Žvalgant šių laikų autorių pasakinę kūrybą, verta aktualizuoti rašytojos Akvilinos Cicėnaitės 2023-aisiais išleistą knygą „Jūrų žvaigždė, kuri ieškojo širdies“ (redaktorės Danguolė Šakavičiūtė, Edita Šatkauskienė; dizainerė Jūratė Šatūnė; meninė redaktorė Kristina Karklė; iliustratorė Reda Tomingas).

Autorė išties produktyvi – daugmaž nuosekliai kas dveji treji metai pasirodo nauja knyga. Kiekviena jų su(si)laukia tiek skaitytojų dėmesio, pripažinimo, tiek literatūros kritikų įvertinimo, tai byloja nominacijų gausa. Devynetą romanų paaugliams ir suaugusiesiems parašiusi prozininkė 2023-iaisiais prakalbo ir jauniausiojo amžiaus skaitytojams – vaikams, tad apie ką ir kaip pasakoja A. Cicėnaitė kūrinyje „Jūrų žvaigždė, kuri ieškojo širdies“?

„Jūrų žvaigždė Citrinukė gimė Koralų jūroje rugsėjo naktį [...]. Naujagimė ji atrodė it mažytis želė trupinėlis, kurio negalėjai įžiūrėti gelmėse. Kai ūgtelėjo, dėl spalvos ją praminė Citrinuke – taip ryškiai spindėjo vandenyje, kad naktį galėjai supainioti su dangaus žvaigždėmis, švytinčiomis virš tamsių jūros bangų.

– Kada aš užaugsiu ir galėsiu keliauti? – vis klausinėdavo Citrinukė mamos.

– Jau greitai, tik luktelėk mažumėlę, – atsakydavo mama. – Nepamiršk, kad mes, jūrų žvaigždės, esame pačios geriausios, gražiausios ir nuostabiausios jūrų būtybės, tik labai jau trapios!

[...] vos tik sustiprėjo penkios į spindulius panašios jos rankos, Citrinukė luktelėjo, kol mama užsnūs, ir vogčia išsigavo pasižvalgyti po gelmes. Aptikusi šiltą jūros srovę leidosi nešama tol, kol besidairydama į spalvingus koralus maloniai užsnūdo.“ (p. 4–5)

Taip jūros žvaigždės istoriją pradeda autorė; o Citrinukės kelionė prasideda, kai, pabudinta plekšnės Matildos, Citrinukė, kaip mokyta mamos, prisistačiusi esanti jūrų žvaigždė – pati geriausia, gražiausia ir nuostabiausia jūrų būtybė, išgirsta: „Jūs, jūrų žvaigždės, esate savotiški padarai: nei krabai, nei žuvys, nei pelekų, nei žiaunų... O svarbiausia – kaip gali pasivadinti pačia geriausia jūrų būtybe, jeigu neturi širdies?“ (p. 6)

Citrinukė sužino, kad širdis yra svarbiausia kūno dalis, jos tvinksėjimas yra gyvybė, o be širdies tiesiog neįmanoma būti gerai.

Jūros gyventojai susiduria su autorės tiesiogiai neįvardyta, paties skaitytojo supratimui palikta žmogaus (ap)raiška, viena jų – klastingi tinklai.

„[...] tu priglausk ranką prie krūtinės, ana ten, per patį vidurį. Ir įsiklausyk. Ar ką girdi? [...] Jei neturi tvinksinčios širdies, vadinasi, esi beširdė! Vadinasi, negali būti ir geriausia jūrų būtybė!“ (p. 7) – rėžte rėžė storžieviško būdo, tačiau labai išsimokslinusi, žymia rašytoja besiruošianti tapti plekšnė Matilda. Galiausiai jai pagaila Citrinukės, tad papasakoja jūrų žvaigždei apie mėlynąjį banginį: „[...] močiutė kadaise pasakojo, kad toli toli, pačioj giliausioj jūros gilybėj, tamsiausioj jūros tamsybėj, gyvena senut seniausias mėlynasis banginis. Jis toks senas, kad net savo vardo neatsimena. Bet sakoma, kad jis žinąs viską. Jeigu jį rastum – atsakytų į tavo klausimą. [...] Reikia plaukti į piečiausius Koralų jūros pietus. Tada leistis vis gilyn ir gilyn, į tamsiausią jūros tamsybę. Kai tik pajusi, kad vanduo toks tamsus, jog rodosi neperregima tirštuma, kai tik išgirsi melodiją, nuo kurios kūnu nuvilnys šiurpuliukai – suprasi, kad mėlynasis banginis visai šalia. Jis dieną naktį niūniuoja liūdniausią jūros melodiją.“ (p. 8)

Jūrų žvaigždė nė kiek neišsigąsta plekšnės perspėjimo, kad tai labai tolima kelionė, kurioje tyko grobuonių spąstai: „Citrinukė tik mostelėjo visomis savo rankomis. Žinoma, ji nenorėjo, kad mama jaudintųsi, jei ji ilgai neparsiras. Bijojo ir nerti į giliausią gilybę ieškodama senut seniausio mėlynojo banginio. Bet jau geriau plaukti į nežinią, nei žinoti, kad neturi širdies.“ (p. 9)

Citrinukė pasikviečia Matildą keliauti drauge, nors šioji dedasi nenorinti, tačiau susivilioja galimybe pažinti jūrų pasaulį. Juk tai praverstų jai, kaip rašytojai, galbūt rastųsi istorija knygai...

Štai ir prasideda Citrinukės kelionė ieškoti širdies. Drauge su plekšne Matilda ir kitais sutinkamais jūros gyventojais Citrinukė atranda įstabų vandens gelmių gyvenimą, kuriame knibžda būriai skraiduolių žuvelių, spalvingiausių koralų kolonijos, akyse tiesiog visur mirgėte mirganti gyvybė, „milžiniška ar vos matoma akiai“. (p. 10)

Pirmiausia Citrinukė sutinka ryklį Vytautą, pravarde Baisusis. Kaip ir dera, iš pradžių ji sustingsta iš baimės, tačiau ryklys nė neketina Citrinukės suėsti, nes jūrų žvaigždė – neskani. Nugalėjusi išankstinį požiūrį, kad rykliai yra grobuonys, žvaigždelė Vytautui iš tarpdančio ištraukia įstrigusį moliuską ir jie susidraugauja.

Jau trise keliaudami ieškoti mėlynojo banginio, susitinka jūrų ežį Pūkį, kuris, išvydęs Citrinukę, išsigąsta ir, iškėlęs baltutėlę kriauklę, prašosi paliekamas gyvas. Nors širdies ir neturi, jūrų žvaigždė ežį Pūkį palieka gyvą, pasikalbėję apie horoskopus, jau keturiese ant ryklio keteros keliauja tolyn.

A. Cicėnaitės parašytoje istorijoje jūros gyventojai patiria „nežuvišką nuovargį“ ir susiduria su autorės tiesiogiai neįvardyta, paties skaitytojo supratimui palikta žmogaus (ap)raiška, viena jų – klastingi tinklai, kuriuose įsipainiojusi begalė tos įstabios vandens pasaulio gyvybės.

„Ryklys Vytautas su draugais pasisuko ir jau norėjo sprukti, bet staiga iš tinklų pasigirdo šauksmas:

– Padėkit! Padėkit!

Tai maldavo aštuonkojė Karolina, mat įsipainiojo į tinklus ir negalėjo ištrūkti.

