JAMA

JAMA

Self-released

Lietuviškas repas... Daug žodžių apie jį prikalbėta, bet iš jų tiek pat naudos, kiek ir iš lietuviško repo, kuris taip dažnai primena statinę deguto su šaukštu medaus, nors ir tai, kad būta šaukšto, jau atrodo kaip nemažas pasiekimas. Romas Grajauskas-Jama ir yra tas šaukštas medaus, nes jei ne jis (ir dar keli jo bendražygiai), lietuviškas repas jau seniai būtų paskendęs bukume, analfabetizme ir banalybėje. Netikite? Paklausykite Roko debiutinio solo darbo ir supraskite, kad dauguma žodžių dėliotojų mūsų krašte turėtų rūkyti kamputyje ir iš jo niekada neišlįsti. „Jamoje“ aš radau viską, ko man taip trūko, – protesto, kritikos, kovingumo ir, svarbiausia, intelekto sudėlioti žodžius taip, kad ne tik Tupacas, bet ir Vytautas Mačernis spaustų ranką. Tai protingas, raiškus ir ryškus darbas, kuriame rimavimas yra rimavimas, o ne paprastas bendračių dėliojimas. Darbas, kuriame playbackas tik papildo, o ne gelbėja parašytą tekstą. Tai autorius, kurio dainų kiekvienąsyk įdėmiai klausaisi vien tam, kad nepraleistum kokio verbalinio-akrobatinio triuko. Nuoširdžiai pripažinsiu, kad lietuvišką repą jau buvau pakavojęs šešios pėdos po žeme, vis nieko neatsirasdavo, vis kažkas kartodavosi, o dar blogiau nutikdavo, kai didžiausio dėmesio sulaukdavo mažiausiai to verti. Šis albumas įrodė, kad bent jau kažkas išties yra šioje scenoje gyvas, kad vis dėlto kažkam neužtenka tik vaibuko, moodo ar dar kokio nors briedo savo ribotumui pateisinti, ir kol ant scenos stovės tokie intelektualūs žmonės kaip Jama, repo scenos dar nereikėtų nurašyti. Ačiū, žmogui, už gyvybės ir tikėjimo palaikymą.

85/100 (Spotify, Deezer)

DJ NEVYKĖLĖ

NEVYKĖLĖS DIENORAŠTIs

Self-released

DJ Nevykėlė yra vienas smagiausių šių metų lietuviškos muzikos fenomenų, kuriam paaiškinti ateityje bus rašomos knygos, filosofiniai traktatai ir mokykliniai vadovėliai, kuriuos pati DJ Nevykėlė vis dar varto. Gen Z ikona per 15 minučių tapusi atlikėja yra tiek tiesioginis, tiek kreivas, tiek visi kiti veidrodžiai sudėti kartu. Jos klausydamas supranti, kokia plona riba yra tarp šūdo ir grūdo, ir kaip smagu, kai pati kūrėja tai kuo puikiausiai supranta. Dešimtokės ironija ir noras pasišaipyti iš hyper pop stiliaus staiga virto milijonais peržiūrų jutube ir įdomiomis diskusijomis su bičiuliais apie tai, kad jos muzikoje gali girdėti tiek dešimtojo dešimtmečio trešą, tiek konsumerinį patogumą, tiek nu vistiek z...s. O jai tik -iolika. „Nevykėlės dienoraštis“ iš esmės yra to, kas visus kabino vasarą, tąsa: veikiausiai iš kažkur pasisavinti saldžiai euforiški ritmai, per kelias minutes sumesti tekstai ir gera dozė ironijos, kuri suderina cheesy, relevant ir „tai štai, ką tas jaunimas klauso“. Kokia išvada? Nežinau, tačiau klausimas, ar iš viso turi būti kokia nors išvada, nes momentinis DJ Nevykėlės efektas ir yra jos žavesio dalis, lyg netyčinis pokštas, kurio potekstė padarė didesnį įspūdį, negu pokšto autorius tikėjosi, nes jokios potekstės ir neturėjo omeny. Labai smagu, kad, atrodytų, iš nieko sproginėja tokie reiškiniai, kad kūrybiniu varikliu gali būti bet kas.  Kad „blogai“ ir „gerai“ gali taip susiniveliuoti, jog net guilty pleasure sąvoka neturi jokios prasmės. Banaliai tariant, faina, kad DJ Nevykėlei taip puikiai pavyko.

79/100 („Spotify“, „Deezer“, „Soundcloud“)

SHKEMA

PINIGŲ VAIKIS

Fucanglong Files

Pats Karolis Drėma, dar žinomas kaip Shkema, bent jau feisbuke vadina save keistu prodiuseriu ir keistu didžėjumi. Kas aš toks, kad ginčyčiausi, ypač kai mini albumas „Pinigų vaikis“ patvirtina paties Karolio žodžius. Nesakyčiau, kad jis vienintelis toks (tokių pas juos – visa sekta), tačiau keistas tikrai: su lėtesniais ritmais, neįprastesniais skimbčiojimais, trakštelėjimais ir skimbtelėjimais ir nemaža doze ironijos, kuri leidžia nežiūrėti į jo kūrybą pernelyg rimtai, o vertinti ją kaip daugiau išsilavinusio ir prisiklausiusio žmogaus pakvailiojimą. „Pinigų vaikis“ skirtas šiek tiek impozantiškai kilstelėti antakį, sarkastiškai šyptelėti ir pabūti gudriai stilingam, tą pat akimirką juokiantis iš savęs. Juk net ir EP viršelis provokuoja, vaizduodamas grynuosius begimdančią damą ir ją visaip kaip veiksme palaikantį kipšą. Visas ši puokštė intriguoja ir trigerrina, tačiau, reikia pripažinti, tokioje muzikoje, rodos, kartais povyza aplenkia turinį, todėl kartkartėmis lyg ir šaunama tuščiu šoviniu. Suprasdamas taisykles, vis dėlto ilgose kompozicijose norėjau daugiau progreso, daugiau vedimo, daugiau net ir banalios satisfakcijos, kuri leistų ne tik suprasti, bet ir užsimiršti. Vis dėlto tai muzika, paremta pasikartojimu, ir jos sukelta hipnozė gali suteikti galimybę pasišypsoti. „Pinigų vaikis“ yra smagus įrašas, tačiau neaišku, ar jis liks ilgam. Jis skamba labiau kaip tarpinė stotelė, tokia work in progress fazė, lyg keli kūriniai, kurie ieškojo savo leidinio ir rado savo vietą šiame trumpame rinkinyje. Vaikis pasidžiaugė, laikas rankas atraitoti dėdei.

