Vilmanto Raupelio nuotr.

VAIKŲ MYLIMAS PROFESORIUS E. ČEKANAUSKAS PACIENTŲ SVEIKATOS BŪKLĖS NEDRAMATIZUOJA

2018-11-20 21:00
Marijana Jasaitienė

Teiginius, kad kas antro vaiko stuburas iškrypęs ir apskritai nebėra sveikų vaikų, profesorius Emilis Čekanauskas kategoriškai paneigia. "Tai netiesa", – sako Kauno klinikų Vaikų ortopedijos traumatologijos skyriaus vadovas.

– Esate skausmingų ligų gydytojas, bet mažieji jūsų pacientai pamiršta skausmą jau pirmomis jūsų konsultacijos minutėmis. Ar iš meilės savo darbui sakote, kad mūsų vaikai nėra pasiligoję, nors sveikatos statistikai skelbia kitaip?

– Statistikai vadovaujasi skaičiais, kurie pas mus, Lietuvoje, kalbant apie vaikų ligas, išties didesni negu Vakarų šalyse. Taip visų pirma yra todėl, kad mūsų vaikai patiria daugiau traumų nei vakariečiai. Gali būti, kad mūsų vaikai aktyvesni, bet svarbiausia traumatizmo priežastis, manau, yra traumų profilaktikos stoka. Juk pas mus tik visai neseniai tapo privaloma apsirengti liemenę, užsidėti šalmą, prieš važiuojant dviračiu, dėvėti šalmą ir apsaugus reikalaujama stojantiesiems ant riedučių. Jei darželis ar mokykla nebus arti didelės gatvės, nereikės per ją pereiti ir traumų bus mažiau. Jei vandens telkinys bus aptvertas – vaikas neįkris. Apskritai, jei vaikai bus atidžiai prižiūrimi, traumų patirs mažiau. Kodėl pas mus taip dažnai nusidegina, nusipliko maži, dar nevaikštantys vaikai? Todėl, kad nepakankamai prižiūrimi. Jei ant staltiesės bus fiksatorius – vaikas jos nenutrauks ir nenusiplikys karštu gėrimu. Jei tėvai bus įpareigoti nepalikti vaikų iki dvylikos metų amžiaus namuose vienų, jie neiškris per balkoną, neatsitiks kitokių nelaimių.

– O kaip išsaugoti ir stiprinti vaikų sveikatą?

– Pagrindinė sąlyga, lemianti mūsų ir mūsų vaikų sveikatą, – gyvenimo būdas. Vaikai turi daugiau laiko praleisti gryname ore, būti fiziškai aktyvūs kasdien ne mažiau kaip po vieną valandą per dieną vidutiniu ar intensyviu krūviu, skirti daugiau dėmesio maisto kokybei, mažiau laiko praleisti prie telefono, kompiuterio ir kitų išmaniųjų technologijų įrenginių. Sveikos gyvensenos nepaisymas lemia ne tik kaulų ir raumenų sistemos, bet ir regos, kvėpavimo sistemų ligas, cukrinį diabetą, antsvorį.

Jei ant staltiesės bus fiksatorius – vaikas jos nenutrauks ir nenusiplikys karštu gėrimu.

– Jūs gydote ortopedines ligas. Dėl ko jomis serga vaikai?

– Ištyrinėtos dar toli gražu ne visos ir ne visų ortopedinių ligų priežastys. Yra žinoma, kad kai kurios ligos, netgi endokrininės, yra genetinės, įgimtos. Kai kurias sukelia įvairios neurologinės problemos, vaiko ar mamos nėštumo metu persirgtos infekcinės ligos. Tai pagrindinės įgimtų ar įgytų ortopedinių ligų, sukeliančių neįgalumą, priežastys.

– Dažniausia vaikams diagnozuojama ortopedinė liga – skoliozė?

– Labai dažnai diagnozuojami laikysenos sutrikimai, o ne skoliozė. Tai labai skirtingos problemos. Skoliozė yra reta liga, ja serga vos 0,5 proc. visų vaikų. Stuburas neiškrypsta dėl netaisyklingos laikysenos.

– Bet yra iškrypęs kas antram vaikui?

– Tai netiesa. Laikysenos sutrikimai yra amžiniai, fiziologiniai. Stuburą vertiname tam tikrais etapais: naujagimio, vienų, dvejų, trejų metų ir taip toliau, kol kaulai subręsta.

Netaisyklinga laikysena gali būti įgimta, kai senelis, sūnus ir vaikaitis – visi trys vienodai pakumpę. Tai lemia paveldėtas konstitucinis tipas. Laikyseną visada galima koreguoti gydomąja mankšta, plaukiojimu baseine, didinant fizinį aktyvumą, stiprinant savikontrolę.

