Tokios dietos svarba
Arterinė hipertenzija ilgainiui subrandina terpę, palankią kilti rimtoms komplikacijoms, tokioms kaip širdies raumens hipertrofija (kairiojo skilvelio raumens sustorėjimas), infarktas, insultas, širdies ritmo sutrikimai, širdies nepakankamumas, inkstų veiklos sutrikimai ir t. t. Komplikacijos reiškiasi dusinimu, kojų tinimu, širdies skausmais, fizinio aktyvumo sumažėjimu, galiausiai – visišku gyvenimo kokybės praradimu. Taip pat gali ištikti staigi mirtis, jei išsivysto gyvybei pavojingų širdies ritmo sutrikimų.
Skelbiama, kad hipertoninės ligos simptomai diagnozuojami 40 proc. pasaulio gyventojų, kurių amžius viršija 25 metus. Ši liga, manoma, kasmet nusineša į kapus apie 10,4 mln. gyvybių.
Nesigilinsime į ligos stadijas, arterinio kraujospūdžio dydžių gradavimą, spaudimo kontrolės ypatumus ir pan., nes tai užimtų daug vietos. Pasakytina tik tiek, kad žmogaus organizmas gana ilgą laiką toleruoja padidėjusį kraujospūdį, tačiau ilgainiui išsenka adaptacijos mechanizmai ir galų gale hipertonija ima viršų, galutinai išsekindama gyvybinius resursus.
Hipertoninės ligos priežasčių yra ne viena, o apibendrinant jas galima pavadinti gyvenimo stresų padariniu, jų sumine išraiška. Tai būtų pirminė arba svarbiausia labiausiai paplitusi hipertenzijos rūšis, besireiškianti kaip lėtinė progresuojanti liga. Tai labai paviršutiniška, mažai ką sakanti charakteristika, lygiai kaip ir gydymas, kurio detaliai nenagrinėsime. Lieka susikoncentruoti ties dieta, ties kai kurių jos ingredientų ribojimu, konkrečiai, valgomosios druskos vartojimo vengimu, – tai nepaprastai svarbu. Mokslininkai vieningai tvirtina, kad vartojant per daug druskos reikšmingai didėja mirštamumą nuo kardiovaskulinės kilmės ligų ir apskritai bendras mirtingumas nuo daugelio ligų, įskaitant ir dėl inkstų veiklos galutinėse ligos stadijose sutrikimo.
Pradėkime nuo ekspromtu sukurtos sentencijos: beprasmiška gydytis hipertoninę ligą ignoruojant bedruskę dietą. Tegu ši frazė sureikšmina kenkėjišką faktorių, gadinantį žmonijai gyvenimą, beje, lėtai, bet užtikrintai. Vadovaujantis šiuo raginimu, kaip tuoj įsitikinsime, išties galima daug pasiekti. Svarbu žinoti, kad druska yra ir svarbus, nors nelemiantis mūsų mitybos ingredientas. Šiek tiek, palyginti nedaug, jos reikia organizmo fiziologinėms reikmėms. Taigi, ne pati druska savaime yra blogis, bet jos perteklius, nesaikingas vartojimas.
Atkreiptinas dėmesys
Nuo Romos laikų, anot P. Rust ir kolegų, druska buvo vadinama baltuoju auksu, nes ja buvo galima efektyviai konservuoti mėsą ir žuvį. Šiais laikais per daug druskos randama marinuotuose ir sūdytuose maisto produktuose, rūkytoje mėsoje, šašlykuose, sūdytoje žuvyje, dešrose, dešrelėse, karbonizuotuose gėrimuose ir įvairiai technologiškai apdorotame ir visaip konservuotame maiste. Šiuo požiūriu, tyrėjų dėmesį pastaruoju metu atkreipė duona, jos gaminiai, įvairūs javainiai ir tai kelia nerimą.
