TIESOS IEŠKOJIMŲ SAMSARA

Kokia yra žmogaus egzistencijos prasmė? Ką gyvenant reikia veikti? Kuo vadovaujantis priimti sprendimus gyvenimo kryžkelėse? Ar garbinga naudotis kitų žmonių dosnumu? Tai klausimai, kuriuos sau užduoda kiekvienas bent truputį mąstantis ir masinėms psichozėms nepasiduodantis individas. Siekdami rasti atsakymus į šiuos ir panašius klausimus, intelektu apdovanoti primatai sugalvojo įvairiausių ideologijų bei keisčiausių tikėjimų.

Indijos Maurjų (nepainioti su Ispanijos maurais) imperatoriui Ašokai (304–232 m. pr. Kr.) atsakymus davė tuo metu dar jauna budizmo religija, kurią, pasinaudodamas savo padėtimi, jis bandė išpopuliarinti visame pasaulyje. Šių dienų Indijoje, Afganistane, Pakistane ir Bangladeše aptinkami ant uolų išraižyti Ašokos ediktai ateities kartoms perša itin progresyvaus ir tauraus, savo pavaldinių gerove besirūpinančio valdovo įvaizdį.

Veikiausiai pažangusis monarchas jau tada suprato viešųjų ryšių svarbą politikoje. Po Ašokos mirties Indiją vienijusi Maurjų imperija pradėjo irti. Regione atsirado daugybė smulkių valstybių, kuriose knibždėte knibždėjo pačių ambicingiausių dinastijų. Žymiausia jų – Guptų, valdžiusi šiaurinę dabartinės Indijos dalį nuo trečiojo mūsų eros amžiaus pabaigos iki šeštojo amžiaus vidurio.

Tikima, kad Guptos kilo iš to paties krašto kaip ir Maurjos. Taip pat manoma, kad jų dinastijos įkūrėjo vardas buvo toks pat kaip ir Ašokos senelio – Chandragupta.

Tais laikais regiono vidaus politikoje trūko nuoseklumo ir pastovumo, tačiau Indijos kultūra, visiškai nepaisydama nei vidaus konfliktų, nei išorės grėsmių, vieną po kitos dovanojo pasauliui svarbias inovacijas. Teigiama, kad būtent tuo metu (nuo 500 m. pr. Kr. iki 400 m. po Kr.) Pandžalio jogos sutrose buvo įamžintas mėgstamiausias progresyviųjų jaunuolių ir materialinės gerovės nestokojančių poniučių užsiėmimas – joga.

Siekiant praplėsti šią kūno, dvasios ir proto tobulinimo technologiją, buvo išrasta vadinamoji Kamasutra (400 m. pr. Kr. – 300 m. po. Kr.), leidžianti pasiekti dvasinį nušvitimą lytinio akto pozomis.

Panašiu metu (V–II a. pr. Kr.) buvo sukurtas ir įamžintas kitas Vakaruose itin madingas Indijos religinis veikalas – "Bhagavadgita" ("Dievo daina"). Ši itin svarbi poema žmonijai leidžia susipažinti su svarbiausiais induizmo principais ir mėlynodžiu dievaičiu Krišna, kuris yra kito svarbaus dievo – Višnos reinkarnacija.

Siekdami perprasti pasaulį ir numatyti ateitį, Indijos protai atrado itin svarbius matematikos ir astronomijos dėsnius. Buvo sukurtas nulis, be kurio neįsivaizduojama jokia pavyzdingo nevykėlio egzistencija, ir atrastas baisiausias paauglių košmaras – sinusas. VI mūsų eros amžiuje Indijos šiaurės vakaruose buvo sukurtas strateginį mąstymą lavinantis žaidimas "Caturanga". Tikslios tų laikų žaidimo taisyklės nėra žinomos, tačiau manoma, kad būtent šios intelektualios pramogos atsiradimas žymi šiuolaikinio šachmatų sporto pradžią.