Plauk tik, kol patys neįkliuvom! – suklykė plekšnė Matilda. – Žiū, tinklai taip spustelės, kad iš mūsų teliks žuvų taukai!“ (p. 21)

Bailusis jūrų ežys Pūkis, kaip ir plekšnė Matilda, neketino gelbėti įkliuvusiųjų, ryklys Vytautas kiek dvejojo, o Citrinukė tuo metu kuo skubiausiai puolė padėti. Vos atsipeikėjusi iš išgąsčio aštuonkojė Karolina ištarė:

„Ačiū už išgelbėtą gyvybę, geroji jūrų žvaigžde. Tavo širdis auksinė.“ (p. 21)

Galiausiai bičiuliai jau visi drauge sudraskė tinklus, iš kurių pasipylė spalvingiausios žuvys.

„Priviso jūroj tų pažįstamų, tuoj neliks ko ėsti“ (p. 21) – tai ryklio Vytauto žodžiai, kurie leidžia manyti, kad Baisusis, įgijęs draugų ar, jo teigimu, pažįstamų, ima kitaip žiūrėti į aplinkinius, o galbūt aplinkiniai iš tiesų klaidingai visada žvelgė į jį.

Ši rašytojos keliskart ryklio nasrais pakartojama frazė – viena esmingiausių, aktualizuojanti stereotipų gajumą, kuris vis dėlto neretai dar tebetrukdo bendrauti vieniems su kitais, tačiau, jeigu leidžiamasi į asmeninį santykį, stereotipai griūva ir užsimezga įstabiai unikalus autentiškas ryšys tarp jūros gyventojų ar žmonių, veikiausiai visų socialių būtybių.

Tuo šioje kelionėje įsitikina plekšnė Matilda, kurią galima traktuoti kaip autorės sukurtą savo pačios prototipą; būtent ši veikėja ir „parašė“ Citrinukės istoriją, ją ir kiekvieną sutiktąjį informatyviai įvardydama lotyniškuoju rūšiniu pavadinimu, nurodydama esmines savybes. Netikslinga papasakoti visą Citrinukės istoriją, daug įdomiau ir prasmingiau pačiam skaitytojui pabaigti kelionę ir sužinoti, kas iš tikrųjų yra širdis, kur jos reikia ieškoti.

A. Cicėnaitė žodinga kalba, meistriškai žaisdama ištartimis, patraukliai pagaviai papasakoja giliaprasmę jūrų žvaigždės iniciacijos kelionę, kurią lygiaverčiai reikšmingai vizualiai perteikia iliustratorė R. Tomingas. „Svarbiausia – ne tai, kas tavo krūtinėje, o tavo žodžiai ir veiksmai“ (p. 29) – mėlynojo banginio žodžių akivaizdoje kviestina tikėti pasaka ir pasauliu.

2023-iųjų Metų knygos rinkimų nominantai bus paskelbti šiandien vidurdienį. Balsavimas už mėgstamiausias skaitytojų knygas vyks iki balandžio 23 d., o akcijos laimėtojai bus skelbiami gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Naujų rinkimų išvakarėse ankstesni Metų knygos rinkimų prizininkai Norbertas Černiauskas ir Akvilina Cicėnaitė pasidalijo mintimis apie kūrybą ir sėkmę dalyvaujant konkursuose.

Negalėjo nerašyti

Istoriko N. Černiausko kūrinys „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ Metų knygos apdovanojimą publicistikos ir dokumentikos kategorijoje laimėjo 2021 m. Autorius įsitikinęs, kad ši knyga buvo jo, kaip istoriko, vidinių klausimų išlaisvinimas, nes kūrinys dedikuotas temai, kurią jis privalėjo apsvarstyti.

Kalbėdamas apie motyvus, paskatinusius po ilgų svarstymų ar ieškojimų galutinai sėsti prie knygos, N. Černiauskas teigia, kad 1940 m. įvykių klausimas niekada nepalikdavo ramybėje, tarsi visą laiką persekiojo. Tad knietėjo šitą klausimą išanalizuoti knygoje ir taip suvesti sąskaitas su savimi ir išspręsti šią dilemą. Dar viena priežastis – prisidėjęs prie kitų knygų leidybos ar prirašęs mokslinių straipsnių pats istorikas nebuvo išleidęs asmeninės knygos.

Tiesa, N. Černiauskas pripažįsta, kad tuomet ištikusi pandemija irgi savotiškai padėjo parašyti knygą. Ji tapo galutiniu ženklu, paskatinusiu prisėsti prie knygos.

„Metai bėgo, tie klausimai vis kėlė nerimą. Parašydavau nuotrupų, fragmentų, bet tai nesusidėdavo į jokią apčiuopiamą visumą. Prasidėjus pandemijai, tapo aišku, kad turiu nepanikuoti, neatidėlioti, o sėsti ir imtis darbo“, – pasakoja autorius.

Pasak istoriko, tokios fenomenalios knygos sėkmės jis nesitikėjo, tačiau manė, kad atgarsio knyga sulauks vien dėl joje svarstomų klausimų. „1940 m. problema ir jų įvykių klausimai tūno ir reguliariai prasiveržia kiekviename, kuris bent kiek domisi istorija. Tad galvojau, kad atgarsio knyga sulauks. Tačiau tikrai nesitikėjau tokio didelio“, – prisipažįsta N. Černiauskas.

Kalbėdamas apie atsiliepimus ar komentarus, istorikas teigia, kad jį nustebino interpretacijų gausa. Anot autoriaus, jam buvo įdomu pamatyti, kaip skirtingai žmonės ją suprato. „Kaip autorius palikau erdvės toms interpretacijoms“, – sako istorikas.

Pasak N. Černiausko, knygoje aptariamam turiniui įtakos turėjo ir geopolitiniai poslinkiai pasaulyje.

Nepaisydamas patirtos sėkmės, kai debiutinė knyga buvo pripažinta Metų knyga, N. Černiauskas tikina negalįs duoti gero, sėkmingo literatūros kūrinio recepto. Tiesa, remdamasis asmenine patirtimi teigia, kad kuriant buvo svarbu išlaikyti dramaturgiją, kūrinio nuotaiką, atmosferą.

„Rašiau, nes kitaip negalėjau. Net kai iš pradžių negavau jokio finansavimo tai knygai, vis tiek rašiau, negalvodamas apie menamą sėkmę. Manau, tai irgi yra labai svarbi sudedamoji vykusio kūrinio dalis“, – pabrėžia istorikas.

Patarimas: N. Černiausko sėkmingo literatūros kūrinio receptas – išlaikyta dramaturgija, kūrinio nuotaika, atmosfera. / U. Bagdonavičiaus nuotr.

Tęsia temą

Paklaustas, ar pajuto knygos įtaką skaitytojams, autorius teigia, kad vienu iš kūrinio nuopelnų galima laikyti glaudesnio ryšio su praeitimi užmezgimą ir parodymą, kad panašumų su tolimais metais galima rasti gerokai daugiau, negu iš pradžių atrodytų.

„Poveikis visuomenei tikrai buvo. Žinoma, jį nelengva išmatuoti, nustatyti ar įvertinti. Kita vertus, malonu, kad knyga analizuojama stebint ir dabarties paraleles, nes dažniausiai profesiniame lauke ginčijamės dėl praeities. Knyga atvėrė akis ir sukūrė empatijos ryšį su buvusiais laikais“, – sako N. Černiauskas, naujojoje knygoje „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ bandantis pažvelgti į mūsų praeitį, kuri galėjo įvykti.

