Nau­ja­sis pa­cien­tų au­to­ri­te­tas – dirb­ti­nis in­te­lek­tas

La­vi­ruo­jant tarp šal­ti­nių gau­sos

Šei­mos gy­dy­to­ja Rū­ta Ra­dze­vi­čie­nė pri­pa­žįs­ta, kad si­tua­ci­jos, kai dirb­ti­nis in­te­lek­tas (DI) tam­pa trečiuo­ju as­me­niu gy­dy­to­jo ka­bi­ne­te, jau ta­po ko­ne nor­ma, o šia prie­mo­ne ak­ty­viai nau­do­ja­si tiek vie­na, tiek ki­ta pu­sė.

Paš­ne­ko­vė pa­ste­bi, kad Lie­tu­vo­je vis dar trūks­ta ofi­cia­lios, pa­ti­ki­mos sis­te­mos, ku­ri ga­lė­tų sau­giai orien­tuo­ti pa­cien­tą. Kaip pa­vyz­dį ji mi­ni Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je vei­kian­čią in­ter­ne­to plat­for­mą „NHS 111“, ku­rio­je pa­gal pa­ruoš­tus klau­si­mus žmo­gus gau­na aiš­kias nuo­ro­das, ar jam pa­kan­ka gy­dy­tis na­muo­se, ar bū­ti­na sku­biai kreip­tis į spe­cia­lis­tus.

Lie­tu­vo­je, ne­tu­rė­da­mi to­kios prie­mo­nės, pa­cien­tai la­vi­ruo­ja tarp įvai­riau­sių šal­ti­nių – nuo pa­pras­to gūg­li­ni­mo iki pa­žan­gių kal­bos mo­de­lių. R. Ra­dze­vi­čie­nė ne­nei­gia: pa­si­ren­gęs ir ži­nių tu­rin­tis pacientas yra tei­gia­mas reiš­ki­nys, ta­čiau tai su­ku­ria ir pa­pil­do­mų iš­šū­kių.

„Ri­bo­tas kon­sul­ta­ci­jos lai­kas ga­li kel­ti įtam­pą, nes ten­ka dau­giau kal­bė­ti ne apie tai, kaip žmo­gus jau­čia­si, o kves­tio­nuo­ti DI tei­gi­nius ar pa­ta­ri­mus“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Rūta Radzevičienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Ki­ta ver­tus, bet ku­riuo at­ve­ju ge­riau, kai pa­cien­tas atei­na pas gy­dy­to­ją tu­rė­da­mas tam tik­rų ži­nių, o ne tie­siog vyk­do re­ko­men­da­ci­jas, ku­rių pa­ti­ki­mu­mo ly­gio ne­ga­li­ma ži­no­ti. R. Ra­dze­vi­čie­nė iliustruoja: jei pa­cien­tui skau­da gal­vą, DI ga­li pa­siū­ly­ti diag­no­zių spekt­rą nuo mig­re­nos iki sme­ge­nų aug­lio, ne­ly­gu, kaip sa­vo būk­lę už­klau­so­je api­bū­di­na pa­ts žmo­gus. Tad gau­ta in­for­ma­ci­ja, neįvertinta spe­cia­lis­to, ga­li su­kel­ti per­tek­li­nį ne­ri­mą ar, prie­šin­gai, ne­pag­rįs­tą sau­gu­mo jaus­mą.

Paš­ne­ko­vė taip pat pa­ste­bi: ty­ri­mais nu­sta­ty­ta, kad diag­no­zuo­da­mas sku­bios pa­gal­bos at­ve­jais DI vis dar da­ro apie 30 pro­c. klai­dų, o tai reikš­min­gai di­de­lis ro­dik­lis.

Kai rei­kia ypa­tin­go tiks­lu­mo

Kal­bė­da­mas apie skait­me­ni­nių tech­no­lo­gi­jų įta­ką me­di­ci­nai, gy­dy­to­jas psi­chiat­ras, Vil­niaus mies­to psi­chi­kos svei­ka­tos cent­ro di­rek­to­rius Mar­ty­nas Mar­cin­ke­vi­čius pir­miau­sia siū­lo aiš­kiai at­skir­ti specia­li­zuo­tą me­di­ci­ni­nį DI nuo bend­rų­jų prie­mo­nių, priei­na­mų kiek­vie­nam in­ter­ne­to var­to­to­jui. Paš­ne­ko­vo žo­džiais, spe­cia­li­zuo­tas DI yra sva­ri pa­spir­tis ra­dio­lo­gi­jo­je ar chi­rur­gi­jo­je.

