SLAUGYTOJA PASIDALIJO JAUTRIU LAIŠKU: KAI NESU DARBE, MELDŽIUOSI UŽ SAVO KOLEGAS

„Pamačiusi kai kurių pasipiktinusių žmonių komentarus neva nusibodo karantinas ir kad virusas tai viso labo sugalvotas dalykas ir jo nereikia bijoti – sprogau... Liūdna... Negaliu neparašyti...Likite namie per Šv. Velykas“, – teigia beveik 17 metų Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriuje dirbanti slaugytoja Vera Gerasimčik-Pulko.

Moteris feisbuke pasidalijo jausmingu laišku ir nuotrauka, kurioje ji – su skafandru, respiratoriumi ir apsauginiu skydeliu.

„Akiniai dar labiau rasoja ir nežmoniškai spaudžia, nors kartais reikia ir jų, kai tenka atlikti ypač rizikingas procedūras. Skydelis jau aprasojęs, sunku kvėpuoti, labai karšta, silpna, didelis nuovargis, sunku blaiviai mąstyti... Visa tai išgyvena kiekviena iš mūsų dirbančių su COVID-19 užsikrėtusiais Intensyviosios terapijos skyriuje. Tai – ne filmas, o mūsų dabartinė realybė, – pasakoja moteris. – Artėja mėgstamiausia pavasario šventė, kurios visada visi laukėm, nes galėjome būti visi kartu, džiaugtis, švęsti. Kažkam kils didelė pagunda aplankyti savo gimines bei tėvus ir „sulaužyti karantino įžadus“ saugoti vieni kitus. Patikėkite, kaip aš norėčiau būti per Velykas su savo šeima, su tėvais, aplankyti visus, kuriuos labai myliu, apkabinti ir išbučiuoti savo vyrą ir vaikus. Labai visų pasiilgau, bet dar labiau noriu visus apsaugoti, nes esu intensyviosios terapijos slaugytoja ir šiuo metu dirbu su COVID-19 užkrėstais pacientais, kurių skaičius mūsų skyriuje kiekvieną dieną auga. Ne visos mes turime tokią galimybę izoliuotis nuo šeimos, todėl daug kas po sunkaus ir alinančio darbo grįžta į šeimą. Ar suvokiat, kaip medikai aukojasi? Sunku ir tiems, kas negali būti su šeima, nes juos saugo, dar sunkiau tiems, kurie eina po budėjimo su baime ir nežinia ar nepasigavo viruso.“

Aš paskutinį kartą apkabinau savo vyrą ir vaikus prieš pirmą budėjimą su užkrėstais pacientais. Daugiau negaliu sau to leisti, nes nežinau, ar neteks gailėtis.

Moteris atvira – bent valandą išbūti skafandre su kauke ir geriausiu atveju apsauginiu skydeliu, nes akiniai labai spaudžia ir rasoja, yra iššūkis. „Žiauriai trūksta oro, karšta taip, kad net darosi silpna, bet turi dirbti, išlaikyti budrumą ir būti labai atsargi, nes nuo tavo veiksmų priklauso žmogaus gyvybė ir tavo pačios saugumas. Mažiausiai keturias valandas darbo su pilna apsaugos amunicija. Negali gerti, valgyti, eiti į tualetą, įkvėpti gryno oro. Kenti ir lauki, kada ateis laikas ir tave pakeis kolegė, kuri leis tau truputi pailsėti ir tu vėl turėsi rengtis ir vėl dirbti, ir melstis, kad ištvertum. O po budėjimo jautiesi klaikiai pavargusi ir dar ilgai galvoji kaip vis dėl to gera įkvėpti gryno oro! Tai yra laimė!, – sako moteris ir priduria. – Mama pasiilgo, greitai mano gimtadienis, bet neleidžiu jai atvažiuoti, nes saugau ją ir nenoriu, kad ji sirgtų. Kadangi gyvenu netoli, pasiėmiau kaukę, įdėjau mamai lauktuvių ir nuėjau trumpam. Bendravom neilgai lauke, per atstumą. Taip pat per atstumą bendrauju su savo šeima – vyru ir vaikais. Daugiau leisti sau negalėjau, nors labai pasiilgau. Žinau jūs visi pasiilgote savo tėvų, švenčių ir buvimo kartu. Aš paskutinį kartą apkabinau savo vyrą ir vaikus prieš pirmą budėjimą su užkrėstais pacientais. Daugiau negaliu sau to leisti, nes nežinau, ar neteks gailėtis, jeigu pasirodys, kad tuo metu manyje buvo virusas. Saugau save, kad neužsikrėsčiau, saugau savo artimuosius, svetimus žmones. Esu maksimaliai atsargi ir linkiu ir jums pagalvoti apie tai ir dar kurį laiką pabūti namie, kol viskas pasibaigs. Nes jeigu to nedarysit, tai mes, medikai, taip pat turim labai ribotus resursus. Dauguma mano kolegių – tikros didvyrės slaugytojos ir slaugytojų padėjėjos, kurios daugiausiai laiko būna šalia sergančių, arčiausiai jų ir dirba labai dideliu krūviu savęs negailėdamos. Lenkiu galvą prieš jų drąsą ir pasiaukojimą“, – pasakoja V. Gerasimčik-Pulko. 

Moteris tikina, kad yra labai dėkinga gydytojams, rezidentams, vyresniajai slaugytojai, kurie labai stengiasi padėti jaustis ramiai, užtikrintai ir padeda kaip tik gali, kad visi kartu būtų komanda ir ištvertų sunkiausią pamainą.

„Kiekviena diena yra išbandymas. Kai nesu darbe meldžiuosi, už savo kolegas, kad visi būtų sveiki, kad įveiktų visus sunkumus ir išbandymus. Padėkite mums visi likdami per šventes namie. Norite nuvežti lauktuvių tėvams – palikite prie durų maišiuką su rašteliu ir paaiškinkite, jog negalite būti kartu, nes mylite ir norite dar daug metų švęsti su jais Velykas ir kitas šventes. Saugokite vieni kitus, likite namie, pabendraukite telefonu arba lauke didesniu atstumu, palaukite, kol pasibaigs karantinas! Taip padėsite ir mums ištverti, padėti didesniam skaičiui susirgusiųjų ir jūsų artimieji bus sveiki“, – jautriai prašo moteris.

Portalui V. Gerasimčik-Pulko teigė, kad įrašą socialiniame tinkle ji paskelbė ne iš gailesčio sau, o dėl to, kad, kaip ir visi, nori, kad karantinas greičiau pasibaigtų, kad atsigautumėme, žmonės galėtų gyventi ir dirbti be baimių ir suvaržimų.

„Man rūpi visi Lietuvos žmonės ir visiems linkiu sveikatos ir laimės“, – pasakoja Anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų draugijos įkūrėja, kurioje 10 metų ji dirbo ir pirmininke. 

Kaip jau buvo rašyta, iki antradienio popietės koronavirusas diagnozuotas 135 medikams, beveik tūkstantis – izoliacijoje.