Neįgalus vaikas tarp sveikųjų – kad tėvams būtų geriau? | Diena.lt

NEĮGALUS VAIKAS TARP SVEIKŲJŲ – KAD TĖVAMS BŪTŲ GERIAU?

Neįgalieji ir sveikieji. Ar visada jiems gera kartu? Dirbantys su neįgaliais vaikais mokytojai pastebi, kad neįgaliųjų integracija tik popieriuje skamba gražiai, o realybėje situacija būna kur kas liūdnesnė. Tad kartais sveikųjų ir neįgaliųjų vaikų tėvai tampa situacijų įkaitais.

Kenčia abi pusės

Specialių poreikių turinčių vaikų, besimokančių kartu su sveikaisiais, tėvai kartais prašo kitų supratimo, kai jų kitoks vaikas ne visada elgiasi adekvačiai ir skriaudžia kitus. Tačiau sveikųjų tėvai atkerta: kokią teisę jis turi skriausti manąjį? Tik todėl, kad jis – neįgalus?

Su panašiomis situacijomis, ir kartais daug skaudesnėmis, susiduria ne viena ugdymo įstaiga, kurią lanko sveiki ir neįgalūs vaikai.

Valdininkai, kalbėdami apie sveikųjų ir neįgaliųjų integraciją, dažnai į pirmą vietą iškelia kilnius tikslus. Tačiau realybėje šios integracijos dažnai purtosi abi pusės: neįgaliųjų vaikų tėvai baiminasi patyčių, o sveikųjų nerimauja dėl jų atžaloms per mažai skiriamo dėmesio.

25 metų darbo patirtį su neįgaliaisiais turinti ikimokyklinio ugdymo mokytoja Idalija Solovjovienė mano, kad ugdymo įstaigose galima tik dalinė integracija.

Pavyzdžiui, jeigu vaikas turi nedidelių specialiųjų ugdymosi poreikių, jo dalyvavimas bendroje veikloje kartu su sveikaisiais yra prasmingas. Jis suvokia, kas su juo vyksta, bando prisiderinti prie kitų vaikų, realizuoja save bendroje veikloje.

Būtina diferenciacija

"Bet kai kartu su sveikaisiais būna didelių specialiųjų poreikių turintys vaikai, jie nesusivokia, kur yra, kam ta veikla naudinga. Tokius vaikus gali suerzinti bet kokie kvapai, žmonės, pasikeitusi aplinka. Jie reaguoja rėkimu, stumdymusi, šaukimu, veržiasi laukan iš nepatinkančios aplinkos. Kai daug metų dirbi su tokiais vaikais, jau žinai požymius, supranti, kad vaikui atsiranda atmetimo reakcija. Bet pagal galiojančius nuostatus jis privalo dalyvauti toje veikloje", – apie integracijos grimasas pasakojo mokytoja.

Tad tokiu atveju kenčia visi: neįgalus vaikas traumuojamas, o sveikieji taip pat negali susikaupti, dėmesį blaško netinkamas elgesys, bendra veikla netenka prasmės.

"Mano kaip praktiko nuomone, vaikus reikia diferencijuoti pagal negalias ir poreikius – tokia integracija prasminga. Gerai, kai kartu vaikštoma lauke, rengiami socialiniai projektai, kur mokoma atjautos, ugdomas geraširdiškumas, užuojauta, supratingumas. Parodome, kad yra visokių žmonių", – mano pašnekovė.

Pastangos netenka prasmės

I.Solovjovienės manymu, visiška sveikųjų ir neįgaliųjų integracija nepasiteisina. Ryškaus autizmo požymių turintis vaikas nemėgsta kitų vaikų buvimo šalia, skirtingai reaguoja į kiekvieną žmogų.

"Tam, kad būtų visiška integracija, nėra tinkamos materialinės bazės. Tokiu atveju kiekvienas specialių poreikių turintis vaikas turėtų po asistentą. Priešingu atveju nėra prasmės dirbti. Specialių poreikių turintiems vaikams reikalingos vienokios priemonės, sveikiems – kitokios. Būtina diferencijuoti užduotis, veiklas", – aiškino mokytoja.

