pokario rezistencinis judėjimas, partizaninis karas, disidentinė veikla, pokyčiai visuomenėje atstačius nepriklausomybę, privataus ūkio ir verslo tapsmas ir t.t. Vėl buvo tęsiamos ekspedicijos, atgaivinta leidybinė veikla – ir dabar iš spaudos pasirodo lokalinės monografijos, „Versmės“ leidyklos valsčių istorijos, taip pat nuo 2008 m. leidžiamas žurnalas „Gimtasai kraštas“. Organizacine prasme atsisakyta buvusio sovietmečiu centralizmo, veiklą koncentruojant lokaliniuose kraštų branduoliuose. Juolab, kad dabar judėjimas yra tik visuomeninis, neturintis valstybinės paramos.

Mokyklinę kraštotyrą koordinuoja Lietuvos mokinių neformaliojo ugdymo centras. Kraštotyros darbų archyvas saugomas ir toliau kaupiamas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Tik pilietinė visuomenė, suvokianti savo veiklos prasmę, grindžianti ją tautos patirtimi, gali laisvai modeliuoti savo ateitį. Kraštotyros veikla tam suteikia didžiulių galimybių. Šiandienos kraštotyros strateginiai tikslai iš esmės liko tie patys, nes globalizacijos iššūkiai aktualizuoja tautinės savimonės ir patriotizmo ugdymo svarbą.