ŠVIETIMO SITUACIJA LIETUVOJE: PROBLEMŲ ŽAVESYS

Sudėtingi mokiniai turi savito žavesio. Ir ne tik dėl to, kad jų gyvenimų situacijų išsiaiškinimas kartais primena sudėtingas žvalgybos operacijas – tik jie sugeba labai greitai parodyti ugdymo proceso silpnąsias vietas. Juk retas tėvas norėtų, kad jo sūnus ar dukra mokytųsi vienoje klasėje su mokiniu, kurį tėvai paliko vieną gyventi trijų kambarių bute, o patys išvyko uždarbiauti į Norgę, t.y. Norvegiją.

Aišku, jį porą trejetą kartų per savaitę aplanko teta. Ne paslaptis, kad toks mokinys daugiausia laiko skiria kompiuteriui, o ne mokslams. Prie aptartos situacijos pridėkime visus įmanomus paauglystės vingius bei laisvo ploto galimybes ir tuomet tapomam paveikslui jau gali neužtekti paletėje esančių spalvų.

Kasdien leisdami savo vaikus į mokyklą net nenumanome apie tokias apibendrintas detales, tačiau nuolat girdime apie klasėje nuolat besiblaškantį ir nemotyvuotą mokinį. Sunkiausia, kai tokių mokinių ne vienas. Negailestinga kasdienybė skelbia akivaizdų nuosprendį, kad nuo tokių mokinių suvaldymo priklauso mokytojo autoritetas ir darbo prestižas. Kita vertus, ar nuo mokytojo valios priklauso Lietuvos ekonominė raida, emigracijos tempai ir su žmoniškumu prasilenkiantys tėvų sprendimai jų pačių vaikų atžvilgiu?

Mes keičiame ugdymo programas kaip kojines, bet nesugebame spręsti sudėtingų socialinių ir jau dabar emocinių savo mokinių problemų.

Negailestinga kasdienybė pasidalytų dar viena išmintimi, kad dažnai tokių mokinių tėvai nuožmiai atakuoja klausimais apie tai, kaip mokykla stengėsi padėti tokiam mokiniui, ką mokytojai padarė siekdami jį sudominti. Pateikti argumentuotus atsakymus užtrunka ir kai kuriais atvejais primena serialo "Kostiumuotieji" painias teisinių kovų siužetines linijas.

Nemažai pastangų prireikia, kol tėvai supranta situacijos rimtumą. Tačiau bandymus bėgti nuo atsakomybės iliustruoja elementarūs, it žirniai į sieną beriami pasiteisinimai vaiko paauglyste, už kurių slypi painus šeiminio gyvenimo problemų voratinklis, iškuoptinas toli gražu ne per vienus metus.

Matydami bepatekančią gerovės valstybės saulę, turime paklausti, kaip tobulės pagalba šeimai tokiose sudėtingose situacijose. Kol kas galime tik pripažinti, kad mokinių, sunkiai besikapanojančių sudėtinguose tėvų tarpusavio santykių voratinkliuose, – daugybė. Patikslinsiu: kartais jie blaškosi net ne voratinkliuose, bet po praūžusių mūšių likusiuose minų laukuose.

Suprasdami aptartos situacijos sudėtingumą, pripažinkime socialinę atskirtį mokykloje ir galimybių nelygybę. Vienam mokytojui nuolat būtina gilinti dalykines žinias ir pristatyti tėvams naujus mokymo metodus ir jų poveikį ugdymo procesui. Kitas turi užtikrinti, kad jo klasės mokiniai bent jau lankytų mokyklą, bandyti įtikinti vaikus ir jų tėvus, kodėl pagrindinės mokyklos mokslai yra svarbūs ateičiai. Žinoma, dar reikia reaguoti į replikas, kad kas nors iš tėvų net be didelių mokslų gauna daugiau už vidutinį atlyginimą ir t.t.

Šios atskirties ar nelygybės drama yra ta, kad motyvuotų ir probleminių mokinių skaičių klasėje lemia ne tik mokytojų kvalifikacija bei ugdymo proceso kokybė, bet ir sudėtingi demografiniai, socialiniai bei ekonominiai procesai.