76/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

G&G SINDIKATAS

DUONA KASDIENINĖ/ SKELETAI SPINTOJ

Muzikos Herojai / Self-released

Lietuviškas repas... Kažkur girdėta, ar ne? Tačiau tamsus lapkritis bent jau rimuoto žodžio atžvilgiu suteikė šiek tiek šviesos, nes ne tik Jama, bet ir „G&G Sindikatas“ ištraukė savo ginklus. Gal kiek nesuteptus, gal kiek parūdijusius, tačiau vos keli brūkštelėjimai ir smogikai vėl pasirengę žygiuoti, jei ne su gaivališka jėga, tai su patirtimi, melancholija ir net šiokia tokia ramybe. „G&G“ chebra – kaip vynas (nors ir norėtų tikinti, kad jie – duona): yra savo lygio, pernelyg nesistumdo dėl vietos pasaulyje ir yra dėl savęs ramūs, nes vis tiek dažniausiai grįžtama prie jo. Toks yra ir šis albumas, kuriame nesivaikoma madų, nesistengiama pataikyti į laikmetį ar nustebinti trendų gausa. Tai Sindikato albumas su visais pranašumais, jei mėgstate, ir visomis klišėmis, jei nemėgstate. Virtusi savo asmeninio žanro vėliavnešiais grupė kurį laiką neskambėjo labai išraiškingai, tačiau šiame darbe ilgu pavadinimu, rodos, jie atrado poziciją. Neneigdami, kad yra veteranai, jie leidosi į ironišką, nuoširdžią, sentimentalumo nebijančią kelionę, kurioje šįsyk pirmu smuiku groja Kastetas su savo gal kiek kandžia, bet atlaidžia šypsena. Pastatytas ant jaukiai pažįstamų Mamanios ir Donciavo muzikinių struktūrų darbas primena susitikimą su bičiuliais, kurie reflektuoja prabėgusį laiką, šiek tiek pakandžioja dabartinį, bet vis tiek džiaugiasi tuo, kas buvo, ir tuo, kas vyksta. Jie nėra beviltiški niurzgliai, idealizuojantys nebuvusius praėjusius laikus, ar burbekliai, reikalaujantys pagarbos. Jie žino, kas jie yra, ir, svarbiausia, kas nėra, todėl ir albumas skamba lyg būtų su niekuo nesusijęs, tik su jais. Keista sakyti, bet man Lietuvos scenoje „G&G Sindikatas“ virto stabilumo garantu. Jei jie bus, viskas bus gerai.

79/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

MONIKAZE

LAWS OF DISTRACTION

Moshi Moshi Records

Žmogus planuoja, o tas, kuriuo jūs tikite, nuo dėdės su balta barzda debesyje iki dėdės su balta barzda  rogėse su elniais, juokiasi. Ši amžių išmintis man dar kartą parodė savo baltą barzdą, nes maniau, kad Monikazės naujo albumo vien dėl įrašų gausos nesugebėsiu išsyk apžvelgti. Galvojau, kol nepaklausiau, nes naujas, jau trečias, jos albumas taip distractino, kad teko kai kuriuos darbus nukelti. „Laws of Distraction“ yra išskirtinai įdomus albumas, paaiškinantis, kuo gali skirtis popmuzika nuo popsūchos, pastanga nuo pramogos, pasitikėjimas nuo „publikai sueis“. Sukurtas kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, šis ilgagrojis yra lyg gurmaniška vakarienė, kurioje suvožtinis virsta Kobės jautienos delikatesu, o bandelės... Nėra jokios bandelės, nes kam ja ką nors gadinti. Išradinga ir ekspresyvi Monikazės muzika, kuri vieną akimirką šnibžda tau į ausį, o kitą akimirką siekia registro aukštumų, rodos, jau virto kūrėjos vizitine kortele, tačiau net ir tai neleidžia jai nė sekundės virsti nuobodžia. Monikaze turi savo veidą, o tai yra reta vertybė, kuria norėtų pasididžiuoti daugelis, bet gali retas. Tai nėra šiaip art pop, keistumas dėl keistumo, povyza dėl povyzos, tai meno kūrinys, kurio klausydamas jautiesi protingas, išsilavinęs ir turintis skonį. Kūrinys „Www“ yra apskritai hitas, kurio klausyčiau ir klausyčiau, jei nebijočiau, kad nuklausysiu ir paskui jau tik jis iš ausų ir varvės. Sveikinimai Monikazei, ir... einu paklausyti albumo dar kartą.