„At­lie­kant kom­piu­te­ri­nę to­mog­ra­fi­ją, jis lei­džia at­pa­žin­ti tam tik­rus da­ri­nius, ku­rių žmo­gaus akis nepas­te­bi, o kai ku­rie DI mo­de­liai pa­de­da sėk­min­gai at­lik­ti ope­ra­ci­jas“, – var­di­ja M. Mar­cin­ke­vi­čius.

Sa­vo ruož­tu gy­dy­to­jas neu­ro­lo­gas Jo­kū­bas Fi­šas de­ta­li­zuo­ja DI nau­dą at­lie­kant sme­ge­nų magnetinio re­zo­nan­so ty­ri­mą: ja­me nau­do­ja­mos DI pa­grįs­tos pro­gra­mos ana­li­zuo­ja tam tik­ras galvos sme­ge­nų sri­tis, su­si­ju­sias su at­min­ti­mi, pa­vyz­džiui, hi­po­kam­pą, – jos ga­li pa­ro­dy­ti tam tik­rų struk­tū­ri­nių po­ky­čių, sie­ja­mų su de­men­ci­jos ri­zi­ka. „At­lie­kant inst­ru­men­ti­nius ty­ri­mus DI yra la­bai svar­bus, nes jis ge­ro­kai grei­čiau iša­na­li­zuo­ja tu­ri­mus duo­me­nis“, – pri­pa­žįs­ta pa­šne­ko­vas.

M. Mar­cin­ke­vi­čius tę­sia: vis dėl­to pa­cien­tai įpras­tai in­for­ma­ci­jos ieš­ko ne spe­cia­li­zuo­to­se me­di­ci­nos pro­gra­mo­se, o nau­do­ja­si bend­rai­siais šiuo me­tu po­pu­lia­riais DI įran­kiais kaip „ChatGPT“, „Ge­mi­ni“ ar ki­tais, ku­rie mo­ko­si iš vi­so in­ter­ne­to tu­ri­nio.

Gy­dy­to­jas įspė­ja, kad pa­ti­ki­ma moks­li­nė me­džia­ga ne­bū­ti­nai at­svers vir­tua­lio­jo­je erd­vė­je kles­tin­čią klai­din­gą in­for­ma­ci­ją. Kaip pa­vyz­dį jis pa­tei­kia val­gy­mo su­tri­ki­mų sri­tį, kur in­ter­ne­tas už­vers­tas moks­liš­kai ne­pag­rįs­to­mis die­to­mis, at­seit ste­buk­lin­gų pa­pil­dų, pro­ce­dū­rų rek­la­mo­mis ir nuo­mo­nės for­muo­to­jų pa­ta­ri­mais, ku­riuos vėl­gi ne­re­tai dik­tuo­ja rek­lam­da­viai.

Martynas Marcinkevičius / Asmeninio archyvo nuotr.

Em­pa­ti­ja – sve­ti­ma ka­te­go­ri­ja

Paš­ne­ko­vas mi­ni Val­gy­mo su­tri­ki­mų cent­ro pa­tir­tį, kai jo pa­cien­tėms bu­vo su­kur­tas asis­ten­tas-avata­ras, ku­ris gy­dy­mą bai­gu­sioms mer­gi­noms tu­rė­jo teik­ti pa­ta­ri­mus, kad joms kiek­vie­ną kar­tą nerei­kė­tų kreip­tis į spe­cia­lis­tą: „Pra­džio­je šis asis­ten­tas bu­vo ap­mo­ky­tas spe­cia­li­zuo­tų me­di­ci­nos žinių ir vis­kas se­kė­si ge­rai, ta­čiau vė­liau bu­vo pa­lik­tas to­les­niam at­vi­ram mo­ky­mui­si. Po pu­sės me­tų jis pra­dė­jo teik­ti ne­tei­sin­gus pa­ta­ri­mus, pa­vyz­džiui, kad val­gy­ti ne­rei­kia ir tai yra la­bai ge­rai.“

