Prieš spalio 6-osios ir 7-osios „1972“ spektaklius roko operoje klavišiniais instrumentais grojantis R.Kalantos įvykių liudininkas Julius Vilnonis dalijasi mintimis apie šios roko operos reikšmę istorinei atminčiai.

– Kas yra roko opera?

– Anksčiau buvo labai ryškinama skirtis tarp to, kas yra roko opera ir kas yra miuziklas. Šiandien tos ribos išsitrynusios: roko operos vadinamos miuziklais ir atvirkščiai. Tačiau ir paties miuziklo raidoje galima pastebėti daug skirtingų pavyzdžių – ankstyvieji radosi iš operetės, lengvesnio operos žanro, pavyzdžiui Fredericko Loewe'o „Mano puikioji ledi“. Pirmasis kūrinys, kuris sutartinai vadinamas miuziklu, yra Leonardo Bernsteino „Vestsaido istorija“. Pirmoji mano išgirsta roko opera buvo Andrew Lloydo Webberio „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Nuo jos sukūrimo miuziklas vystosi įvairiomis kryptimis – viename daugiau roko elementų, kitame – džiazo ar populiariosios muzikos.

Atgarsiai: naujoji roko opera muzikantui primena jaunystėje, per patį gūdų sovietmetį, patirtus išgyvenimus. / J. Vilnonio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar roko operos žanras turi politinį atspalvį?

– Roko žanras pats savaime man asocijuojasi su protestu, visuotinai priimtinų išvaizdos ir elgesio normų laužymu. Šios asociacijos kyla iš mano paties patirties jaunystėje, nes buvau Romo Kalantos politinio protesto liudininkas. Tuomet vienas iš variklių buvo tai, kad jaunimas nenorėjo gyventi pagal valdžios nustatytą šabloną – jis norėjo tuos šablonus laužyti ir jaustis laisvas. Tuomet buvau šešiolikmetis, tad puikiai prisimenu, kokios buvo mano nuotaikos: žvilgsnis į Vakarų kultūrą ir JAV buvo svarbi mano gyvenimo dalis. Juk rokas yra anglosaksiškosios kultūros dalis, tad ir miuziklai, kurie tęsia ne operetės, bet anglosaksiškąją tradiciją, yra labiau politizuoti. Man asmeniškai anglosaksiškoji miuziklo tradicija yra įdomesnė, nes šių pavyzdžių muzikinėje kalboje yra daugiau laisvės.

– Roko operų kūrėjus dažnai domina neeilinės asmenybės, tokios kaip R.Kalanta ar Jėzus Kristus. Pastarojo vaizdavimas A.L.Webberio roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“ vertintas itin kontraversiškai vien jau todėl, kad sakralinė tema čia pateikta jai kontrastuojančiomis roko muzikos priemonėmis.

– Roko operų kūrėjus, kaip ir kitų žanrų kūrėjus, gali dominti įvairios temos ir asmenybės. Nemanau, kad sceninių muzikinių kūrinių kūrėjai turi muzikines priemones derinti prie temos – šiandien apie daug ką kalbama ir džiazo, ir roko muzikine kalba ir niekas galvos dėl to nesuka. Pavyzdžiui, prancūzų kompozitorius Dove Attia sukūrė roko operą „Mozartas, roko opera“, kuri yra labai populiari. Jeigu jau Wolfgangas Amadeus Mozartas gali kooperuotis su roko muzika, visa kita irgi gali... „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“ atvejis buvo ryškus įvykis, nes į šventuosius reikalus buvo pasikėsinta neva satanistine muzika. Bet greitai visi prie to priprato.

Roko žanras pats savaime man asocijuojasi su protestu, visuotinai priimtinų išvaizdos ir elgesio normų laužymu. Šios asociacijos kyla iš mano paties patirties jaunystėje.

– 1971-aisiais pogrindyje buvo pastatyta A.L.Webberio roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Gal pamenate, kokie buvo šio įvykio atgarsiai?

– Apie šį įvykį tuomet tik girdėjau. Man atrodo, kad šis pastatymas yra gerokai pervertintas. Visa tai vyko tuomečiame Dailės institute, kur vyravo laisva atmosfera. Sovietų valdžia lyg ir bandė tą laisvę užgniaužti, bet nepavyko. Tad ten buvo atliktos kelios ištraukos iš roko operos „Jėzus Kristus Superžvaigždė“. Žinant bendrą to meto kultūrinę situaciją galima numanyti, kad ne visa sudėtimi – juk nebuvo nei natų, nei simfoninio orkestro, nei dekoracijų. Tai buvo studentiškas ir mėgėjiškas vienkartinis atlikimas. Jo negalime lyginti su didelėmis scenomis, kuriose įprasta matyti roko operas ar miuziklus šiandien. Tačiau pamenu, kad „Jėzus Kristus superžvaigždė“ atlikimas sukėlė nemažai triukšmo – apie tai buvo kalbama daug, jaunimui tai atrodė didelis įvykis.

– „Jėzus Kristus superžvaigždė“ atgarsių gausu ir K.Mašanausko roko operoje „1972“.

– Atgarsių išties daug. Muzikinėje estetikoje galima rasti atgarsių ir iš kitų to meto roko muzikos kūrinių. Aš manau, kad pasirinkti 8-ojo dešimtmečio roko estetiką reprezentuojant R.Kalantos protesto temą buvo labai tinkamas sprendimas. Estetika nekopijuojama, tačiau to laiko dvasia perteikiama taikliai. Žiūrėdamas filmus apie 8-ąjį dešimtmetį, vis pagalvoju, kad muzikinė dalis manęs neįtikina, tačiau šioje roko operoje ta maištinga dvasia labai gyva. Žinoma, „1972“ statytojai ir kūrėjai yra jauni žmonės, gyvenantys šiandien, tad tą laikmetį jie interpretuoja taip, kaip supranta patys. Bet tikslumo siekti ir nebūtina, nes roko opera yra meno kūrinys, tad turi teisę egzistuoti visoks.

– Ką jums pačiam, kaip R.Kalantos įvykių liudininkui, reiškia, kad atsirado roko opera „1972“?

– Labai daug. Dabar į šiuos įvykius žiūriu kiek kitaip, per atstumą, – turiu progą prisiminti tą laikmetį, kartais net ir smulkias detales, kurias buvau pamiršęs. Roko opera atgaivina ne tik prisiminimus, bet ir išgyventas emocijas. Nuo R.Kalantos susideginimo praėjo 50 metų ir aš labai džiaugiuosi, kad šiandien mes galime apie tai kalbėti laisvai ir įvairiomis formomis, pavyzdžiui, muzikinio teatro forma, kuri tuos įvykius įkūnija, užfiksuoja. Prieš 25 metus drauge su bičiuliu Vidmantu Bartuliu inicijavome muzikinį projektą „Auka laisvei“, kuris su roko grupe „Rebelheart“ nuskambėjo Kauno miesto sode, lygiai toje pačioje vietoje, kur susidegino R.Kalanta. Tai yra mano asmeninis paminklas R.Kalantai. Dabar jau minime šių įvykių 50-metį.

Pasirinkti 8-ojo dešimtmečio roko estetiką reprezentuojant R.Kalantos protesto temą buvo labai tinkamas sprendimas. Estetika nekopijuojama, tačiau to laiko dvasia perteikiama taikliai.

– Ar lietuviškų roko operų pavyzdžiai yra kuo nors ypatingi, išsiskiriantys iš pasaulinių šio žanro pavyzdžių?

– Lietuviškų miuziklų ir roko operų pavyzdžių turime nedaug. Kadaise į šį žanrą buvo panirę kompozitoriai Giedrius Kuprevičius ir Kęstutis Antanėlis, kuris, beje, pagal išsilavinimą buvo architektas. Šiandien vienas ryškesnių autorių, dirbančių prie šio žanro yra K.Mašanauskas. Tad kalbėti apie lietuviškos roko operos išskirtinumą būtų sunku. Lygintis su pasauliniais šio žanro pavyzdžiais negalime, nes anglosaksiškųjų šalių miuziklai kuriami pagal visai kitus principus. Ten renkama būtent miuziklo, o ne kitų žanrų, profesionalų trupė, jau pastatytas miuziklas rodomas tol, kol jo žiūrėti eina publika, – pusmetį, metus, penkerius, dešimt ar 20 metų, tad pasiekiamas labai aukštas profesionalumo lygis. Natūraliai yra susiformavęs ir kitoks kontekstas – yra daug atlikėjų, iš kurių statytojai gali rinktis, o mes turime tik pavienių miuziklo atlikėjų. Mes – santykinai maža šalis su santykinai mažai klausytojų, tad turime mažai šansų padaryti revoliuciją miuziklo srityje.

– Bet gal būtent tai ir sukuria unikalumą?

– Galbūt ir taip. Bet siekti aukšto standarto mums sunku ir dėl kitų priežasčių. Kiekvieno žanro atlikimas turi savitą specifiką, ne išimtis – ir miuziklas. Miuziklo atlikėjai šoka geriau nei dainininkai, o dainuoja geriau nei šokėjai – čia ir yra jų specifinis profesinis bruožas, kurį jie įgyja atitinkamose studijų programose. Specifinė ir jų dainavimo maniera. Tad man labai sunku įsivaizduoti, kaip mūsų dainininkai, kurie dainuoja operos spektakliuose ir turi klasikinį muzikinį išsilavinimą, gali miuziklo dainavimo manierą įvaldyti profesionaliai. Žinoma, yra tokių vokalistų, kurie domisi ne vien savo profesine sritimi, tačiau dalis jų tobulina tik operinio dainavimo techniką, tad, atsidūrę miuziklo scenoje, švelniai tariant, nejaučia stiliaus. Žinoma, tai galima priimti kaip miuziklo pastatymo priimtinumą, bet tai yra labiau kompromisas nei unikalumas.

