TOTALINIO PAMIŠIMO CIRKAS

Kiekvienas oligarchas durniuoja savaip. Vienas gamybinius pasitarimus veda remdamasis bibline vadyba ir reikalaudamas, kad visi direktoriai būtų susikabinę rankomis bei šiukštu nesėstų prie keturkampio stalo, tik prie apvalaus.

Palangoje statomoje rezidencijoje tas turčius iš statybininkų reikalauja, kad sienų tinkas būtų maišomas su sidabro milteliais. Matyt, kad piktosios dvasios apartamentuose prie Tiškevičių parko nesiautėtų, – žmogus prisiskaitė pasakų ir žino: piktąją dvasią pakerta tik sidabrinės kulkos, švininės neįveikia.

Kitas oligarchas įsiklausydavo į keistus savųjų smegenų šaukinius ir visiems pasakojo kitokią Lietuvos istoriją, paremtą nežinia kurioje palatoje regėtais praeities apsireiškimais. Šis vyras, paakintas psichinio ligonio skambučių, lėkdavo į miškus Klaipėdos rajone ir, pridėjęs ausį prie akmens, klausydavosi būtovės slėpinių, pro mersedeso langą stebint girtai žmonai. Oligarchas net įkūrė dar vieną partiją, kurios vadove paskyrė antstolių ieškomą kaimo poetę, ir liepė į šį minedų susivienijimą stoti savo įmonių darbuotojams. Tačiau kliedesiai neišgelbėjo – teko sprukti į Maskvą ir ten kamšyti sudegusio politinio versliuko skyles.

Dar vienas oligarchas sumanė į Lietuvą grąžinti krivių krivaičių laikus, išlaisvinti istorinėje praeityje praskydusią pagonybės dvasią ir visuomenei grąžinti meilę ir totalinį gėrį. Tiesa, savąją šeimą išbogino kuo toliau nuo šių eksperimentų. Šokinėti per degantį laužą jam buvo maža, tad jis taip pat sulipdė savą partijėlę, kuri korupciniu smogu apnuodytai tautai apsireiškė mesijais ir gelbėtojais. Ta partijėlė tapo panaši į pamišusių blaivininkų sektą, kur uždarų pamaldų metu moteriškės privalo demonstruoti tautinius rūbus, o visa tai regintys vyrai ploti ir reikšti susižavėjimą. Juk negalima prieštarauti neklystančiam mesijui, kuris trokšdamas sau pramogų susikūrė visą tą cirką.