Vladimiras Putinas savo administracijos vadovu paskyrė surusėjusį estą Antoną Vaino. Šis yra darbštus, punktualus, paslaugus, ištikimas. Ar to šiandien pakanka būti dešiniąja vado ranka?

Išskirtinė A. Vaino ypatybė – jo moksliniai interesai. Išorėje nulaižytas iki pilkumo ir pedantiškas žmogelis, o tokiems dažnai galvoje triušiai triuškinasi iš baimės, kad pasaulis pernelyg spalvingas. Tokiems nesuvaldomą tikrovę reikia sukontroliuoti ir paversti paklusnia tarnaite. Rytojus privalo būti be netikėtumų.

Drauge su bendraautoriais ir vienas A. Vaino yra parašęs keletą straipsnių ir knygą apie ateities valdymą. Jie skelbiasi 2011 sukūrę naują prietaisą nooskopą, kuris leidžia nagrinėti kolektyvinę žmonijos sąmonę. Be to, jis nustatys ateities įvykius. „Nooskopo sensorinis tinklas nuo naujos kartos banko kortelių iki „protingų dulkių“ vienareikšmiškai identifikuoja įvykius erdvėje ir laike.“ Mąstytojo A. Vaino žodžiais, „saugumo pagalvė“ bus sukurta ne kaupiant praeities patirtį, o „kapitalizuojant ateitį“. Beje, nooskopo niekas nėra matęs.

Šalyse, kurias sisteminės klaidos stumia vis gilyn į krizę tiek valstybės viduje, tiek santykiuose su likusiu pasauliu, valdovai visada imdavo bodėtis nemalonia realybe ir nugrimzdavo į praeities prisiminimus arba pasistiebę žvelgdavo į ateitį. Paskutinį Rusijos carų dešimtmetį Nikolajaus II šeimą buvo užvaldęs mistines pranašystes skelbęs valstietis, vardu Grigorijus Rasputinas. Jo pasakojamos įžvalgos bei regėjimai atrodė teisingesni už liūdnos padėties analizę.

Galima būtų pasijuokti iš įmantrių A. Vaino svaičiojimų, jei jis dabar nestovėtų šalia pikto žmogaus, kurio rankose branduolinio ginklo lagaminėlis. Štai ką piešia naujasis administracijos vadovas: „Jei jūs esate nulio taške, smūgis bus trumpas, negailestingas ir, jei teisingai laikoma ranka, neatremiamas.“ Patekusiam į nuosmukį, arba nulinį tašką, tokie žodžiai – didelė paguoda. Kaip neprisiminus emocingo V. Putino pasakojimo apie mešką taigoje, kurią bando pagauti, nuplėšti nagus ir nulupti kailį. Džiugi žinia, baisi pagunda: smūgis priešams iš tokios padėties yra galingiausias.

A.Vaino atneša mistišką kaip G. Rasputinas ir žiaurų kaip Leninas paaiškinimą: „Priešakiniai transformacijos institutai trijų terpių – erdvės, laiko ir gyvenimo – paribio taške yra armija ir žvalgyba. Sukurtas inovacijas jos aprobuoja agresyvioje žvalgybinių operacijų ir karų terpėje.“

Pats V. Putinas su ateities regėjimu pakeliamas į antžmogišką išmatavimą, į amžinybės šviesą. Pagalvojus darosi baugu, kas jam tenai gali susirodyti. Nublanks ir Krymas, ir Donbasas, ir Sirija. Būčiau estas, dar labiau jaudinčiausi, kad tėvynainis A. Vaino nenukreiptų dieviško V. Putino sprendimo į savo protėvių žemę Estiją.

Dabartis Rusijoje griūva, o ateitį nupiešia A. Vaino: „Amžinybėje esančio pirminio įvaizdžio valdymą per realizaciją laike ir erdvėje koordinuoja elitas (superklasė), randanti optimalius sprendimus žaidimo pagalba ir versdama juos į socialinius ir biznio procesus.“

Carizmas savo finalinėje stadijoje antrame XX a. dešimtmetyje stvėrėsi G. Rasputino mistikos. Putinizmas, stverdamasis nooskopo kūrėjo, antrame XXI a. dešimtmetyje savaip žengia į savo finalinę stadiją. Taigi, „Why not Vaino?“