2022 m. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) deklaravo siekį iki 2025 m. sumažinti druskos suvartojimą globaliu mastu 30 proc., kartu atkreipiant dėmesį į rizikas, kurios tyko žmonijos, jei nebus paisoma perspėjimų ir rekomendacijų. Pabrėžta, kad tam prireiks maisto gamintojų, gyventojų ir valstybių bendrų pastangų, pirmiausia – įsisąmoninti rizikos veiksnio grėsmę. Nors 2025-ieji jau įpusėjo, nėra žinių, ar užsibrėžtas tikslas įvykdytas.
Poveikio mechanizmas
Natrio chlorido, arba valgomosios druskos (toliau – druskos), perteklius skatina skysčių susilaikymą organizmo audiniuose ir kraujagyslėse, dėl to padidėja kraujo tūris ir kraujospūdis arterijose. Teigiama, kad hipertenzija kartais gali būti traktuojama kaip organizmo fiziologinis atsakas atsikratant pertekline druska, o tai vertinama kaip apsiginamoji reakcija. Amžiaus ypatumai taip pat komplikuoja bendrą situaciją, mat šiuo tarpsniu ima blogėti inkstų ekskrecinė (išskiriamoji, filtracinė) funkcija. Padidėjusi druskos koncentracija kraujyje provokuoja vadinamąją endotelio disfunkciją – vadinasi, vidinio kraujagyslių sluoksnio ląstelės nebegali normaliai funkcionuoti, dėl to sutrinka pačių kraujagyslių funkcija, jos negali tinkamai išsiplėsti ar susitraukti, netenka elastingumo, o tai sukelia kraujotakos sutrikimų.
Hipertoninei ligai progresuoti, arba, vaizdžiai kalbant, jai siautėti, svarbesnis yra natris nei chloras. Daugelyje šiuolaikiškai konservuotuose maisto produktuose gali nebūti druskos, bet yra natrio junginių, kurie gali būti tokių pavidalų: mononatrio glutamatas, natrio bikarbonatas (valgomoji soda), natrio benzoatas. Šie konservantai organizme veikia lygiai taip pat kaip valgomoji druska ir sukelia lygiai tokių pačių padarinių, ir tai būtina žinoti. Vakarų šalyse pakuoto maisto porcijose (įprastose 100 g pakuotėse) nurodoma, kad natrio kiekis turėtų būti mažesnis nei 100 mg. Verta pastebėti, kad kai kurios inkstų ligos apsunkina natrio (būtent natrio, o ne natrio chlorido) ekskreciją per inkstus, todėl jis kaupiasi kraujyje ir kelia arterinį kraujospūdį. Padarinių, sergant inkstų ligomis, būna net ir vengiant valgomosios druskos.
Druskos perteklius skatina skysčių susilaikymą organizmo audiniuose ir kraujagyslėse, dėl to didėja kraujo tūris ir kraujospūdis arterijose.
Inkstai užprogramuoti dorotis su maža druskos koncentracija, tačiau dėl jų filtracinės galios ribotumo tampa problemiška ekskretuoti druskos perteklių, ypač kai jiems tenka vargti ilgai, nuolat, kasdien. Į kraujosūdžio pakilimo mechanizmą įsijungia ir troškulio jausmas, kuris, siekiant normalizuoti druskos koncentraciją kraujo plazmoje, skatina gerti daugiau vandens ar skysčių, t. y. praskiedžiant druską, o tai palengvina inkstų darbą. Nors šitaip inkstų funkcija kažkiek normalizuojama, padidėjęs kraujo tūris dėl išgerto papildomo skysčių kiekio didina arterinį kraujospūdį, dėl padidėjusio plazmos tūrio perkrauna širdies kraujagyslių sistemą, kuri ilgainiui ima signalizuoti apie gresiančias minėtas komplikacijas. Vėlgi, įsitempus arterijų sienelėms, didėja totalinis periferinis pasipriešinimas, nulemiantis širdies kairiojo skilvelio perkrovą ir dėl to kylančius padarinius, pirmiausia, širdies funkcinį nepakankamumą. Taigi, sūrus maistas organizmą įstumia į ydingą ratą, iš kurio galima išeiti arba bandyti išeiti tik atsisakant sūraus maisto. Atkaklesnė hipertoninė liga, žinoma, pareikalaus ir atitinkamo medikamentinio gydymo, tačiau, atsisakius druskos, žymiai palengvės ligos gydymas, pagerės ligos gydymo rezultatas. Iš to aiškėja, kad druska ir, pirmiausia, jos perteklius yra rimtas rizikos faktorius, darantis įtaką ir gyvenimo kokybei, ir jo trukmei.