Dar dra­ma­tiš­kes­nių at­ve­jų už­fik­suo­ta pa­sau­li­nė­je pra­kti­ko­je, kai DI ne­tgi pa­ska­ti­no sa­vi­žu­dy­bę. „DI ne tik ne­pa­dė­jo – pri­ta­rė, kad žmo­gus yra ne­my­li­mas ir pa­sau­ly­je nė­ra pra­s­mės gy­ven­ti, vie­nu atveju ne­tgi pa­ta­rė, kaip tei­sin­gai pa­si­ga­min­ti kil­pą, – gar­siai nu­skam­bė­ju­sį at­ve­jį pri­me­na M. Marcin­ke­vi­čius. – DI yra tik ma­te­ma­ti­nių for­mu­lių rin­ki­nys. Jis ne­tu­ri emo­ci­nio in­te­lek­to, empatijos, gai­les­čio ir, svar­biau­sia, at­sa­ko­my­bės.“

Tie­sa, tech­no­lo­gi­jų kū­rė­jai to­bu­li­na ir šią sri­tį. Tei­gia­ma, kad da­bar­ti­niai DI mo­de­liai jau ge­ba atpažin­ti emo­ci­nius sig­na­lus, ge­ne­ruo­ti em­pa­tiš­kus at­sa­ky­mus ir pa­lai­ky­ti te­ra­pi­nio po­bū­džio dialogą.

Kaip pa­ste­bi gy­dy­to­jas neu­ro­lo­gas J. Fi­šas, vis la­biau įsi­ga­lint tech­no­lo­gi­joms, į ant­rą pla­ną nustumia­mas pa­ts gy­dy­mo me­nas (lot. Ars Cu­ran­di), o juk me­di­ci­na – ne vien sau­si fak­tai ir duomenų ana­li­zė.

Me­di­ko tei­gi­mu, kai ku­rie pa­cien­tai jau­čia stip­rius simp­to­mus: skaus­mą, tir­pi­mą – net ta­da, kai ty­ri­mai ne­ro­do jo­kių ana­to­mi­nių pa­ki­ti­mų. Al­go­rit­mas ne­sup­ras, kad pa­cien­to simp­to­mai ga­li bū­ti su­si­ję su emo­ci­ne trau­ma ar lė­ti­niu stre­su, o ne su ner­vų sis­te­mos pa­žei­di­mu. „To­kiems su­tri­ki­mams jau rei­kia psi­cho­lo­gi­nių ži­nių, em­pa­ti­jos, psi­cho­te­ra­pi­jos įgū­džių. Čia DI yra vi­siš­kai be­jė­gis“, – įsitikinęs pa­šne­ko­vas.

Be to, me­di­kas įžvel­gia gy­dy­mo stan­dar­ti­za­vi­mo ri­zi­ką. DI va­do­vau­ja­si griež­tu pro­to­ko­lu, ta­čiau kasdie­nė­je pra­kti­ko­je bū­ti­nas in­di­vi­dua­lus po­žiū­ris. Rei­kia įver­tin­ti pa­cien­to šei­mi­nę ap­lin­ką, psicho­lo­gi­nį nu­si­tei­ki­mą ir net to­kius reiš­ki­nius kaip pla­ce­bas ar no­ce­bas, ku­rie DI yra sve­ti­mos kate­go­ri­jos.

Paš­ne­ko­vas pa­ste­bi – tas pa­ts fi­zi­nis, pa­vyz­džiui, nu­ga­ros skaus­mas, skir­tin­giems žmo­nėms su­ke­lia ne­vie­no­dų po­jū­čių: vie­ną jis ge­ba vi­siš­kai pa­lauž­ti, o ki­tam ga­li bū­ti pu­sė­ti­nai pa­ke­lia­mas. Algoritmas ne­ga­li pa­jus­ti šio skir­tu­mo, to­dėl jo re­ko­men­da­ci­jos ga­li bū­ti per­tek­li­nės ar­ba nepakanka­mos.