94/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

DARIUS ŽIČKUS

SIMPLER, PT. I, SIMPLER PT. II

Self-released

Kartais visko būna per daug, ir muzika – jokia išimtis. Lašas po lašo, nata po natos, ir galiausiai pasijunti vientisame baltame triukšme, kuriame kartais kas nors pabumbsi, paklykia, papjauna, pagieda, o tu pradedi suprasti, kad niekas tau nepatinka, ypač tai, kas patenka pro tavo ausis. Tuo atveju yra reikalinga, jei galima taip sakyti, suaugusiųjų muzika arba kažkas, kas nėra trendy, hip ir net šalia bangos. Darius Žičkus, nusimetęs Nazcaman pseudonimą, yra būtent toji reikalingoji panacėja. Du ambientiškai intelektualūs EP „Simpler Pt. 1“ ir „Simpler Pt. 2“ absoliučiai neatspindi dabartinės muzikinės kasdienos, o kaip tik nuo šios bukinančios banalybės leidžia pabėgti. Rinkiniai, persmelkti skandinaviškai švarios, japoniškai tvarkingos atmosferos, leidžia patirti eskeipizmą, tačiau ne glušinantį, kai visas tavo jusles atakuoja tušti garsai ir vaizdai, o sustabdantį, lyg puodelis žaliosios arbatos sekmadienio rytą ar kelionė traukiniu tarp stiklo monolitų. Tai nėra kasdienė muzika, o muzika, skirta atsikvėpti nuo kasdienos. Nejudrus, tačiau vis pulsuojantis ritmas ir sentimentalumo nesibaiminantys fortepijono garsai pirmojoje dalyje sukuria keistą burbulą, savotišką gaubtą, pro kurį gali stebėti bėgančius žmones, lekiančius automobilius ar dangų raižančius lėktuvus. Grubiai tariant, esi ir čia, ir kažkur atsijungęs (labai padeda išvengti nemalonių pašnekesių su praeinančiais senais pažįstamais, nes gali apsimesti jų nepastebintis). Antroji, sakykime, liūdnesnioji, dalis atspindi tokio atsiribojimo efektą, tačiau negramzdina į depresiją, o tiesiog liudija vienatvę. Ir nors negaliu garantuoti, kad „Simpler“ padės pasibūti paprasčiau (ypač dabar, kai niekas, kartoju, niekas nėra paprasta), galiu patikinti, kad vienam kitam lengvesniam įkvėpimui ir iškvėpimui tikrai nepakenks.

83/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „YouTube“, „Soundcloud“)

NE1 NE1

ORE

Self-released

Kiek daug beviltiškų grupių ir atlikėjų Lietuvoje sulaukia dėmesio. Tokia mintis man atėjo į galvą perklausius atlikėjo „Ne1 Ne1“ albumą, kurio, esu tikras, yra negirdėjusi, na, dauguma bent kiek aktyviau šalies scena besidominčių atlikėjų. Apmaudu? Taip, todėl tikiuosi, kad bent ši rekomendacija privers išjungti didžiąją dalį šlamšto ir paklausyti Pauliaus Usavičiaus kūrybos, kuri gal nėra iki galo ore, tačiau tikrai drąsiai nuo žemės atplėšia. Albume „Ore“ yra surinktos minimalistinės ir gal net tyčia primityvios kompozicijos, paveiktos tiek postpanko, tiek ir šiuolaikinių šio stiliaus gaivintojų, kuriose lygiai taip pat primityviai pats kūrėjas sukalba žodžius, kurie labiau primena miesto mantras, negu per se  tekstus, ir kurias jungia stilinga, nors ir gruboka elektronika. Sakykime, tai tokia liūdna miesto muzika, kuri galėtų apšildyti, tarkime, kokį… „Solo Ansamblį“ (dabar reikės imti procentą už PR'ą). Įdomiausia, kad nepaisant, atrodo, patrauklios nišos, tokių atlikėjų kaip „Ne1 Ne1“ nėra labai daug, todėl džiugu matyti, kad vis kas nors randa būdų Lietuvoje kurti jei ne postpanką, tai bent būti jo įkvėptas. Pasikartojantys motyvai ir purvinoki akordai turi hipnotizuojančios galios ir, nepaisant, kad pabaigoje šiek tiek išradingumo pritrūksta, iš esmės EP skamba išties gerai. Pirmiausia, jis nupučia didžiąją dalį jaunų balsų, antra, jis jau turi savo vietą ir yra sunkokai sulyginamas su kitais atlikėjais, trečia, nuoširdžiai tikiu, kad „Ne1 Ne1“ yra tikrai smagu klausytis gyvai. Tai muzika, kuri leidžia pamiršti laiką, kuri liūliuoja ir nesibaimina kartotis. Kaip sakiau, dar šiek tiek – ir viskas bus ore.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „YouTube“, „Soundcloud“)

MONKEY TANK

FIELD NOTES

Self-released

Naujasis vilniečių grupės „Monkey Tank“ albumas yra vienas ilgas deja vu, glitchas „Matricoje“ ir blast from the past kartu. Toks komplektukas praeities, kuri parodo, kad aš pasenau, jaunimas linkęs atrasti kažką, kas seniai atrasta, o nostalgija yra... tiesiog yra. Ar tai blogai? Ne, tačiau velnioniškai keista, nes „Field Notes“ nuo pirmos sekundės šiek tiek pašokdina akis. Pop punk? Nu metal? Briano Molko vokalas su šiek tiek Billie Joe Armstrongo? Mes jau pamiršome devintojo dešimtmečio atgimimą? Tačiau kur naujos grunge revival grupės? Atrodo, istorijos spiralė ne tik pasijuto, kaip sakė filosofai Lukas ir Virgilijus, bet ir prasisuko, ir štai ką turime. Jei be humoro, tai „Field Notes“ yra tikrai smagus albumas su stipriomis melodijomis ir lengvai suvirškinamomis konstrukcijomis. Kiekvienas kūrinys turi savo raktą, yra išbaigtas ir suderintas. Nėra nieko per daug ar per mažai. Iš esmės – tikslus šūvis; įsivaizduoju, kaip jis taškytų visų ausis prieš 20 metų. Ir ši mintis, lyg koks kojos kryptelėjimas, išduoda darbo Achilo kulną. Jis, kad ir kaip keistai skambėtų, nėra laike, jis nėra dabar, nėra šiandien. Gal toks yra grupės tikslas, gal jie nenori nieko paisyti, gal man nereikėtų aiškinti, kas ir kaip, tačiau mane jis paliko truputį sutrikusį, nes lyg ir viskas gerai, lyg ir viskas vietoje, lyg ir muzika – tikrai maloni, tačiau priėjimas prie jos yra toks keistas, lyg „Monkey Tank“ būtų ne dešimt, o 30 metų, lyg jie vis dar kurtų kokybišką, tačiau, na, tada juos į aukštumas iškėlusią muziką, ir spjautų į bet kokius pokyčius. Iš principo, kaip tie patys „Placebo“ ar „Green Day“. Paradoksalu, tačiau pasauliniai pavyzdžiui („Greta Van Fleet“) rodo, kad galima ir taip. Kodėl gi ne.