Čia charakterizuotos druskos ir hipertoninės ligos sąsajos yra pateikiamos paprasčiau, o visas ligos mechanizmas yra kur kas sudėtingesnis. Žymiai svarbesnis vaidmuo tenka natriui arba natrio katijonams nei chloro anijonams. Taigi, reikėtų daugiau kalbėti ne apie chloro, bet apie perteklinio natrio žalą. Tačiau tai subtilios detalės, į kurias gilindamiesi patektume į labai sudėtingus hipertoninės ligos atsiradimo ir jos dinaminio vystymosi peripetijas su natrio druskos painia įtaka renino, angiotenzino ir aldosterono sistemai. Beje, kartais tuščiai ginčijamasi, ar pakilęs kraujospūdis yra tiesioginis druskos poveikis, ar jos pašalinis efektas. Minimas ir kraujospūdžio pakilimas kaip organizmo atsakas siekiant atsikratyti pertekline druska per kraujo filtracijos intensyvinimą per inkstus.
Norint visiškai suprasti natrio svarbą, elektrolitų ir skysčių sąsajų ypatumus, tektų gilintis į širdies ir kitų raumenų ląstelių vadinamąjį natrio ir kalio siurblio veikimo mechanizmą, pagaliau, gyvybiškai svarbų kalio vaidmenį tad a priori priimkime tai kaip žinomą tiesą, kaip natrio ir kalio pusiausvyros vitalinę svarbą.
Druskos reglamentavimai
PSO informuoja, kad, druskos kiekiui viršijus 5 g paros kiekį maiste, neišvengiamai didėja sistolinis kraujospūdis. PSO rekomenduojama druskos paros dozė – mažiau nei 2 g, beje, galiojanti tiek žmonėms, sergantiems hipertonine liga, tiek apskritai visai populiacijai. Ypač akcentuotini epidemiologinių tyrimų duomenys, rodantys, kad mažas druskos kiekis nekelia jokios rizikos, ypač jei turima omenyje širdies ir kraujagyslių sistema. Pabrėžiama, kad nedidelis druskos kiekis būtinas organizmo fiziologinėms reikmėms užtikrinti. To reikiamo druskos minimumo pakankamai yra vaisiuose, daržovėse, mėsoje ir kituose natūraliuose produktuose. Tai liudija ilga žmonijos istorija – žmonija sėkmingai išgyveno milijonus metų dar iki druskos įsigalėjimo gyventojų mityboje.
Dabartiniu metu Europos šalyse druskos vidutiniškai kasdien suvartojama nuo 7 iki 13 g – tai beveik skandalinga. Karšto klimato šalyse druskos suvartojama daugiau nei šalto galbūt dėl didesnio prakaitavimo ir dėl to didesnio natrio netekimo. Ten daugokai druskos dedama į duoną, žuvį ir prieskoninius sudėtingų ingredientų maisto gaminius. Tiek druskos, tiek cukraus ten gausiai dedama į vadinamuosius didelio kaloringumo ir skurdaus maistingumo valgius. Afrikos kontinente būtent ir dėl per didelio druskos vartojimo vyrauja hipertoninė liga (E. Menyanu ir kt.), o kai kuriose šalyse net trečdalis gyventojų nežino apie žalingą druskos poveikį sveikatai. Vis dėlto daugiausia druskos suvartojama Šiaurės Kinijoje ir Japonijoje – daugiau kaip 10 g per dieną. Amerikiečiai druskos vidutiniškai suvartoja 3,4 g ir tai vos ne dvigubai viršija rekomenduojamą dienos dozę. Žmonės, vartojantys daug druskos, linkę į nutukimą ir antsvorį, – tai aiškinama tuo, kad sūresnis maistas – skanesnis, todėl jo daugiau suvalgoma.