Pastaroji knyga, anot autoriaus, skirta dar vienam ilgai kankinusiam klausimui analizuoti: kaip Lietuva gyventų ir atrodytų, jeigu nebūtų lemtingųjų 1940-ųjų įvykių ir viskas būtų susiklostę kiek kitaip.

„Knygą iš esmės galima skaityti ir kaip pirmosios tęsinį. Laiko ilgesys, kuris nebūtinai įvyko. Tai diktuoja ir pavadinime esantis žodis „fado“, reiškiantis melancholiškos portugalų liaudies dainos žanrą“, – aiškina Vilniaus universiteto dėstytojas.

Iššūkiai ir principai

2022 m. grožinės literatūros kategorijoje laimėjusios Akvilinos Cicėnaitės romanas „Anglų kalbos žodynas“ buvo antrasis rašytojos kūrinys suaugusiesiems. Kalbėdama apie perėjimą iš rašymo paaugliams į suaugusiųjų literatūrą, rašytoja sako, kad tai buvo visiškai natūrali mintis, brendusi ilgą laiką.

Istorikas teigia, kad jį nustebino interpretacijų gausa. Anot autoriaus, jam buvo įdomu pamatyti, kaip skirtingai žmonės ją suprato.

„Kuriant paaugliams svarbus siužetas, gyva, paveiki kalba, norisi lengvumo, šviesos net ir kalbant sunkesnėmis temomis. Svarbu vengti didaktiškumo, moralizavimo – jaunoji auditorija tai greitai pastebi. Rašydama suaugusiesiems galvojau ne tiek apie siužetą, kiek apie idėją – kokios temos man atrodo svarbios, į kokius klausimus neturiu atsakymo. Rašydama jiems galėjau daryti ką noriu – tam tikra prasme tai buvo iššūkis, bet drauge išlaisvino nuo galvojimo apie žanrus ir jų ribas“, – sako rašytoja.

Pirmasis autorės romanas suaugusiesiems „Tylos istorija“ buvo sutiktas ir priimtas gerokai kukliau, tačiau pati rašytoja teigia tai įvertinusi kaip gerą pamoką, leidusią pamatyti lietuvių literatūros lauką ir galimybes dalyvauti jame, gyvenant svetur.

Pasak rašytojos, kuriant jai svarbiausia yra ištobulinti tekstą, nudailinti kalbą, išlaikyti vientisą struktūrą.

„Man buvo svarbus ir tekstas kaip visuma, jo struktūra, ir kartu kiekvieno sakinio grožis. Dvejus metus, kol rašiau, gyvenau tuo tekstu, rašiau jį mintyse net nerašydama. Tądien, kai turėjome pristatyti „Žodyną“ Vilniaus knygų mugėje, prasidėjo karas, ir visi kurį laiką turbūt mažiausiai galvojome apie literatūrą. Tad vėlesni knygos apdovanojimai vėlgi buvo savotiškas netikėtumas“, – prisimena autorė.

Antrindama N. Černiauskui, A. Cicėnaitė įsitikinusi – vienintelis raktas į sėkmę yra autentiškumas. Ji ragina nemėginti taikyti į menamą skaitytojų skonį, bandyti jį nuspėti, o tiesiog rašyti taip, kaip autorius geba geriausiai.

Kūrybos scenarijus

Rašytojos teigimu, knygos auditorija diktuoja ir savus jos kūrimo įpročius. Knygose vaikams teksto nebūna daug, todėl kiekvienas žodis įgyja ypatingą vertę. Kuriant paaugliams, itin svarbus siužetas, aiškūs jo rėmai, struktūriškumo laikymasis, nuoseklumas. „Anglų kalbos žodynas“ – lėtos kūrybos kūdikis.

Metų knygos rinkimų apdovanojimo laureatė atvira: parašyti knygą įkvėpė pats gyvenimas užsienyje, dvikalbės aplinkos dilemos, namų pasidalijimas, iškylantis negalėjimas perteikti minčių ar jausmų užsienio kalba.

„Didžiausią įtaką darė nemažai metų gyvenimo svetur – rašydama šią knygą, norėjau pati sau paaiškinti, ką reiškia gyventi tarp dviejų šalių ir dviejų kalbų, ar išvis įmanoma turėti dvejus namus, kas yra namai kaip įsipareigojimas, kaip vertybinis sprendimas. Svarbus buvo ir laikas – didžiąją dalį teksto rašiau pandemijos metu, kai Australija, kurioje gyvenau, buvo atsiskyrusi nuo viso likusio pasaulio“, – apie knygos rašymo kontekstą kalba A. Cicėnaitė.

Autorė pabrėžia, kad rašydama daug skaitė, o didžiausią įtaką jai darė kūriniai ir autoriai, nepabijoję laužyti nusistovėjusių literatūros normų, leidęsi į eksperimentus. Tarp jų A. Cicėnaitė pamini Nobelio premijos laureates Annie Ernaux ir Olgą Tokarczuk.

Dvejus metus, kol rašiau, gyvenau tuo tekstu, rašiau jį mintyse net nerašydama.

Rašytoja sako, kad jai įdomūs literatūros kūrėjo vaidmens pokyčiai visuomenėje, kai nuo jo numetama autoriteto ar moralinio vedlio, turinčio ypatingą pašaukimą, etiketės našta. Į kai kuriuos su literatūros kritika ir rašytojo įtakos kaita susijusius klausimus A. Cicėnaitė tikisi atsakyti ir rengiamame moksliniame darbe.

„Man įdomu stebėti rašytojų statuso, savivokos, laikysenos viešumoje kaitos procesus – kaip vis mažiau kalbame apie ypatingą kūrėjo paskirtį ir misiją, apie rašytoją kaip tautos vedlį ar moralinį autoritetą, kaip įsigalėjus socialiniams tinklams vyksta prieigos prie literatūros ir kūrėjo demokratizacija, stiprėja rašytojų pastangos konstruoti simboliškai ir komerciškai sėkmingą viešąjį įvaizdį, darosi gaji nuostata „rašyti gali kiekvienas“; kaip rašytojo darbas vis labiau imamas suvokti kaip viena profesijų, o ne ypatingas pašaukimas; kaip keičiasi ir literatūros kritikos vaidmuo. Neseniai šia tema pradėjau rengti disertaciją, kurioje ir tikiuosi bent iš dalies atsakyti į šiuos klausimus“, – sako rašytoja.

Nors kūrinio struktūra iš pažiūros įspraudžia skaitytoją į žodyno rėmus, pasakojimas jai nepaklūsta, vingiuodamas raudonu Australijos peizažu ir alsuodamas dabartimi,– kuri ir skirtinga, ir panaši į mūsiškę.

A.Cicėnaitės teigimu, romanas tyrinėja jungtis tarp žmonių, kalbančių skirtingomis kalbomis ir gyvenančių skirtingų kultūrų šalyse.

„Norėjau rašyti apie susikalbėjimo neįmanomybę“, – teigia A.Cicėnaitė.

Kūrinys skaitytojui pasiūlo ir raktą – būdą, kuris leidžia priskirti savas reikšmes iš pažiūros mūsų kalbai svetimiems žodžiams. „Anglų kalbos žodynas“ – tai kelio romanas, o kiekviena kelionė mus pakeičia. Pasak autorės, šio teksto rašymas jai pačiai tapo savotiška kelione į save – kūrinys parašytas pandeminiu laikotarpiu, kai vienatvė, nežinomybė, pakitusi realybė leido išsigryninti asmenines patirtis.

