Ar įmanoma kurti teatrą šalyje, kurioje minties laisvės nėra? Į šį klausimą atsakymo ieško jaunosios kartos Baltarusijos režisierius Aliaksei Paluyan, savo kailiu patyręs baltarusių protestų įkarštį. Asmeninę bei savo draugų aktorių patirtį įamžinęs dokumentiniame filme „Drąsa“, šiandieninės Baltarusijos gyvenimą patyrinėti žiūrovus jis kviečia menininkų akimis.
Prieš pat filmo premjerą Lietuvoje A. Paluyan pasakoja apie tai, kaip menininkams sekasi kurti režimo sąlygomis, bei su kokiais žmogaus teisių apribojimais šiuo metu susiduria baltarusiai. Filmą bus galima išvysti „Nepatogaus kino“ kartu su Europos Parlamento biuro Lietuvoje pristatomoje festivalio programoje, skirtoje Sacharovo premijai paminėti.
– Dokumentinė kino juosta „Drąsa“ – pirmasis jūsų ilgo metro filmas. Kaip jaučiatės po premjeros?
– Labai keistai. Sprendimas kurti filmą apie Baltarusijos režimą turi savo kainą. Dėl to jausmai yra daugiaprasmiai. Viena vertus, euforija ir pasididžiavimas, kad turėjau galimybę istorinį momentą stebėti kaip kino kūrėjas, savo protagonistų akimis. Kita vertus, tai buvo labai sunkūs metai: praradau namus, negaliu grįžti į savo šalį.
Filmo „Drąsa“ stop kadras
Filmo pirminė idėja buvo kalbėti apie menininko rolę visuomenėje, apie naująją baltarusių kartą ir patyrinėti, ar įmanoma būti laisvu kūrėju režimo sąlygomis. Filmavimams prasidėjus nujautėme artėjančias permainas, tačiau nežinojome, jog jau 2020-aisiais įvyks masiniai protestai. Jiems prasidėjus supratau, kad ėmiausi labai svarbios temos. Nežinau, kodėl manęs nesuėmė – man labai pasisekė. 2020-ųjų rugsėjį nusprendžiau visą filmuotą medžiagą perkelti į saugią vietą, todėl išskridau į Vokietiją. Dabar čia ir gyvenu.
Tai buvo labai sunkūs metai: praradau namus, negaliu grįžti į savo šalį.
Kuomet 1994-aisiais Lukašenka atėjo kaip jaunas populistas, Baltarusijos šviesuomenė priėmė jį, leido jam laimėti. Tai buvo visko pradžia. Mūsų tėvų karta buvo labai naivi. Lietuvoje žmonės kovojo už savo nepriklausomybę, o baltarusiai – ne. Jiems atrodė, kad yra nepriklausomi, nors taip ir nebuvo. Dabar baltarusiai bando priešintis taikiais būdais: tam reikia turėti drąsos. Daug žmonių pernai nukentėjo. Iš kitos pusės, suprantu, kad to negana.
– Demokratinėje šalyje taikos sąlygomis menininkai dažnu atveju yra labiausiai apolitiška visuomenės grupė. Tačiau kylant neramumams šalies viduje, valdžiai ribojant žmonių teises, kūrėjai kone pirmieji atsiduria juoduosiuose režimo sąrašuose dėl aktyvizmo. Kokia šiuo metu menininkų padėtis Baltarusijoje?
– Jūs labai teisingai pastebėjote. Menininkai yra tie žmonės, kurie signalizuoja, kuomet visuomenėje kažkas negerai. Tai ir yra pagrindinė menininko pareiga. Iš istorijos žinome, jog visi karaliai bei lordai rūmuose turėdavo savo teatrą. Teatras – visuomenės veidrodis, tad stebėdami teatro vaidinimus valdovai suprasdavo žmonių problemas.
Filmo „Drąsa“ stop kadras
Mano filmo protagonistų, „Baltarusijos laisvojo teatro“ trupės aktorių, režisierius Nikolajus Chalezinas daugiau nei dešimtmetį pabėgėlio statusu gyvena Anglijoje. Visą šį laiką spektaklius su savo trupe jis kuria nuotoliniu būdu, repeticijas stebėdamas bei nurodymus duodamas per nedidelį kompiuterį. Nėra paprasta, kuomet negali būti su savo trupe, bet toks metodas irgi veikia. Tai meno galia. Jei turi ką pasakyti – rasi kaip, o kai neturi, nepadės nei pinigai, nei priemonės.