Kai kurie tėvai, auginantys specialių poreikių turinčius vaikus, vengia integruotų mokyklų, kur iš neįgaliųjų tyčiojamasi. Pašnekovė pritarė, kad, būdami tarp sveikųjų, jie dažnai jaučiasi nejaukiai, patiria psichologinių traumų.

Aklas kopijavimas – beprasmis

I.Solovjovienė apgailestavo, kad puolame iš vieno kraštutinumo į kitą: iš pradžių specialių poreikių turinčius vaikus slėpėme, o dabar, atvirkščiai, per daug afišuojame. Pasak jos, reikia nepamiršti pagarbos tokiems vaikams.

"Mūsų visuomenė nėra tokia sąmoninga ir pažengusi, kad galėtume adekvačiai reaguoti į neįgalų žmogų. Kartais net suaugusysis, pamatęs kokį nors vizualių standartų neatitinkantį žmogų, sutrinka ir nežino, kaip reaguoti, kaip kalbėtis. Tad ko norėti iš vaikų?" – stebėjosi mokytoja.

Susitikę bendrame renginyje sveikieji kartais nenori paduoti rankos neįgaliajam, slepiasi už draugų nugarų. Nejaukiai jaučiasi ir patys specialių poreikių turintys vaikai.

"Visiška integracija yra nukopijuota nuo kitų šalių. Kaip visada, ką nors paimame iš vienos ugdymo sistemos, iš kitos, o vieningos nacionalinės neturime, nematome visumos. Mokslininkai prirašė daug gražių programų, bet praktiškai jos neįgyvendinamos. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo mokytojų ruošimo, bet tada turėtų keistis ir pati ugdymo sistema, būti mažesnės grupės", – mano pašnekovė.

Negalia kaip gripas?

Kai kurie mokytojai, dirbantys su specialių poreikių turinčiais vaikais, pastebi, kad integracija ir žūtbūtinis tėvų noras, kad jų vaikas mokytųsi kartu su sveikaisiais, gal net labiau svarbus jiems patiems nei vaikui.

Tėvai viliasi, kad ateis tokia diena ir jų vaikas bus toks, kaip visi. Kai kurie jų vaiko negalią vertina kaip gripą, nuo kurio pasveikstama.

Tą tikėjimą kartais padeda palaikyti ir specialistų darbas su jų atžalomis, nors pastangos būna ir bevaisės.

"Jeigu kineziterapeutai, logopedai, spec. pedagogai tiek laiko ir dėmesio skirtų sveikiems vaikams, jie taptų vunderkindai. Dabar visas specialistų dėmesys sukauptas ten, kur vis tiek nebus rezultato", – apgailestavo mokytoja.

Dabar daugeliui darželius lankančių vaikų reikalingas logopedas, tačiau dėl didelio darbo krūvio per savaitę jie vienam vaikui gali skirti vos 15 minučių.

"Kam logopedui dirbti su neįgaliu vaiku, kuris vis tiek nekalbės? Būkime realistai. Geriau daugiau dėmesio skirti tam vaikui, kuris ateityje visuomenei bus naudingas", – mano mokytoja.

Trūksta paramos

Kartais susidaro įspūdis, kad integracija – savotiška viltis neįgalius vaikus auginantiems tėvams.

"Nevilties šauksmas tyruose", – įvertino I.Solovjovienė.

Pasak jos, užsienyje vos gimus neįgaliam vaikui su šeima nuo pirmos dienos dirba specialistai. Jie padeda pasiruošti gyvenimui su tokiu vaiku. Lietuvoje šios šeimos paliekamos likimo valiai.

Išbandymo neįgaliu vaiku vyrai dažnai neišlaiko ir palieka šeimą. Pedagogės manymu, jei su šeima dirbtų specialistai, tokių skyrybų sumažėtų.