Žvilgsnis į praeitį
Teigiama,kad nuo paleolito laikotarpio žmonijos evoliucijos procesai buvo itin lėti. Civilizacijai žengiant sparčiau, keitėsi mitybos, kultūros ir kitokie papročiai, įskaitant ir druskos vartojimo įpročius, tačiau senovės žmonės kasdien suvartodavo gal tik apie 0,69 g natrio druskos per dieną (L. Cordain ir kt.). Šių dienų žmogus jos suvartoja vidutiniškai 4,9 g (M. A. Garfinkle). Dramatiškas pokytis, manoma, įvyko prieš 10 tūkst. metų pr. m. e., atsiradus druskos išgavimo technologijoms. Tai leidžia manyti, kad žmogaus genetiniai ir genominiai evoliucijos procesai smarkiai atsiliko nuo mitybos pokyčių spartos, todėl žmogus nespėjo adaptuotis prie permainų, prie sūraus maisto. Taip žmonija susidūrė su vadinamosiomis civilizacijos ligomis. Prie jų priskirtina ir hipertoninė liga, susirgti kuria akivaizdžią įtaką turi ir druska.
Gydymo niuansai
Vien tik druskos mažinimas dietoje, gydant hipertoninę ligą, laikomas ekonomiškai efektyviu žingsniu. Tai pasakytina, pirmiausia, apie šiai ligai gydyti atsparias, vaistams rezistencines formas. Taigi, aukšto kraujospūdžio mažinimo pastangos eliminuojant druskos faktorių, gali sumažinti išlaidas vaistams, įgalina atsisakyti vieno ar kelių medikamentų, dėl to hipertoninė liga labiau pasiduoda kontrolei. Visa tai mažina potencialių kardiovaskulinės sistemos komplikacijų riziką, sutaupoma vaistams, suveikia ekonominis veiksnys. Pagaliau, sumažinus vaistų, palengvėja kepenų ir inkstų veikla, nes šiems organams tenka pagrindinis krūvis skaidant, utilizuojant, neutralizuojant ir šalinant cheminius junginius. Nepamirškime, kad, normalizavus kraujospūdį, privilegijuotoje padėtyje atsiduria širdis ir jos veikla – juk ji pirmiausia ir labiausiai kenčia nuo aukšto krauspūdžio. Taigi, druskos vartojimo mažinimas turi daug pranašumų.
Kalbant apie rimtą, kompleksinį hipertoninės ligos gydymą, jis sudėtingas, apima ne tik dietinius ribojimus, bet ir gyvenimo būdo keitimą, įtraukiant kasdienį fizinį aktyvumą, streso vengimą, farmakologines priemones (antihipertenziniai, raminamieji vaistai, diuretikai), visavertį miegą ir poilsį, naktinio pamaininio darbo atsisakymą, konfliktinių situacijų vengimą ir pan. Išvardytų priemonių visumos prireikia, kai susiduriame su sunkiai gydymui pasiduodančiomis ligos formomis.
Taigi aiškėja, kad bedruskės dietos svarba aktuali dviem aspektais. Pirma, ji svarbi aukšto kraujospūdžio ligos prevencijai, profilaktikai. Antra, efektyviai prisideda prie jau prasidėjusios ligos progresavimo, įsiviešpatavimo ir komplikacijų stabdymo. Visa tai galioja ne tik vadinamajai druskai jautriai individų grupei, bet ir visai populiacijai.
Perteklinis druskos vartojimas reikšmingai didina mirštamumą nuo kardiovaskulinės kilmės ligų ir apskritai bendrą mirtingumą nuo daugelio ligų.