Atminties ženklai

Dar iki nepriklausomybės, 1990-aisiais, režisierius Raimundas Banionis sukūrė šį laikotarpį reflektuojantį filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, 2017 m. į Kauno įvykius atsigręžė Donatas Ulvydas kino juostoje „Emilija iš Laisvės alėjos“, į filmo naratyvą įtraukdamas ir pasipriešinimą santvarkai, vykusį teatro scenoje ir už jos ribų.

D.Ulvydą tais pačiais metais teko galimybė pakviesti į interviu, kalbėjome apie tuometį lietuvių aktyvumą potencialios grėsmės atžvilgiu, režisieriaus atsakymas skambėjo taip: „Atsitikus force majaure sąlygoms, lietuvių tauta mobilizuotųsi ir susirinktų, jeigu būtų vėl kažkas tokio, ką reikia ginti kumščiu, daina ar savo kūnu. Manau, kad mes to nejaučiame tik todėl, kad nėra tikrų, apčiuopiamų grėsmių.“ Praėjus penkeriems metams, tenka susimąstyti ne tik apie istoriją, reikšmingas jubiliejines datas, bet ir matyti, kitiems – ir jausti karą kaimyninėje šalyje Ukrainoje, visai šalia, tarp kasdienių darbų vis sugrįžtant prie minčių, baimių ir kol kas tik retorinių klausimų: o jeigu ir pas mus?..

Minint R.Kalantos pasipriešinimo sistemai, jį lydėjusių protestų 50-metį, šiais metais organizuojama įvairių atminties renginių, rašomi tekstai, statomi spektakliai. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka inicijavo konferenciją „Nuginkluotas pasipriešinimas; prielaidos, patirtys, retrospektyva paminint Romo Kalantos pasiaukojimo jubiliejinius metus (1972–2022)“, kurios įrašas pasiekiamas internetu. Projektas „Lietuvos ypatingasis archyvas“ pasiūlė virtualiąją parodą „Liepsnojantis Kauno pavasaris“, kurioje plačiajai visuomenei patogiausiu būdu pateikiama suskaitmenintos archyvinės medžiagos – nuotraukų, dokumentų, liudijančių tų dienų įvykius.

Kauno centriniame pašte atidaryta jau ne virtualioji, o fizinė paroda „1972. Pramušti sieną“, inicijuota ir kuruota menotyrininkės prof. dr. Rasutės Žukienės, skirta ne tik R.Kalantos asmenybei, bet laikmečio raiškai įvairiose meno ir gyvenimo sferose, leidžianti per skirtingas perspektyvas – dailę, fotografiją, kiną, teatrą, dizainą, muziką vieniems prisiminti, kitiems sužinoti apie 7–8-ojo dešimtmečių kultūrą ir subkultūras, nepaklususias sistemai. Gegužę įvyko Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) premjera – režisieriaus Jono Tertelio ir dramaturgo Andriaus Jevsejevo spektaklis – „Kauno pavasaris’72”, kone tuo pačiu metu suskambėjo roko opera „1972“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT).

Sukrečianti patirtis

Šių metų gegužės vakarus palydėjo pirmieji premjeriniai spektakliai gretimuose teatruose, kurių tema lyg ta pati, bet prieigos būdas kiek kitoks. Pirmiausia – apie Kipro Mašanausko roko operą „1972“ Romui Kalantai atminti, režisuotą Kęstučio Stasio Jakšto. Eidamas į KVMT kultūrinių potyrių žiūrovas pirmiausia praeina istorinio įvykio vietą, iš erdvės, menančios tą laiką, žengia į fikcinę, tik iš dalies paremtą realiais įvykiais, – teatro premjerą. Jeigu į spektaklį keliaujant paskubomis nesusimąstyta, nestabtelėta prie Roberto Antinio paminklo, įamžinusio aukos vietą, pasibaigus spektakliui teatro prieigos, sodelis, tikėtina, daugeliui atgyja ir ima alsuoti istorija, skatina sustoti, apmąstyti.

Dviejų dalių roko opera – tokį žanrą nurodo kūrėjai – galbūt ne tik dėl temos, bet ir žanro suintriguos, pritrauks ir kiek rečiau besilankantį Muzikiniame teatre. Tačiau čia teks šiek tiek ir apsigauti, nors muzikinio vadovo ir dirigento Jono Janulevičiaus ir dirigento asistento Manto Jančiausko kartu su visais atlikėjais, muzikantais kuriamas muzikinis pasakojimas neabejotinai yra stiprus: energingo roko čia ne tiek ir daug, dominuoja lengvas, ne vienoje scenoje lyriškai romantizuotas rokas.

Režisierius K.S.Jakštas, tekstų autorius Arnas Ališauskas, siužeto autorė Goda Simonaitytė siūlo publikai į Kauno pavasario istoriją pasinerti žengiant po žingsnelį atgal. Pradžioje dramatiškos muzikos palydima lyg legenda nuskamba Jeronimo Miliaus, kuriančio Kaladės personažą, prisiminimas: „Tai už tave, už mane jis žuvo, jūs norit pamiršti, bet buvo, vaikis buvo...“

Vėliau – ir tardymo scenos, žmonių numeracijos ir trankūs tuomečių hipių vakarėliai, gamyklos transformacija į bažnyčią ir kitokios mizanscenos, supažindinančios, primenančios tų laikų sistemos taisykles. Šiame kūrinyje vyrauja keli pagrindiniai leitmotyvai: R.Kalantos meilės linija ir religija, kuri čia tampa tarsi laisvės sinonimu.

Faktai ir kontekstai

Kaip ir muzikiniuose sprendimuose, siužeto konstrukcijoje, personažų įvaizdžiuose taip pat esama paradokso. Muzikinis teatras žiūrovus su būsima premjera pažindino pasitelkdamas trumpus vaizdo įrašus – interviu su operos kūrėjais, atlikėjais. Iš daugelio lūpų buvo girdėti, kad spektakliu nesiekiama istorinės rekonstrukcijos. Akcentuota, kad R.Kalanta – vis dar yra nepažinta asmenybė, trūkinėjantis istorinis naratyvas, prieštaringi liudijimai mums neleidžia išskirti esminių jo, kaip žmogaus, savybių, įvairūs pasakojimai jį labiau mistifikuoja, nei atskleidžia.

Kaip teigia Martynas Beinaris, vienas iš Romą Kalantą įkūnijančių atlikėjų, tai buvo tylus, ramus vaikinas, atlikęs drąsų veiksmą, kuriam daugelis nesiryžtų. Pratęsiant – šis veiksmas jį išskyrė iš daugelio tik maištaujančių hipių grupelių. Tačiau tai, ką mes matome, girdime teatre, nepanašu į laisvą istorijos interpretaciją, net, priešingai, atrodytų, siekiama surinkti it dėlionę ir biografines detales, ir laikmečio panoramą, įvaizdžius. Ir tai ne visuomet pasiteisina.

Eiti realistinio vaizdavimo keliu ir rizikinga, ir iš dalies suprantama strategija, nes taip gali pasiekti plačiausias auditorijas.

Kurdama R.Kalantos personažą (mano matytoje versijoje įkūnytas Manto Jankavičiaus) kostiumų ir grimo dailininkė Julija Skuratova, akivaizdu, buvo pasinėrusi į vizualias jo įvaizdžio detales. Ar tai būtina šiuolaikiniame teatre? Tikriausiai ne, ypač kai daugelis kūrybinės komandos narių kalba apie tai, kad siekta atspindėti laikmečio atmosferą, o ne faktologiją. Toks personažo įvaizdis inspiruoja ir kitų istorinių reliktų paieškas, kurios veda į pertraukos metu girdimas laikmečio liudininkų diskusijas: kiek tikrovės, kiek fikcijos. Eiti realistinio vaizdavimo keliu ir rizikinga, ir iš dalies suprantama strategija, nes taip gali pasiekti plačiausias auditorijas.

Opera pradėta it legendos pasakojimu, o finišuojama pasiaukojimo veiksmu, kuris ir tiesmukai, ir sukeliant dviprasmiškų apmąstymų pademonstruojamas scenoje. Neatskleidžiant visų detalių, galbūt pastatymo nemačiusiam skaitytojui (o apsilankyti šioje roko operoje tikrai verta), kiek kvestionuotinas atrodo krikščionybės ritualinių apeigų simbolio susiejimas su susideginimo aktu.

Tačiau operoje „1972“ yra tikrai sodrių, įtraukiančių mizanscenų, kurios su stipria muzikine dalimi dar ilgai išlieka atmintyje. Viena tokių – mokytojos, įkūnijamos Rūtos Zaikauskaitės, monologas, reflektuojantis skirtingų santvarkų tvarkas.

Mozaika: laisvą istorijos interpretaciją žadėję roko operos kūrėjai kūrė biografinėmis detalėmis, tipiškais įvaizdžiais paremtą pasakojimą / M. Aleksos nuotr.

Gana sėkmingai savo vaidmenis atliko ir Jonas Lamauskas – tardytojas, tardytojų padėjėjai, KGB parankiniai – Gintaras Petraška, Modestas Sireikis. Sunku pasakyti, ar toks buvo režisūrinis sprendimas, bet pagrindinę R.Kalantos figūrą, kuriamą M.Jankavičiaus, scenoje tikrai visomis prasmėmis nukonkuravo jo mylimosios Linos veikėja, įkūnijama Marijos Arutionovos. Lygiavertiškai ir tikrai paveikiai R.Kalantos personažas suskamba prasmingai į šį pasakojimą integruotame dialoge apie laiką su sendaikčių prekeiviu.

Visas šios operos pasakojimas apsuptas scenografo Gintaro Makarevičiaus vizualiųjų sprendimų, kurie vis neleidžia atitrūkti nuo istorinių vietų, erdvių ir paties teatro pastato eksterjero. Pateikiama ir apgalvota, simbolinė laikmečio panorama.

Į KVMT repertuarą jau įsiliejusi premjera, nepaisant diskutuotinų dalykų, tikrai reikšminga ne tik kaip istorinės atminties simbolis ar reprezentacija, bet ir paties teatro, kurio aplinkoje vyko susibūrimai, neleistini pokalbiai, galiausiai visus sukrėtęs R.Kalantos sprendimas, dalis.