Vis dėlto, nors realybė tekste labai ryški ir atpažįstama, rašytoja ragina ja neužsižaisti – daugiasluoksnė literatūrinė romano tikrovė kur kas tiksliau atspindi gyvenimo sudėtingumą, nei tai galėtų padaryti dokumentika.

– Jūsų „Anglų kalbos žodynas“ iš dalies yra ir knyga apie labai neseną patirtį – pandemijos išgyvenimą. Kiek sunku / lengva rašyti apie tai, kas vyksta dabar?

– Šią knygą pradėjau rašyti 2019 m. rudenį, kai mūsų žodyne dar nebuvo tiek įsigalėję tie dabar iki skausmo pažįstami žodžiai – karantinas, virusas, saviizoliacija, socialinė distancija. Tuomet nemaniau, kad tekstą įrėminsiu dabartimi, mintyse mačiau jį šiek tiek kitokį. Bet vėliau, vis nesibaigiant pandemijai, stiprėjant laikinumo, buvimo svetur neatšaukiamumo būsenoms, tekste ėmė rastis dabarties laiko kontūrų.

Sutinku, kad rašymas apie dabartį gali būti rizikingas, atsiranda grėsmė ja užsižaisti. Tekstas gali likti tik realybės atspindžiu, ją kopijuoti, nesistengiant kurti meninės tikrovės. Rašant šią knygą, man atrodė svarbu kurti daugiasluoksnę literatūrinę tikrovę, nepamiršti, kad mes gyvename sudėtingų, nevienareikšmių istorijų laikais.

– Kaip atsirado ši knyga?

– Pirmiausia atsirado pavadinimas. Jis man buvo kodas, sukabinęs visus iš pirmo žvilgsnio išsibarsčiusius fragmentus. Knyga taip ir radosi – iš fragmentų, nuotrupų, iš skirtingų istorijų. Norėjau rašyti apie anglų kalbos ir gyvenimo svetur neišverčiamumą, apie tai, kaip skirtingai gyvenasi skirtingose kalbose, apie gilumines noro palikti namus priežastis, apie alternatyvių pasirinkimų scenarijus. Norėjosi atskleisti ir migracijos daugiasluoksniškumą, tai, kaip išvykę patiriame savo šalį, miestą, kalbą, namus, praeitį, save.

Dar prieš „Anglų kalbos žodyną“ sulaukdavau klausimų, kodėl nerašau apie Australiją. Tada galvojau, kad kopijuoti realybę neįdomu, o ir jaučiausi neturinti atsakymo, pakibusi tarp ten ir čia. Reikėjo surasti tinkamą išraiškos formą, struktūrą, kalbėjimo stilių, reikėjo suprasti, kad knygos tikslas ir nėra suteikti atsakymų, veikiau – savitai suformuluoti klausimus. Rašiau knygą apie dvejus metus, bet mano galvoje ji veikiausiai mezgėsi dvylika metų, nuo to laiko, kai išvažiavau.

Struktūra rašant man yra labai svarbi, ji suvaldo tekstą ir kartu padeda jį vystyti.

– Nenoriu klausti, kiek ji autobiografinė. Paklausiu kitaip – kas šiame romane išgalvota? Kas yra tas fiction elementas?

– Fiction man – ir užrašyti gyvenimą kaip tekstą, pamatyti jo vidinę logiką, struktūrą, atsikartojimus, išsirinkti vieną iš daugybės galimų siužetų, leistis į kelionę kartu su besirandančiu kūriniu. Man regis, autofikciniai tekstai gali būti atradimas ne tik skaitytojams, bet ir tų tekstų autoriams. Kuriant autofikciją, autobiografiškumas naudojamas kaip tam tikri rėmai. Jo įspūdžiui sukurti gali būti pasitelkta nedaug, tarkime, pasakotoja, turinti tą pačią profesiją, amžių, panašią gyvenimo trajektoriją kaip autorės. Tad išties gali kilti klausimas, kuris autofikcijos dėmuo svarbesnis – auto ar fiction. Man autofikcija atrodo gera tiek, kiek ji literatūriška, kiek jai pavyko tapti meno kūriniu, kiek joje meninės vertės, kitaip tariant, tas fiction dėmuo privalo turėti didesnį krūvį.

Kita vertus, kaip savo eseistikos rinkinyje „Jautrusis pasakotojas“ rašo Olga Tokarczuk, jei imame gilintis, kiek tekste yra tiesos, o kiek fikcijos, prarandame gebėjimą žaisti su pasauliais, balansuoti ant ribos to, kas yra, ir to, kas galėtų būti, kas dar neatsitiko, ko nėra.

– Kalbėdami apie jūsų knygą kritikai pabrėžia struktūrą. Iš tiesų, ji atrodo labai suvaldyta – romano skyriai pavadinti anglų kalbos žodžiais, kurie išrikiuoti abėcėlės tvarka. Kiek struktūra paveikė jūsų rašymo procesą?

– Kaip jau minėjau, pirmiausia radosi pavadinimas ir mintis struktūruoti kūrinį kaip žodyną. Apie kelio romaną pradėjau galvoti jau kur kas vėliau, maždaug po vienų rašymo metų. Sudėtingiausia buvo sudėti kartu šias dvi persiklojančias struktūras – kelionę ir žodyną – taip, kad tekstas lietųsi organiškai, sklandžiai, laisvai.

Struktūra rašant man yra labai svarbi, ji suvaldo tekstą ir kartu padeda jį vystyti. Kita vertus, gali kilti grėsmė, kad struktūra ims diktuoti savo sąlygas, apribos pasakojimo veržlumą, privers leistis į kompromisus. Tad struktūra šiuo konkrečiu atveju man buvo tiek iššūkis, tiek kartu ir tvirtas pagrindas, nuo kurio galėjau atsispirti.

Šio kūrinio rašymas buvo dėlionė, kur visi pabiri fragmentai turėjo atrasti savo vietą ir susidėlioti į vieną paveikslą. Nežinau, kaip jį patiria skaitytojai, bet nerti į šio teksto rašymą, jį dėlioti, kurti visumą, ieškoti geriausio sakinio man buvo labai įdomu.

Vis dėlto „Anglų kalbos žodynas“ man yra tekstas, kuris galėjo neturėti pabaigos – lėtai, nuotrupomis būčiau jį galėjusi rašyti iki begalybės, o gal iki mirties. Struktūra leido man padėti galutinį tašką – juk ir ilgiausia kelionė kada nors baigiasi, o ir pats anglų kalbos žodynas galiausiai užsibaigia sulig Z raide.

– Kaip pati teigiate, „Anglų kalbos žodynas“ – tai kelio romanas. Į kur ir iš kur ta kelionė veda?

– Kai tik pradėjau rašyti paskirus fragmentus, kurie vėliau susidėlios į knygą, norėjau keliauti į kalbos vidų. Nerti į žodžių gelmę. Apčiuopti žodžių esmę, suvokti, kas už jų slypi, kas mus jungia tada, kai kalbame skirtingomis kalbomis, gyvename skirtingų kultūrų šalyse. Norėjau rašyti apie susikalbėjimo neįmanomybę.