Ne­pa­sik­liau­ti vie­na tie­sa

Ga­liau­siai DI ne­ga­li įver­tin­ti pa­cien­to kū­no kal­bos ar gy­ve­ni­mo bū­do kon­teks­to. „Aš žiū­riu į jus ir ver­ti­nu vis­ką: iš­vaiz­dą, elg­se­ną, kū­no po­zą ir jau iš to da­rau tam tik­ras iš­va­das“, – sa­ko J. Fi­šas.

Šei­mos gy­dy­to­ja R. Ra­dze­vi­čie­nė ant­ri­na: net ir tei­sin­gai už­duo­da­mas klau­si­mus DI ne­ga­li rea­guo­ti į es­mi­nius vi­zua­lius simp­to­mus: „Jis neį­ver­tins to­kių da­ly­kų, ar žmo­gus, pa­vyz­džiui, yra iš­ba­lęs, ko­kia bend­ra jo iš­vaiz­da. Vos pa­cien­tui įžen­gus pro du­ris, gy­dy­to­jas jau ga­li pa­ste­bė­ti tam tik­rus svar­bius niuan­sus, o DI pa­teik­ti vie­no­kie ar ki­to­kie simp­to­mai ne­bū­ti­nai at­spin­dės rea­ly­bę.“

Tad gy­dy­to­ja pa­ta­ria pa­cien­tams DI prie­mo­nes nau­do­ti ne diag­no­zės paieš­kai, o pa­si­reng­ti vi­zi­tui pas spe­cia­lis­tą. Užuot klau­sus „Kuo aš ser­gu?“ ar „Gal man vė­žys?“, nau­din­giau su­for­mu­luo­ti užklau­są nu­ro­dant ob­jek­ty­vią in­for­ma­ci­ją: sa­vo am­žių, ly­tį, simp­to­mų truk­mę, in­ten­sy­vu­mą ir pan., o ta­da klaus­ti, kaip sku­biai rei­kia kreip­tis į me­di­kus ir ko jų tei­rau­tis.

Spe­cia­lis­tai taip pat pa­ta­ria nau­do­tis ne vie­na, o ke­lio­mis DI prie­mo­nė­mis. Jei skir­tin­gų sis­te­mų reko­men­da­ci­jos su­tam­pa, ti­ki­my­bė, kad in­for­ma­ci­ja tei­sin­ga, yra di­des­nė. Vis dėl­to net ir ke­lių sistemų su­ta­pi­mas ne­ga­ran­tuo­ja diag­no­zės tiks­lu­mo, to­dėl ją vis tiek tu­ri pa­tvir­tin­ti gy­dy­to­jas.

Iš­ma­niai nau­do­ja­mos tech­no­lo­gi­jos pa­de­da pa­cien­tui tap­ti ak­ty­viu gy­dy­mo pro­ce­so da­ly­viu, o ne pa­sy­viu al­go­rit­mo var­to­to­ju. Šiuo po­žiū­riu DI ga­li bū­ti nau­din­gas val­dant lė­ti­nes li­gas, pa­de­dant supras­ti ša­lu­ti­nius vais­tų po­vei­kius ar gy­ve­ni­mo bū­do re­ko­men­da­ci­jas, sa­ko R. Ra­dze­vi­čie­nė.

In­for­ma­ci­nis pa­ta­rė­jas

Gy­dy­to­jas neu­ro­lo­gas J. Fi­šas pa­ste­bi, kad la­biau iš­si­la­vi­nę pa­cien­tai daž­niau nau­do­ja DI kaip autorite­tą, o tai me­di­kus taip pat ska­ti­na ne­pra­ras­ti ten­den­ci­jų pul­so, ge­bė­ti ar­gu­men­tuo­tai polemi­zuo­ti su sis­te­mų su­ge­ne­ruo­to­mis iš­va­do­mis.