– Kokios problemos gresia to nedarant?

– Dėl nuolatinės netaisyklingos laikysenos gali pavargti raumenys, atsirasti stuburo skausmų, yapč metams bėgant, senatvėje. Svarbu nepamiršti taisyklingai sėdėti. Tam pasitarnauja ir vaiko ūgį atitinkantys baldai. Vis dėlto laikysena – individualus bruožas.

Treneriai, siekdami kuo geresnių rezultatų, spaudžia vaikus kaip citrinas, o krūvio ir reabilitacijos režimas nesutvarkytas.

– Vadinasi, tai nėra pati diddžiausia sveikatos problema?

– Sunkiausi yra tie pacientai, kurių būklė susijusi su išgyvenamumu. Didžiausią pavojų kelia daugybinės traumos, onkologinės ligos, ūmios infekcijos. Šios ligos pažeidžia kaulus, sąnarius, minkštuosius audinius. Priežastys gali būti ir genetinės, infekcija gali išsivystyti ir po traumos dėl kraujo užkrėtimo, streptokoko ar kitų bakterijų, pavojingų virusų. Šios infekcinės ligos labai greitai gali pažeisti kaulų sąnarius, kitaip komplikuotis.

– Ir dabar vis daugiau vaikų tampa būdingos suaugusiųjų ligos?

– Dabar vaikų kategorijai priskiriami jaunuoliai iki aštuoniolikos metų, taigi sąnarių susidėvėjimas yra galimas. Dažniausiai tai paliečia profesionalius sportininkus.

Anksčiau buvo dvi pacientų kategorijos: vaikai ir suaugusieji. Dabar atsiranda trečioji – sportininkai. Jau paaugliai yra sporto profesionalai. Kaip juos gydyti? Tai sunkus klausimas, dilema. Sportininkai patiria stresinius, nuovargio lūžius. Įtampa, pernelyg dideli krūviai bręstantį vaiką traumuoja psichologiškai. Treneriai, siekdami kuo geresnių rezuoltatų, spaudžia vaikus kaip citrinas, o krūvio ir reabilitacijos režimas nesutvarkytas. Sportuojantiems vaikams, kaip ir saugusiesiems profesionalams, turėtų būti sureguliuoti krūviai, mityba, teikiamos sveikatinimo paslaugos. Sportuojantys vaikai atstovauja mokyklai, rajonui, miestui, Lietuvai, o kas atstovauja jų sveikatai?

– Sportas ir sveikata nebėra sinonimai?

– Ne.

– Medicinos mokslas daro stebuklus. Vaikų ortopedijoje ir traumatologijoje – taip pat?

– Mokslas visada eina į priekį, tiek ortopedijos, tiek kitose srityse. Vaikų ortopedijoje ypatingų naujovių nėra, tačiau džiaugiamės galėdami naudoti naujos konstrukcijos vinis, plokšteles. Visa tai pagaminta iš kokybiškesnio metalo, kad mažiau alergizuotų, nesukeltų atmetimo reakcijų. Atsiranda tam tikros technikos, kaip atkurti sąnarinius paviršius, vakuuminės sistemos padeda greičiau užgydyti žaizdas.

Universitetinės ligoninės siekia turėti viską, kas naujausia ir tobuliausia. Gydymas Kauno ir Vilniaus klinikose atitinka Vakarų ligoninių standartus. Galbūt neužtenka lėšų retesniems atvejams, kažkiek kenkia inertiška finansavimo sistema, ilgai užtrunka viešųjų pirkimų konkursai, bet iš esmės Lietuvos medicina žengia koja kojon su pažangiausiomis pasaulio šalimis. Tai rodo ir norinčiųjų studijuoti mediciną mūsų šalyje skaičius, nes ji yra aukšto lygio, pripažinta ir vertinama visame pasaulyje.

– Vertinama? Manote, kad jūsų ir jūsų kolegų darbas pakankamai įvertintas?

– Atlyginimas už darbą – kitas dalykas. Taip, tai yra vertinimas, o kad jis būtų adekvatus, siekia Lietuvos gydytojų sąjunga, yra sudaryti ilgalaikiai susitarimai atlyginimams didinti, pasirašyta šakinė sutartis. Valstybė yra įsipareigojusi kelti medikų atlyginimus, ir svarbu, kad gydytojai galėtų išgyventi dirbdami vieno etato krūviu ir į konferenciją, seminarą pasitobulinti galėtų išvažiuoti. Nebereikėtų bėgioti iš vienos darbovietės į kitą. Niekas nenori eiti pas pervargusį gydytoją. Kalbėdamas apie atlygį už darbą nenoriu pervertinti gydytojų, bet turime orientuotis į tai, kaip yra pasaulyje. Visur švietimas ir medicina yra prioritetinės sritys, o pas mus nekvalifikuoti darbuotojai dažnai uždirba daugiau nei daktarai.