Prisiminti tai, kas nepatirta

Chronologiškai ir geografiškai visai šalia pasirodė ir NKDT premjera „Kauno pavasaris‘72“ (režisierius Jonas Tertelis, dramaturgas Andrius Jevsejevas). Spektakliui dar neprasidėjus, kamerinėje ilgosios salės erdvėje kiekvienas nevėluojantis žiūrovas turi progą susipažinti su Renatos Valčik scenografija, analizuoti ne gausias, tačiau reikšmingas, leidžiančias į interpretacijas pasinerti detales.

Šaltumu dvelkiančios grindinio plokštės, iš kurių kiek vėliau prasiverš šviesos ir žolės-gyvybės blyksniai, siena, sovietmetį menantis suoliukas, kėdės, galiausiai neatskiriamas atributas – grafinas su gėrimu.

Būdami to paties įvykio liudininkais galime viską matyti tik iš vienos – savosios perspektyvos, ir taip konstruojami istorijos naratyvai.

Ir tik po spektaklio praėjus kelioms dienoms, diskutuojant su kitais žiūrovais supranti, kad scenovaizdį matei kiek kitaip, kažką betyrinėdamas praleidai. Kyla dviprasmiškas klausimas: ar nepamatytas medžio vaizdinys teatro salės, sėdėjimo vietos problema, o gal išankstinis sumanymas, dar kartą parodantis, kad, net būdami to paties įvykio liudininkais, galime viską matyti tik iš vienos – savosios perspektyvos, ir taip konstruojami istorijos naratyvai.

Šiame spektaklyje kalbama ne tik apie R.Kalantą, bet siekiama prisiliesti prie platesnės istorijos ir dabarties refleksijos.

Režisierius J.Tertelis sakė, kad R.Kalantą norėta palikti simboliu ir nebandyti jo personalizuoti, o vietoje to – suprasti tuometį pasaulį, surasti kelią, kaip istoriją papasakoti jaunajai nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai. „Dokumentiką, nuomones paliekame istorikams, o mes daugiau bandome įsikvėpti, pažadinti vieną iš spektaklyje keliamų klausimų: kaip prisiminti, suprasti dalykus, kuriuose nedalyvavome?“ prieš premjerą sakė režisierius.

Šis komentaras gana taikliai apibūdina tai, ką matome NKDT ilgojoje salėje, o nužymima tikslinė auditorija – jaunasis žiūrovas siūlo kiek nuosaikiau sceniniame tekste ieškoti vyresniąją publikos dalį masinančių gilesnių perspektyvų, istorijos pjūvių ar rakursų.

Reflektuojant istoriją

Spektaklis siekia kalbėtis su jaunąja auditorijos dalimi, o režisierius jau turinti patirties su dokumentinės medžiagos inscenizavimu. 2017 m. jis kartu su vokiečių režisiere Kristina Werner sukūrė dokumentinio teatro spektaklį „Žalia pievelė“, kuriame pasitelkę neprofesionalius aktorius – Ignalinos atominės elektrinės darbuotojus, analizavo jų patirtis, santykį su darbu. „Kauno pavasaryje“ režisierius ir dramaturgas pasirenka tam tikrą realios istorijos, personažų – figūrų, muzikos ir fizinės raiškos koliažą. Linijinio pasakojimo čia nerasime, publikai pasiūloma tai pasinerti į istorinio įvykio inscenizaciją, tai atsitraukti nuo jo, kitais atvejais pasiklausyti kontekstą faktais užpildančio monologo.

Spektaklio atskaitos taškas – aktoriaus Mariaus Karolio Gotbergo trumpas pasakojimas apie R.Kalantos susideginimo faktą, nesitapatinant su laikmečiu, bet konstatuojant, kad mes esame čia praėjus 50 metų.

Vėliau aktorė Saulė Sakalauskaitė reflektuoja istorijos (ne)suvokimą – abejones dėl užrašytų istorijos faktų, kurias skatina pokalbiai su mokytoja ir šeimos nariais. Minimas romantizuotas Amerikos radiją besiklausančios šeimos paveikslas, kuris atrodo įstrigęs net tuo laikmečiu dar negyvenusių atmintyje, galbūt suformuotas pasakojimų, nuogirdų ar jau pastatytų kino filmų.

Paskui spektaklio naratyvas, tarsi atverdamas istorijos mizanscenų duris, mus veda į sovietinę ceremoniją, kurią čia moderuoja aktorė Martyna Gedvilaitė. Didingai ir pompastiškai pristatant visapusiškai išsilavinusį, talentingą liaudies artistą, kurio vardo taip niekas ir nežino, nes nematė priežasties įsiminti. Keliamas laisvo, nelaisvo žmogaus apibrėžimas, kurį istorija – santvarka, įvairūs jos veikėjai – bandė interpretuoti vis savaip, kritikuojant, baudžiant manančius kitaip, žengiančius už jų apibrėžimo ribos. Kiek vėliau išnyra retorinė sistemai nepaklūstančio menininko figūra, pavadinta Algio vardu, simboliškai po šiuo vardu galėtų slypėti nemenkas nonkonformistų sąrašas.

Žiūrovus pasitinka apklausos scena, kurioje Martyna Gedvilaitė tardo porą Agnę (akt. Goda Petkutė) ir Vladą (akt. Motiejus Ivanauskas), jiems pateikiami klausimai, bandomi įteigti dalykai, faktai, puikiai atspindimi absurdiškos fotografijos – schematiško pieštinio vaizdo ant sienos kaip neginčijamo dokumento. Po kurio laiko vėl pasakojime išnyra Algio šešėlis, vedantis į pasakojimą apie įvykius Kauno centre, peiliu sužalotą žmogų, kai už pagalbą jam buvo atseikėta kalėjimo kamera.

Baimė, vedanti į paranoją, neargumentuoti kaltinimai, suėmimai – laikmečio kasdienybė, lydėjusi sistemai prieštaraujantį žmogų. Jaunesniųjų auditorijai tai puikus priminimas, kad galimybės reikštis kaip originalioms, charizmatiškoms asmenybėms nebuvo duotybė, už tai teko kovoti.

Nedetalizuojant kiekvieno pasakojimo vingio, norisi tik pridurti, kad nemažai dėmesio skiriama ir istoriniam, faktologiniam žvilgsniui, dokumentacijos kupiniems monologams, dialogams, leidžiantiems mūsų situaciją matyti plačiame istoriniame kontekste, kuriame buvo begalės kitokių (kai kuriais atvejais panašių) įvykių. Tačiau dėl informacijos srauto rezervuotumo apie didelę dalį jų pasiekdavo tik nuogirdos, o dabar mes turime privilegiją matyti platesnį įvykių peizažą.

Svarbios detalės

Spektaklyje vaidmenis kuria jaunosios kartos aktoriai, kurių santykis su praeitimi panašus kaip ir jaunesniosios auditorijos dalies, jie kūrybiniame procese taip pat tiria, kvestionuoja šaltinius, analizuoja savo pačių žvilgsnį į šiuos įvykius.

Spektaklio istorijos lūžiams, perėjimams nuo vieno personažo, situacijos prie kito padeda apgalvoti R.Valčik kostiumai – stilizuoti laikmečio reliktai, atspindintys skirtingus visuomenės tipus, atstovus.

Matome mokyklinę uniformą, hipišką įvaizdį, funkcionieriaus kostiumą, visi tamsūs, nudažyti taip, kad sudarytų sunkumo, tam tikro kiauto įspūdį, iš kurio, nors bandoma, bet sunku išsinerti. Dar viena reikšminga spektaklio jungtis – muzika, už kurios sprendimus turime būti dėkingi kompozitoriui Martynui Bialobžeskiui. Aktoriai gyvai atlieka muzikinius kūrinius, neretai juos jungdami ir su judesio kompozicijomis.

Po spektaklio nekyla abejonių, kad į jį verta kviesti, vesti jaunąją žiūrovų kartą, kuriai į kylančius klausimus nebus tiesiogiai atsakyta, bet pasiūlytos prieigos ir kontekstai, leidžiantys pasinerti į analizę patiems. Jeigu roko opera yra lyg santykinė konkrečių istorinių įvykių refleksija, spektaklis dramos teatre mums siūlo mūsų istorijos integravimą į tuo metu nepažintus kontekstus, keliant istorijos (ne)pažinumo klausimus ir iš dabartinio jauno žmogaus perspektyvos.

Tarp jų ir teatrai, pakvietę į premjeras, pažymėtas 1972-ųjų žyme. Tiek Nacionaliniame Kauno dramos teatre (spektaklis „Kauno pavasaris’72“), tiek Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (roko opera „1972“) į to meto įvykius bandoma pažvelgti naujosios kartos akimis. Uždavinys ne iš lengvųjų, nes liepsnos pakurstyta pasipriešinimo ir protesto prieš sovietinę valdžią banga jėgos struktūrų buvo skubiai numalšinta: iškreipta įvykių traktuotė ir sumenkinama reikšmė, naikinami dokumentai ir užčiaupiami liudininkai.

Naujos kartos žvilgsnis

KGB represijos paveikė ir nutildė įvykiuose dalyvavusį jaunimą. Prisiminimus užtemdžiusi tyla išsiplėtė iki nepriklausomybės atkūrimo – per tą laiką buvo priverstinai ištrinamas įvykių atminimas, sutrūkinėjo jų perdavimas ir tęstinumas. Juk per kelis dešimtmečius pasikeičia ištisa karta – ateina su savo požiūriu ir vertinimais, kuriuose anų laikų audringiems įvykiams ne visada atsiranda vietos.

Galbūt dėl to Kauno pavasario įvykiai ir jų herojai aktyviau prisimenami tik kas penkmetį, minint apvalesnes ar pusiau apvalias sukaktis. Po represinės tylos Romo Kalantos įamžinimo ženklai sunkiai skynėsi kelią iš užmaršties – knygomis ir filmais, atminimo kryžiais ir gatvių pavadinimais. Po nepriklausomybės atkūrimo suvaržymų Kauno pavasario įvykių atminimui nebeliko, tačiau mažai beliko ir jų dalyvių, ir liudininkų, neretai dar ir vengiančių dalytis prisiminimais.