Man yra 32-eji. Beveik visi jauni mano kartos kūrėjai jau užsienyje. Jie prarado viltį, jog Baltarusijoje kažkas keisis. Tai didelė trauma visai tautai. Likusieji šalyje balansuoja ant areštavimo ribos, gyvena nuolatinėje baimėje. Baltarusijos menininkai šiuo metu gyvena labai sudėtingomis sąlygomis. Nenorintys tylėti išvyksta iš šalies arba keliauja į juodąjį sąrašą. Filmo herojai Marina ir Denis kartą buvo areštuoti koncertuojantys su savo grupe kartu su septyniasdešimties žmonių publika. Kalėjime jie praleido penkiolika dienų. Po šio įvykio Marina emigravo. Žinoma, ne visi Baltarusijos menininkai įsitraukę į politiką. Tačiau daugelis per kūrybą išreiškia savo poziciją prieš smurtą.
– Lietuvoje politinės priespaudos metu buvo populiarus metaforinis teatras, roko muzika. Koks menas dabar mėgstamas Baltarusijoje?
Filmo „Drąsa“ stop kadras
– Gana populiarios satyrinės, humoristinės, režimą kritikuojančios dainos. Pavyzdžiui, pankroko grupė „RSP“. Šitoje dramatiškoje situacijoje humoras padeda. Jis duoda vilties ir energijos. Kalbant apie Baltarusijos kultūrą visuomet pabrėžiu, kad pirmiausia reikia prisiminti mūsų stiprią literatūrą. Prieš penkerius metus rašytojai Svetlanai Aleksijevič buvo įteikta Nobelio literatūros premija už prozą. Ji nuostabi. Mano nuomone, viena svarbiausių rašytojų visoje Rytų Europoje.
– Kaip apibūdintumėte jaunosios kartos baltarusių mentalitetą?
Kuomet 1994-aisiais Lukašenka atėjo kaip jaunas populistas, Baltarusijos šviesuomenė priėmė jį, leido jam laimėti.
– Būtent jauni žmonės daugiausia ir dalyvauja gatvės protestuose. Aš pats nematau jokio skirtumo tarp Vokietijos ir Baltarusijos jaunųjų kartų. Tie patys europiečiai. Baltarusiai jau pavargo būti tarp Rytų ir Vakarų. Jie nori būti neutralūs. Turėti žmogaus teises, normalius rinkimus. Kas mes esame ir ko mums reikia, geriau suprasime ateityje. Jei laimėtume per kelias savaites, gal taip ir nesužinotume, kas mes.
– Papasakokit apie žmogaus teisių padėtį Baltarusijoje.
– Baltarusija yra vienintelė Europos šalis, kurioje vis dar egzistuoja mirties bausmė. Tai jau daug pasako. Taip pat draudžiama viešose vietose buriuotis daugiau nei trims žmonėms: tai gali būti palaikyta protestu, už kurį gresia areštas. 2017-aisiais buvo sugalvotas naujas įstatymas: žmonės, neturintys darbo, privalo mokėti specialius mokesčius. Dėl to kilo didelė protesto banga. Valdžios organams reikia tokių taisyklių, kad jaustųsi saugiau. Civilizuotose šalyse piliečiams įprasta išeiti į gatves, kuomet jie nesutinka su tuo, kas vyksta šalyje. Tačiau Baltarusijoje tai jau yra drąsos apraiška. Baltarusija taip pat turi didelę socialinę problemą dėl smurto šeimoje. Nėra jokios moterų apsaugos, baudžiančio įstatymo.
– Kokia pagalba jūsų šaliai reikalinga iš tarptautinės bendruomenės?
– Tarptautinė bendruomenė turėtų daryti politinį spaudimą Lukašenkai, kad jo veiksmai jam labai brangiai kainuotų. Lukašenka įspraustas į kampą. Jis tą žino, todėl tikrai nesės prie diskusijų stalo su politikais. Man neramu, kad pasaulis greitai pamirš šitą krizę. Didelė dalis baltarusių jaučiasi visiškai vieni. Žmonės patenka į kalėjimą dešimčiai ar daugiau metų. Jie visi – sistemos įkaitai, laukiantys pagalbos. Dabar ne laikas būti neutraliu. Laikas pasirinkti pusę: žudikų arba žmonių.