VI a. viduryje Guptų imperija ėmė silpti, o budizmą išstūmusiai ir antrąjį kvėpavimą įgavusiai induizmo religijai atsirado nauji konkurentai. Tradiciniai Indijos tikėjimai pripažįsta sielos nemirtingumą, leidžiantį atgimti po mirties, ir moralių bei dorų darbų naudą, suteikiančią materialinę gerovę kituose gyvenimuose.

Jeigu tu gimei turtingas, gražus ir protingas, vadinasi, kažkada prieš tai buvai doras ir kilnus. Jeigu atsiradai piktų vargšų bendruomenėje – buvai niekšas ir gavai, ko nusipelnęs. Požiūris, kad gyvenimas ir istorija sukasi nesibaigiančiu ratu, egzistavo ne tik senovės Indijoje, bet ir daugelyje kitų kraštų.

52 m. į Indiją atvyko paslaptingas žmogus, mūsų dienomis vadinamas apaštalu Tomu (1 –72 m. po Kr.). Teigiama, kad jis buvo vienas iš dvylikos pagrindinių Jėzaus Nazariečio (4 m. pr. Kr. – 30 arba 33 m. po Kr.) pasekėjų.

Tikslios Jėzaus Nazariečio gyvenimo detalės nėra žinomos, tačiau tikima, kad jis skelbė empatiško ir humanistinio pobūdžio idėjas bei kritikavo judėjų religinės bendruomenės elitą. Anot Jėzaus, egzistuoja tik viena dievybė, kuri yra gailestinga ir pasiryžusi atleisti kiekvienam, besigailinčiam savo blogų darbų.

Gyvenimas, pasak krikščionybės pasekėjų, taip pat yra mums duotas tik vienas. Be to, laikas juda ne ratu, o tiese, vedančia į galutinį ir neišvengiamą Šventosios karalystės finalą. Manoma, kad už šio požiūrio skelbimą Jėzus buvo įduotas Romos imperijos valdžiai, kuri jį nubaudė mirties bausme – nukryžiavimu.

Iki mūsų dienų krikščionys tiki, kad jis buvo Dievo sūnus ir svarbiausias pranašas, kuris mirė baisia mirtimi už visos žmonijos padarytas nuodėmes. Tikėjimas Jėzaus idėjomis Indijoje sulaukė nemažai pasekėjų, tačiau tapti dominuojančia regiono religija krikščionybei nepavyko.

Praėjus daugeliui šimtmečių (711 m.) prie Indijos sienų, į dabartinio Pakistano teritoriją, atklydo dar vieno krikščionybei giminingo, bet gerokai veržlesnio, jaunesnio ir ambicingesnio tikėjimo atstovai. Islamas taip pat skelbė, kad pasaulyje egzistuoja tik vienas vienintelis Dievas. Svarbiausias Alacho žodžio skelbėjas ir islamo įkūrėjas yra pranašas Mahometas (570–632), o Jėzus ir judėjų Mozė bei kiti žymūs pranašai tėra būgnininkai, skelbę Didžiojo mesijo atėjimą.

Iš savo sekėjų islamas reikalauja vieno – visiško atsidavimo Aukščiausiojo valiai. Idealaus musulmono pavyzdys – judėjų pranašas Abraomas, besąlygiškai sutikęs paaukoti Dievui savo sūnų Izaoką.

Kaip ir krikščionybė, islamas skelbia humanizmo ir empatijos idėjas. Nė viena religija nepripažįsta tautinių, rasinių ar socialinių skirtumų. Abi jos tvirtina, kad tikėjimas vienu Dievu ir tų pačių ritualų atlikimas eliminuoja socialinius bei kultūrinius skirtumus ir suvienija žmones brolybės saitais.

Tiesa, islamo pasekėjai nuo krikščionių kai kuo skyrėsi. Skirtingai nei krikščionys, musulmonai iš pat pradžių savąjį tikėjimą bandė įtvirtinti tik ginklu, kuris jiems atvėrė milžiniškas teritorijas – nuo šių dienų Ispanijos iki Indijos.