„Tarp medikų netgi sklando juokelis: ateina slaugytoja pas gydytoją su atviru kaulų lūžiu ir klausia: ar galiu eiti į darbą?“ – pasakoja Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) prezidentė Kristina Norvainytė, su kuria – pokalbis apie sveikatos sektoriuje itin dažnai pasitaikantį perdegimo sindromą. Remiantis naujausiais tyrimais, pastarojo požymių patiria net apie 60 proc. medikų. Neabejojama, kad pandemija dar labiau pablogino ir taip neblizgančius rezultatus.

Didesnė rizika sveikatos sektoriuje

Psichikos sveikatos specialistai pateikia tokį perdegimo sindromo (angl. burnout syndrome) apibrėžimą: tai – emocinė, protinė ir fizinė išsekimo būsena, sąlygota pernelyg didelio ir užsitęsusio streso bei dažniausiai yra susijusi su profesine veikla.

Pastaruoju metu yra atlikta įvairių tyrimų perdegimo sindromo tema. Lietuvoje ir pasaulyje stebima tendencija, kad sveikatos sektoriaus darbuotojai turi didesnę tiek perdegimo, tiek savižudybės riziką.

„Viena dažniausiai būtent su savižudybėmis susiduriančių specialybių ir yra gydytojo. Manome, kad psichologinės problemos prasideda dar nuo studijų, kuomet mediciną studijuojantys jauni žmonės pradeda jaustis perdegę, susiduria su psichologiniu smurtu, ir ne tik psichologiniu – pasitaiko visokių atvejų. Vieno tyrimo metu, kurį prieš porą metų atliko Lietuvos medicinos studentų asociacija, paaiškėjo, kad apie trečdalis dalyvavusių apklausoje studentų galvoja apie savižudybę. Be abejo, turime ir skaudžių atvejų, kuomet savižudybę iš tikrųjų įvykdo būtent medicinos studentai“, – liūdną statistiką pateikia JGA prezidentė Kristina Norvainytė.

Problemos gilėja, kadangi studijuodami būsimi medikai negauna tam tikrų kompetencijų, tokių kaip bendravimo įgūdžiai, konfliktų valdymas, yra spaudžiami nedaryti klaidų – viską atlikti tiesiog tobulai. Jie nebežino, kaip tvarkytis su stresu, kurį dirbantieji sveikatos sektoriuje patiria labai didelį.

„Nesuprantame, kokia svarbi prevencija – rūpintis savimi ne tik dėl savęs, bet kad ir pacientai gautų geriausią sveikatos priežiūrą. Juk perdegęs medikas nesuteiks kokybiškiausios pagalbos pacientams. Taigi, tokių žinių neturėdami, pabaigiame rezidentūrą, jau gerokai – nepabijosiu to žodžio – sulaužyti studijų metais (mažiau daugiau – priklausomai nuo specialybės) ir ateiname dirbti į sveikatos sistemą, kur mes – daugiau kalbėsiu apie rezidentus – nelabai esame vertinami. Gal paskutiniu metu ir pavyksta akcentuoti, kad mes irgi esame gydytojai, lygiai taip pat nusipelnome vienodų sąlygų, kaip ir visi kiti gydytojai. Bet kalbant apie rezidentus, matome, kad mes reikalingi tik tada, kai reikia valdyti krizes. O kuomet reikia užtikrinti lygias teises, atsiduriame paraštėse“, – apgailestauja K.Norvainytė.

JGA prezidentė pažymi, jog kai kuriose gydymo įstaigose ar jų skyriuose su rezidentais elgiamasi itin blogai – jie dažnai susiduria su psichologiniu, seksualiniu, fiziniu smurtu. Be abejo, su šiomis smurto rūšimis taip pat gali susidurti ir susiduria bet kuris medicinos personalo darbuotojas.

Pandemija situaciją pablogino

Pandemija įnešė dar daugiau sunkumų į kasdienį mediko gyvenimą, ypač tiems, kas dirbo ir tebedirba priešakinėse kovos su virusu linijose. Kaip sako K. Norvainytė, šiuo sunkiu laikotarpiu su perdegimo sindromu dažnai susiduria ne tik gydytojai, bet ir slaugytojos, medicinos pagalbinis personalas. Šie sveikatos sektoriaus darbuotojai irgi gali jaustis neįvertinti, kadangi jiems skiriama per mažai dėmesio, ir tai gali prisidėti prie jų prastesnės savijautos darbo vietoje.

„Daug kalbėjome apie tai, kad galimas potrauminio streso sutrikimas, antrinis trauminis stresas, kuomet gydytojai, slaugytojai susitapatina su paciento kančiomis, kurias matė juos gydydami. Moralinę traumą daug kas patyrė dėl to, kad teko priimti sprendimus, kurie neatitinka tavo moralinių įsitikinimų. Pavyzdžiui, kai reikia spręsti, kurį pacientą gydyti, o kurio jau nebe, kadangi įstaigoje nėra pakankamai įrangos“, – sako K. Norvainytė.