Todėl tuo labiau intrigavo miuziklo „1972“ kūrėjų, atstovaujančių naujajai kartai, žvilgsnis į praeitį, iš kurios tik punktyru išlikę faktai pasiekė dabartį. Tačiau, nepaisant sovietinės valdžios siekių juos ištrinti iš žmonių atminties, jie galingu impulsu paveikė tautos ateitį.

Nepajutus sovietinio pasaulio atmosferos nelengva vien iš aprašymų tai suprasti, o tuo labiau paaiškinti anų laikų herojų veiksmus ir motyvus. Kita vertus, negausi dokumentika suteikia daugiau laisvės kūrybinei minčiai – atrasti ir interpretuoti praeities įvykius iš dabarties laikmečio pozicijų.

Taigi, atsakingiausias vaidmuo teko roko operos siužeto autorei jaunai dramaturgei Godai Simonaitytei – muzikos kūrinyje išgryninti ir suformuoti reikšmingų Lietuvos istorijai įvykių pristatymą, pateikiant ne tik savo, bet ir savo kartos matymą ir vertinimą.

Aplodismentai: operos kūrėjai (iš kairės) J.Janulevičius, K.Jakštas, K.Mašanauskas, J.Jasinskis. / M. Alekso nuotr.

Roko operos žanras kompozitoriaus Kipro Mašanausko pasirinktas neatsitiktinai. Juk rokas, atsiradęs praėjusio amžiaus viduryje, nors ir pro geležinę uždangą, suskambo ir Lietuvoje – jaunimas ne tik klausėsi sunkiai juos pasiekiančių įrašų, bet ir patys būrėsi į įvairius ansamblius. Tad roko ir tuo metu populiaraus bigbito muzikos atgarsiai K.Mašanausko muzikoje kelia nostalgiją to meto amžininkams, tačiau nesvetima ir šiuolaikiniam jaunam klausytojui.

Pirmasis impulsą šio spektaklio gimimui sužadino režisierius Kęstutis Jakštas, pakvietęs kompozitorių K.Mašanauską sukurti operą, skirtą prieš 50 metų teatro kaimynystėje įsisiūbavusiems įvykiams pažymėti. Visiems jiems, taip pat scenografui Gintarui Makarevičiui, kostiumų ir grimo dailininkei Julijai Skuratovai ir muzikinį operos turinį interpretuojančiam dirigentui Jonui Janulevičiui teko analogiškas uždavinys – įprasminti ne tiek atskirus Kauno pavasario faktus, kiek jų atmosferą.

Herojai ir šešėliai

Siužeto linija išsišakoja į du laiko sluoksnius: pagrindiniu atskleidžiamas 1972-ųjų epizodas, įrėmintas prologo ir epilogo, perteikiančių vėlesnius laikus. Veikėjų paveikslais nesistengiama dokumentiškai atkartoti daugelio asmenybių, išryškėjusių įvykių sūkuryje, – apsiribojama dviem svarbiausiais: Romu Kalanta ir Vytautu Kalade.

Tiek po Kalantinių, tiek ir dabarties laiku nemažai diskutuojama dėl jų reikšmės Kauno pavasario įvykiuose. Iš tiesų, panašių aukų, fakelais virtusių dėl protesto, buvo ir daugiau. Tačiau tik R.Kalantos auka sukėlė audringą reakciją, pasibaigusią protesto manifestacijomis. Vargu ar tai būtų įvykę, jei nebūtų buvę Vytauto Kaladės ar kito aktyvaus jaunuolio, gebėjusio patraukti paskui save minias žmonių. Ar būtų tos minios paklususios, jei tylomis nebūtų kentusios nepasitenkinimo ir priešiškumo esamai santvarkai. Juk auka tapęs R.Kalanta taip pat buvo vienas iš tokių, kurie tylomis kentė nepriimtinos santvarkos gniaužtus ir pasirinko išsilaisvinimo ugnimi žingsnį.

Spektaklyje Romo asmuo taip pat tarsi antrame plane, lyriškas, savyje užsisklendęs drovus jaunuolis, nepasižymintis aktyvumu – priešingybė Kaladei, sumanymais ir veiklumu tampančiam centrine jaunimo draugijos figūra. Paradoksalu, kad realybėje istorijos verpetuose jų vaidmenys apsikeičia: įvykių herojumi tampa Romas, o Vytautas tarsi ištirpsta vėlesnių metų tėkmėje. Dabar apgailestaujame, kad dabartinė karta menkai tevertina praeities įvykius, prisimindama R.Kalantą ryškesnių jo sukakčių proga, o V.Kaladę apskritai mažai kas žino, išskyrus amžininkus, kartu dalyvavusius 1972-ųjų gegužės įvykiuose.

Rodos, būtų teisinga nors dabarties kūriniuose, kad ir šioje operoje, išryškinti V.Kaladės vaidmenį. Tačiau istorijos negali pakeisti – to meto kagėbistai pasiekė tikslą sunaikindami ne tik žmogų, bet ir jo atminimą. Tad belieka susitaikyti, kad ta istorinė neteisybė atsispindi ir operoje, prologe ir epiloge vaizduojant nuskurdusį ir paliegusį, visų užmirštą herojų, savo aktyviais veiksmais kažkada sudrebinusį Lietuvoje sovietinius pamatus ir žadinusį išsivadavimo ryžtą, galiausiai atvedusį tautą į Nepriklausomybę.

Vytauto personažas prologe kalba: „Žiūrėk, žmogau, to nevalia pamiršti. Jei bėgi nuo tiesos, tu irgi miršti.“ Jam tuo metu buvo 25-eri. Taigi, šiemet liepos 19-ąją turėtume pažymėti Vytauto Kaladės 75 metų sukaktį. Ar prisiminsime?

Laikmečio detalės

Kartais girdime, kad nėra ko dairytis į praeitį, kas buvo – nebesvarbu. Tačiau ateitis nesukuriama be praeities vertinimo. Todėl šios roko operos pastatymas reikšmingas ne tik kaip naujas autorių ir statytojų komandos kūrinys, bet ir kaip veiksnys, paskatinęs atsisukti į praeitį, įsigilinti ir įsijausti į tą atmosferą, kurioje gyveno, svajojo, mylėjo, kivirčijosi ir vėl taikėsi anų laikų jaunimas, panašaus amžiaus kaip tas, kurį matome kuriantį vaidmenis šiame spektaklyje. Malonu buvo stebėti interneto puslapiuose jų anonsinius svarstymus apie 1972 m. įvykius ir norą visa tai suprasti ir įprasminti operoje, gal ne visada tiksliai, bet manau, tikrai nuoširdžiai.

Į spektaklio atmosferą, kaip jau tapo įprasta teatre, žiūrovas įvedamas vos tik atidaro teatro duris. Verta prisiminti įžymiojo Konstantino Stanislavskio žodžius: „Teatras prasideda nuo rūbinės.“ Šį kartą žiūrovai pasitinkami teatro darbuotojų, žvelgiančių per to meto jaunimo dievuko Johno Lennono stiliaus akinius.

Operoje daug vizualinių ir stilistinių elementų iš praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio. Tai ir Miesto sodas su tolumoje matomu teatro fasadu, ir Laisvės alėjoje buvusios plokštelių parduotuvės šalia „Romuvos“ kino teatro vaizdas, Prisikėlimo bažnyčios, paverstos Radijo gamykla, vidus. Vizualizacijose (autorius Gediminas Lapė) tarp sovietinių ideologinių vaizdų – ir pantomimos vaizdai, menantys Modrio Tenisono trupės veiklą Kaune, nemažai susijusią su to meto jaunimo kūrybiniu judėjimu.

Laikmetį atspindi ne tik beveidė aplinka, bet ir pilka, suvienodėjusi mechaniniais judesiais ir išraiškomis minia (choro ir baleto artistai), kuriai kontrastuoja individualiai savaip išraiškingas jaunimas (Romas, Kaladė, Kudla, Zosė Sofija, Lina, Karmela, Radistas). Tačiau ir iš minios pasitaiko pereinančių į „gėlių vaikų“ pusę – tai Lina, pamačiusi Romą, nedrąsiai įsijungia į jo bičiulių draugiją. Nedrąsa – dažnas tuometinės visuomenės palydovas: neišsiskirti iš minios, neišklysti iš eilės, lyg mažam varžteliui dideliame gniuždančiame mechanizme tiek prie konvejerio, tiek gyvenime.

Kita grupė – jėgos struktūrų atstovai su Šeimininku priešakyje. Šalia šių veikėjų sluoksnių yra keli individualizuoti veikėjai – tai mokytoja, žydas Traubas ir iš vėlesnio laikmečio Laisvė.

Ryškiausi vaidmenys

Kaladės vaidmuo (Jeronimas Milius ir Rokas Laureckis) dviplanis – apimantis jauno, gyvybingo, šmaikštaus ir jau brandaus, palaužto ir visų atstumto žmogaus kontrastus. Romą kuria Martynas Beinaris, atskleidžiantis jo lyriškumą ir drovumą, ir Mantas Jankavičius, kurį, žinant jo ankstesnius vaidmenis, Romo ramus charakteris gerokai varžo, bet išlaisvina dramatiškesnėse scenose, ypač finalinėje.

Spalvingas ir kintantis Kudlos vaidmuo – muzikanto su gitara, lengvai parsiduodančio grėsmių ar vilionių akivaizdoje. Jį nerūpestingai ir provokuojamai kuria Egidijus Bavikinas ir Vygantas Bemovas, jis nuoširdžiai besiblaškantis tarp savo sprendimų.

Radisto, Karmelos vyro, vaidmenį sukūrė Gintaras Petraška ir Martynas Stankevičius.

Atspindžiai: beveidei aplinkai, pilkai miniai kontrastuoja ryškios maištautojų asmenybės. / M. Alekso nuotr.