Pats knygos rašymas man buvo ir asmeninė kelionė – ne tik per migracijų patirtis ar per raudoną Australijos smėlį, bet ir per praeitį, atmintį, per save tuo keistu pandemijos laiku, kai buvo labai daug vienatvės. Šis kūrinys man padėjo išsigryninti, kaip rašau ir ką noriu rašyti. Kiekviena kelionė mus pakeičia. Ne išimtis man – ir ši knyga.

– Kaip išsirinkote žodžius, kuriais pavadinti knygos skyriai?

– Dauguma žodžių atėjo patys, kai kurie – asmeniškai išgyventi, turintys daugiau prasmių, nei tilpo į tekstą. Rinkdamasi žodžius, ieškojau ir ypatingo skambesio, ir grožio, ir prasmės; ieškojau tų žodžių, kuriuose galima atrasti daug vidinės erdvės, kurie leistų perteikti tai, ką galvoju, kai galvoju apie neišverčiamumą.

Kai kuriuose skyriuose tų žodžių radosi daugiau nei vienas, netapusieji skyrių pavadinimais šmėstelėjo pačiame tekste. Bet leidau prasmukti ir keliems atsitiktiniams žodžiams. Netikėčiausiai atėjo, tiksliau, buvo pasufleruotas, žodis reality – nors tai žodis, kurį ir tada, ir dabar man užvis mažiausiai norisi turėti savo žodyne.

Virsmas: knygos rašymą A.Cicėnaitė vadina kelione. „Kiekviena kelionė mus pakeičia. Ne išimtis man – ir ši knyga“, – sako ji. / Vyčio Šulinsko nuotr.

– Esate parašiusi daugiau knygų jaunimui nei suaugusiesiems. Kiek rašydama galvojate apie auditoriją?

– Skirtingos auditorijos diktuoja skirtingą kalbėjimą. Kai rašau paaugliams, man atrodo svarbu kalbėti ir jų kalba, ir jiems, kūrinyje palikti šviesos, vilties, lengvumo – net tada, kai kalbu sudėtingesnėmis temomis. Kita vertus, knygas paaugliams dažnai skaito ir suaugusieji, tad svarbu, kad teksto sluoksnių būtų ne vienas, kad kūrinys galėtų atliepti skirtingas auditorijas.

Apskritai svarbu žinoti, kam rašai, turėti savo vadinamąjį idealųjį skaitytoją. Tą, kuris tave įkvepia, kuris daro įspūdį, iš kurio norisi išgirsti, kad knyga puiki.

– Kas jūsų idealusis skaitytojas?

– Kiekvienos knygos – vis kitoks. Kaip sako Stivenas Kingas, romanai yra laiškai, skirti labai konkrečiam adresatui.

– Be kitų dalykų, knygoje kalbate ir apie klimato kaitą. Kuo jums asmeniškai svarbi ši tema?

– Nežinau, ar įmanoma, rašant apie dabartį, įdėti klimato kaitą į skliaustelius, paversti nereikšminga išnaša. Nebeturime prabangos apsimesti, kad nežinome. Per 2019–2020 m. Australijos gaisrų sezoną klimato krizė iš teorinės sąvokos virto realybe man už lango, ir jos, kaip tų besismelkiančių į kambarius gaisrų dūmų nebegalėjai ignoruoti.

Štai ir dabar, kai rašau šias eilutes, mano valstijoje tęsiasi potvyniai, darsyk užlietos tos vietos, kurios vos prieš kelias savaites jau buvo atsidūrusios po vandeniu. Besikeičiantis klimatas dar labiau paaštrina ir taip ekstremalius orus. Kaip įžodinti solastalgijos (angl. solastagia – aut. past.) jauseną, sudėti ją į puslapius? Bandžiau bent punktyru pažymėti tą beviltiškumo, neišvengiamumo jauseną, kai esi namie, bet tavo namai negrįžtamai keičiasi.

– Kiek metų gyvenate Australijoje? Kaip atsitiko, kad ten atsidūrėte ir likote? Ar grįšite?

– Išties Australijoje atsidūriau atsitiktinai. Kai dar gyvenome Velingtone, Naujojoje Zelandijoje, vyras gavo darbo pasiūlymą Sidnėjuje. Išvažiavau manydama, kad vykstu keleriems metams, bet šiemet – jau dešimti metai Sidnėjaus ritmu. Per tą laiką grįžimas į Vilnių ir grįžimas į Sidnėjų man tapo skirtingais džiaugsmais.

Vis dėlto, ypač pandemijos metu, kai Australija, uždariusi sienas, atsiskyrė nuo likusio pasaulio, išryškėjo manymo, kad turi dvejus namus, iliuziškumas. „Anglų kalbos žodyno“ rašymas man, be kitų dalykų, buvo ir gyvenimo svetur refleksija, klausimo uždavimas sau pačiai, kodėl čia gyvenu ir kada grįšiu.

– Rašote lietuvių kalba, verčiate knygas į lietuvių kalbą. Kiek tai daryti sunku / lengva gyvenant kitakalbėje aplinkoje?

– Sunku palyginti, nes beveik visos mano knygos, išskyrus pirmąją, parašytos jau gyvenant kitakalbėje aplinkoje. Bet turbūt labiausiai trūksta bendruomenės, jausmo, kad esi jos dalis. To negali atstoti socialiniai tinklai, kurių suteikiamas bendrystės jausmas man dabar vis dažniau atrodo iliuzinis. Tiek rašymas, tiek ir vertimas yra vieniši užsiėmimai, o buvimas toli tai dar labiau išryškina. Kita vertus, šioji jausena ir erdvė yra savaip produktyvi kūrybai, o atstumas gali būti ir sveikas, ir teigiamas dalykas, leidžiantis pamatyti daugiau.

Gyvenimas anglakalbėje aplinkoje padeda nuolatos tobulinti kalbą. Bet kai rašai lietuviškai, o šaknis leidi australiškai, galiausiai yra pavojus nė vienai šaliai nepriklausyti iki galo. Vienai kalbai vis labiau įsigalint mintyse ir gyvenime, kita kalba traukiasi, mažėja jos užimamos teritorijos.

– Kiek gyvenimas užsienyje susijęs su tuo, kad esate rašytoja?

– Esu rašytoja ne todėl, kad gyvenu užsienyje. Veikiau – esu rašytoja, nors šiuo metu ir gyvenu užsienyje. Rašiau nuo vaikystės, labai anksti žinojau, kad noriu būti rašytoja. Pirmi mano tekstai spaudoje, taip pat ir pirmoji knyga pasirodė dar tuomet, kai gyvenau Lietuvoje. Sunku spėlioti, kas būtų, jei būčiau likusi. Rašyčiau, bet kitaip.

– Kokia bus kita jūsų knyga?

– Dar neturiu atsakymo. Turbūt kaip daugeliui, kūrybos erdvę galvoje pasiglemžęs karas.

Panašu, kad tai veikia – rašytojos romanas "Kad mane pamatytum" buvo nominuotas 2020 m. knyga. Nors pandemija sujaukė planus, kūrėja tikisi kitais metais aplankyti gimtąjį Vilnių ir susitikti su skaitytojais.

– Pirmiausia įdomu sužinoti, kaip laikotės šiuo visiems sudėtingu laikotarpiu? Galbūt karantinas rašytojams kaip tik yra labai geras laikas – daug erdvės apmąstymams ir rašymui?

