Kontrastai erdvėje

Studijos "Abodu" įkūrėjų, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto absolventų mažosios plastikos kūriniai A. ir P.Galaunių namų ekspozicinėje erdvėje neužsibus – paroda svečiuojasi vos savaitę, tačiau įspūdis apsilankius joje, nėra jokios abejonės, išliks ilgam.

Įprasta, kad skulptūrišką formų pajautą ir juvelyrinį kruopštumą jungiantys mažosios plastikos darbai būtų eksponuojami steriliose parodinėse erdvėse su geru apšvietimu, kad net smulkiausios kūrinių detalės atliktų savo vaidmenis. Ir visiškai neįprasta skulptūras apžiūrinėti namų aplinkoje, kurioje jos praranda šaltą meno kūrinio statusą ir tampa istorijų pasakotojomis, užklydelėmis, bastūnėmis, kurios čia atsirado netikėtai ir buvo labai svetingai priimtos.

Kontrastas tarp erdvės ir mažosios plastikos kūrinių paskatina parodos lankytoją pajausti kiekvieną darbą, siekiant išgirsti jo pasakojamą istoriją. Išvengiant formalaus atstumo, kuris parodinėse erdvėse skiria žiūrovą ir eksponatą, atsiranda erdvės vienam su kitu apsiprasti. Pradžioje žavėtis skulptūrų medžiagine išraiška, estetika, skoningu dekoratyvumu ir po truputį jose įskaityti menininkų mintis.

Būties linijos

Koncepcija (kaip konkrečios žinutės perdavimas žiūrovui) abiejų plungiškių menininkų darbuose nukeliama į antrąjį planą, svarbesnis yra filosofinis pradas, tapęs kūrinio radimosi priežastimi.

Viduje išgrynintas suvokimas apie žmogaus būtį, jo ryšį su kitais ir aplinka, pamatines vertybes, siekius, troškimus, A.Šimkutę ir G.Andriekų atvedė prie plastinės formos paieškų ir jų rezultato – meno kūrinio, kuris tampa inspiracija žiūrovui sekti paskui žmogiškosios būties linijas, kuriomis ėjo kūrėjai, taip sukant šį ratą vis iš naujo, kad tapsmo procesas tęstųsi nepertraukiamai.

Žmogus ir jo dilemos

G.Endriekus mažosios plastikos kūriniuose nenutolsta nuo žmogaus. Jo dinamiška kūno plastika tampa skulptūrų kompozicine ašimi. Neretai menininkas tiksliai atkartoja anatominę žmogaus kūno struktūrą, nutraukdamas galūnes, netgi ir galvą, tačiau įsivaizduojamoje jos buvimo vietoje, palikdamas plyšelį – dvasiai, mintims laisvai cirkuliuoti ir viduje, ir išorėje.

Kūrėjas į žmogų žiūri ne per daug rimtai, nesureikšmindamas jo, kaip tobulo Dievo kūrinio ar sąmoningos, intelektą turinčios gyvybės formos. Žmogus veikiau yra medžiaga, įrankis skleistis G.Endriekaus pasauliui, kuriame minčių, jausmų, būsenų veikimas ir jų sukelti procesai išreiškiami skulptūrinėmis kompozicijomis. Todėl, nors būtų galima sakyti, kad menininko darbai pasakoja apie žmogų, visgi labiau jie kalba apie aukštesnę jėgą, kuri jį nuolatos veikia. Ji kuria arba ardo, myli arba atstumia, leidžiasi prisijaukinama arba nutolsta... Gal ji yra Dievas, gal – kosmosas, o gal – tik fantazijos vaisius.

A.Šimkutės skulptūrose daugiau naratyvo, kurį pasakoja aptakių formų, mitines būtybes primenančios figūros. Pirmasis įspūdis, kylantis žvelgiant į darbus – būtybės patiria savo pačių gimimą. Menininkė suteikia joms erdvės išsinerti iš gemalo, tačiau sustabdo būtybių virsmą žmogiškuoju pavidalu. Mažosios plastikos darbuose, kaip būtybių buveinė, neretai pasikartoja gyvybės medžio simbolis, kuris jungia dangų ir žemę. Jo viršūnėje įsitaisiusios A.Šimkutės kurtos būtybės, tarsi bando išsiaiškinti: leistis žemyn, kilti viršun ar pasilikti saugiame buveinės prieglobstyje.

Paroda "Abodu ėr abėdvės: dviejų sostinių susitikimai" tai – neįprastas pasimatymas, kuris nesibaigia, o tampa asmeninių patirčių legenda.

Kas? Paroda "Abodu ėr abėdvės: dviejų sostinių susitikimai".

Kur? A. ir P.Galaunių namuose.

Kada? Veiks iki sausio 24 d.

Šios parodos, kuri veiks iki sausio 24-osios, atidarymo metu savo eiles skaitys telšiškė pedagogė, poetė ir aktyvi visuomenininkė Elena Kakanauskienė, gros ir dainuos Telšių bardas Romualdas Miškinis.

Anot rengėjų, dviejų sostinių (abėdvių), – Telšių ir Kauno, – susitikimo idėja gimė praėjusiais metais, dar nežinant, kad 2019-ieji bus paskelbti Žemaitijos (jos vardo pirmąsyk paminėjimo 800-osios metinės) ir Laikinosios sostinės atminimo metais.

Tokio susitikimo-parodos esmė išryškėjo Telšiuose – Žemaitijos sostinėje, kurios istoriją viešose miesto erdvėse įspūdingai ir išsamiai pasakoja mažosios plastikos kūriniai, daugiausiai sukurti Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto auklėtinių ir jų dėstytojų.

Dviejų sostinių susitikimo organizatorių teigimu, apžavėti istorijų ir žemaitiško kūrybingumo, į A. ir P. Galaunių namus kauniečiai pasikvietė abodu: plungiškius Aureliją Šimkutę ir Gediminą Endriekų, savo studijas baigusius Telšiuose. Jauni menininkai – mažosios plastikos kūrėjai, kurie tik savaitę truksiančioje parodoje pristatys savų, labai asmeniškų pasaulių vizijas, perteiktas nedidelio formato beveik juvelyriškuose darbuose.