Tarsi šimtas metų vienatvės | Diena.lt

TARSI ŠIMTAS METŲ VIENATVĖS

Pirmasis britų bandymas įtvirtinti savo įtaką Afganistane baigėsi nesėkme (1839–1842). Po daugiau nei 30 metų Didžiosios Britanijos pajėgos grįžo, tik šįkart pasirengusios gerokai rimčiau. Iš pradžių britų valdžia siekė įtvirtinti savo įtaką Afganistane diplomatinėmis priemonėmis. Afganistano valdžiai atsisakius priimti britų diplomatinę misiją, 1878 m. pabaigoje apie 40 tūkst. Jungtinės Karalystės karių (daugiausia indų) įsiveržė į šios šalies teritoriją.

Nors ir susidūrę su pasipriešinimu, britai iki pavasario perėmė didžiąją dalį Afganistano kontrolės. 1879 m. vasario 21 d. mirė Afganistano emyras Sher Ali Khanas (g. 1825 m.), kuriam teko našta atlaikyti Didžiosios Britanijos bei Rusijos spaudimą. Jo sūnus Mohammadas Yaqubas Khanas (1849–1923), būdamas silpnas valdovas, greitai sutiko sėsti prie derybų stalo. 1979 m. gegužės 26 d. pasirašyta Gandamako sutartis, kuria buvo išlaikytas Afganistano suverenitetas mainais į tam tikras žemes.

Be to, Afganistano valdžia įsipareigojo įsileisti Jungtinės Karalystės diplomatinę misiją, o už tai gavo britų pažadą ginti juos nuo bet kokios užsienio agresijos (turėta omenyje Rusijos imperiją). Britams šiose derybose atstovavo Pierre‘as Louisas Napoleonas Cavagnari (1841–1879) – italo ir airės vaikas, užaugęs Indijoje. Už nuopelnus derybose jis buvo įšventintas į riterius ir gavo specialiojo pasiuntinio Afganistane statusą (kartu ir smulkaus kavalerijos kontingento saugomą rezidenciją).

1879 m. rugsėjį Kabule kilo maištas, P.L.N.Cavagnari rezidencija buvo užpulta, o jis pats nužudytas (kartu su visais jį saugojusiais asmenimis). Netrukus britų generolo Fredericko Sleigho Robertso (1832–1914) vadovaujamos pajėgos išžygiavo numalšinti sukilimo. Pasakojama, kad kovos su sukilėliais veiksmus lydėjęs nuožmus britų teroras – ne vienas afganistanietis buvęs sugautas, pakartas ir paliktas kaboti kitų siaubui.

Tuo veikiausiai siekta ne tik atkeršyti už britų pasiuntinio nužudymą, bet ir palaužti vietos maištautojų kovos dvasią. Spalį, užėmus Kabulą, buvo paskelbta, kad M.Y.Khanas atsisako valdžios. Siekdamos išvengti 1839–1942 m. katastrofos pasikartojimo, F.S.Robertso vadovaujamos pajėgos nusprendė įsitvirtinti užimtose teritorijose ir praleisti žiemą Afganistane.

Kovos veiksmų apogėjus buvo pasiektas 1880 m. vasaros pabaigoje, kada britai išgirdo, jog Ghazi Mohammado Ayubo Khano (1857–1914) vadovaujami sukilėliai apsupo Jungtinės Karalystės pajėgas Kandaharo mieste. Tai sužinojęs F.S.Robertsas su savo žmonėmis išskubėjo į pagalbą. 10 tūkst. karių vos per 20 dienų nužygiavo apie 300 mylių iš Kabulo į Kandaharą, kur, koordinuodami veiksmus su apsuptaisiais, sumušė afganistaniečių sukilėlius.

Numalšinę sukilimą, britai į valdžią pasodino Abdurą Rahmaną Khaną (1840 ar 1844–1901), kuris dėl savo autoritarinio valdymo pobūdžio gavo Geležinio emyro pravardę. Afganistanas taip ir netapo oficialia Jungtinės Karalystės kolonija, tačiau jų įtaka šioje šalyje stipriai išaugo (ilgą laiką Didžiosios Britanijos vyriausybė visapusiškai kontroliavo Afganistano užsienio politikos reikalus).

