Su šia klasikinio šokio pedagoge kalbėjomės prieš jos kolektyvo pasirodymą festivalyje "Operetė Kauno pilyje". Svečiai parengė specialią savo teatro repertuaro populiariausių baleto spektaklių fragmentų programą.
Kaune A.Asylmuratova lankėsi jau antrą kartą. Pirmą kartą viešėjo prieš penkiolika metų, taip pat su auklėtiniais, tuomet būdama prestižinės Sankt Peterburgo A.Vaganovos baleto akademijos rektore. Šią akademiją baigė jos mama, ji pati, o vėliau ir dukra. Baletą šoko ir jos seneliai, tad jis – jos kraujyje.
Kaunas nuo paskutinio vizito, viešnios manymu, labai pasikeitęs. "Visų pirma, tada buvo šilčiau", – palygino juokaudama A.Asylmuratova, pastebėjusi ir daugybę vykstančių statybų, rekonstrukcijų. "Malonu, kad ir teatras atnaujinamas", – pridūrė žavi moteris, šokusi žymiausiuose pasaulio teatruose, o dabar ugdanti jaunąją baleto kartą ir vadovaujanti jau patyrusiems šokėjams. "Astana Opera" baleto trupė yra stipriausia klasikinio šokio trupė visoje Centrinėje Azijoje.
– Esate apkeliavusi visą pasaulį?
– Kai pati šokau, labai daug kur buvau. Su šia trupe apvažiavome dar nedaug šalių. Ji suburta 2013 m. Aš prisijungiau po poros metų.
– Ar turite laiko per gastroles apžiūrėti miestą?
– Į Kauną atvykome iš Romos. Ten buvo neįtikimai karšta. Bet net ir to nepastebėjome. Iš karto – į repeticiją, po to – spektaklis, o po to jau skridome į Kauną. Spėjome nueiti į Koliziejų, apsilankėme prie garsiojo fontano, kad trupės nariai bent pajustų, jog Romoje buvome.
– Ką Kaune norėtume pamatyti?
– Ir čia mūsų grafikas labai suspaustas. Antros repeticijos nerengėme, nes prognozavo lietų. Bijau peršaldyti kolektyvą. Jie atvažiavo išsirengę. Nesitikėjome tokio oro, šiek tiek ekstremalios sąlygos. Bet jie jau spėjo nuvažiuoti iki M.K.Čiurlionio dailės muziejaus.
– Ar jums naujiena koncertuoti po atviru dangumi, kaip festivalyje "Operetė Kauno pilyje", kuriame šiemet dalyvaujate?
– Ne, ne naujiena. Astana – jaunas miestas, jauna sostinė. Joje labai daug lėšų skiriama kultūrai. Tai retas dalykas. Teatras "Astana Opera" yra labai ištaigingas ir gražus. Pats prezidentas Nazarbajevas buvo užsukęs apžiūrėti, kaip vyksta šio teatro statybos, jas kontroliavo. Buvo pastatyta pritrenkianti choreografijos ir atskira baleto akademija. Tikslas – kad menas būtų pasiekiamas masėms, todėl vasarą Astanoje atvirose aikštelėse rengiami spektakliai.
– Ar sunku buvo priprasti prie pasirodymų atvirose erdvėse?
– Sunkoka. Visiems Kazachstanas asocijuojasi su alinančiu karščiu. Astana yra šiaurinėje šalies dalyje. Oras ten gali labai greitai pasikeisti. Vėjas pūsteli – ir nuo 30 laipsnių karščio gali atvėsti iki 5. Kiaulystės dėsnis: tvyro karštis, ir kai tik aikštėje turi prasidėti spektaklis – lietus, vėjas, šaltis. Spektaklis baigiasi – grįžta šiluma.
– Ar jums patinka gastrolės?
– Į gastroles rengiamės ne todėl, kad mums būtų blogai Astanoje, o todėl, kad mažai kas žino, kas tai yra "Astana Opera". Tai jaunas teatras. Tam, kad apie jį žmonės sužinotų, turime važinėti po pasaulį. Kai atvyksti, žmonės klausia, kas mes tokie, kur yra Kazachstanas ir t.t. Prieš ketverius metus, kai atvažiavau į Astaną, pati neįsivaizdavau, koks tai miestas, nes kai išvykau, jis dar nebuvo pastatytas. Kazachstane gyvenau, kol man sukako devyneri metai (gimiau Almatoje), ir po to su tėvais išvykau į Rusiją mokytis baleto.
