VEIKSMAS IR ATOVEIKSMIS

Pradžioje buvo Žodis. Šis biblinis posakis Wolfgango Goethe's Faustui kelia abejonių. Pradžioje buvo mintis, mano jis, bet tuoj pat suvokia, kad mintis negimsta savaime – tam reikia jėgos. Suprasdamas jėgos ir veiksmo analogiją, Faustas formuluoja išvadą: pirmiausia veiksmas buvo. Mintis gali būti veiksmo pradžia ir pats veiksmas.

Dauguma žinome fizikos pradžiamokslio tiesą: veiksmo ir atoveikio jėgos yra lygios, tik priešingų krypčių. Sausa akademine kalba tai skamba taip: du sąveikaujantys kūnai veikia vienas kitą jėgomis, kurių didžiai lygūs, o kryptys – priešingos. Gamtoje kitaip nebūna. Gyvenime – taip pat!

Norint realizuoti galimą poveikį, reikia adekvataus norimam poveikiui atoveikio. Tarkime, galime sukurti didelę jėgą. Tai realizuosime tik tada, kai atsiras lygiavertė atrama – tai, į ką nukreipęs jėgą, sulauksi atitinkamo / adekvataus atoveikio. Kitaip sakant, potencialus veiksmas priklauso nuo galimo atoveiksmio. Ar gali priešininkas pademonstruoti savo maksimalią jėgą prieš daug silpnesnį varžovą? Aišku, ne. Silpnesnis priešininkas nesukurs adekvataus atoveikio. Atlikėjo meistriškumą, siunčiamą žinią supras ir įvertins tik atitinkamai išprusęs ir pasiruošęs žiūrovas. Ir, atvirkščiai, prastas atlikėjas ar kūrinys nepaliks gero įspūdžio subtiliam klausytojui – nagu stiklo neįrėši. Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, bet tobulėjantis atlikėjas turi suprasti, kad gebančių jį adekvačiai priimti ir įvertinti nuolat mažėja – jo auditorija traukiasi. Ne visi šaukiantys "bravo" yra nuoširdūs...

Tarkime, bloga linkintis nuolat bando jus įskaudinti įvairiomis replikomis ar kitokiu veikimu. Jei esate atsparus ir nekreipiate į tai dėmesio, nesusierzinate, nuotaika jums nesugenda – atoveikio nėra. Jei nėra atoveikio, norimas / potencialus poveikis nueina perniek – vampyras jumis nepasisotina. Niekas neįgels, jei neįsileisi geluonies: nedoro žmogaus pastangos įskaudinti bus bergždžios, jei sugebėsite nekreipti į tai dėmesio. Taip gali atrodyti iš šalies. Tikrovėje visada reikia pastangų, net jei to ir nejaučiame, norint sudaryti nereaguojančio į replikas ar rafinuotas pašaipas įspūdį. Šių pastangų telkimas reikalauja energijos sąnaudų, todėl atoveikis iš tikrųjų yra. Vis dėlto, jei sugebėtume bent parodyti, kad nekreipiame dėmesio į bandantį įskaudinti ar pasityčioti, neigiamo poveikio nepatirtume. Įkyri reklama jūsų neužkrės, jei sugebėsite ją ignoruoti.

Ar įsivaizduojate save dėkojantį tam, kas jums suteikia galimybę duoti? Juk duoti gali tik tada, kai yra kas priima tai, ką duodi. Norint priimti reikia atitinkamo pasiruošimo, būtina susikaupti, sukoncentruoti dėmesį, kitaip sakant, reikia pastangų. Maža to, priimantis turėtų vertinti patį davimą, nematuodamas ekonominiais matais tai, kas duodama. Būsime ramūs, kad davėme, tik tada, kai užsitikrinsime, kad tai, ką bandėme duoti, buvo priimta. Esantis prieš auditoriją tai gali pajusti iš klausytojų akių, judesių, mimikos, atspindžio / atsako, kitaip sakant, atoveikio. Ko lektorius ieško auditorijoje? Gilių jį priimančių akių! Ko reikia rašytojui, muzikos atlikėjui, dailininkui? Skaitytojo, klausytojo, žiūrovo, kuris bendradarbiautų su autoriumi, priimdamas tai, ką autorius duoda. Bendradarbiavimas – lauktas atoveikis. Kita vertus, ar susimąstome apie žodžio "Dėkoju" prasmę? Dėkoju – tai gėrį dovanoju! Gaunantysis pasako duodančiajam: už tai, ką man duodi, aš tau dovanoju gėrį, priimdamas ir suteikdamas tau galimybę duoti. Duoti – veikti, priimti – sukelti atoveiksmį, leidžiant pasireikšti veiksmui. Ši gili prasmė užkoduota daugelio tautų kalboje: baltarusiai sako dziakuy, lenkai – dziękuję, ukrainiečiai – diakuju, vokiečiai – danke, slovakai – ďakujem, bulgarai – blagodarya, rusai – blagodariu. Rusiškai благо – gėris, дарю – dovanoju.

