ŽMOGAUS BALSAS GAMTOJE

Šiandien žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirga nuo pranešimų apie kertamus miškus, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose kyla protestai prieš masinius medžių kirtimus. Atrodo, lyg gamta vis mažiau laikoma vertybe, medžiai pjaunami lengva ranka, vadovaujantis savotiškos estetikos, patogumo, tiesioginės naudos argumentais. Gamta vis labiau suvokiama vartotojiškai, kaip pigi prekė, lengvai ir greitai pakeičiamas daiktas. Vertikalaus medžio ir horizontalaus kelio pusiausvyroje, išmintingai aprašytoje prancūzų rašytojo Michelio Tournier, vis labiau įsitvirtina šių dalykų priešprieša, medis vis dažniau suvokiamas kaip kliūtis keliui.

Tokiame kontekste itin reikšmingas režisieriaus Mindaugo Survilos dokumentinio filmo "Sengirė" pasirodymas. Tai ilgus metus kurtas filmas apie paskutinius Lietuvos senųjų girių plotus, jame matome unikalius Lietuvos gamtos kadrus, miško kasdienybės scenas, girios gyventojų – įvairių stambių ir smulkių gyvūnų, paukščių, vabzdžių gyvenimo akimirkas. Iš režisieriaus (kuris yra ir biologas) pasakojimų apie gamtą ir tai, kas liko už kadro, išeitų ne mažiau įdomus filmas, tačiau M.Survila "Sengirę" paliko be jokių užkadrinių komentarų, leisdamas pamatyti miško pasaulį tokį, koks jis yra, be žmogaus, tarsi pabrėždamas, aktyvų ir neigiamą šiuolaikinio žmogaus siekį užvaldyti gamtą.

Šiame filme nėra žmogaus balso, įsiterpiančio tarp gamtos ir žiūrovo, tačiau visa tai matome ne taip, kaip matytų miške atsidūrusio plika žmogaus akis. Kamera čia neretai viską daug kartų priartina, perkelia mūsų žvilgsnį labai arti. Intymiai ir atsargiai įsibrauname į svetimą gyvenimą, to jam net nenujaučiant. Labai sustiprinamas ir filmo garsas: itin gerai girdime kiekvieną mažiausią miško akimirką. Tad, nors M.Survilos kameros objektyvas daug kur prasiskverbia, lyg būtų dar vienas miško gyventojas, dalyvaujame, stebime ir girdime viską taip, kaip niekada to negalėtume padaryti paprasčiausiai vaikštinėdami miške. Žmogaus valdoma, bet kartu ir žmogaus akies galimybes viršijanti kino kamera leidžia tam tikra prasme pamatyti tokį vaizdą, koks jis būtų tikroje sengirėje – senajame miške, kur žmogus dar nėra įžengęs.

Poetas Česlovas Milošas, įsivaizduodamas laukinę, dar žmogaus nepaliestą gamtą, yra rašęs: "Ūmai mūsų vaizduotei ima stigti konkretumo, tarsi dėl to, kad tų žvėrių niekas nemato, kad jie nebeatsispindi niekieno sąmonėje, jie praranda egzistavimo prasmę. (...). Visa tai kartojasi nesuvokiamą daugybę kartų, ir visa tai vyksta nei praeities, nei ateities nepažįstamame dabar." Filmo "Sengirė" vertybė ne tiek įspūdinguose, ryškiuose ir spalvinguose 4K kadruose, o tai, kad jis leidžia žiūrovui pamatyti šį laukinį pasaulį, kuriame žmogaus buvimas yra nenumatytas.

Žiūrėdamas "Sengirę" dėl visiško žmogaus balso šiame filme nebuvimo prisiminiau vokiečių režisieriaus Wernerio Herzogo filmus apie gamtą, kurių neįsivaizduoju be režisieriaus balso, filmus, kurie yra vertingi ir dėl autoriaus filosofiją atskleidžiančio komentaro. Pasak ne vieną filmą džiunglėse, dykumoje ar prie ugnikalnių kūrusio W.Herzogo, gamta, kad ir kokia graži ji būtų, yra žiauri ir visiškai abejinga žmogui. Šį žmogaus ir jo prasmės neįsileidžiantį gamtos pasaulį pavyksta parodyti ir "Sengirėje", bet, priešingai nei W.Herzogui, atsisakius žmogiškųjų komentarų. "Sengirėje" pats filmavimo aktas, kameros darbas, montažas, garsas ir tyla tampa kūrėjo pozicija ir komentaru.

Dažna filmo "Sengirė" "veiksmo" scena – senas sutrešęs medis, iš kurio mažai kas liko. Mes jį stebime ilgai, dar ir dar kartą, nes čia jis labai naudingas, jo išpuvusi drevė – namai šio filmo herojams, miško gyventojams. Pasak M.Survilos, net ir nugriuvus tokiam medžiui, gyvybės jame atsiras daugiau, negu jis sveria pats. Tokios ir panašios filmo vietos rodo, kad gamtos nevalia vertinti vien žmogiškosios logikos ir prasmės matais, svarbiau už tai yra tyloje pasiekiami supratimo ir pažinimo aktai.

Senosios girios Lietuvoje – nykstantis pasaulis, ne tik sunkiai užfiksuojamas kine, bet ir sunkiai aptinkamas. Oficialiai teigiama, kad šiuo metu Lietuvoje miškai užima 33,5 proc. šalies teritorijos, tačiau nėra tiksliai žinoma, kiek jų yra tikri miškai, o kiek gyvūnams ir paukščiams netinkami jaunuolynai. Kad ir kaip būtų, toks skaičius – mažiausias Baltijos šalyse. Kaip įspėjimas atrodo ir titrai "Sengirės" pabaigoje – vienintelis komentaras filme, kad anksčiau Lietuvos teritoriją sudarė 80 proc. sengirės, o dabar tik 0,02 proc. Dėl to M.Survila pagrindiniu savo filmo tikslu įvardija norą atkreipti dėmesį į nykstančius miškų plotus Lietuvoje (siekdama apsaugoti juos nuo kirtimų, "Sengirės" kūrybinė komanda pusę už filmą gautų pinigų skirs seniems miškams pirkti).

Net jei ir sutiktume su W.Herzogu, kad gamta mums abejinga, žmonija be jos neišgyventų, o gamtai būtinas žmogaus ekologinis sąmoningumas ir kartais net tylus, dėmesingas nesikišimas.