77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

VARIOUS ARTISTS

SEKTA

Good Skills

Pagaliau mano mėgstamiausia grupė, „Various Artists“, išleido albumą... Jei rimtai, tai sveikinu save su eiliniu žioplumu, išgirdus patį vasariškiausią darbą vasarai jau pasibaigus. Ašaros bėga, ypač žinant, kad kita vasara – tik kitų metų viduryje. Vis dėlto summer vibes'ų elektroninė kompiliacija „Sekta“ dar gali paskleisti ir neskubriai mums padėti įvairuoti į amžinos tamsos ir slegiančios depresijos mėnesius. Nesijaudinkite, labai greitai bus geriau, laukti liko tik metus. „Good Skills“ leiblo rinkinys, nors savaime nesektantiškas, turi draugiškos magijos, vientisos kūrybos ir šamaniškos energijos. Neperspausdami kūrėjai ėmėsi savotiškai tingios elektronikos, kuri negresia širdies permušimais ar migrenos priepuoliais, su kuria norisi ne šokti, o sėdėti kur nors po medžiu, skėčiu ar pastoge, nes tiek laipsniai lauke, tiek laipsniai stiklinėje lengvai drebina kojas. Vilioja? Be abejo. Ypač dabar, kai vasaros nebėra. Džiugu, kad visi atlikėjai (Shkema, Zakmina ir kiti) nenusprendė išsišokti, nepasiūlė kažko itin prieš srovę, todėl visa kompiliacija pereina per ausis lyg ta upė, kurioje jūs vėl maudysitės tik 2023 m., na, nebent nuspręsite lįsti į ją po pirties arba, kad pasidarytumėte story ir persišaldytumėte šlapimo pūslę (vienas su kitu yra tiesiogiai susiję). Taigi, išvada paprasta – malonus, neįpareigojantis rinkinukas, labiau skirtas tiems, kurie žino tiek „Good Skills“ leiblo, tiek kiekvieno kūrėjo muziką. Nežinau, ar jis padės pritraukti naujų gerbėjų, bet žinant, kokie darbštūs yra jie patys, nemanau, kad jiems egzistuoja grėsmė žlugti. Čia – ne tokia sekta.

76/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Soundcloud“)

VARIOUS ARTISTS

DUBARTIS

Dubartis

Įdomus žanras yra dub muzika, jos šaknys ir tai, kuo ji galiausiai virto. Savotiškai konservatyvi, be problemų atpažįstama, su niekuo nesupainiojama – jos klausydamas tu esi arba in, arba out ir kitaip kartais, man atrodo, yra neįmanoma. Ji niekada nebuvo populiarumo viršūnėje, bet visada turėjo savo ištikimų kareivių būrį, kurie buvo su dub, dėl dub ir visada dub. Manau, kad būtent šie kariai ir yra pagrindiniai „Dubartis“ kompiliacijos klausytojai, kuriems bus smagu perklausyti ryškiausių šio žanro atstovų štrichus. Dėmesį į ką atkreipti tikrai yra: pirmoji rinkinio dalis yra skirta grupės „Ministry Of Echology“ kūrinių remiksavimui, kurių, pasikliaudami dub dvasia, ėmėsi žymiausi aplink šį žanrą besisukantys vardai, pvz., IJO, Grad_U, Girių Dvasios ir kt. Ir jei tai nėra jūsų puodelis kanapių arbatos, iš šių septynių kūrinių bent jau susidėsite žemėlapį ir atsirinksite favoritus naujoms paieškoms. Antroji rinkinio dalis, bent jau man, buvo šiek tiek įdomesnė, nes jame šokama į hiphopo upę, kurioje pagaliau išgirsti kažką tautiškai įdomaus. Kasetos sudėlioti ritmai ar dėl smagumo, ar dėl išsilavinimo stokos vis priminė ne taip seniai pasirodžiusius Madlib rinkinius ir įrodė, kad taip, galima Lietuvoje įdomiai kurti hiphopo muziką. Ne ką kolegai nusileidžia ir Genn Bo, nusprendęs drąsiai eksperimentuoti su tempais ir pasikviesti andergraundo legendą Direktorių, kuris savo žodinėmis konstrukcijomis nepabijojo mesti iššūkio Mesijui. Vienintelis trūkumas, ir net ne trūkumas, o erzelis ima dėl sempluotų rusiškų kūrinių ištraukų, kurios skamba, pripažinkime, ne laiku. Tačiau net ir su šiuo trūkumu „Dubartis“ skamba giliai, plačiai ir yra verta pažinti. Su tokia dubartimi ir dabartis šviesesnė rodos.