Iš merginų ryškiausias Linos, persikūnijančios iš pilkos drovios merginos į nuoširdžią Romo draugę, vaidmuo (Marija Arutiunova ir Akvilė Garbenčiūtė).

Šiltą ir emocingą Karmelą sukūrė Karina Krysko ir Iveta Kalkauskaitė, o spalvingąją Zosę Sofiją – Gabrielė Bielskytė ir Dileta Meškaitė.

Gana išraiškingas Mokytojos personažas, pasirodantis vos dviejose scenose, bet įsimenantis, ypač iš epizodo, kur greitakalbe kalba su jaunimu (Rūtai Zaikauskaitei tai kol kas nemenkas iššūkis, o Kristinos Siurbytės mokytoja nuosekli ir tvirtų įsitikinimų).

Įsimena ir žydas Traubas (Žygimantas Galinis ir Giedrius Prunskus), simboliškai dovanojantis Romui sieninį laikrodį.

Šiemet liepos 19-ąją turėtume pažymėti Vytauto Kaladės 75 metų sukaktį. Ar prisiminsime?

Simboliška, kad skirtingus laikmečius operoje sujungia Laisvė (Gabrielė Bukinė ir Ingrida Kažemėkaitė), Karmelos ir Radisto dukra, gimusi 1972-aisiais. Epiloge Kaladė sulaukė laisvos Lietuvos, bet paliegęs ir sugniuždytas nebegalėjo ja pasidžiaugti.

Opera neturi ryškaus triukšmingai apibendrinančio finalo. Jį pakeičia susimąstyti skatinantis ramus pabaigos epilogas, kuris perkelia į vėlesnius laikus, sugrįžtančius iš operos pradžios. Tik šį kartą scenoje anksčiau buvusią prieblandą pakeičia šviesa.

Po įvairiaplanių R.Kalantos aukos paminėjimų kulminacijos prabėgo kelios savaitės. Viskas lyg ir rimsta, nors R.Kalantos atminimui skirti 2022-ieji metai dar nesibaigia. Roko opera „1972“ gyvuos teatro scenoje ir kitą sezoną: šių laikų jaunieji solistai vėl atskleis savo bendraamžių prieš 50 metų išgyventas mintis ir jausmus. Kad neužmirštume, kad suprastume, kad įvertintume.

Spektaklio dirigento Jono Janulevičiaus ir režisieriaus Kęstučio Jakšto seniai brandinta idėja kurti spektaklį, kurio siužetu taptų R.Kalantos istorija, apčiuopiamą pavidalą įgavo prisijungus dramaturgei Godai Simonaitytei ir poetui Arnui Ališauskui.

XX a. aštuntojo dešimtmečio muziką stilizuojančioje partitūroje originaliai ir nostalgiškai susiliejo „Pink Floyd“, „Led Zeppelin“ ir Andrew Lloydo Webberio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ atgarsiai, o scenoje pasakojama istorija priminė ne tik nerūpestingą paauglystę, bet ir kraupią to meto atmosferą.

Žanro simbolika

Roko opera „1972“ – meno kūrinys, paremtas dokumentiniais faktais, tačiau pirmiausia norisi aptarti ne estetinę, bet istorinę ir politinę šio kūrinio reikšmę ir vertę.

Visų pirma, vien jau pasirinktas žanras – roko opera – pasitarnauja kaip nuoroda į politinius kontekstus, nes žymioji (nors ir ne pirmoji) A.L.Webberio roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“, pateikusi kiek ironišką požiūrį į religiją ir gyvenimą, sujudino patogią plačiosios auditorijos kasdienybę, tad ilgą laiką buvo vertinta prieštaringai. Į Lietuvą iš Vakarų atkeliavusios revoliucinės nuotaikos irgi neapsiėjo be šio kūrinio – slaptas ir nelegalus Kęstučio Antanėlio pastatymas per 1971-ųjų šv.Kalėdas buvo ribotas menine prasme, tačiau tarp jaunimo įgavo rezistencinę formą.

Vėlesnės lietuviškos roko operos, kurių siužetai rėmėsi sovietinei cenzūrai nekliudžiusiais literatūros klasikos pavyzdžiais, forma ir estetiniu turiniu kiek kopijavo A.L.Webberio kūrinį – to neslėpė ir patys roko operų autoriai. Turint omenyje negausius užsienio roko operų pavyzdžius, ko gero, labai ir nesuklystume manydami, kad roko opera – visai lietuviškas ar bent jau lietuviams ypatingą reikšmę turintis žanras.

Šį kartą roko opera „1972“ neperdavė klausytojui šiems laikams aktualių revoliucinių nuotaikų, tačiau priminė ir supažindino su dvilype aštuntojo dešimtmečio dvasia, kurioje pynėsi iš pažiūros nesuderinami dalykai – griežta sovietinė cenzūra ir jaunatviškai naivus laisvės troškimas. Tai ryškiai skleidėsi per muziką – ir linksmi, ir nostalgiški, sentimentalūs muzikiniai numeriai kaitaliojosi su bosų ir varinių pučiamųjų garsais lydimų saugumo veikėjų muzikinėmis charakteristikomis.

R.Kalantos ir jo draugų muzikiniai numeriai čia sąmoningai išplėtoti  labiau nei sovietinio flango veikėjų: jautrios arijos, lydimos ritminės grupės papildyto simfoninio orkestro (dirigentas J.Janulevičius) atskleidė paprastas, bet bendražmogiškas veikėjų svajones ir jausmus. Muzikinės aliuzijos į jau minėtus „Pink Floyd“, „Led Zeppelin“ ir roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“ skambėjo veikiau kaip originalūs perdirbti muzikiniai tekstai nei nukopijuotos muzikinės citatos. Vis dėlto sunkesnės roko muzikos ar bent erdvės roko operos veikėjams atskleisti roko muzikos estetiką čia norėjosi daugiau. Beje, „Jėzus Kristus superžvaigžė“ tapo ir režisūriniu vidiniu tekstu – roko operos veikėjai laiko rankose ir aptaria šio kūrinio vinilinę plokštelę.

Dviejų stovyklų priešprieša

Roko operos „1972“ libretas – paprastas ir aiškus, tačiau kartais žavingai papildytas vienu kitu publiką šokiruojančiu keiksmažodžiu ir grubiais milicijos ir KGB agentų leksiką atkartojančiais motyvais.

Spektaklio režisūroje (režisierius K.Jakštas), kaip ir muzikoje, ryški R.Kalantos kompanijos ir milicijos, KGB ir tardytojų takoskyra: laisvai ne tik dainuojantys, bet ir judantys jaunuoliai – kontrastas susikausčiusiems ir griežtiems sovietams.

Personažai žiūrovui siunčia žinutę, kad mažas vieno žmogaus politinis veiksmas, susijungęs su kito žmogaus mažu politiniu veiksmu, gali inspiruoti didelius politinius pokyčius.

Įdomi Šeimininko (Gediminas Maciulevičius ir Žanas Voronovas) scena, kurioje iš vaizdo projekcijų (autorius Gediminas Lapė) moja pats Josifas Stalinas, o Šeimininką supančios veikėjos (spektaklio chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė) traukia banalią panegiriką, kartais tyčia pro šalį. Šioje scenoje originaliai išnaudota ir choreografija (autorė  Stefanija Nosovaitė), jautriai atvaizduojanti nuo Šeimininko šautuvo krentančius trapius gyvūnus (šokėjus). Ši scena pasirodė labai ironiška, tam tikra prasme parafrazuojanti George'o Orwello „Gyvulių ūkį“.

Svarbu paminėti ir spektaklio kostiumus (dailininkė Julija Skuratova), kurie šioje scenoje buvo vienodi, atkuriantys socialistinio mentalinio fabriko estetiką. Šiems kontrastuojantys jaunimo kompanijos kostiumai sukurti skirtingi ir dvelkia hipiška estetika.

Charakteriai ir simboliai

Nors roko operos „1972“ pavadinimas sufleruoja, kad pagrindine dramaturgine ašimi turėtų tapti R.Kalantos asmenybė ir jo politinė akcija, iš tiesų R.Kalantos personažas (Martynas Beinaris ir Mantas Jankavičius) nepateikiamas kaip herojiškas pagrindinis spektaklio veikėjas. Čia jis atsiskleidžia kaip intravertiškas jaunuolis, įsimylėjęs drovią Liną (Marija Arutiunova ir Akvilė Garbenčiūtė).

Vis dėlto jų meilės istorija, vainikuota improvizuotomis vestuvėmis slapta į bažnyčią atverstame fabrike, nėra centrinė spektaklio ašis. Tai spektaklis apie chebrą, kurioje veikia skirtingi charakteriai – realų asmenį atvaizduojantis maištingasis Vytautas Kaladė (Rokas Laureckis ir Jeronimas Milius), vakarėlius mėgstanti Zosė-Sofija (Gabrielė Bielskytė ir Dileta Meškaitė), anksti šeimą sukūrę Karmela (Iveta Kalkauskaitė ir Karina Krysko) ir Radistas (Gintaras Petraška ir Martynas Stankevičius), draugus saugumui išdavęs Kudla (Egidijus Bavikinas, Vygantas Bemovas, Gytis Murauskas). Dramaturgijoje atsiveria ne tik skirtingi veikėjų charakteriai, bet ir skirtingi jų santykiai.

Spektaklyje veikia du simboliški personažai – Laisvė (Gabrielė Bukinė ir Ingrida Kažemėkaitė), drauge su jau pasenusiu Vytautu Kalade pasirodanti spektaklio prologe ir epiloge, ir Žydas Traubas (Žygimantas Galinis ir Giedrius Prunskus), dovanojantis R.Kalantai laikrodį. Šie simboliški personažai spektakliui suteikia mistiškumo.

