Štai nebeliko ir Donato Banionio, vieno nuostabiausių mūsų aktorių. Atrodo, kad dabar tas metas, kai vienas po kito išeina žmonės, kurių darbais žavėjomės nuo vaikystės.

Štai nebeliko ir Donato Banionio, vieno nuostabiausių mūsų aktorių. Atrodo, kad dabar tas metas, kai vienas po kito išeina žmonės, kurių darbais žavėjomės nuo vaikystės.

Vien per pastarąjį dešimtmetį lietuvių literatūros (ir ne tik jos) peizažas pasikeitė neatpažįstamai, dar dešimtmetis – ir mūsų viso gyvenimo dievų neliks nė vieno, ateis kiti. Galvodamas apie tai, galvoju ir apie tai, kas lieka tokiems žmonėms išėjus. Žinoma, darbai, tačiau ne vien. Lieka ir būstai, kuriuose jie gyveno, sukaupę jų daugelio metų aurą ir galintys per buities smulkmenas pasakoti tų žmonių gyvenimus.

Kaune memorialinių butų yra nemažai. Tiek muzikantų (Juozo Gruodžio, Miko ir Kipro Petrauskų), tiek dailininkų (Juozo Zikaro, Liudo Truikio), daugiausia turbūt rašytojų (Salomėjos Nėries, Juozo Tumo-Vaižganto, Balio Sruogos, Juozo Grušo, Maironio). Tai kiek sumuziejinti būstai, tačiau menininkų dvasia ten tebegyva. Teko pabuvoti Liudo Truikio bute jo mirties dieną. Dėjosi protu nesuvokiami dalykai, kuriuos geriau nutylėsiu. Butas tiesiog pribloškė savo mistine autentika: nuo žvakių pajuodavusiomis lubomis, prie durų smeigtukais prisegiotomis didelės vertės japoniškomis graviūromis, antikvarinėmis kėdėmis nulaužytomis kojomis ir t.t. Visur zujo "giminės", nes palikimas buvo itin vertingas. Gerai, kad viskas liko ten, kur buvo, tapo miesto nuosavybe ir bet kuris kaunietis dabar gali ten apsilankyti.

Memorialiniam butui nevirsti negyvu paminklu padeda darbuotojų kūrybingumas. Nežinau, kaip yra su kitų sričių menininkais, tačiau rašytojams pavyko. Visi Maironio muziejaus filialai veikia pagirtinai, vedamos įdomios ekskursijos ir edukaciniai užsiėmimai, dėl kurių žymiausi Kauno žmonės nelieka vien pora vadovėlio puslapių.

Tarkim, Balio ir Vandos Sruogų muziejuje bandoma apie rašytoją pasakoti per jo daiktus, nes kiekvienas daiktas ten turi savo istoriją. Iš įdomesnių žaidybinių iniciatyvų minėtina ši: darbuotojos sukarpo rašytojo eilėraštį atskiromis eilutėmis, o vaikai turi iš jų vėl sudėti eilėraštį, nebūtinai tą patį. Vaikams patinka, be to, lavina kūrybingumą. Viso ko prisigalvoja ir kiti memorialiniai muziejai. Taip išėję didieji žmonės lieka ne tik enciklopedijose, bet ir gyvojoje žmonių atmintyje.

O dabar klausimas: kada paskutinį kartą lankėtės viename šių muziejų? Ne kokiuose poezijos skaitymuose, o tam, kad pabūtumėte su vienu mūsų miesto didžiųjų. Aha, veikiausiai, senokai. Tai gal jau laikas vėl?