75/100 („Bandcamp“)

KEDROSTUBURAS

NUX LUX

Self-released

Net ir keliais žodžiais sunku nusakyti, kas skamba ketverto „Kedrostuburas“ naujajame albume „Nux Lux“. Manau, kad tai sektųsi lygiai taip pat, kaip sėkmingai bandyti paaiškinti, ką reiškia grupės pavadinimas, tačiau net ir šis konfūzas gali būti jums įveikiamas, jei nesitikėsite nieko. Arba visko. Kaip jums patogiau, nes „Kedrostuburo“ dainos susipina begaliniame artroko, repo, džiazo, postpanko ir fanko sukūryje, kuriame juos sugauti gali nebent I.V.T.K.Y.G.Y.G. ar koks Frankas Zappa. O tas sūkurys yra tikrai nemažas: grupė ne tik nusprendžia nemadingai pasiūlyti klausytojams visą valandą savosios muzikos, bet ir pristatyti ją lyg nenuspėjamą atrakcioną, kuriame, rodos, ne viskas turi prasmę, logiką ar paklūsta fizikos dėsniams. „Nux Lux“ klausytojų ausys 100 proc. turi būti atviros – tempo, akordų, minčių, tekstų šuoliams ar šuoliams, kai bandysite koncerto metu pataikyti į taktą. Bėda ta, kad kartais viso šio balagano būna šiek tiek per daug, jau norisi vietoj kvapą gniaužiančių amerikietiškų kalnelių pasirinkti saugius pasiplaukiojimus valtele ar tiesiog pasakyti: „Stop, chebra, trumpam pakvėpuojame, nusiraminame, nes dėdę ištiks infarktas.“ O jei rimtai, entuziazmo kupinas stilių mišinys rodo, kad „Kedrostuburas“ turi savyje daug kūrybinės energijos, kuri, kai paklus aiškesnei struktūrai, duos sultingesnių vaisių. Tačiau net ir dabar šis tarp kvailiojimo ir profesionalumo strikinėjantis skambesys gali suteikti malonumo. Gal iki super duper liuks šiek tiek pritrūko, bet tikrai gerai.

77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Youtube“, „Pakartot“)

TEATRE

PRIEŠISTORĖ

Self-released

Jau antras šiais metais pasirodęs atlikėjo Teatre įrašas parodo, kad į šį jaunuolį verta atkreipti dėmesį, kad jis turi galimybių žengti toliau nei daugeliu atvejų mūsų darže liekantys elektronikos kūrėjai ir kad šiaip... teatre visai smagu. Visgi „Priešistorė“ daugeliu elementų ryškiai skiriasi nuo metų pradžioje išleisto EP „Vociferate“, ir kaip jau išsyk sufleruoja ilgagrojo pavadinimas. Šis LP – tai priešistorė, sujungianti gausybę Viktoro Urbaičio įtakų, įkvėpimų, muzikinių šuolių ir persivertimų. Todėl nenuostabu, kad, be griežtos industrinės technomuzikos, čia nuskamba ir IDM, ir synthwave, ir net muzika, kuri puikiai tiktų tame pačiame teatre kaip garso takelis spektakliui. Spektras nemažas, kaip ir albumo svoris, todėl „Priešistorė“ skamba labiau kaip bestų rinkinys ar unreleased trackų popuri, skirta ne patraukti koncepcija ar emocija, o labiau atspindėti, kas buvo įdomu, traukė, tačiau dabar gal net prarado savo aktualumą ir turi daugiau nostalgišką vertę. Smagu, kad kūrėjas taip atsiskaito ir su savimi, ir su mumis, tačiau kyla klausimas, ar tam reikia skirti tiek dėmesio. Aš manau, kad taip, nes net ir šiokioje tokioje netvarkoje galima rasti įdomių sprendimų ir žavinčių elementų; Teatre yra pakankamai talentingas, kad galėtų išplėsti savo kūrybos spektrą ir pabandyti tai viena, tai kita. Ir nors albumas labiau skamba kaip dovana sau, žmogui, besidominčiam Viktoro kūryba ir keliu, kaip jis tapo toks, koks yra, „Priešistorė“ dar labiau pagilins susidomėjimą šiuo muzikantu. Kartais tokie atsiskaitymai labai padeda, nuo jų galima lengviau atsispirti ir pradėti naują nuotaikingą kelionę.

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

AKLI

REFLEKSIJA

Half-Delay

Vos prieš metus savo debiutinį albumą išleidę „Akli“ sukėlė nemažą furorą tarp žmonių, kurie domisi muzika, ir tapo naujo, šviežio vėjo pūtikais šiek tiek savyje užsimėgavusioje lietuviškai miesčioniškos muzikos scenoje. Metai prabėgo – ir, štai, naujas albumas. Klausyti baisu? Baisu, antro albumo prakeiksmas lyg Damoklo kardas švytuoja visos perklausos metu, tačiau džiugu, kad visgi nenusileidžia ir ausų nenukerta. Ir nors „Refleksijos“ efektas ne toks aštrus kaip „Taikos“, reikia turėti omeny, kokį bagažą „Refleksija“ tempia. Pirmiausia, reikia pasakyti, kad „Akli“ tolsta nuo postpanko ir vis labiau atranda save industriniame bei alternatyviajame roke. Apskritai, 10-ojo dešimtmečio agresijos aidų girdėti nemažai ir nors atrodo, kad bumbsinti bosą grupė galėjo dar ilgai, smagu, kad ieško, kad randa, kad nestovi vietoje. Šie pokyčiai ir vis labiau dominuojantis whatever-core‘inis vokalas sukuria dar sunkesnę, dar depresyvesnę, dar purvinesnę atmosferą, kuri nors kartais šiek tiek per daug dominuoja, visgi išlaiko vientisą veidą. Vientisą tamsų veidą. Niekada negalvojau, kad tai pasakysiu, bet norisi šiek tiek pozityvumo. Jei ne pozityvumo, tai įvairumo, spalvingumo. Dabar spalviniame spektre dominuoja juoda, pilka ir balta, ir 50 šio trejeto atspalvių, o taip norėtųsi kokios... raudonos. O jei rimtai, „Akli“ per šiuos metus nestovėjo apakę nuo sėkmės ir nebandė aklai pakartoti debiuto pasisekimo. Atradę kelią jie juo intensyviai nuskubėjo, kaupdami ir transliuodami visus negatyvius dalykus, kurių nepagailėjo pandemija. Visgi ne viskas šiame pasaulyje yra juoda ir balta, todėl linkiu atrasti dar daugiau spalvų. Kad ir... raudoną.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Youtube“)