Įdomus Mokytojos personažas (Kristina Siurbytė ir Rūta Zaikauskaitė) – griežtas ir nuolat auklėjantis, tačiau pats pakliūvantis į KGB gniaužtus ir atskleidžiantis aštuntojo dešimtmečio įvykius laiko perspektyvoje. KGB tardytojas (Raimondas Baranauskas ir Jonas Lamauskas) ir milicininkai, tardytojų padėjėjai, KGB parankiniai (Kęstutis Alčauskis, Kazimieras Ivanovas, Gintaras Petraška, Modestas Sireikis) – brutalūs, tačiau menkiau atskleidžiami spektaklio personažai, atstovaujantys veikiau bendrai sovietinės valdžios retorikai nei kuriantys individualius charakterius.

Akcentai: nesistengdami dokumentuoti 1972-ųjų įvykių operos kūrėjai išryškino pagrindinius jų herojus. / M. Alekso nuotr.

Vieno žmogaus galia

Spektaklyje „1972“ naudojami dokumentikos elementai – veikėjais tampa realūs asmenys, kai kurios vaizdo projekcijos komponuotos iš dokumentinių vaizdo kadro. Tačiau iš tiesų šis spektaklis neturi ryškaus politinio atspalvio, nes jame atvaizduojami politiniai įvykiai tampa tik priemone aštuntojo dešimtmečio atmosferai atskleisti. Kiek banalokas, į estetinius uždavinius orientuotas roko operos siužetas spektaklio kūrėjams padeda atsiriboti ne tik nuo politinių, bet ir istorinių tiesų paieškų.

Vis dėlto istorinių žinių šis spektaklis suteikia, o ir politinę reikšmę neabejotinai turi – nors ir patogiai, bet primena mums apie tai, kad laisvę būti tuo, kuo nori, teko išsikovoti patiems, o šių dienų karo kontekste pasirinkta tema įgauna dar aktualesnį pavidalą.

Ryškūs ir individualizuoti chebros personažai žiūrovui siunčia žinutę, kad mažas vieno žmogaus politinis veiksmas, susijungęs su kito žmogaus mažu politiniu veiksmu, tampa didesnis, be to, gali inspiruoti didelius politinius pokyčius.

Ši roko opera primena, kad saviraiška ir menas taip pat gali tapti politinio protesto formomis. Tad džiugu, kad roko operos žanras Lietuvoje tęsia savo tradiciją ir, nors ir labai estetizuotai ir patogiai, kelia ne visai patogius klausimus: ryškiai atskleista paprasto jaunuolio R.Kalantos meilė ir tik labai simboliškai – kryžiumi ir ugnimi vaizdo projekcijoje – atvaizduota jo mirtis Kaune mums, lietuviams, yra ne tik prasmingas rezistencijos simbolis, bet ir stiprus priminimas apie tai, kas esame.

Galima ilgai mąstyti apie šituos žodžius, apie patirtą sovietmetį, kurio neįmanoma pamiršti. Ne tik todėl, kad vis dar juntamos jo padarytos žaizdos, bet ir todėl, kad sovietinis mąstymas ir sovietinė traiškymo mašina gyva ir yra šalia. Tačiau opera yra apie 1972-uosius, kurie Kaunui yra Romo Kalantos susideginimo metai.

Neįmanoma eiti Laisvės alėja ar į Kauno valstybinį muzikinį teatrą (KVMT) nepraėjus pro miesto savastimi tapusį paminklą R.Kalantai. Tačiau, nepaisant oficialaus jo žūties 50-mečio minėjimo, daugybės renginių mieste, spektaklių, faktinės informacijos apie jo gyvenimą nėra daug. Tiksliau – yra labai mažai. Informacijos yra apie tai, kas vyko vėliau, apie kultūrinį ir politinį kontekstą. Pradėjus ieškoti galima rasti pavardes tų, kuriuos santvarka sunumeravo, išskyrė, sugavo, sulaužė, sužlugdė....

Pavardes tų, kurie tais pačiais būdais protestavo prieš sovietinę santvarką iki R.Kalantos ir po jo Lietuvoje ir užsienyje. Apie susideginusius po R.Kalantos lietuvius informacijos dar mažiau – juk pamokyta Kauno pavasario įvykių valdžia reagavo greičiau, užčiaupdavo ir ištrindavo geriau.

Kaune yra ir daugiau ištrintų vietų – Miesto sodas ir KVMT, Ramybės parkas, kur anksčiau buvo Senosios miesto kapinės, kunigo ir sukilėlio Antano Mackevičiaus egzekucijos vieta.... Tačiau niekas mums nedraudžia prisiminti, kurti muzikos, epochos ir jos žmonių poelgių įkvėptų kūrinių – būtent tokia yra Kipro Mašanausko roko opera „1972“.

Operos veikėjai – hipiuojantis jaunimas, okupacinei santvarkai atstovaujantis Šeimininkas, KGB tardytojas, milicininkai / tardytojų padėjėjai, KGB parankiniai ir, regis, šalutiniai, neveikiantys, bet šviesiąją pusę pasirenkantys Mokytoja ir Žydas Traubas. Stipri, paveiki, vietomis net baisi Minia – teatro žiūrovai, praeiviai, turgaus spekuliantai, fabriko darbininkai, hipiai – choro ir baleto artistai. Stilingi kostiumai ir lakoniška scenografija – vienišas Miesto sodo medis, Muzikinio teatro fasadas su to meto užrašu „Menas priklauso liaudžiai“, Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios, tuo metu Radijo gamyklos, interjero užuominos, detalės – radijo imtuvas, apelsinai, senovinis laikrodis, trijų litrų stiklainis, vazos formos šiukšliadėžė – sukuria įspūdingą ir jautrų paveikslą. Visa tai sujungia patraukli ir lengvai įsimenanti muzika, vis dar skambanti galvoje, ir prasmingi tekstai.

Kaune yra ir daugiau tarsi ištrintų vietų –  Miesto sodas ir Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT), Ramybės parkas, kur anksčiau buvo Senosios miesto kapinės, kunigo ir sukilėlio Antano Mackevičiaus egzekucijos vieta.

Įspūdinga roko opera. Menamos dabarties įrėminti 1972 m. įvykiai, R.Kalantos susideginimo priešistorė rodoma su vis didesniu kontrastu tarp valdžios ir sparčiai morališkai augančio, besikeičiančio jaunimo. Iš pradžių lengvabūdiško, šėlstančio, praeivių teisiamo („kas iš jų išaugs?“) jaunimo tikslas – Andrew Lloydo Webberio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ vinilinė plokštelė, po tardymo ir smurto milicijoje – užsienio žinių, o ne tik vakarietiškos muzikos klausymasis iš radijo aparato ir galiausiai nelegalus kūdikio – mergaitės krikštas, suteikiant jai Laisvės vardą, ir spontaniška santuoka gamykloje, ją nors laikinai atverčiant į bažnyčią.

Savo galva ir savo jėgomis, nes šviesiosios pusės vyresnieji – Mokytoja ir Traubas yra tarsi nueinantys stebėtojai su savo tvirtomis pažiūromis, bet ne kovotojai, savo mintis išreiškiantys įspūdingomis solinėmis dainomis. Savo mokinių neišdavusi Mokytoja Tardytojo klausimus atremia atsiminimais apie baltą, šviesų Kauną, o Romo turguje sutiktas Traubas dainuoja apie užlaužtas rankas. Jaunimo dainos kinta nuo įžūlokų („mes grojam gitarom“) iki taikių, viltingų – meilę, gyvybę, krikštą, vedybas. Išskirčiau puikias Kaladės, Karmelos dainas, Linos ir Romo duetą, nevilties kupiną Romo priešmirtinę dainą.

Labai įtaigios ir nemalonios tamsiosios pusės – Šeimininko, KGB tardytojo, milicininkų scenos – smurtinė telefoninio Šeimininko ir KGB tardytojo pokalbio scena („Aštuntas, aštuntas“), Zosės, Kudlos ir Kaladės tardymo scena, Šeimininko baliaus ir medžioklės scena, pasitelkiant choro ir baleto artistus. Įspūdingi Tardytojo ir Mokytojos, Tardytojo ir Kudlos dialogai, simboliškas 30 rublių atlygis už išdavystę, žeminanti Kudlos ir Zosės padėtis Šeimininko baliuje.

Kaip atskirą, stiprų personažą roko operoje „1972“ galima išskirti minią – iš pradžių abejingą ir kurčią, teisuolišką eilėje prie plokštelių parduotuvės, paskendusią nelegalioje prekyboje turguje, grėsmingai robotiškai dainuojančią ir judančią gamykloje, veidmainiškai švenčiančią baliuje. Baltai dažytais veidais masinėse scenose dalyvaujantys baleto artistai ištransliuoja daugybę subtilesnių, veikėjų patiriamų emocijų. Ne mažiau aktyvios operos veikėjos – vizualizacijos: demonstruojamos istorinės protestų nuotraukos, dokumentika, išreiškianti vidines herojų būsenas ir to meto realybės grimasas.

Visa tai kartu – roko muzika, ritmai, chorai, dainos, išgryninti veikėjai, itin prasmingi, netgi šiurpą keliantys tekstai, daugiaprasmiai simboliai, nelaimės nuojauta ir vis greičiau vienas kitą keičiantys įvykiai atveda į tragišką finalą. Operoje Romo herojus myli ir yra mylimas, tačiau palūžta patikėjęs, kad nėra išeities. Šalia jo yra visokių – nuskustomis galvomis, bet nepalūžusių, išgąsdintų, palaužtų ir išdavusių. Juk roko opera „1972“ – tai „meno kūrinys, kurio veikėjus ir situacijas inspiravo to laiko asmenybės ir įvykiai, bet jie nebūtinai atitinka tikrovę“, – nurodo jos statytojai. Mene – nesvarbu, ar tai teatras, kinas ar literatūra, – gyvenimas pagražinamas, sutaurinamas, emocijos užaštrinamos. Dabar gyvenantiems ir iš teatro į savo paprastus gyvenimus grįžtantiems mums nebereikia rinktis: juoda ar balta.