Kas būtų, jei ant dar niekam nematyto, tarkim, Vincento van Gogho paveikslo užrašytume kito, niekam negirdėto autoriaus pavardę? Ar kūrinį aukcione pirktų už milijonus? Vargu. Dažnai būna, kad perkame ne kūrinį, o jo autoriaus vardą. Kitas atvejis: Albertas Einsteinas savo 25-ojo gimtadienio proga buvo pavaišintas ikrais, kuriuos pokalbio įkarštyje sušlamštė kaip eilinį patiekalą. Nusivylusiems draugams priminus apie neįvertintas vaišes (nesulauktą atoveikį), atsakė: "Plebėjo neverta vaišinti delikatesais – jis vis vien jų neįvertins."

Išskriejus iš stacionarios mąstymo orbitos galima formuluoti: neįmanoma laimėti naudos – gautą naudą bet kurioje srityje atsveria žala kitur.

Pasaulį kūrė du dievai: Dievas ir Velnias – Veiksmas ir Atoveiksmis. Abiejų indėlis lygiavertis. Todėl dėl darnios pusiausvyros – kiek pasaulyje yra gėrio, lygiai tiek pat atseikėta ir blogio. Visą gyvenimą ta pati pusiausvyra galioja ir kiekviename iš mūsų. Michailo Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita" esminis herojus Volandas (paprasčiau, Velnias) klausia Dievo pasiuntinio: "Ką veiktų tavo gėris, jei nebūtų blogio?" Ir čia pat patikslina: "Kaip atrodytų Žemė, jei nuo jos dingtų šešėliai?" Šio romano ir gyvenimo knygos viena iš pagrindinių minčių: Dievo buvimą įrodo Velnias, lygiai kaip šviesą parodo šešėlis. Jei žmoguje panaikinsi tai, kas jame blogiausia, dings ir tai, kas geriausia. Gerosios ir blogosios pusių pusiausvyra išliks. Blogio ar gėrio naikinimas – veiksmas, atsiradę pasikeitimai pusiausvyrai išlaikyti – atoveiksmis. Visų sistemos blogybių pašalinti neįmanoma, nes tada dalis gerųjų sistemos dalių taps blogosiomis ir atvirkščiai.

Beribės erdvės atsiveria supratimo kelyje, gilinantis į veiksmo ir atoveiksmio dėsnio gelmes. Matavimas – veiksmas, matuojamo objekto būsenos pasikeitimas – atoveiksmis. Kai pradedame matuoti laiką, jo tėkmė keičiasi. Egzaminas – žinių ir įgūdžių matavimas, susijaudinimas – atoveiksmis. Kreipimasis – veiksmas, reakcija į kreipimąsi – atoveiksmis. Klausimas – veiksmas, atoveiksmis – apribota atsakymo galimybė! Laiko upe keliaudami į ateitį už nugarų paliekame praeitį. Keliavimas laike – veiksmas, palikusi praeitis – atoveiksmis. Kai uždarosios sistemos tam tikroje dalyje tvarka didėja (mažėja entropija), tai kitoje dalyje būtinai didėja chaosas. Veiksmas – tvarkos kūrimas, atoveiksmis – netvarka aplink. Pažinimas – veiksmas, atsivėrusi nežinia – atoveiksmis. Išskriejus iš stacionarios mąstymo orbitos galima formuluoti: neįmanoma laimėti naudos – gautą naudą bet kurioje srityje atsveria žala kitur. Viskas turi savo kainą – už gautą naudą vienoje srityje sumokame žala kitur.

Mūsų civilizacija žmonijos istorijoje save įformino išskirtiniais veiksmais: sukūrėme šiluminius, elektros ir kitokius variklius, įdarbinome ryšiui ir kitiems poreikiams elektromagnetines bangas, išmokome išgauti energiją iš skylančio atomo, nulaužę genetinį kodą ir išvynioję dvigubą spiralę, skaitome ir modifikuojame genomą, kuriame dirbtinį intelektą, naudojamės ne tik realybe, bet ir virtualybe, neatsakingai naudojame Žemės resursus, per daug drastiškai bandome įminti gamtos paslaptis, esame pabuvoję Mėnulyje, skraidome aplink Žemę, siunčiame aparatus į tolimesnes orbitas. 2010 m. Meksikos įlankoje, vienoje iš naftos platformų, į jūrą išsiliejo apie 75 000 t žalios naftos – veiksmas. Pokyčiai Golfo srovėje, klimato pokyčiai Šiaurės ir Vidurio Europoje, Sibire – atoveiksmis. Plastiką ir panašias medžiagas dabar naudojame beveik visur. To padarinys – gerokai didesnio nei JAV ploto šiukšlių "žemynas" Ramiajame vandenyne. Dukart paspaudus klaviatūros mygtukus "Google" paieškos metu į aplinką bus išspinduliuota CO2 tiek, kiek išsiskirtų užvirinus arbatinuką vandens. Besaikis vartojimas – veiksmas, klimato kaita ir viskas, kas su tuo susiję, – atoveiksmis.

Yra ir pozityvių dalykų: pasidžiaukime kaimyno sėkme – pasaulis taps gražesnis.