– Namuose dirbdavau ir iki pandemijos, tad išoriškai mano kasdienybė pasikeitė nedaug. Šis laikas išties galėjo būti labai produktyvus – apribotas judėjimas leidžia nesiblaškyti, padeda atsigręžti į čia ir dabar. O mažiau veiksmo išorėje reiškia, kad daugiau laiko ir erdvės lieka vidiniam vyksmui. Tačiau nerimas, nežinia dėl ateities, ypač pirmaisiais pandemijos mėnesiais – kovą ir balandį, trukdė susitelkti į kūrybą. Kita vertus, ne veltui sakoma, kad rašytojui turi būti šiek tiek nepatogu.

Knygose tiesiog stengiuosi kalbėti universaliomis temomis. Tomis, kurios rūpėjo man, kai buvau paauglė, ir tomis, kurios rūpi šiuolaikiniams paaugliams.

– Jau beveik dešimtmetį gyvenate Sidnėjuje. Kaip Australija dorojasi su koronaviruso pandemija? Šis žemynas atrodo toks atitolęs nuo likusio pasaulio.

– Tai, kad Australija taip toli nuo viso likusio pasaulio, ilgą laiką man atrodė didžiulis jos trūkumas. Bet dabar, koronaviruso kontekste, šis atokumas tapo pranašumu. Uždarius sienas, Australijai palyginti neblogai sekėsi kovoti su pandemija. Gyvenu Naujajame Pietų Velse, kur pastaruoju metu naujų viruso atvejų nenustatoma. Neseniai ir Melburne nutrauktas ilgą laiką trukęs karantinas. Deja, kol kas dar neaišku, kada bus atnaujinti tarptautiniai skrydžiai. Šiuo metu Australija labai riboja atvykstančiųjų skaičių, tad, jei dėl kokios nors priežasties privalėčiau išvykti, grįžti atgal būtų be galo sudėtinga.

– 2009-aisiais išvykote studijuoti į Naująją Zelandiją. O kaip atsidūrėte Australijoje, Sidnėjaus mieste, kuris vėliau tapo jūsų namais?

– Studijuodama Naujojoje Zelandijoje, per bendrus draugus susipažinau su savo būsimuoju vyru Patricku. Jis tada buvo visai neseniai atvykęs į šios valstybės sostinę Velingtoną. O prieš tai gyveno ir dirbo Sidnėjuje bei Monrealyje. Kai susipažinome, Patrickas dirbo Naujosios Zelandijos meteorologijos biure. Vėliau jis gavo savo svajonių darbo pasiūlymą Sidnėjuje.

Planavome Australijoje pagyventi kelerius metus, bet štai praėjo jau aštuoneri. Tad Sidnėjuje atsidūriau atsitiktinai, miestą jaukinausi ilgai, bet pastaruoju metu jaučiu, kad vis labiau pamilstu Australiją. Norisi išsemti savo buvimą čia iki dugno, kad kai išvažiuosiu, netektų gailėtis dėl dalykų, kurių nepadariau, ar vietų, kurių nepamačiau. Australijos gamta mane pakerėjo nuo pat pirmų gyvenimo čia dienų, ji iki šiol man atrodo magiška. Ypač vietovės, traukiant į šalies gilumą, kur ima driektis krūmokšniai ir raudono smėlio plynės. Toje begalinėje erdvėje jaučiuosi esanti namie. Šis grožis žodžiais tiesiog neperteikiamas.

– Velingtone susipažinote su savo vyru. O kokios jis tautybės – galbūt Naujosios Zelandijos gyventojas? Ar santykių pradžioje nekildavo problemų dėl kultūrinių skirtumų? Galbūt jūsų sutuoktinis artimas literatūros pasauliui?

– Patrickas yra kanadietis, bet nemažai keliavęs ir gyvenęs svetur. Kai susitikome, abu jau kurį laiką gyvenome ne savoje, o trečiojoje užsienio šalyje. Gal dėl to kultūrinių skirtumų nesureikšminame? Dabar mano vyras dirba Australijos oro linijų bendrovėje "Qantas" aviacijos meteorologu. Jis dievina savo veiklą – tai jam ne tiek darbas, kiek aistra, gyvenimo būdas. Mane žavi toks atsidavimas profesijai, gal dėl to, kad ir man literatūra – daugiau nei darbas. Ir nors Patrickas labai toli nuo literatūros pasaulio, jis visuomet mane palaiko.

– Jūsų naujausias romanas "Kad mane pamatytum" ("Alma littera", 2020) nominuotas Metų knyga paaugliams. Jis mus nukelia į 1999-uosius, kai keturiolikmetė Gilė išgyvena tikrą šeimos dramą. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį aprašėte ir kitame sėkmės sulaukusiame romane – "Niujorko respublika" ("Alma littera", 2015). Kodėl šis laikotarpis jums toks artimas? Apskritai, pastaruoju metu lietuvių autoriai savo kūriniuose labai pamėgo laukinio dešimtojo dešimtmečio temą. Kaip manote, kodėl?

– Pastaruoju metu knygų ta tema tikrai gausu – galima paminėti Rimanto Kmitos romaną "Pietinia kronikas", Virginijos Kulvinskaitės "Kai aš buvau malalietka", Vaivos Rykštaitės "Lizos butą". Ir ne tik knygų – prisiminkime ir MO muziejaus parodą "Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR".

Nenuostabu, kad vis daugiau kalbama apie šį metą. Visų pirma, tai lūžio ir pokyčių dešimtmetis. Praėjo trisdešimt metų – tai pakankamas laikas, kad atsirastų distancija ir noras reflektuoti. Ratas apsisuka, kūrėjai panūsta atsigręžti į praeitį – ne tik šalies, bet ir į savo asmeninę. Dešimtasis dešimtmetis taip pat yra laikas, kai dabartiniai rašytojai išgyveno savo vaikystę ar paauglystę. Tad, atsigręždami į dešimtąjį dešimtmetį, jie kartu atsigręžia į save, neretai nostalgiškai ieškodami prarasto laiko.

Iš dalies ir aš rašiau "Niujorko respubliką" ir "Kad mane pamatytum", reflektuodama savo vaikystę ir paauglystę. Kadangi gyvenu labai toli nuo Lietuvos, šis judesys atgal, noras naujai pamatyti tai, iš kur tu esi, man atrodo itin dėsningas ir suprantamas.

– Ar, rašydama romanus, atlikote kokį nors tyrimą, padėjusį prisiminti pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį? Koks jis jums atrodo dabar – galbūt naivus ir kupinas gąsdinančių pokyčių? Juk šiuo metu gyvenate visai kitokiu laiku, tolimame pasaulio krašte.

– Rinkti medžiagą kūriniui yra mėgstama mano darbo dalis, tam skiriu daug laiko. Kartais kaip tik šis procesas padiktuoja naujų įžvalgų tekstui. Šiek tiek prisiminiau pirmuosius nepriklausomybės metus, kiek daugiau – amžių sandūrą, bet vis dėlto negalėjau pasikliauti vien tik savo atmintimi. Rašydama "Niujorko respubliką" skaičiau istorines, publicistines knygas apie anuometinius įvykius, varčiau savo vaikystės dienoraščius. Rašydama "Kad mane pamatytum", bibliotekoje perverčiau krūvą 1999-ųjų dienraščių ir žurnalų, klausiausi anų laikų muzikos, naršiau internete, kalbėjausi su žmonėmis, kurie anuomet buvo vaikai ar paaugliai, domėjausi, ką jie prisimena.

Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis išties įsirėžęs į atmintį spalvingais, atpažįstamais vaizdiniais. Bet paskutiniais dešimtmečio metais tos spalvos priblėsta, laukinis dešimtasis dešimtmetis baigiasi, šalis ima vis labiau tolti nuo sovietinės praeities. Atvaizduoti tekste tą pereinamąjį laiką nebuvo paprasta. Klioviausi iš pažiūros nereikšmingomis detalėmis, kurios padėjo skaitytojus perkelti į netolimą praeitį. Buvo svarbu, kad fiksuojamos detalės organiškai įsilietų į tekstą. Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis man atrodo be galo išsitęsęs, tarsi toje dešimtyje metų būtų tilpusi pusė gyvenimo. Regis, apie jį dar bus parašyta ne viena knyga.

– Jūsų knygas jaunieji skaitytojai tiesiog dievina. Kaip randate kelią į jaunuolių širdis, užčiuopiate jiems svarbias temas? Juk nebesate paauglė, o ir gyvenate toli nuo Lietuvos, nesate artima lietuvių paauglių kontekstui.

– Jei atvirai – nežinau. Kaip ir sakote, jau daug metų nebegyvenu Lietuvoje, esu atitrūkusi ir nuo lietuvių paauglių, ir apskritai nuo lietuviškos literatūros konteksto. Net ir nesiryžtu rašyti apie šiuolaikinius paauglius. Nežinau, kuo jie gyvena, kokius filmus žiūri, kokias knygas skaito, kokius kompiuterinius žaidimus žaidžia ar ką veikia socialiniuose tinkluose. Rašant "Kad mane pamatytum" vis kildavo dvejonių – ar tikrai turiu ką jiems pasakyti?

Kita vertus, tokios dvejonės turbūt būdingos ne tik man, bet ir apskritai kūrėjams, kad ir kur jie gyventų, kad ir kokioms auditorijoms rašytų. Tad galiausiai knygose tiesiog stengiuosi kalbėti universaliomis temomis. Tomis, kurios rūpėjo man, kai buvau paauglė, ir tomis, kurios rūpi šiuolaikiniams paaugliams. Nesvarbu, kad aš augau XX a., o jie – XXI a. Paauglystėje visada svarbu būti pamatytam.

Rašau apie tai, kas gelia, ką skauda. Kai kuriu paaugliams, man norisi lengvumo, šviesos – net ir tada, kai prabylu sunkesnėmis temomis. Ir kai sulaukiu savo jaunųjų skaitytojų atsiliepimų, suprantu, kad jiems aktualu ne tai, ar rašau apie šiuolaikinį kontekstą, ar keliuosi į praeitį. Svarbu, ar pasakojimas autentiškas ir ar knygos veikėjų patirtys bei išgyvenimai atliepia jų išgyvenimus. Tikiuosi, kad mano knygos nutiesia tiltą tarp kartų.

– Savęs nelaikote emigrante, o tiesiog lietuve, šiuo metu gyvenančia Australijoje. Ar prieš pandemiją dažnai tekdavo apsilankyti gimtajame Vilniuje?

– Paprastai Vilniuje stengiuosi apsilankyti kartą per metus. Šiemet taip laimingai sutapo, kad vasario mėnesį vykau į Knygų mugę, tad dar spėjau paviešėti prieš užsidarant valstybių sienoms. Kol kas, kaip minėjau, tiek išvykti iš Australijos, tiek ir į ją sugrįžti yra gan sudėtinga – bet neprarandu vilties grįžti į Lietuvą 2021-aisiais.

Akvilina Cicėnaitė-Charles. Asmeninio archyvo nuotr.

Dvasių namai

Kartą per metus grįžtu namo. Gerdamos kavą virtuvėje su mama kalbamės apie tuos, kurie per šiuos metus gimė, ir tuos, kurie mirė. Esu tokio amžiaus, kai gimstančiųjų vis dar daugiau nei mirusiųjų, kai kalbos apie mirtį vis dar atrodo pusiau žaidimas, flirtas su mintimi apie baigtinumą. Tokio amžiaus, kai grįžusi namo vis dar jaučiuosi grįžusi į vaikystę. Mamai atrodo, kad man trylika. Kartais taip atrodo ir man.

Mudvi kalbamės apie tuos, kurie mirė jauni, ir tuos, kurie mirė seni. Vardijame jų gyvenimo prasmes ir nutylime beprasmybę. Žodžiais išglostome jų veidus ir išlydime jų vardus. Minime tuos, kurie mirė ligoninėse, ir tuos, kurie užgeso namie. Pastarųjų vis mažiau. Ligoniai atiduodami institucijų globai, jų išėjimas tampa sterilus, nepaliudytas. Kažkada mirtis buvo bendruomenės centre, o išlydėjimas – viešas, kolektyvinis. Kažkada nešvanku buvo kalbėti apie seksą, dabar neminėtina tapo mirtis – anglų antropologas Geoffrey Goreris tai yra pavadinęs mirties pornografija.

Vis dar sapnuoju prosenelę, kaip ir kasmet, sakau mamai. Reikia užpirkti Mišias, kaip ir kasmet, atsiliepia ji. Sėdime ir geriame kavą ten, kur mano prosenelė mirė. Tada, prieš dvidešimt metų, čia buvo jos lova, dabar sienos išgriautos, pastatytas virtuvės stalas. Noriu pasakyti mamai, kad kai sapnuoji savo mirusius, nepadeda nė šimtas Mišių. Kad išvažiuodama nežinojau, jog išsivežu ne tik lagaminą su drabužiais ir knygomis, bet ir tuos, kuriuos palaidojau, ir tuos, kurių nespėjau palaidoti. Ir nors įsikrausčiau į naujutėlius vis dar dažais kvepiančius namus, dvasios rado mane už tūkstančių kilometrų, už vandenynų, už durų su dvigubu užraktu, už netikėjimo anapusybe.

Išvykimo judesys kartu yra ir praeities amputacija. Mes turime praeitį, kurios norime neprisiminti. Bet dvasioms ne kliūtis mūsų pakeistos pavardės, adresai ir žemynai.

***

Šiemet buvo kelios akimirkos, kai labai norėjau namo. Kai skendome gaisrų dūmuose. Kai skendome naujienose apie pandemiją. Kai ant rankų laikiau savo mirštantį šunį, o po trijų mėnesių – kitą. Noriu namo, galvojau vairuodama namo iš veterinarijos klinikos, balkone šluodama pelenus ir apdegusius lapus, kurių iš miškų gaisrų atpūtė vėjas, galvojau tolimame žemyne uždarytomis sienomis. Noriu namo, ten, kur amžinas sekmadienis, kur mano išorinės ir vidinės geografijos centras, kur nėra pandemijų, klimato krizių, kur nemiršta nei mylimieji, nei šunys. Noriu namo, galvojau žinodama, kad tokių namų, kokių noriu, nėra, kad namesnių namų nėra. Yra tik šitie.