"Kai šeima paliekama viena su savo bėda, ji susikuria viltį, kad galėtų pasiteisinti prieš artimuosius, gimines, kaimynus. Kai kurie net slepia vaiko negalią nuo aplinkinių. Nuo senų laikų vis dar gyvuoja nuostata, kad neįgalus vaikas gimsta tik asocialiose šeimose. Neformuojamas kitoks požiūris į tokias šeimas. Trūksta psichologinio palaikymo", – konstatavo I.Solovjovienė.

Komentaras

Elena Knyzaitė, Klaipėdos "Medeinės" mokyklos direktorė:

– Negalių būna įvairių. Sudaryti tinkamas sąlygas vaikams, turintiems tik vieną negalią, yra lengviau. Pavyzdžiui, pritaikyti aplinką neregiui arba silpnaregiui. Kuo daugiau įvairesnių negalių, tuo sunkiau pritaikyti aplinką. Tai padaryti kiekvienoje mokykloje yra neįmanoma.

Mūsų mokykloje mokosi vaikai, turintys intelekto negalią. Jie negali iš aplinkos savarankiškai pasiimti žinių ir įgūdžių, tad reikalinga didelė nuolatinė pagalba. Įsivaizduokite, kai toks vaikas atsiduria tarp 25 savo bendraamžių.

Šalis turi būti stipri ekonomiškai, kad galėtų suteikti visokeriopą pagalbą specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams. Jei ir sveikiesiems, ir neįgaliesiems būtų sudarytos tinkamos sąlygos, nepatenkintųjų nebūtų. Bet tam būtini dideli materialieji ir žmogiškieji ištekliai. Pasižiūrėkite, kas darosi Lietuvoje. Sveikųjų tėvai nepatenkinti dėl maitinimo, aplinkos sutvarkymo, buities, švietimo priemonių. Tai ką kalbėti apie tuos, kuriems reikia ypač daug? Tad gal kol nėra tokių galimybių, geriau komfortiškesnę aplinką sukurti vienoje vietoje.

Neįsivaizduojate, kiek kainuoja įranga specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Pavyzdžiui, viena šriftą padidinanti lempa kainuoja apie 100 eurų. Neįgaliam vaikui pritaikytas suolas kainuoja apie 300 eurų. Net geriau ekonomiškai gyvenančiose šalyse nėra taip, kad aplinka būtų visiškai pritaikyta ir sveikiesiems, ir neįgaliesiems.

Nestebina tėvų nenoras leisti neįgalius vaikus mokytis kartu su sveikaisiais. Taip, iš jų ten tyčiojamasi. Toks vaikas jaučiasi kitoks, silpnesnis už savo bendraamžius. Kol mažas, dar ne taip stipriai jaučia skirtumus, bet paauglystėje atsiduria tarp atstumtųjų. Specialiųjų poreikių turintis paauglys nei pats nori bendrauti su sveikais bendraamžiais, nei interesai sutampa. Tada paauglystėje tokie vaikai bėga iš mokyklų, nes nesijaučia savo terpėje.

Pritaikytose įstaigose jie gauna visokeriopą pagalbą, tada jie realizuoja save, jaučia pasitenkinimą ir gali susirasti draugų, o tai yra labai svarbu.

Prieš kelerius metus rašiau magistro darbą apie integraciją, dariau juridinių dokumentų analizę. Įstatyminė bazė yra, bet poįstatyminių aktų, nutarimų, sprendimų – to, kas tiesiogiai paliečia žmogų, – nebelieka. Todėl pas mus taip ir yra: reikia integruoti, bet kaip tai daryti, niekas nežino. Arba tam nėra pakankamai lėšų ir specialistų.

Pas mus nedirbama su neįgalaus vaiko šeima, iškart dirbama tik su vaiku. Nors visame pasaulyje pirmiausia pradedama dirbti su tėvais, kad jie priimtų vaiką tokį, koks jis yra, ir sudarytų kuo geresnes sąlygas.

Tėvai iki vaiko paauglystės viliasi, kad jis pasveiks. Mano, kad nuvedus pas sveikus ir neįgalus vaikas tokiu taps. Sakau, gamtos nepakeisite. Jeigu rožę auginsite tarp lelijų, ji juk netaps lelija.