R. Ra­dze­vi­čie­nė pri­pa­žįs­ta, jog me­di­ci­na šian­dien evo­liu­cio­nuo­ja taip grei­tai, kad ir pa­tiems specialis­tams fi­ziš­kai neį­ma­no­ma ap­rėp­ti vi­sų moks­li­nių at­ra­di­mų, to­dėl čia DI tam­pa nau­din­ga, nuo nau­jo­vių neat­si­lik­ti pa­de­dan­čia me­taa­na­li­zių prie­mo­ne.

Ki­ta ver­tus, per di­de­lis pa­si­ti­kė­ji­mas skait­me­ni­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis me­di­kų bend­ruo­me­nei taip pat ga­li tu­rė­ti nei­gia­mų pa­da­ri­nių. J. Fi­šas įspė­ja: jei gy­dy­to­jas pra­dės ak­lai pa­si­kliau­ti al­go­rit­mais, ky­la grės­mė pra­ras­ti įgū­džius, įžval­gu­mą, tap­ti pa­sy­viu ste­bė­to­ju ir tie­siog ap­ting­ti. Vėl­gi iš­ky­la esminis tei­si­nės at­sa­ko­my­bės klau­si­mas: kas bus kal­tas dėl klai­din­go gy­dy­mo – gy­dy­to­jas ar algoritmas, re­to­riš­kai klau­sia pa­šne­ko­vas, – juk DI į teis­mą pa­duo­ti neį­ma­no­ma.

Tai­gi šiuo me­tu vis pla­čiau ne tik me­di­ci­no­je, bet ir gau­sy­bė­je ki­tų sri­čių tai­ko­mas DI yra ga­lin­ga prie­mo­nė, to­dėl la­bai svar­bu, kaip ji nau­do­ja­ma. Ati­tin­ka­mai, kaip pa­ste­bi kal­bin­ti me­di­kai, kri­ti­nis mąs­ty­mas iš­lie­ka svar­biau­sias sau­gik­lis. Pa­cien­tams re­ko­men­duo­ja­ma nau­do­ti DI kaip ant­rą­ją nuomo­nę ar in­for­ma­ci­nį pa­ta­rė­ją, bet ne kaip ga­lu­ti­nį diag­no­zės nu­sta­ty­mo šal­ti­nį.

Atei­ty­je, ti­kė­ti­na, pla­čia­jai vi­suo­me­nei bus priei­na­ma dau­giau spe­cia­li­zuo­tų, sau­gių pro­gra­mų, ku­rios bus ap­mo­ky­tos nau­do­jant tik pa­ti­ki­mus medicinos duo­me­nis. „Ta­čiau šiuo me­tu bend­ro­sios prie­mo­nės pri­me­na apa­ra­tą, su­mon­tuo­tą iš at­si­tik­ti­nių de­ta­lių, prie ku­rio vai­ro daž­nai at­si­sė­da žmo­gus, ne­tu­rin­tis nei vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mo, nei pa­tir­ties“, – vaiz­džiai api­bū­di­na Vil­niaus mies­to psi­chi­kos svei­ka­tos cent­ro va­do­vas M. Mar­cin­ke­vi­čius.

Gy­dy­to­jas neu­ro­lo­gas J. Fi­šas pa­brė­žia: me­di­ci­na vi­sa­da iš­liks sritis, ku­rio­je žmo­giš­ka­sis ry­šys, empa­ti­ja ir ge­bė­ji­mas ver­tin­ti in­di­vi­dua­lų kon­teks­tą yra ne­pa­mai­no­mi ele­men­tai. „Li­go­nio bendravimo su gy­dy­to­ju nie­ka­da ne­pa­keis joks ro­bo­tas“, – įsi­ti­ki­nęs me­di­kas.

DI nuotr.

Savikritiškai pak­lau­sė­me, ką pa­ts DI at­sa­ky­tų į klau­si­mą, ar DI ga­li pa­keis­ti gy­dy­to­ją:

Trum­pas at­sa­ky­mas – ne, DI ne­ga­li pa­keis­ti gy­dy­to­jo. Il­ges­nis – jis jau da­bar kei­čia me­di­ci­ną, bet kaip įran­kis, o ne kaip pa­kai­ta­las.