EGOMAŠINA

ATAKA (Self-released)

Dar viena gitarų grupė, lygiai prieš metus išleidusi sėkmingą albumą ir nusprendusi nieko nelaukti, o kalti geležį, kol karšta. Juk jeigu jau radai sėkmės receptą, kodėl gi jos neišnaudojus 100 proc. Taip „Egomašina“ ir padarė. Pasunkinusi ir pagreitinusi savo skambesį ji pasileido šuoliais per dainas ir surengė tokią ataką, kad naujojo albumo pavadinimas vargu ar galėjo būti tikslesnis. Gitaros aštrios, vokalai tylūs, energija taškos, ir gyvai tikriausiai nieko geriau klausyti ir neįmanoma. Visgi įraše nuolatinis atakavimas atbukina, atšipina ir atkala, todėl nori nenori, tiksliau, labai nori sulaukti kokios nors pauzės, kokio nors perekūro ar ko nors kito tave pastabdančio, kol galiausiai netapai abejinga daržove. Nors albumo energingumas, tempas ir intensyvumas kabina, bijau, kad dėl to buvo prarastos subtilios detalės ir melodinės struktūros. Dabar žadamas nesustabdomas vakarėlis, tačiau net jo metu būna pakilimų ir nusileidimų, galų gale – tualeto pertraukėlių. Iš kitos pusės, akivaizdu, kad „Egomašina“ nori išbombarduoti viską, ištransliuoti susikaupusią energiją, išsisunkti patys kaip citrinos, nes pandeminis ramybės laikotarpis užkniso juodai. Jei energijos perteklius vargina ir jus, tuomet „Ataka“ tiks ir patiks, tačiau man šis darbas labiau skamba lyg antroji „Spąstų“ dalis, pasakojanti, kas nutinka išsilaisvinus iš spąstų ir truputį pametus nuo tos laisvės galvą. Todėl ir kūriniai iš dalies vienodėja, susijungia į vientisą... ataką, kuri kartais neša, o kartais ir vargina. Dabar gal reikėtų šiek tiek stabdžių, apsidairymo ir pamąstymo, ką toliau daryti.

76/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Youtube“, „Soundcloud“)

ANAPILIN

DEZINTEGRACIJA

Kauniečių black metal kolektyvo pilnametražis albumas yra puikus debiuto pavyzdys, kai į darbą norima sudėti daug daug ir nors, rodos, procesą pavyksta suvaldyti, beklausant susidaro įspūdis, kad į nugarą grėsmingai kvėpuoja pavadinime įvardyta dezintegracija. Ko ko iš šito albumo neatimsi, tai didelio noro ir entuziazmo, su kuriuo „anapiliečiai“ groja savo juodmetalį; akivaizdu, kad šiame žanre jie gyvena, juo mėgaujasi ir jį myli, jei tikslu taip įvardyti. Tą pačią akimirką smagu, kad jie juo neapsiriboja, nes, be tradicinio skambesio, staiga išgirsti groove metal, folk metal, noise ir t.t. detalių. Problema tik ta, kad per visas šias įtakas, visus šiuos bandymus, visą šį entuziazmą sunkoka darosi perskaityti, ką gi iš esmės nori „Anapilin“ pasakyti, lyg žinotų, kaip, bet iki galo nežinotų, ką, lyg mes taip ir neišvystame grupės tikrojo veido, neišgirstame jos tikrinio skambesio. O jo nesant, albumas virsta garsiniu kortų nameliu, kuriam kyla pavojus nuo vėjo papūtimo ar grojimo klaidos sugriūti. Be to, koją kiša ir vientisumo nebuvimas, kuris yra nulemtas jau minėtos – iki galo nesuformuluotos koncepcijos – problemos. Tačiau iš esmės „Dezintegracijos“ klausyti malonu: pirmiausia, tai yra šiuolaikiškas albumas, kurį būtų galima kaltinti madų sekimu, tačiau jau geriau taip, negu džyrinti gitaras, remiantis surūdijusiais trafaretais, kuriuos kažkas vadina true metalu. Deja, taip nėra ir visi tikrojo skambesio gerbėjai galiausiai nuplinka, užsiaugina pilvus ir virsta dėdžiais. Progresas visada duoda naudos, ją jis atneš ir Anapilin. Žingsnis po žingsnio iš dezintegracijos bus pereita į puikų konstruktyvizmą.

74/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Youtube“)

CHANCE THE RAPPER

THE BIG DAY

Self-released

Nuo 2012–2013 m. tris išgirtus mixtape'us išleidęs ir vienu inovatyviausių reperių vadinamas Chance The Rapper tik dabar išleidžia savo debiutinį albumą (nors skirtumo tarp mixtape'o ir albumo iš esmės jau niekas ir nebesupranta) ir tikrai nėra jam dėl ko pavydėti. Tokio spaudimo jau senokai niekas nebuvo patyręs, o ir vargu ar buvo įmanoma pateisinti visus lūkesčius (vis dažniau pasitaikanti praktika išleisti albumą tiesiog iš niekur, be išankstinio pranešimo skamba vis logiškiau ir logiškiau).  Kritikos „The Big Day“ sulaukė, tačiau, mano nuomone, visa tai įvyko, nes daug kas tikėjosi vos ne antrojo Jėzaus prisikėlimo. O tai, kaip žinome, yra neįmanoma.