Ne kartą iš provincijų mokyklose dirbančių kolegų teko girdėti, kad nebelikę vaikų iš kitokių šeimų ir tenka dirbti tik su pašalpas gaunančių tėvų atžalomis (jokiu būdu nenuvertinu šių žmonių ir nemenkinu jų gyvenimo sunkumų). O jei dar pridėsime nuotolinio mokymo problematiką, nesunkiai suprasime, kad, net ir šviečiant gerovės valstybės saulutei, siūlomos naujosios kartos mokyklos, pvz., Giedraičių–Dubingių–Bijutiškių–Ambražiškių (Molėtų rajonas) miestelių simboliniame kvadrate, vargiai ką bepakeis.

Galima pritarti mokyklų reitingų skelbėjams, kad mažesnius ugdymo pasiekimus demonstruojančios mokyklos mokytojai turi pasimokyti iš aukštesnius rezultatus pasiekiančių mokytojų. Tačiau pamatykime ir kitą gyvenimo pusę. Kokias priemones siūlome įsisenėjusioms socialinėms, ekonominėms ar emocinėms problemoms šeimose spręsti? Kas efektyviau padės mokytis vaikui, atėjusiam iš minėtų problemų slegiamos šeimos? Vaiko pinigai? Inovatyvūs mokymo metodai? O gal magistro laipsnis?

Kaip padėti mokiniui, kuris sako, kad aš nei mamai, nei tėčiui nereikalingas, nes jie gyvena atskirose šeimose, o išgyventi padeda ir šiokius tokius patarimus dalija aukšto kraujospūdžio kamuojama močiutė.

Pridėkime dar vieną aplinkybę: pastaroji situacija ilgą laiką buvo mandagiai nutylima. Kiek reitingų taškų gauna mokytojas, kuris tokį paauglį kažko išmoko ir jis sėkmingai baigia mokyklą, bet nereitinginiais rezultatais? Mes keičiame ugdymo programas kaip kojines, bet nesugebame spręsti sudėtingų socialinių ir jau dabar emocinių savo mokinių problemų. Kiek laiko praeis, kol atsiras tarptautinio lygio pedagogų ugdymo centrai? Du mėnesiai? Metai? Dešimtmetis? O Vardeniui Pavardeniui jau dabar reikia atsiprašinėti mokytojų, kad negali įsijungti mikrofono ir atsakyti į užduotus klausimus, nes nuotolinės pamokos metu tėvai barasi namuose. Kokia emocinių problemų bomba laukia mūsų klasėse pasibaigus karantinui?

Pakartosiu – sudėtingi mokiniai turi savito žavesio. Taip, jie gali palinkėti tau "gero" kelio, gali įdurti su surūdijusia vinimi į tavo sielos gelmes, daug ką jie gali... Tačiau jie neklaus, kokiose slidinėjimo kurortuose, gerbiamas mokytojau, mėgstate leisti Kalėdų atostogas? Nepareikš, kad šiandien negali diskutuoti apie tarpukario Lietuvos užsienio politikos problemas, nes besiparkuodamas nubraukė mamos naujojo "BMW X 5" šoną, mat "kažkoks morozas kreivai savo "kibirą" pastatė". Tiesiog paskaičiuokime. Sudėtingas probleminis mokinys, vidutinio sudėtingumo probleminis mokinys, lengvo sudėtingumo probleminis mokinys, normalus mokinys, gabus mokinys, labai gabus mokinys. Kokią dalį minėti mokiniai sudaro jūsų vaikų klasėje? Jeigu nesuprantate, apie ką kalbama, galbūt ir tikrosios Lietuvos dar nepažinote, ir gal teisėtai galite reikalauti naujos kartos ugdymo programų, naujos kartos mokyklų, kur dirbs tarptautinio lygio pedagogų centruose parengti mokytojai, turintys magistro laipsnį.

Dažnai kalbame apie dvi Lietuvas. Kokiai Lietuvai rengiamos atnaujintos bendrosios ugdymo programos? Ar mokytojas toliau primins Don Kichotą, kovojantį su vėjo malūnais? Idealizmas yra svarbus mokytojo darbe ir suteikia savotiškos romantikos, tačiau reikia suprasti, kad politinių partijų inicijuojami pokyčiai virsta tuščiomis deklaracijomis, taip ir nepakeitę tikrovės. Tuomet ir supranti, kad Kristijono Donelaičio "Metų" saulelė yra daug tikresnė nei žadamosios gerovės valstybės.