Išlankstomos, vienoje pusėje juodos, o kitoje baltos spalvos – R.Kalantos susideginimo, laidotuvių, protestų istorija, svarbios vietos, citatos iš Vytauto Kaladės paskutinio žodžio teisme, operos statytojų mintys. Svarbi, vertinga informacija. Bene matomiausioje programos vietoje nurodyta – kad tai programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis, tačiau tikiuosi, kad ši opera taps KVMT repertuaro dalimi. Argi galėtų būti kitaip, jeigu roko muzika buvo viena iš pasipriešinimo sovietinei santvarkai formų? Labai norėtųsi, kad Kęstučio Antanėlio, Viačeslavo Ganelino, Giedriaus Kuprevičiaus, K.Mašanausko ir kitų roko operos taptų ne vienkartiniais šventiniais įvykiais arenose, bet įprasta teatro repertuaro dalimi. Ne tik dėl to, kad tai mūsų, bet ir todėl, kad tai apie mus ir mums.

K.Mašanausko roko operą „1972“ mačiau jau du kartus ir su malonumu pažiūrėsiu dar, netgi nesirinkdama atlikėjų – jie visi puikūs ir savo veikėjams suteikia subtilių charakterio atspalvių. Ateityje tikėsiuosi vinilinės plokštelės. Kol kas linkiu šiai operai sėkmės ir nuoširdžiai rekomenduoju ją pažiūrėti su draugais ir tėvais, kurie vėliau prie vyno taurės prisimins ir papasakos, ką ir kaip atsimena, o gal netgi ištrauks savo senas plokšteles ir niūniuos jaunystės melodijas. Juk svarbiausia – nepamiršti ir nuolat prisiminti, kartu atviromis akimis stebint dabarties pasaulį. Jeigu pamiršime, pavargsime kovoti, remti kovojančius ir nors akimirkai leisime sau pagalvoti, kad blogis yra norma, –  jie bus nugalėję.

Operos premjera vyks simboliškoje vietoje simbolišku laiku – gegužės 14-ąją miesto sode įsikūrusiame Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT). Nors roko operai pasirinkta tema nejauki, jos kūrėjai sako, kad žiūrovas pajus ne tik niūrias 8-ojo dešimtmečio spalvas. Roko operoje atsiskleis ir meilės, maišto, laisvės troškimo temos, tad jaunas žiūrovas scenoje atpažins save, o vyresnis pajus nostalgiją savo jaunystės dienoms.

Verta dėmesio ir roko operos „1972“ kūrybinė komanda – pagrindinius vaidmenis joje kuria roko operų ir miuziklų grandai – Mantas Jankavičius, Jeronimas Milius, Rokas Laureckis, Martynas Beinaris, Dileta Meškaitė, Marija Arutiunova, Karina Krysko ir kt. Roko operos siužetą ir libretą kūrė aktorė ir dramaturgė Goda Simonaitytė, kurios turtingą kūrybinę biografiją ir pasiekimus 2021-aisiais papildė ir Auksinis scenos kryžius, pelnytas už internetinę (anti)utopiją „#Protestas“.

Apie tai, kaip vyko roko operos „1972“ kūrybinis procesas ir ko joje gali tikėtis įvairių kartų žiūrovas, – pokalbis su G. Simonaityte.

– Roko opera „1972“ KVMT statoma pirmą kartą, tad kūrybiniame procese dalyvavo ir jos autoriai. Kuo ypatingas buvo kūrybinis procesas?

– Mintį apie muzikinį sceninį kūrinį, kuriame atsispindėtų R. Kalantos protestą supęs kontekstas, subrandino režisierius Kęstutis Jakštas. Jis 1972-ųjų įvykius ir juose dalyvavusias asmenybes tyrinėjo jau seniai, o aš, į šį procesą įsiliejusi vėliau, patekau į chaotišką dokumentinių faktų kratinį. Mano, kaip dramaturgės, pareiga buvo kiek įmanoma greičiau išanalizuoti visą sukauptą informaciją ir sukurti istoriją, kurioje geriausiai atsispindėtų tai, ką nagrinėjau ir supratau.

Ir K. Jakštas, ir aš kalbėjomės su įvykių liudininkais, žiūrėjome su 1972-ųjų įvykiais susijusius filmus ir skaitėme knygas, straipsnius. Vėliau sukurtas siužetas keliavo į poeto Arno Ališausko ir kompozitoriaus K. Mašanausko rankas, kuriose įgavo teatrinį muzikinį pavidalą. Roko operos „1972“ kūrybinis procesas buvo gana sudėtingas, bet kartu ir įdomus, nes gyvas: statymo procese tikrinomės ir išbandėme muzikinio ir literatūrinio teksto sprendimus, juos koregavome ar net keitėme.

– Roko opera „1972“ ypatinga dar ir tuo, kad jos siužetas kurtas remiantis tikrais istoriniais-politiniais įvykiais, kurie vyko santykinai neseniai. Ar žiūrovas KVMT scenoje pamatys dokumentikos?

– Taip, mes naudojame tam tikrų dokumentinio teatro elementų. Roko operoje veikiantys R. Kalanta ir Vytautas Kaladė yra realūs asmenys. R.Kalantos asmenybė yra vertinama nevienareikšmiškai – yra daug gyvų liudininkų, pasakojančių skirtingas to laikmečio įvykių versijas, todėl mes nenorėjome kurti itin herojiško R. Kalantos paveikslo.

Norėjome kalbėti apie tuometį laiką – santvarką, draudimus, atmosferą. Žiūrovas atpažins situacijas, įvykius, žmonių elgseną, tačiau neturėtų spektaklio vertinti kaip realybės.

Labai įdomi ir net, sakyčiau, nepakankamai įvertinta yra V. Kaladės – demonstracijų aktyvisto – asmenybė. Jis dirbo techniniu darbuotoju Kauno dramos teatre ir garsėjo provokuojančiais, protesto atspalvio turinčiais veiksmais, kuriuos tuometė sovietų valdžia nuolatos bandė malšinti.

Atpažįstama: 1972-ųjų atmosferą kurs kiek vintažinis roko operos muzikos skambesys, tam laikmečiui būdingi vizualiniai elementai ir besiveržianti laisvės trokštančių jaunuolių energija / D. Rimeikos nuotr.

Kiti roko operoje veikiantys charakteriai gal ir gali priminti vieną ar kitą tuometę asmenybę, tačiau jie yra išgalvoti. Kitų realių žmonių atkartoti nebandėme – jie veikia kaip inspiracijos, kurių, laikydamiesi etikos, neatskleisime. Šioje operoje mes norėjome kalbėti apie tuometį laiką – santvarką, draudimus, atmosferą. Žiūrovas atpažins situacijas, įvykius, žmonių elgseną, tačiau neturėtų spektaklio vertinti kaip realybės. Šis kūrinys, nors ir remiasi dokumentiniais šaltiniais, yra fikcija, tad ne viskas, ką rodome, turi atitikti tikrovę.

– Ką jums, kaip jaunai kūrėjai, reiškia kurti siužetą operai, paremtą tikrais istoriniais-politiniais įvykiais?

– Dabartinis laikas, kai Ukraina kovoja už savo laisvę, labai sustiprina R. Kalantos istorijos reikšmę. Man, kaip jaunai kūrėjai, abu įvykiai labai siejasi – juk mes, lietuviai, jau turime istorinių pamokų, kurias reikia tik prisiminti, iš jų mokytis ir nedaryti tų pačių klaidų. Pirmaisiais Rusijos karo Ukrainoje mėnesiais dažnai girdėdavau pasvarstymų, kad pavienis pasidalijimas žinute socialiniuose tinkluose, dalyvavimas proteste ar pietų atsisakymas kavinėje, kuri remia Rusijos ekonomiką, nieko nepakeis. Aš esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus net ir labai mažu veiksmu gali pakeisti labai daug – prie vieno prisijungs antras, tuomet ateis ir trečias, taip susidarys ir visa minia. Juk taip susikuria miestai, taip į kovą už laisvę pakyla tautos, garsiai ir tvirtai išreikšdamos savo troškulį gyventi laisvai ir nevaržomai.

– Kokia istorija pasakojama šioje roko operoje?

– Muzikinis teatras reikalauja laikytis tam tikros kūrybinės formos, tad negalėjome visai atsiriboti nuo tam tikrų dramaturginiam konstravimui būdingų principų: roko operoje veikia geri ir blogi veikėjai, ryškėja ir meilės linija. Tačiau iš esmės ši istorija yra apie tuometį jaunimą –  hipius ir „Beatles“ sekėjus, kurių elgsena ir išvaizda tuomečiame kontekste buvo laisva ir provokuojanti, tad sovietų valdžios buvo interpretuojama kaip antisovietinė veikla. Būtent tokie žmonės buvo atsvara įvairiems draudimams ir sovietinės valdžios siekiui užgožti asmeninę laisvę. Juk R. Kalanta tuomet buvo melancholiškas devyniolikmetis intravertas, galbūt net kiek linkęs į depresiją, tačiau jo veiksmai išjudino visuomenę ir inspiravo vėlesnius reikšmingus politinius įvykius. Būtent žmogaus veiksmo reikšmė ir svarba yra pagrindinė žinutė, kurią siunčiame savo žiūrovui: bet koks politiškas veiksmas nepaverčia konkretaus žmogaus herojumi, bet tampa inspiruojančiu visuotinio nubudimo elementu.

– Pats roko operos žanras turi revoliucinį atspalvį – čia vertėtų prisiminti Andrew Loydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“, kuri provokuojamai laisva Biblijos istorijos interpretacija šokiravo tuometę Europą, o Lietuvoje, slapta pastatyta Kęstučio Antanėlio, suveikė ir kaip reikšmingas laisvės simbolis. „1972“ siekiama atkurti ir 8-ojo dešimtmečio atmosferą ar labiau koncentruojamasi į pačius įvykius?

– Mes bandome pajusti tą laikotarpį ir atkurti jį įvairiomis meninėmis priemonėmis. Roko operos muzikos skambesys – vintažinis, lyg ir kažkur seniai girdėtas, tad, manau, visiems bus atpažįstamas ir palies širdį. Naudojami ir kiti 8-ojo dešimtmečio elementai – veikėjų kostiumai (kurių autorė – Julija Skuratova), hipiškos šukuosenos, analogiški Laisvės alėjos suoliukai, šiukšliadėžės... Visa tai sukelia savotišką nostalgiją, nes net ir aš pamenu tuos suoliukus, nors esu jau visai kitos kartos atstovė. Kita vertus, roko opera „1972“ tikrai nebus kokia nors senoviška, nes šiuolaikines technologijas joje išnaudojame taip pat. Yra ir scenų, kuriose skamba sunkusis rokas, tad žiūrovui nuobodu tikrai nebus.

Atpažįstama: 1972-ųjų atmosferą kurs kiek vintažinis roko operos muzikos skambesys, tam laikmečiui būdingi vizualiniai elementai ir besiveržianti laisvės trokštančių jaunuolių energija / D. Rimeikos nuotr.

– Roko operos tema mums, lietuviams, yra jautri ir artima, nors ir nelabai jauki. Kokios reakcijos tikitės iš žiūrovo?

– Aš manau, kad ne tik tema, bet ir pats spektaklis yra jautrus, tad žiūrovą jis neabejotinai paveiks. Roko operoje atvaizduojamas laikmetis ir įvykiai nealsuoja labai pozityviomis nuotaikomis, nes žmonių gyvenimas ir saviraiška tuomet buvo labai riboti, užspausti. Šiandieniam jaunam žmogui tai ne iki galo suprantama, nes mes gyvename laisvai, esame drąsūs ir galime save išreikšti taip, kaip norime. Kita vertus, kiekvienas laikmetis turi savo šviesulių. Tuo metu tie šviesuliai buvo Vakaruose kylantys protestai, amerikietiška muzika, rokas, Vudstoko festivalis, laisva hipiška meilė ir vynas, radę atgarsį ir pas mus, Lietuvoje. Tad roko operoje bus ir smagių, visiems artimų ir net kažkiek komiškų scenų – juk visi esame išgyvenę jaunystės vakarėlius, meilę, santykių aiškinimąsi, norą vaikytis madų, būti patraukliam, populiariam, dažnas mūsų paauglystėje esame prikrėtę įvairių šunybių, pokštų.

– Ar jaunasis žiūrovas spektaklyje galėtų gauti ir istorinių žinių?

– Žinoma. Vien jau pajusti to laikmečio įtampą ir iš arčiau pamatyti, kaip veikė milicija ir KGB, vienareikšmiškai verta. Jaunus žmones labai kviesčiau dar ir dėl to, kad roko operoje pasakojama apie vyresnius paauglius, į kuriuos žvelgdami jie tikrai atpažins save. Žiūrovui bus atpažįstamas Miesto sodas, kuris tuomet buvo ir vis dar tebėra pagrindinė susitikimų vieta Kaune – būtent čia vyko pagrindinės protesto akcijos, čia sėdėjo R. Kalanta ir jo draugai, kurie norėjo mylėti, gyventi, švęsti, klausytis roko muzikos ir nebūti varžomi.

– Kaip manote, ar menas turi šviesti visuomenę – suteikti žinių, kelti klausimų, galbūt net auklėti?

– Vienareikšmiškai. Žodis „auklėti“ skamba labai griežtai ir kelia asociacijų su cenzūra ir muštru, tad šito laisvos šalies teatre neturėtų būti, tačiau kelti nepatogius klausimus teatre būtina. Taip sutapo, kad roko opera „1972“ sceną išvys karo Ukrainoje kontekste. Man atrodo, kad tai yra labai stiprus priminimas apie laisvą Lietuvą ir mūsų istoriją. Tų priminimų labai reikia, nes kartais sudėtingas situacijas ir žmones pamirštame labai lengvai – priprantame prie geresnio gyvenimo, neįvertiname, kokiomis pastangomis jis buvo pasiektas. Juk po R. Kalantos mirties praėjo dar labai daug laiko, kol susikūrė Sąjūdis.

Liudininkai pasakoja, kad per R. Kalantos laidotuves vyko eitynės ir demonstracijos, kuriose dalyvavo tūkstančiai žmonių, kurie ne tik dėjo gėlių susideginimo vietoje, bet ir vartė Laisvės alėjos suoliukus, šiukšliadėžes. Apie šiuos įvykius liudija ir išlikusios nuotraukos. Visa tai sulaukė atitinkamos valdžios reakcijos – suoliukai iš Laisvės alėjoje keleriems metams buvo pašalinti, kad prie jų nesirinktų jauni žmonės, taip pat buvo sustiprintos rusų kalbos pamokos. Toks sovietų valdžios atsakas tik įrodo, kad protestas buvo teisingas ir laiku vykęs veiksmas.

Komunistinių laikų Ukrainos disidentas Leonidas Pliuščas, kurį sovietų valdžia buvo uždariusi psichiatrinėje ligoninėje beveik trejus metus, mirė ketvirtadienį netoli Paryžiaus, būdamas 76 metų, pranešė naujienų agentūrai AFP jo bendražygė.

„Leonidas mirė ketvirtadienio rytą, – sakė Arina Ginzburg, kita sovietinė disidentė. – Jis buvo nuostabus žmogus, atlaikęs tuos baisius kankinimus“.

Matematikas L.Pliuščas buvo suimtas 1972 metais Kijeve už „antisovietinę veiklą“; valdžia puolė jį už narystę pirmojoje Sovietų Sąjungoje organizuotoje disidentų grupėje, kuri vadinosi „Iniciatyvinė žmogaus teisių gynimo grupė“.

Po metų jis per prievartą buvo paguldytas Dnepropetrovsko psichiatrinėje ligoninėje Ukrainoje ir beveik trejus metus buvo „gydomas“ cheminėmis priemonėmis, kuriomis siekta visiškai sužlugdyti jo asmenybę.

Vaistų veikiamas, „aš greitai panirau į kurtumo būseną, emocinio ir moralinio; aš praradau atmintį, ėmiau mikčioti be sąryšio“, – rašė jis vėliau po kelerių metų savo prisiminimuose.

„Aš užsispyręs kartojau vis tą patį: neužmiršk nieko, nepasiduok. Baimė, kad tikrai galiu tapti bepročiu apėmė mane“, – sakė L.Pliuščas.

Dėl įnirtingos tarptautinės Vakaruose vykusios kampanijos, reikalavusios jį paleisti, L.Pliuščui galiausiai buvo leista išvykti 1975 metais.

„Leonidas Pliuščas patyrė baisiausią elgesį: kankinimą psichiatrinės pragare“, – sakė Nobelio taikos premijos laureatas disidentas Andrejus Sacharovas.

Vokiečių architektas Frei Otto (Frėjus Otas) antradienį buvo oficialiai paskelbtas prestižinės Pritzkerio (Prickerio) premijos laureatu – kitą dieną po jo mirties, pranešė organizatoriai.

89 metų F.Otto, pelnęs tarptautinį pripažinimą dėl projektų, kuriuose naudojamos lengvos į palapines panašios struktūros, buvo informuotas apie tą apdovanojimą prieš pat jo mirtį, sakoma pranešime.

„Frei Otto karjera yra pavyzdys ištisoms architektų kartoms, o jo įtaka toliau bus juntama“, – sakė Pritzkerio premiją teikiančio fondo pirmininkas Tomas Pritzkeris (Tomas Prickeris).

„Žinia apie jo mirtį – labai liūdna, neturinti precedento šio apdovanojimo istorijoje. Esame dėkingi žiuri, paskyrusiai jam tą premiją, kol jis tebebuvo gyvas“, – pridūrė jis.

F.Otto, suprojektavęs precedento neturėjusį įtempiamą stogą Miuncheno olimpiniam stadionui, kuris buvo naudojamas per 1972-ųjų vasaros olimpiadą ir 1974 metų pasaulio futbolo čempionato finalą, turėjo atsiimti jam skirtą apdovanojimą per gegužę Majamyje planuotą surengti ceremoniją.

Sužinojęs apie jam suteiktą garbę, F.Otto prieš pat savo mirtį sakė, kad „niekada nepadarė nieko, kad gautų tą premiją“.

„Mano kaip architekto pašaukimas buvo kurti naujų tipų pastatus, turinčius padėti neturtingiems žmonėms, ypač po stichinių nelaimių ir katastrofų“, – aiškino jis.

„Taigi kas man galėtų būti geriau negu laimėti šią premiją? Visą man likusį laiką naudosiu daryti tam, ką dariau iki šiol“, – pridūrė architektas.

Pritzkerio premijos organizatoriai apibūdino F.Otto kaip „iškilų mokytoją ir autorių“, kuris pirmasis įvairiose srityse pradėjo naudoti šiuolaikines lengvąsias konstrukcijas.

Pasak jų, F.Otto buvo „utopininkas, kuris niekada nesiliovė tikėjęs, kad architektūra gali padaryti pasaulį geresnį visiems“.

Pritzkerio premijos žiuri pirmininkas Peteris Palumbo (Piteris Palumbas), sakė, kad F.Otto buvo „moderniosios architektūros titanas“.

„Jo netektis bus juntama visur pasaulyje, kur yra praktikuojamas architektūros menas, nes jis buvo pasaulio pilietis“, – sakoma P.Palumbo pranešime.

1925 metais gimęs F.Otto užaugo Berlyne, kur vėliau studijavo architektūrą. Per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo liuftvafės naikintuvo pilotas ir pateko į karo belaisvių stovyklą Prancūzijoje, kai buvo numuštas jo lėktuvas.

Vėliau jis sukūrė modernaus stogo projektą stadionui, naudotam per 1972 metų Miuncheno olimpines žaidynes, aptemdytas palestiniečių kovotojų įvykdyto Izraelio atletų nužudymo.

F.Otto taip pat padėjo suprojektuoti Japonijos paviljoną, pastatytą tarptautinei parodai „Expo 2000“ Hanoveryje. Tą pastatą jis kūrė kartu su japonų architektu Shigeru Banu (Šigerumi Banu), kuris pelnė Pritzkerio premiją 2014 metais.