Mirus Geležiniam emyrui, sostą perėmė jo sūnus Habibullaha Khnanas (1872–1919), skatinęs savo šalyje reformas ir siekęs ją modernizuoti. 1907 m. rugpjūčio 31 d., augant Antrojo Vokietijos reicho galiai bei kolonijiniam apetitui, Didžioji Britanija ir Rusijos imperija Sankt Peterburge pasirašė sutartį, kuria abi šalys pasidalijo Persiją savo įtakos zonomis. Taip pat šia sutartimi mainais į paramą Rusija įsipareigojo pripažinti Afganistaną Didžiosios Britanijos įtakos zona ir nepretenduoti į Tibeto regioną.

Pirmojo pasaulinio karo (1914–1919) metu Afganistanas laikėsi neutraliteto. 1919 m. vasario 20 d. per medžioklę buvo nužudytas H.Khanas. Po jo mirties valdžia atiteko mirusiojo broliui Nasrullah Khanui (1874–1920), kuris Afganistaną valdė vos vieną savaitę, mat jį greitai iš sosto išvertė sūnėnas Amanullahas Khanas (1892–1960). Jis kontroliavo kariuomenę, valstybės iždą ir užsitikrino genčių vadų paramą.

Visa tai jam leido greitai įtvirtinti valdžią šalyje ir eliminuoti potencialius konkurentus. Nežinia, kvailumo ar išmonės vedamas, A.Khanas ryžosi netikėtai avantiūrai – jis nusprendė pulti britų koloniją Indiją. Kovos veiksmai, pradėti 1919 m. gegužės 6 d., greitai pakrypo A.Khano nenaudai ir jis buvo priverstas derėtis. Vis dėlto derybos baigėsi netikėtai, britai pripažino Afganistaną visaverte, nepriklausoma šalimi ir atsisakė savo intereso kontroliuoti jos užsienio politiką.

1919 m. rugpjūčio 8 d. buvo pasirašyta šias nuostatas įtvirtinanti sutartis, dėl ko jau šimtą metų rugpjūčio 19-ąją yra švenčiama Afganistano Nepriklausomybės diena.

Kaip ir jo tėvas, A.Khanas siekė įgyvendinti reformas, galinčias modernizuoti šalį (pvz., jis siekė įkurti pasaulietines mokyklas, kuriose išsilavinimo galėtų siekti abiejų lyčių vaikai, liberalizuoti moterų socialinę padėtį bendruomenėje). Tai iš dalies suskaldė visuomenę ir pasėjo neramumus šalyje.

1928–1929 m. Afganistaną krėtė pilietinis karas ir, smukus populiarumui, A.Khanas buvo priverstas atsisakyti sosto ir pasitraukti į užsienį. Nemažą dalį gyvenimo jis praleido Italijoje. Yra net tikima, kad padedant "Ašies" jėgoms planavo grįžti į Afganistano valdžią.

Po A.Khano pasitraukimo Afganistano valdžios gviešėsi net keli asmenys, tačiau galiausiai joje įsitvirtino Mohammedas Nadiras Khanas (1883–1933). 1933 m. lapkričio 8 d. jį vizito metu vienoje akademinėje įstaigoje nužudė studentas. Tą pačią dieną Afganistano valdytoju tapo M.N.Khano sūnus Mohammedas Zahiras Shahas (1914–2007). Šis išbuvo valdžioje beveik 40 metų. 1973 m. liepos 17 d. jį nuvertė ministro pirmininko pareigas ėjęs pusbrolis Mohammedas Daoudas Khanas (1909–1978), kuris išvis panaikino monarchiją ir pasiskelbė prezidentu.

Patį M.D.Khaną 1978 m. pavasarį nuvertė ir kartu su šeimos nariais nužudė vietiniai komunistai (veikiausiai ne be sovietų slaptųjų tarnybų pagalbos).

Rašyti komentarą
Komentarai (2)

kauniete

EXELENT Visada laukiamas istoriniu santraupu straipsniu skyrius dekingi L.Dykovui uz nauja idomu istorijos gvildenima,,kuris jo "fanams atnesa adrenalino",.[zinoma,labai laukiame ir K.Navako,ir S.POciaus straipsniai]] O!!,tai atvanga nuo Vilniaus rietenu

pikts senis

Ir akivaizdus pavyzdys- anglai, okupave trecdali pasaulio iszude vietiniu gyventoju tiek, kad Stalinui su Hitleriumn tik po lapais sleptis. Bet viskas puiku- anglai geri, visu draugai, jokio vietiniu gyventoju genocido- o vat vokieciai su rusais- tai fu, kaka..

SUSIJUSIOS NAUJIENOS