Jei prieš pandemiją perdegimo mastai buvo dideli, o pandemija dar labiau paaštrino situaciją. Vieni tyrimo duomenys rodo, kad daugiau negu pusė medikų patiria perdegimo sindromą, kiti – kad vienuolika procentų susiduria su itin sunkiu perdegimu, o apie 60 proc. – vidutiniu arba sunkiu. Šie rodikliai susišaukia su kitų tyrimų rezultatais, kuriuos pateikia psichiatrijos rezidentūrą pasirinkusi K. Norvainytė: maždaug apie 60 proc. gydytojų patiria depresijos simptomus.

„Daugiau nei pusę atsakiusiųjų į tyrimo anketos klausimus išvis norėjo keisti profesiją ir išeiti iš sveikatos sektoriaus. Tai glaudžiai siejasi su perdegimo rodikliais, kurie dar labiau galėjo išaugti per pandemiją“, – palygina asociacijos prezidentė.

Dar vienas įdomus tyrimas būtent apie sveikatos sektoriaus darbuotojų patiriamą mobingą buvo atliktas Mykolo Romerio universiteto mokslo darbuotojų.

„Remiantis šio tyrimo tarpiniais rezultatais, 23 proc. šiuo metu susiduria konkrečiai su mobingu. 9 proc. kasdien patiria vienokias kitokias mobingo išraiškas. Iš visų apklaustųjų 16 proc. nurodė, kad turi suicidinių minčių – tai labai nemalonūs rezultatai“, – su minėto tyrimo rezultatais supažindina K. Norvainytė.

Bijo kreiptis pagalbos

Paklausta, kaip galima padėti psichologinių sunkumų patiriamiems medikams, K. Norvainytė nurodo, jog dauguma bijo kreiptis pagalbos pas specialistus. Anot jos, jeigu būtų sudarytos idealios sąlygos reikiamą pagalbą gauti, vis tiek nesikreiptų tiek, kiek pagal įvairių tyrimų rezultatus turėtų tai padaryti.

„Visų pirma į medicinos sektorių dažniausiai ateina perfekcionistai, tie, kurie nemėgsta klysti, kurie sau kelia itin aukštus reikalavimus. Medicinos studijų metu tu dar daugiau tų reikalavimų gauni, dar daugiau sulauki spaudimo, tad formuojasi stigma, jog medikas yra kažkoks herojus ir jis negali sirgti, negali kreiptis pagalbos, nes ką pagalvos aplinkiniai, ką pagalvos pacientai. Prieš kelerius metus tam išties buvo rimtas pagrindas, nes kreipęsis psichologinės pagalbos ar į psichiatrus tu iš tikrųjų galėjai prarasti licenciją. Dabar teisės aktuose yra padaryti pakeitimai ir tos rizikos nebeliko. Bet dalis bendruomenės vis dar to nežino ir tikrai tebebijo dėl šios priežasties prarasti licenciją“, – sako K.Norvainytė, pažymėdama, jog Jaunųjų gydytojų asociacija šiuo metu vykdo kampaniją „Dramblys ligoninėje“, kuri ir yra skirta būtent psichologinės pagalbos stigmai mažinti.

Paklausta, kas jai padeda apsisaugoti nuo perdegimo, K. Norvainytė pažymi, jog yra svarbus kokybiškas poilsis. Ji pasidalija medikų bendruomenėje sklandančiu juokeliu, kuomet slaugytojas, nuėjęs pas daktarą su atviru kaulų lūžiu, šio klausia: ar galiu eiti į darbą?

„Ką matome bendruomenėje, kad labai iš savęs daug reikalaujame ir nepaisome savo sveikatos vardan pacientų ar bendradarbių. Nes jeigu tavęs nebus darbe, vadinasi, kas nors kitas turės perimti tavo darbo krūvį. Tad dažnai dėl šitų priežasčių neimame nedarbingumo ar poilsio dienų“, – apgailestauja asociacijos prezidentė.

Įspėjamieji perdegimo sindromo signalai:

Nuovargis, nusialinimas.

Imunitetas nusilpęs, lengvai susergama.

Dažnas galvos, nugaros, raumenų skausmai.

Pasikeitę mitybos, miego įpročiai.

Kankina nesėkmės ir nepasitikėjimo savimi jausmas.

Jaučiamasi bejėgišku, tarsi įstrigusiu, nugalėtu.

Trūksta motyvacijos.

Didėjantis cinizmas ir neigiamas požiūris.

Nejaučiama pasitenkinimo atlikus darbus.

Savęs atskyrimas nuo kitų, sąmoninga izoliacija.

Atidėliojimas, ilgiau atliekami įprasti darbai.

Nepasitenkinimas išliejamas, bendraujant su kitais.

Praleidinėjamas darbas, paskaitos, pamokos.