Stebuklo įvaizdį mėgsta ir kiti kūrėjai, juos vaizduojant ypač parankus kinas, deja, šiandien jau tapęs pigių stebuklų industrija. Bet, kaip ir literatūroje, taip ir kine gerą kūrinį kartais galima atskirti pagal autoriaus gebėjimą panaudoti stebuklų alegorinę galią. Viena tokių kūrėjų – italų režisierė Alice Rohrwacher (gim. 1981). "Stebuklai" – būtent taip vadinasi Alice Rohrwacher antrasis filmas, o šiemet ji dar toliau žengė į šią teritoriją su festivaliuose puikiai įvertinta juosta "Laimingasis Ladzaras". "Scanoramoje" pristatytas ir dabar Lietuvos kino teatruose rodomas italų režisierės darbas yra vienas geriausių šių metų filmų.
16 mm kino juostoje įrėminta istorija pasakoja apie vaikiną Ladzarą (akt. Adriano Tardiolo), gyvenantį nedidelėje kaimo bendruomenėje Italijos kalnuose. Nors veiksmas vyksta XX a. antroje pusėje, gyvenimas čia labai primityvus, primenantis viduramžius, už duonos kąsnį valstiečiai dirba vietinės markizės tabako laukuose. Geraširdis ir visuomet šviesaus veido Ladzaras atlieka ne tik savo, bet ir daugelio kitų darbus, daro tai nė kiek nedvejodamas ir jaučiasi laimingas. Su juo susidraugauja maištaujantis markizės sūnus, kuris suorganizuoja savo paties pagrobimą. Ladzaras papuola į ekstremalią situaciją, bet tolimesnių įvykių būtų geriau neatskleisti.
Siužetas įgauna staigų posūkį, po kurio veiksmas peršoka kažkiek dešimtmečių į priekį ir persikelia į didmiestį. Ne be stebuklų Ladzaras išlieka toks, koks buvo, po to matome jį jau ne kaip naivų, visų apgaudinėjamą valstietį, bet kone biblinį personažą – Lozorių. Tiesa, reikėtų paminėti, kad biblinei vardo asociacijai nesuteikiama daug svorio, o "laimingasis Ladzaras" yra ir posakis Italijoje, naudojamas apibūdinant kažką neturtingą, galbūt benamį ar vargšą, bet vis tiek besijaučiantį laimingą.
Režisierės, Kanų kino festivalyje apdovanotos už geriausią scenarijų, pradinis istorijos šaltinis buvo perskaityta informacinė žinutė laikraštyje apie viename Italijos regione iki šių dienų išlikusios feodalinės santvarkos likučius, kur į savo tabako verslą kaimiečius įtraukė apsišaukėlė markizė. Naujiena, kad XX a. viduryje Europos žmonės dar gali būti taip išnaudojami, buvo tokia neįtikėtina, kad ilgai nepaleido režisierės.
"Laimingasis Ladzaras" labai realistiškas, bet kartu ir universalus filmas, vaizduojami įvykiai galėtų vykti bet kurioje pasaulio šalyje. Veiksmo laikas sąmoningai pateiktas taip, kad jį apibrėžti būtų sunku: feodalinė santvarka, kuri egzistuoja XX a. ir dabartis, kuri turi distopinių ar net apokaliptinį savybių. Pasak A.Rohrwacher, jos žvilgsnį formavo tai, kad ji užaugo šalyje, kur "laikotarpių seka niekada nebuvo linijinė", kur praeitis ir ateitis koegzistuoja viename laike (pvz., modernius statinius galima išvysti šalia romėnų architektūros).
Jis žino, kas bus toliau, koks bus kitas veiksmas, veiksmų padariniai, bet tai niekaip nepakeičia jo pasirinkimų.
Kai kurie kritikai pastebėjo, kad šis filmas ir jo pagrindinis veikėjas artimas italų alegorinio kino kūrėjo, neseniai mirusio klasiko Ermanno Olmi darbams, pati režisierė pripažįsta patyrusi didelį jų poveikį. "Laimingajame Ladzare" vaidina daug neprofesionalių aktorių, daug scenų atvirame lauke, gamtoje. Į neorealistinį, kartais beveik dokumentinį filmo peizažą staiga įsiterpia stebuklingi motyvai. Filmas, kurio pirma pusė idealiai tinka socialinei ar politinei žinutei perduoti (socialinė nelygybė, vargšų išnaudojimas ir t.t.) netikėtai atlieka logikos šuolį į kur kas gilesnius ir ne taip lengvai įvardijamus sluoksnius, kurie pradinio – politinio – potencialo neužgožia, o veikiau subtiliai jį papildo. Tai siurrealistinis posūkis, kurio filmas nesiima niekaip aiškinti, o žiūrovas paliekamas kartu su savo nuostaba. Su nuostaba reaguoja ir antraplaniai filmo veikėjai, bet tik akimirką, nes jie nuolatos suka galvą dėl "rimtesnių" dalykų, tokių, kaip kasdienis išgyvenimas. Progos sustoti ir pareflektuoti ar atmesti netinkamą logiką neturi ir žiūrovas, nejučia dėl to atliekantis "netikėjimo sustabdymu" vadinamą veiksmą (atsisako alogiškų įvykių kritinio vertinimo).
Ladzaras yra neįprastas veikėjas ne tik savo nuolankumu ir besąlygišku gėriu, bet ir todėl, kad jis išlieka nepakitęs nuo pradžių iki galo. Jis nekinta ne tik fiziškai (nors ir prabėga daug metų), jis išlieka vienodai tyras ir geras, kad ir kas jam nutiktų. Kine esame įpratę matyti veikėjus, kurie pereina tam tikrus pokyčius, filmas rodo jų evoliuciją, Ladzaro charakterio evoliucijos nėra. Aptarimo verta ir viena paskutinių scenų – Ladzaro veidu nubėgusi ašara, kuri gali reikšti, kad jis nėra visada laimingas, kad filmo pavadinimas yra daugiau idėja, o ne faktas. Bet tai reiškia ir kad jis žino, kas bus toliau, koks bus kitas veiksmas, veiksmų padariniai, bet tai niekaip nepakeičia jo pasirinkimų.
Režisierė perteikia Ladzaro santykį su gyvenimu taip, kaip jis mato gyvenimą, bet tai daro ne jo, o mūsų, jį stebinčių pašaliečių, akimis. Pasak jos, filmas "yra apie mūsų sugebėjimą pamatyti tokius žmones, kaip Ladzarą". Pavaizduoti, nevertinant ir neteisiant, tokį – tyrą ir nepavaldų laikui – gėrį yra nelengva užduotis, bet tai sąlyga, kurios iki galo laikosi režisierė.
Kita vertus, daug ką lemia mūsų apsibrėžtas tikėjimas tuo, ką laikome realiais ir ką fantastiniais, neįmanomais dalykais. Nors kartais pakanka kokio nedidelio ženklo arba net naujienos laikraštyje, kad mūsų žinojimas susvyruotų.