Tuo tarpu aš išgirdau bene energingiausią šios vasaros darbą, kurio tematika (Chance The Rapper vestuvės) – daug originalesnė nei 90 proc. repo įrašų. Pripažinsiu, kad jo ankstesni mixtape'ai vis man skambėdavo pro šalį, tačiau tikiu, kad šis darbas mane paragins grįžti prie jų ir paieškoti to, ko galbūt neradau. Nuo pat pirmojo „All Day Long“ Chance'as duoda aukštą natą, kuri suteikia taip reikalingo gryno oro vis labiau banalėjančioje medijoje. Ir nors trukmės egzamino iki galo „The Big Day“ gal ir neišlaiko (vis dėlto 22 dainos yra tikrai per daug – didesnė kūrinių atranka būtų labai padėjusi), klausytis šio labai gyvybingo, optimistinio ir šviesaus darbo tiesiog yra smagu. Nepaisant akivaizdžių albumo duobių, tokie kūriniai kaip „Do You Remeber“, „Roo“ ar „Let's Go On The Run“ patvirtina nuomonę, kad Chance'as ne be reikalo giriamas, juo sekama ir visi su juo nori bendradarbiauti. Juk ne kasdien atsiranda reperis, ne dalyvaujantis vakarėlyje, o jam vadovaujantis, ne pataikaujantis skoniui, o jį formuojantis. Ir dar be kvailų skandalų.

80/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

FREE FINGA

PRALEISTI SKAMBUČIAI

Self-released

Ateina toks laikas, kai tu jautiesi per senas vienokiai ar kitokiai muzikai. Taip aš jaučiuosi su Free Finga, kurio idėjos, tikslas ir netgi priemonės turėtų įtikinti, kad tai, ką jis daro, – nauja srovė šalies muzikiniame gyvenime. Vis dėlto, kad ir kiek klausyčiausi „Praleistų skambučių“, jie manęs nekabina, ir viskas. Ilgai ieškojęs atsakymo bei susumavęs visus „už“ ir „prieš“, galiu pasakyti bent man didžiausią Free Finga problemą – gebėjimas skolintis, jungti, būti įkvėptam ar net kartais kopijuoti vakarietiškas madas, deja, palieka adaptacijos įspūdį, kurioje nėra kažko savo, kažko unikalaus. Ir nors Free Finga muzikos nereikėtų vadinti vien tik „copy paste“, didžiulis noras padaryti taip, kaip ten, pakiša koją. Aišku, nepadeda ir tai, kad jau esu ne to amžiaus, jog mane labai kabintų tekstų aktualijos, o kartais perdėm kišami anglicizmai lyg ir nieko neduoda, tačiau iš esmės „Praleisti skambučiai“ yra atspindys užsienio grojaraščių, kurie irgi, deja, parodo pasaulinės populiariosios muzikos skurdą.

Pats Free Finga trapo muziką yra pavadinęs naujuoju pankroku, tačiau jeigu iš amato pusės tam būtų galima pritarti, iš idėjinės pusės trapas pankrokui niekada neprilygs. Nes svarbiausia yra idėja... Ji atperka mintį, kad muzika gali būti paprasta, kad dainuoti gali iš esmės bet kas, kad tekstai nebūtina turi būti poezijos šedevrai. Žinant, kad Free Finga savo erudicija yra virš to, aš nuoširdžiai manau, kad galiu reikalauti iš jo daugiau nei iš kito eilinio Lietuvos reperio. O dabar  lieka tik įspūdis, kad tai labai kokybiškas, profesionalus fasadas su šiuolaikiška Jūratės ir Kastyčio istorijos variacija, po kuria nedaug kas slypi. O po albumo perklausų iš galvos neišeina Shaggy gabalas „It Wasn‘t Me“.

67/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 

KERDROSTUBURAS

DEL

Self-released

Praėjusių metų muzikinio konkurso „Novus“ nugalėtojai, net ir plaukiodami toje pačioje kūrybinėje kūdroje, kaip ir daugelis jų vienmečių, vis dėlto sugeba, pasitelkę mažutėles smulkmenas, išsiskirti iš kitų pozityvukų būrio. Apie asmeninį persisotinimą madinguoju goodvibes'ų rokenrolu (kuris, neduok Dieve, taps naująja dainuojamąja poezija) jau esu kalbėjęs, tad išgirdęs dar vieną tą pačia srove plaukiančią grupę ne itin nudžiugau. Klišes žinote, todėl nesikartosiu, tačiau „Kedrostuburas“, kad ir kaip būtų keista, iš jų kažkaip instinktyviai bent jau bando vaduotis.

Pirmiausia į ausis krenta visiškas minimalizmas, artėjantis prie kiemiško primityvumo, kurio fone stipriai nuskamba saksofonas, tampantis man svarbesnis net už vokalą. Būtent šis elementas staiga suteikia albumui unikalumo, o klausytojui – papildomos perspektyvos. Tuomet jau tampa nesvarbu, kad tekstuose aš girdžiu ir „Arklio Galią“, ir „Šventinį Bankucheną“ ir tą patį „Garbanotą“, kurio „gėlėta suknia“ albume gauna sesę dvynę – „plevenančią striukę“. Galiausiai visi šie naiviai „tongue in cheek“ padainavimai ir parepavimai yra apsupami tingia, vasariška atmosfera, niekur neskubančiu tempu ir vėlgi goodvibes'ais (nors iš kitos pusės gal reikia tik džiaugtis, kad jaunajai kartai gyvenimas toks gražus). Viską susumavus, reikia pripažinti, kad kol kas „Kedrostuburas“ yra „vienas iš“ ir jam reikės įnirtingiau pakovoti po saule, kur tokią muziką kuriantiems darosi vis ankščiau. Tačiau jeigu esate kur pievoje ar griaužiate smilgą po ąžuolu, iš kolonėlės skambantys „Kedrostuburo“ garsai suteiks tinkamą foną.  