Neįsivaizduojate, kiek daug yra tokių istorijų. Tėvai veda neįgalų vaiką į bendrojo lavinimo mokyklą, samdo korepetitorius, kurie neva jį dar patobulins. Bet kai nesulaukia rezultatų, tada visiškai nuleidžia rankas. Kai kurie su vaiko negalia susitaiko iki paauglystės, o kiti šito nepriima visą gyvenimą. Realiai situaciją įvertina gal tik 10 proc. neįgalius vaikus auginančių tėvų.

Likusieji kaltina visą aplinkinį pasaulį, pradedant medikais ir baigiant mokytojais, kad nemokame jo padaryti kitokio. Tėvai labai ilgai turi labai didelių lūkesčių. Pokalbiai su psichologais ne visada padeda arba tik kuriam laikui.

Pas mus kartais integracija suvokiama klaidingai. Integracija yra tai, kad vaikas pagal savo galimybes paruošiamas savarankiškam gyvenimui. Tai mūsų pirminė užduotis.

Bet visuomenė supranta, kad integracija – neįgaliųjų buvimas su sveikaisiais. Turime daug tokių pavyzdžių, kai neįgalus vaikas ateina į penktą klasę iš bendrojo ugdymo mokyklos ir nemoka nei rašyti, nei skaityti, o jo bendraamžiai pas mus jau būna gerokai pažengę.

GALERIJA

  • Bendrystė: specialiųjų ugdymosi poreikių ir sveikų vaikų buvimas kartu gali būti naudingas abiem pusėms, tačiau suaugusieji turėtų vadovautis ne tik gražiomis deklaracijomis.
Rašyti komentarą
Komentarai (27)

Viktoras Šneideraitis. Iš Šilutės.

Širdį suspaudžia kai matai kenčianti žmogų, o ypač vaiką. Kuris, kaip ir aš vaikystėje žiūrėjau į suaugusius su viltimi, kad jie man pagelbės. Bet tapęs suaugęs pamačiau, kad dauguma iš jų tai sustabarėję nemastantys žmogystos, kuriems nusispjauti ne tik į kito žmogaus kančias, bet ir į jų pačiu. Be abejo ne visi tokie, bet didžiuma. . . . Yra toks nuostabus mokslas, bet deja nepripažintas kol kas mokslų, tai akupunktūra. Jos pagalba galima gydyti, BET kokia ligą ar užkirsti kelia jai atsirasti. Bet kokie paralyžiai, Dauno ar Parkinsono sindromai, raumenų atrofijos ar hemiplegijos, bet kokie vėžiniai susirgimai, tuberkulioze, afonijos, priekurtumas ir NET aklumas, .... , gydomi akupunktūra. Bet kam tai įdomu. NIEKAM nuo žodžio NIEKAM. . . . Jų ŠVIESIAUSIOJI Išmintingoji Prakilnybe ŽomboDėžė nieko nepasakė, vadinasi Lietuvos Klumpiniams tai NE egzistuoja ir NE įdomų.

Vaiva

Kol bus tokių pedagogų, tol vaikai su negalia bus getuose uždaryti ... na, gerai, padarys dar kažką panašaus į zoologijos sodą, kad sveikieji galėtų ateiti pasižiūrėti, kad yra visokių rūšių žmonių ... o aš manau, kad tik buvimas kartu mokys vienas kito pažinimo ir priėmimo. Tereikia toje klasėje kiekvienam pagal jo gebėjimus mokytis ir tiek. Juk esmė ne žinios, o santykiai, mokėjimas būti tarp žmonių ir su žmonėmis. Ai... nebeskaitysiu aš tokių straipsnių, nes vilties jie neduoda, vien liūdesys

mokine Jurgutė

KAUNO SPECIALIOJI MOKYKLA- GIMNAZIJA-KVIEČIAMI VISI SPEC.POREIKIUS turintys moksleiviai
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS