ŽUDIKO BLIUZAS. MOTYVAS

Johnas Fitzgeraldas (1917–1963) ir Nikita Sergejevičius (1894–1971) buvo tiek pat skirtingi, kiek ir panašūs. Pirmasis buvo kilęs iš užsispyrusios airių katalikų šeimos, kurios vyrai visomis išgalėmis siekė valdžios ir pinigų.

Sakoma, kad, trokšdami įgyvendinti svajones, jie prekiavo alkoholiu, tuokėsi tik su aukštesnio luomo damomis ir spekuliavo akcijomis.

Antai Johno tėvas Josephas Patrickas (1888–1969) stebuklingai prieš pat 1929 m. rudens Volstryto katastrofą sugebėjo parduoti visas savo akcijas. Giminės turtas buvo išsaugotas, o vėlesniais metais, pasauliui kenčiant nematyto masto recesiją, dar ir padidintas.

Vėliau Josephas Patrickas tapo JAV ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje ir Marko Ellioto Zuckerbergo (1984) tonu aiškindavo savo vadovybei, kad britai garantuotai pralaimės karą vokiečiams, tad jau dabar būtina su naciais megzti kuo šiltesnius ryšius.

Vėliau likimas Josephą už tai skaudžiai nubaudė. Karo metu žuvo jo pirmagimis Josephas Patrickas Jaunesnysis (1915–1944). Tėvas tikėjosi, kad sūnus taps pirmuoju JAV prezidentu kataliku, tad vėliau jo ambicijas teko tenkinti Johnui Fitzgeraldui.

1960 m. rudenį, padedamas paslaptingų tėvo ryšių, milžiniškų pinigų ir asmeninio žavesio, Johnas Fitzgeraldas labai menku skirtumu įveikė savo varžovą, respublikoną Richardą Milhousą Nixoną (1913–1994).

Skirtumas buvo pernelyg mažas, o pranešimų apie rinkimų pažeidimus itin daug, tad JAV politinėje padangėje ėmė kauptis skandalų debesys, kuriuos išsklaidė tas pats R.M.Nixonas, netikėtai pripažinęs pralaimėjimą ir pasveikinęs varžovą.

Savo ruožtu Nikita Sergejevičius buvo tobulas proletaras. Sakoma, kad jokios švietimo įstaigos nebaigęs baudžiauninko anūkas, itin vargingų valstiečių sūnus, į SSRS politinę padangę ėmė kilti XX a. ketvirtajame dešimtmetyje.

Tuo metu vyko Maskvos metro statybos, o Nikita jau buvo tapęs šio projekto ideologiniu komisaru. Kartą į statybvietę atvyko sovietų caras Josifas (1878–1953) ir Nikita savo keliaklupsčiavimu greitai pelnė Didžiojo vado prielankumą.

Asmeninės boso simpatijos Nikitai padėjo ne tik išsaugoti savo kailį per vėliau vykusius partijos vidaus valymus, bet ir pakilti karjeros laiptais.

1953 m. pavasarį Josifas nusibaigė, ir Kremliuje prasidėjo kova dėl valdžios, kurioje pergalę šventė Nikita, politiškai ir fiziškai utilizavęs savo pagrindinį varžovą, vaikų tvirkintoją Lavrentijų Pavlovičių (1899–1953).

1956 m. vasario 25 d. Nikita XX komunistų partijos suvažiavime pasakė slaptą kalbą, kurioje (nutylėdamas savo paties indelį) pasmerkė Josifo nusikaltimus ir asmenybės kultą.

Jo konkurentas anapus Atlanto Johnas Fitzgeraldas buvo lyg gražiai atrodantis namas, žadantis eiliniams savo piliečiams mistinę laimę visose gyvenimo srityse, o Nikita veikiausiai giliai širdyje svajojo įsiamžinti sovietų lyderio, eksportavusio komunizmą į Amerikos žemyną, amplua.

Sakoma, kad jų interesai pirmąkart susikirto 1961 m. balandžio 17–20 d.