***

Kartais man atrodo, kad negrįžtu ne dėl to, kad ištekėjau už kitataučio, ne dėl to, kad mano namai dabar šitame žemyne, bet todėl, kad negrįždama jaučiuosi nemirtinga. Išvykimas man atrodo nemirtingumo pažadas, nes kažkuri mano dalis niekuomet nesens – ji šmėsčioja senųjų namų veidrodžiuose, jos ieškau senamiesčio vitrinų atspindžiuose, tai jos pirštų žymės ant nesuskaičiuojamą daugybę kartų skaitytų knygų. Ir jei mirsiu čia, tolimame žemyne, mieste, kur taip lengva ištirpti, gal niekas ir nesužinos, kad esu mirusi. Jei bendruomenė žodžiais neišglostys mano veido ir neišlydės vardo, jei niekas virtuvėje prie kavos puodelio nekalbės apie mano mirtį, gal iš tikrųjų ir nebūsiu mirusi.

***

Kai buvau trylikos, maniau, kad keturiasdešimtmečiai nebegali įsimylėti. Sulaukusi keturiasdešimties galvoju taip pat. Man rūpi nebe meilė, o nemirtingumas. Nemirtingumo ieškau žodžiuose – savos ir svetimos kalbos. Žinau, kad mirties baimė skamba taip pat bet kuria pasaulio kalba. Išvykusi visą laiką nešioju ilgesio sunkumą tarsi nepagimdytą kūdikį. Jaučiuosi savo vietoje tada, kai jaučiuosi ne savo vietoje. Rašau apie save, nes nebeturiu ko slėpti. Beyond a certain age, sincerity ceases to feel pornographic, rašė Douglas Couplandas. Mano istorijos niekuo neišskirtinės, kaip ir aš, ir ta mintis, užuot liūdinusi, guodžia. Mūsų neišskirtinės istorijos mus sujungia, net kai kalbame ir mirštame skirtingomis kalbomis, net kai gyvename skirtinguose žemynuose uždarytomis sienomis. Mūsų bendros istorijos yra mūsų priebėga, namai, kai tokių namų, kokių norime, nėra, kai namesnių namų nėra. Yra tik šitie. Namai, kuriuose sklando niekada mūsų nepaliekančios, kartais viltį dėl mūsų prarandančios, kartais su šypsena į mus žvelgiančios dvasios.

Iš teksto, publikuoto kultūros platformoje "Magazinas"

Vakar, projekto „Šiuolaikiniai lietuvių autoriai kitu kampu“ atidarymo metu, paaiškėjo pirmojo Lietuvoje paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtoja. Ja tapo Akvilina Cicėnaitė, konkurse dalyvavusi su knyga „Niujorko respublika“. Renginio metu nugalėtojai įteiktas pagrindinis 2900 eurų apdovanojimas. Geriausią konkurso knygą rinko ne tik komisija, bet ir patys skaitytojai. Kartu su nugalėtoja, iškilmingai paskelbtas ir antrasis šalyje paauglių ir jaunimo literatūros konkursas, inicijuojamas leidyklos „Alma littera“. Savo rankraščius jam visi dalyviai gali teikti nuo šių metų spalio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d.

Į pirmojo paauglių ir jaunimo literatūros konkurso Lietuvoje finalą iš 26 originalių rankraščių buvo atrinkti trys geriausiais pripažinti kūriniai. Jais tapo A. Cicėnaitės „Niujorko respublika“, Rebekos Unos „Atjunk“ ir Dainos Opolskaitės „Eksperimentas gyventi“. Komisiją, vertinusią kūrinius, sudarė vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba, literatūros kritikė Danguolė Šakavičiūtė, rašytojos Gintarė Adomaitytė ir Renata Šerelytė, mokytoja metodininkė Violeta Juodelienė. Tačiau knygą-nugalėtoją lygiomis teisėmis rinko ne vien komisija, bet ir jaunieji ekspertai – svarbiausi šio konkurso knygų skaitytojai.

Geriausia pirmojo paauglių ir jaunimo literatūros konkurso knyga pripažinta „Niujorko respublika“ nukelia skaitytoją į pilietinius 1990 m. įvykius, kurių fone pasakojama paauglių meilės istorija. Kūrinio autorė A. Cicėnaitė prisipažino, kad konkursas padėjo užbaigti rašytą knygą.

„Savo knygoje „Niujorko respublika“ grįžau į praeitį, Lietuvos nepriklausomybės pradžios ir savo paauglystės metus. Nebuvau tikra, ar tema bus aktuali šiandienos paaugliams, bet tikėjau, kad rašyti apie tą laiką reikia ir verta. Knygos siužetą jau turėjau galvoje ir buvau pradėjusi rašyti, tačiau tekstą tobulinti galima iki begalybės. Šia prasme ribotas konkurso laikas yra naudingas – jis disciplinuoja. Būti įvertintai tokiame konkurse man reiškia neįsivaizduojamai daug! Kita vertus, rašydama negalvojau nei apie konkursą, nei apie apdovanojimus. Šios knygos rašymas buvo magiškas mane į praeitį nukėlęs ir daug jausmų sužadinęs veiksmas, ir jau vien tai yra didžiulė dovana“, – teigia konkurso nugalėtoja.

Pasak A. Cicėnaitės, paauglių ir jaunimo literatūros konkursas yra labai reikšmingas, nes skatina tiek domėjimąsi tokio pobūdžio literatūra, tiek skatina pažinti lietuvių autorius. Tuo metu konkursą organizavusios leidyklos „Alma littera“ vadovės Danguolės Viliūnienės teigimu, tai – naujos tradicijos pradžia, kurią palankiai priėmė Lietuvos rašytojai bei patys skaitytojai.

„Tikimės, kad pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje surengtas paauglių ir jaunimo literatūros konkursas taps ilgalaike tradicija. Tačiau kiekvienas konkursas ar iniciatyva svarbūs tiek, kiek jie naudingi patiems skaitytojams ir rašytojams. Šiuo požiūriu pirmasis toks konkursas šalyje tikrai pavyko – tarp net 26 konkursui pateiktų rankraščių buvo išties puikių darbų, o geriausią konkurso kūrinį drauge su komisija rinkę jaunieji ekspertai nustebino savo įžvalgia nuomone. Pirmasis konkursas leido pamatyti, kad tiek Lietuvos skaitytojams, tiek lietuvių rašytojams jis tikrai reikalingas“, – pabrėžia D. Viliūnienė.

Kartu su antruoju paauglių ir jaunimo literatūros konkursu startavo ir taip pat antrosios šalyje lietuvių autorių dienos. Prie šios iniciatyvos, kaip ir pernai, prisijungė trys didžiosios šalies leidyklos – „Alma littera“, „Tyto alba“ ir „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ bei apie 20 lietuvių rašytojų. Tarp jų – Lietuvos paauglių ir jaunimo literatūros konkurso laureatės A. Cicėnaitė, R. Una ir D. Opolskaitė, Sigitas Parulskis, „bobų vasaros“ ekspertė Rūta Vanagaitė, „Generolas sena karvė“ Algimantas Čekuolis kartu su „geležiniu vilku“ Andriumi Tapinu, erotinių ir jausmų romanų trio Irena Buivydaitė, Jolita Herlyn ir Lina Ever, „Vilniaus plovo“ autorius Regimantas Dima ir kt.

Visi susitikimai vyks Vilniaus PC „Akropolis“ ir VCUP bei Kauno PC „Akropolis“ įsikūrusiuose „Pegaso“ knygynuose. Išsamią visų renginių programą galima rasti: www.pegasas.lt.

Į šiuolaikinius lietuvių autorius pažvelgti kitu kampu taip pat kviečia nacionalinis transliuotojas LRT, kuris savo žiūrovams parodys 6 susitikimų su rašytojais transliacijas.