71/100 („Spotify“, „Pakartot“)

BATUSHKA

HOSPODI

Metal Blade Records

BATUSHKA

PANICHIDA

„Sphieratz Productions“

Praėjusių metų pabaigoje  į viešumą išlindęs skandalas juodmetalio scenoje tarp dviejų pagrindinių lenkų grupės „Batushka“ narių šią vasarą po teismų, kaltinimų ir grasinimų buvo vainikuotas dviem antraisiais grupės (ar grupių) albumais, kurių egzistavimas – tikras autorių teisių ir intelektinės nuosavybės bespridielas. Jei nežinote, kas ir kaip: esmė tokia, kad grupės Kanapinis (nors vardai žinomi, pamačius atlikėjus pravardės pačios lipo) praėjusių metų gale viešai pareiškė, kad „Batushka“ yra jo kūrybinis projektas, kurį pavogė buvęs kolega Lašininis, nes Kanapinis nepasidavė spaudimui leisti albumą. Lašininis tvirtino, kad jis sumokėjo tiek už debiutinio albumo įrašus, tiek už muzikantus, tiek ir už juodas drobules, esą projektas priklauso jam, o Kanapinis į jį net rimtai nežiūrėjo. Paskui vyko mano minėtasis bespridielas, ir štai: Kanapinio „Panichida“ ir Lašininio „Hospodi“.

Tiesą sakant, atmetus visus ginčus, grupei teko nelengvas uždavinys – ką daryti po labai sėkmingo debiuto „Litourgiya“, nes iš esmės „Batushkos“ triukas panaudoti stačiatikių giesmes tempia tik vienam įrašui. Su panašia problema susidūrusi „Zeal & Ardor“ išsisuko labai sėkmingai: jie šiek tiek atitolo nuo gospelų, tačiau jų neatsisakė galutinai, ir taip patobulėjo. „Hospodi“ nuo tamsios pirmojo albumo atmosferos nutolo labai stipriai: choro balsai liko tik kaip beveik nereikalingas elementas, muzika palengvėjo ir virto sunkiu rokenrolu. Pagal Lašininio „Batushką“ dabar galima siūbuoti...

Kanapinio „Batushka“ tapo dar sunkesnė, dar rimtesnė, dar tamsesnė, nors įrašas akivaizdžiai skurdesnis (trūksta Lašininio pinigų), todėl „Panichida“ skamba šiek tiek kaip DIY projektas, garso kokybės prasme nusileidžiantis „Litourgiyai“. Štai tokia situacija ir, rodos, Kanapinio ir Lašininio ginčas taip lengvai nesibaigs. Gal iš tikrųjų reikėtų kokią bobą padegti – gal padės.

„Hospodi“ 60/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

„Panichida“ 73/100 („Bandcamp“)

FELICIA ATKINSON

THE FLOWER AND THE VESSEL

Shelter Press

Prancūzų menininkės Felicios Atkinson garsinis opusas, rodos, turi visas eksperimentiniam snobizmui būdingas savybes: abstraktumą, muzikinę antikonstrukciją, šnabždesius ir galiausiai „Sunn O)))“ narį, tačiau iš viso to sukuria dėmesį išlaikantį darbą, kuriame gali išgirsti ar bent pajusti tas temas, kurias kūrėja siekė atskleisti. Materialiai, jei galima taip sakyti, albumą paimti yra sunku, jame nėra nieko tiesioginio, tai daugiau nuojautų rinkinys, ne be reikalo ir pati F.Atkinson jį apibūdino kaip darbą „ne apie nėštumą, bet sukurtą nėštumo metu“. Todėl daugiausia viešbučio kambariuose turo metu kurtas „The Flower And The Vessel“ (labai tikslus pavadinimas) šiek tiek trikdo: jis yra intymus, iš dalies nejaukus ir tikrai keliantis nerimą.

Pati kūrėja sako, kad albumo įrašų kambariuose metu savęs klausė: „Kas aš tokia? Kaip aš galiu bendrauti su pasauliu“, ir šis vidinis F.Atkinson sutrikimas ir nerimas stipriai jaučiamas. Jos garsiniai konstruktai, nors ir ne intensyviai, tačiau vis tiek palieka savotišką svetimumo jausmą, lyg albumu būtų bandoma kažkur grįžti ar rasti savo vietą, o tokį įspūdį dar sutvirtina draiskanoti tekstai (tai interviu, tai poezijos kūriniai), skaitomi tiek anglų, tiek prancūzų kalba, kuriuos, be abejo, sunku suprasti, nes atlikėja juos daugiau iškvėpuoja, nei rišliai perskaito. Iš vienos pusės gal visa tai ir yra šiek tiek snobiška ir netgi  stereotipiška (ypač pašiepiant, kas yra tikras menas), tačiau F.Atkinson, mano manymu, sėkmingai pasiekia užsibrėžtus tikslus. Tai nėra įrašas laisvalaikiui ar klausymui automobilyje, tai nėra darbas, kuriuo galėtum dalytis su draugais. Tačiau galbūt pabuvę vieni su „The Flower Abd The Vessel“ užduosite ir sau svarbių klausimų.

85/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)