Dar iki to, 1953 m. liepos 26 d., Kuboje komunizmu susižavėjęs stambaus žemvaldžio sūnus Fidelis (1926–2016) kartu su draugais bandė užpulti kareivines. Tą sykį bandymas žlugo, Fidelis buvo suimtas ir teisiamas, bet po kelerių metų silpnavalis diktatorius Fulgencio (1901–1973) dovanojo maištininkams laisvę.

Išėjęs iš kalėjimo, Fidelis tęsė revoliuciją ir 1959 m. sausį, pabėgus Fulgencio, Kuboje perėmė valdžią.

Vėliau buvo nacionalizuotas visas JAV piliečiams priklausęs turtas, tad Fidelis greitai užsitraukė ne tik dalies kubiečių, bet ir didžiosios kaimynės gyventojų pagiežą.

1961 m. balandį Kiaulių įlankoje (Kuboje) išsilaipino 1,5 tūkst. kubiečių, nejaučiančių simpatijos Fideliui. Remiami CŽV ir JAV oro pajėgų, jie turėjo nuversti naująjį režimą, tačiau Johnui Fitzgeraldui kažkas nutiko ir jis nusprendė nebesiųsti oro pajėgų, bet vėliau pasiuntė kelis varganus lėktuvus, kurių visi pilotai žuvo.

Manoma, kad, neturėdami paramos iš oro, perversmininkai, narsiai grumdamiesi su gausesnėmis Fidelio pajėgomis, iššaudė paskutinius šovinius. Vėliau per radiją jie išsiuntė priekaištingą pranešimą JAV valdžiai, kaip ši galėjo su jais ir jų šalimi taip pasielgti?

Tiesa, paskui beveik visus gyvus maištininkus (apie 1,2 tūkst.) JAV pavyko ištraukti, sumokėjus Kubos režimui daugiau nei 50 mln. dolerių išpirką, o Johnas Fitzgeraldas kaltę dėl nesėkmės Kuboje suvertė CŽV.

Jis ne tik išspyrė šios įstaigos vadovą Alleną Welshą Dullesą (1893–1969) iš posto, bet netgi akimirką mąstė apie CŽV išformavimą.

Tų pačių 1961-ųjų vasarą Nikitos ir Johno keliai susikirto dar kartą, mat sovietai reikalavo amerikiečių apleisti Vakarų Berlyno dalį, tapusią demokratijos ir laisvosios rinkos sala komunizmo jūroje.

Amerikiečiai nesutiko, tad ilgą laiką raudonųjų ir vakariečių tankai stovėjo Berlyno gatvėse atsukę vamzdžius vieni į kitus, o pašaliniai stebėtojai su nerimu laukė pirmojo šūvio.

1962 m. rudenį konfrontacija vėl persikėlė į Karibų regioną. Spalio 14 d. žvalgybinis U-2 lėktuvas nufotografavo Kuboje išdėstytus įrenginius. Žinovai, ištyrinėję nuotraukas, padarė prielaidą, jog tai – raketų paleidimo aikštelės, iš kurių konflikto atveju sovietų branduoliniai užtaisai galėtų pasiekti bet kurią JAV teritoriją.

Pasitaręs ir pakalbėjęs su savo Apvaliojo stalo riteriais, Johnas nusprendė, kad geriausia išeitis būtų Kubos karantinas (taip politiškai korektiškai pavadinta karinė blokada), neleidžiantis sovietų laivams pasiekti Kubos krantų.

Prasidėjo aukščiausio lygio politinė melodrama, kulminaciją pasiekusi spalio 27 d., kai buvo numuštas Rudolfo Anderseno Jaunesniojo (1927–1962) pilotuojamas U2.

Kad sovietai ruošiasi Kuboje statyti raketų paleidimo įrenginius, žinota ir anksčiau, tačiau SSRS atstovai kartojo, kad jokių raketų Kuboje nėra, nebuvo ir nebus.

Vis dėlto sklando kalbos, kad Nikita, išgirdęs apie pradėtą blokadą, visas pamėlynavo, ėmė keiktis tarsi vežikas, o paskui sviedė atneštą telegramą ant grindų ir isteriškai ją mindžiodamas kartojo, jog sutryps tą šlykštynę.