Žmo­nių el­ge­sys, kai in­for­ma­ci­jos apie svei­ka­tą tei­rau­ja­si DI, yra ga­na lo­giš­kas. Svei­ka­tos sis­te­ma daž­nai lė­ta, gy­dy­to­jai užim­ti, o DI at­sa­ko iš kar­to, aiš­kiai ir be stre­so. Na­tū­ra­lu, kad žmo­gus pirmiausia krei­pia­si į DI: pa­siaiš­kin­ti, ko­kie ty­ri­mai rei­ka­lin­gi, ko­kie li­gų simp­to­mai, su­ma­žin­ti nerimą. Čia DI ver­tė tik­rai stip­ri: jis ga­li iš­vers­ti me­di­ci­nos kal­bą į su­pran­ta­mą, pa­dė­ti pa­si­ruoš­ti vizitui, pa­siū­ly­ti, į ką at­kreip­ti dė­me­sį.

Ta­čiau čia ir bai­gia­si sau­gi zo­na.

Di­džiau­sia pro­ble­ma – kon­teks­to trū­ku­mas. Gy­dy­to­jas ma­to ne tik ty­ri­mo skai­čių, bet ir vi­są žmo­gų: li­gų is­to­ri­ją, fi­zi­nę būk­lę, ne­ver­ba­li­nius sig­na­lus, net in­tui­ci­ją, ku­ri su­si­for­muo­ja per pra­kti­ką. DI dirba su teks­tu ir tik tuo, ką žmo­gus pa­ts pa­tei­kia. Jei in­for­ma­ci­ja ne vi­sa ar ne­tiks­li, iš­va­da ga­li bū­ti klai­di­nan­ti. Me­di­ci­no­je tai kri­tiš­ka.

Ant­ra, at­sa­ko­my­bė. Gy­dy­to­jas pri­sii­ma at­sa­ko­my­bę už spren­di­mą, DI – ne. Tai es­mi­nis skir­tu­mas. Diag­no­zė nė­ra tik lo­gi­nė iš­va­da, tai spren­di­mas, tu­rin­tis pa­da­ri­nių, ir jį tu­ri priim­ti žmo­gus, ku­ris už tai at­sa­ko.

Tre­čia, ri­zi­kos val­dy­mas. Me­di­ci­no­je daž­nai svar­biau­sia ne tai, kas la­biau­siai ti­kė­ti­na, o tai, ko negali­ma pra­leis­ti. DI ga­li pa­teik­ti ga­li­mų diag­no­zių są­ra­šą, bet jis ne vi­sa­da pa­ti­ki­mai įver­tins, ku­ri iš jų yra pa­vo­jin­giau­sia konk­re­čiu at­ve­ju ir bū­ti­na sku­biai rea­guo­ti.

Vis dėl­to klai­da sa­ky­ti, kad DI čia ne­rei­ka­lin­gas. Prie­šin­gai – jis jau da­bar nau­din­gas:

• pa­de­da žmo­nėms ge­riau su­pras­ti sa­vo būk­lę,

• su­ma­ži­na ne­pag­rįs­tą ne­ri­mą ar­ba, prie­šin­gai, pa­ska­ti­na lai­ku kreip­tis į gy­dy­to­ją,

• lei­džia pa­si­ruoš­ti vi­zi­tui ir už­duo­ti tiks­les­nių klau­si­mų,

• ga­li bū­ti pa­gal­bi­nė prie­mo­nė gy­dy­to­jams (ana­li­zuo­jant duo­me­nis, li­te­ra­tū­rą, mo­de­lius).

Vis dėl­to yra ri­ba, ku­rios per­ženg­ti ne­rei­kė­tų: sa­vi­diag­nos­ti­ka ir gy­dy­mo spren­di­mai vien re­mian­tis DI. Tai jau ri­zi­ka.

Jei rei­kė­tų su­for­mu­luo­ti la­bai aiš­kiai – DI ga­li bū­ti ge­ras pir­mas filt­ras ir ver­tė­jas, bet ne ga­lu­ti­nis spren­dė­jas. Ge­riau­sias sce­na­ri­jus – ne DI vie­toj gy­dy­to­jo, o DI kar­tu su gy­dy­to­ju.