– Jūs bėgiojate iš vienos darbovietės į kitą?

– Yra toks posakis: "Paversk savo hobį darbu ir tau niekada neteks dirbti." Gal nėra etiška gydytojo darbą vadinti hobiu, bet ironizuojant drįstu taip pasakyti. Taigi, bėgioju.

Niekas nenori eiti pas pervargusį gydytoją. Kalbėdamas apie atlygį už darbą nenoriu pervertinti gydytojų, bet turime orientuotis į tai, kaip yra pasaulyje.

– Tikite, kad Lietuvoje kada nors bus įvertintas švietimas ir medicina?

– Aš esu optimistas, pas mus per daug verkiančiųjų. Matau, kad palengva viskas eina į priekį, viskas gerėja. Pažiūrėkite, kaip buvo, ir nenorėsite grįžti atgalios. Juk mes dar tik vaduojamės iš posovietinės visuomenės. Negali ligonis pasveikti, jei 50 metų – dvi trys kartos buvo dirbtinai sargdinamos. Mūsų karta labai daug padarė pakeisdama tai, kas atrodo nepakeičiama. Labai norėtųsi tikėti, kad šių dienų jaunoji karta, pradėdami kiekvienas nuo savęs, asmeniniu pavyzdžiu ir gražiais gerais darbais užkrės kitus ir tuo būdu keis nusiminusios Lietuvos veidą. Daugelis mano sutinkamų studentų, taip pat mano dukros, tikrai kitokie, jie mąsto kitaip.

Kai manęs klausia, kaip gyvenu, visada sakau, kad gyvenu gerai. Aš iš principo esu optimistas.

– Jūs pats apie emigraciją negalvojote niekada?

– Ne. Mes turime kurti Lietuvą čia. Taip, aš patriotas. Žinote, kokia yra laimės formulė? Kai iš darbo nori eiti namo, o iš namų – į darbą. Darbas ir šeima – du pagrindiniai dalykai, šeima yra svarbiausia, be jos palaikymo nepasiektum pergalių nei moksle, nei darbe.

– Kokia buvo jūsų mokslinio darbo tema?

– Apie žąstikaulio viršgumburinio lūžio gydymo taktiką – naują metodą šių kūžių fiksacijai. Jis saugesnis neurologinių komplikacijų atžvilgiu.

– Norėjote tapti profesoriumi?

– Blogas kareivis, kuris nenori būti generolu. Jei eini į mokslo pasaulį, nevalia užsisėdėti, natūraliai sieki kažko aukštesnio, daugiau. O kai pasieki, esi daug ko išmokęs, subrendęs kaip gydytojas, atsiranda noras su ta patirtimi pasidalyti. Dirbant universitetinėje ligoninėje visa tai gali perteikti studentams.

– Jūs – ne vienintelis medikas šeimoje?

– Žmona – visuomenės sveikatos specialistė, dabar studijuoja Vytauto Didžiojo universitete šeimotyrą. Viena dukrų – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentė, vyresnioji atrado sau mielų veiklų, nesusijusių su medicina, Jungtinėje Karalystėje. Beje, vienintelė mano teta – gydytoja, kuri galbūt netiesiogiai, bet savo asmeniniu pavyzdžiu padarė įtakos ir mano pasirinkimui.

– Apie ligas ir ligonius dažnai kalbatės ir namuose?

– Reikia stengtis išsiugdyti atsparumą šioms temoms, kai baigi darbą. Jei kasdien ir kasnakt galvosi apie pacientus – bus blogai. Kai kuriose Vakarų šalyse po penkių šešių intensyvaus darbo savaičių siūloma savaitę pailsėti. Surasti tą vietą, kur galėtum negalvoti apie darbą. Ne tiek fizinio, kiek psichologinio poilsio reikia.

– Jūs suradote tą vietą?

– Taip, nuostabiausiame Neringos kampelyje, Pervalkoje, kur stengiamės su šeima praleisti visą laisvą nuo darbų laiką visais metų laikais. Ten galime realizuoti ir kitus hobius: grybavimą, gintaravimą, ilgus pasivaikščiojimus pajūriu, susitikti su draugais.