Mažinti – nekenksminga
Pabrėžtina, kad, visiškai eliminavus druską, kartu ir natrį, sulauktume kitokio pobūdžio problemų, nes natris, beje, kaip ir kalis (jie dar vadinami elektrolitais), yra svarbūs tiek širdies, tiek skeleto ir raumenų ląstelių dirglumui, jaudrumui, tonuso palaikymui, raumenų kontrakcinėms savybėms, širdies ritmui, impulsų sklidimui širdies laidžiąja sistema, nervais ir t. t. Taigi, kitas kraštutinumas – visiškai vengti druskos, ją eliminuoti iš dietos irgi būtų žalinga. Įdomu, kad epidemiologinės studijos, pasak prof. G. S. Youssef, rodo, kad dietos, kuriose mažai druskos, jokių pašalinių reiškinių nesukelia. Tereikia žinoti, kad visi produktai, iš kurių gaminamas maistas (ir, pvz., bulvės, burokėliai, kruopos, jau nekalbant apie nesūdytą mėsą) savo sudėtyje turi druskos, tegul ir nedaug, tačiau žmogaus poreikius praktiškai tenkina, ir tai moksliškai pagrįsta. Grįžtant prie istorijos, druska į maisto racioną įsikomponavo kaip maisto konservantas, kad maistas išsilaikytų ilgiau nesugedęs, o ne dėl mitybos poreikio. Vadinasi, žmonija ilgus tūkstantmečius sėkmingai gyveno ir išgyveno, kol aptiko druską ir ją pritaikė maisto atsargoms išsaugoti.
Praktiniai aspektai
Kokios būtų rekomendacijos iš tekste pateiktos informacijos ir samprotavimų apie tai, kokiu maistu maitintis racionaliausia? Norint riboti druską, tikslinga, esant galimybei, orientuotis į namuose ruošiamus valgius ir į šviežius vaisius, vadinasi, patiems reguliuoti druskos kiekį, pirmenybę teikiant bedruskei dietai. Reguliuojant druskos kiekį pakanka pasikliauti savu skoniu, nebūtina skrupulingai vaikytis normatyvinių gramų. Juk mes iš šeimininkių, ruošiančių maistą, neretai išgirstame: druskos per daug, sūroka, jos truputį trūksta, druskos kaip tik ir pan. Toks druskos reglamentavimas buityje yra pakankamas, ypač vertintinas pastebėjimas, kad druskos truputį trūksta, taigi druską dozuoti gramais sveriant nebūtina.
Dabartinėse viešojo maitinimo įstaigose druskos į sriubas dedama ten dirbančiųjų nuožiūra, o būtų galima patikėti tai reguliuoti patiems klientams. Tam tereikia atnaujinti ankstesnę praktiką – ant stalo padėti druskos indelį, o sriubą patiekti bedruskę. Galbūt panašiai galima būtų daryti ir su karštais mėsos patiekalais. Nusistovėjo gera praktika duonos patiekti mažą riekutę, nes duonoje, kaip skelbiama, druskos yra nemažai. Prekybos centruose galima rasti dažnam skanios, aromatingos aliejuje kepintos duonos gabalėlių. Tokia duona, apdorota kvapniais česnakais, pasižymi išskirtiniu, gluminančiu sūrumu. Ten druska tiesiog karaliauja, o norint, ir pasitelkus ironiją, iš tos duonelės galima išgauti... druską norimais kiekiais. Ją valgantys ir dar nejuntantys hipertoninės ligos simptomų turėtų žinoti, kad perteklinė druska su kiekviena diena... kalinėja vinutes į sūrumu besimėgaujančių karstą, o su amžiumi tas procesas spartėja. Problemos sprendimas, kaip jau minėta, – gana paprastas, primityvus ir efektyvus: ant valgių stalo tegul puikuojasi vaisiai, daržovės ir namuose ruošti patiekalai su pačių nusistatytu minimaliu sūrumu, kurio neturėtų net jaustis. Suprantama, kasdien realizuoti tokią rekomendaciją nėra paprasta. Tebūnie tai orientyras ir siekiamybė, tebūnie maistas mažiau skanus, bet sveikatą stiprinantis, gyvenimo trukmę ilginantis. Kiek tik įmanoma, venkime konservuoto maisto, saugokime maistą, kiek įmanoma, šaldytuve.
Naujausi komentarai