Sunku buvo patikėti, kad tokiam įspūdingam miestui – tik 20 metų. Visi, kas atvyksta į mūsų teatrą, juo žavisi. Ir čia viešėjęs Plačido Domingo, ir visi kiti ("Astana Opera" scenoje dirigavo, dainavo pasaulinės muzikinės scenos žvaigždės: Plačido Domingo, Zubinas Mehta, Elena Obrazcova, Valerijus Gergijevas, José Carreras, Anna Netrebko, Marcelo Alvarezas, Svetlana Zacharova, Vadimas Repinas, Denisas Macujevas ir Ildaras Abdrazakovas – aut.past.). Tam, kad ir kiti mus pažintų, turime judėti. Negalime sėdėti vien tik Kazachstane. Aišku, gastrolės vargina, jos kelia daug jaudulio, nerimo, nes nežinai, kaip ten kas bus, ir tai yra brangu, bet gastrolės ir artistams yra labai naudingos. Tai juos labai stimuliuoja. Gastrolės – galimybė parodyti save ir pamatyti pasaulio.
– Kurios gastrolės jums pačiai labiausiai įsiminė?
– Aš mielu noru apskritai niekur nevažiuočiau. Jau tiek esu prisivažinėjusi... Visose aviakompanijose mane pažįsta iš veido. Gal labiausiai įsiminė pirmosios gastrolės. Vykome į Japoniją. Man buvo septyniolika. Buvau ką tik atėjusi į teatrą. 1979-ieji. Įsivaizduojate, koks laikotarpis. Ir aš papuolu į Japoniją – kaip į kitą planetą. Kaip iš fantastikos pasaulio. Labai maloniai nustebino ne tik technologinė jų pažanga, bet ir kultūra plačiąja prasme. Didelį įspūdį paliko jų ramybė, meilė menui. Žiūrovai labai dėkingi kūrėjams, menininkams. Jie atiduoda visą širdį. 189 kartus iš eilės gali žiūrėti "Gulbių ežerą". Jie labai mėgsta klasikinę muziką, ją supranta, ja mėgaujasi. Ne taip jaučiasi komercija. Anksčiau pinigų mums nemokėdavo, bet buvome vežiojami po visus šalių, kuriose lankėmės, muziejus.
– Kuo labiausiai domitės, be baleto?
– Man viskas įdomu. Mėgstu vaizduojamąjį meną. Pati nesu bandžiusi tapyti – tikriausiai man ne tam rankos pritaisytos. Kad ir kur lankyčiausi, stengiuosi užsukti į meno galerijas. Mėgstu literatūrą, muziką. Manau, kad kompozitoriai, menininkai turi ryšį su kosmosu. Nesuprantu, kaip muzika arba vaizdiniai gali ateiti į galvą... Muzika, paveikslai – tai menas, kuriam nereikia vertimo.
– O iš kur jūsų talentas?
– Nežinau dėl savo talentų. Mėgstu gėrėtis kitų talentais.
– Ką kitiems pasakojate apie Astaną, Kazachstaną? Kodėl čia, jūsų manymu, verta apsilankyti?
– Galiu papasakoti tik apie teatrą. Taip jau nutiko, kad esu ne tik "Astana Opera" trupės meno vadovė, bet ir naujosios šokio akademijos rektorė. Galiu papasakoti apie šiuos du objektus, nes praktiškai be jų daugiau nelabai ką matau.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado baletas?
– Iš vaikystės, kuri buvo labai laiminga. Kalbėdama apie tai, kaip susiklostė mano gyvenimas, visų pirma lenkiuosi savo tėvams, šeimai. Visi šeimoje šoko baletą. Man nebuvo kito pasirinkimo.
– O visi – tai kas?
– Močiutė, senelis, mama yra iš Sankt Peterburgo. Močiutė ten ir karą, blokadą pergyveno. Mama ten baigė A.Vaganovos baleto akademiją. Tėtis joje stažavosi. Taip nutiko, kad mama su teatru atvažiavo į Almatą ir ten susipažino su tėčiu. Gimiau aš. Tada čia atvažiavo gyventi ir dirbti senelis. Visi šoko. Užaugau teatre.
Tiesa, tėvai kategoriškai buvo prieš, kad ir aš šokčiau, ypač mama. Sakydavo, kad šeimoje reikia bent vieno normalaus protingo žmogaus.
Tiesa, tėvai kategoriškai buvo prieš, kad ir aš šokčiau, ypač mama. Sakydavo, kad šeimoje reikia bent vieno normalaus protingo žmogaus. Tada ant bangos buvo pianisto profesija. Mane nuvedė į muzikos mokyklą. Mėgau groti, net kai ką kūriau. Pedagogai teigė, kad esu talentinga, turiu gerą klausą. Mama jau tikriausiai galvojo, kad išrinko man tinkamiausią kryptį. Bet mėgau ir šokti. Kai atėjo laikas spręsti, kokia linkme sukti, pasirinkau baletą.
– O kokia jūsų nuomonė buvo, kai sužinojote, kad dukra irgi linksta į baletą?
– Iš pradžių ji nelabai norėjo baleto. Neverčiau jos. Kai mano mama man pasakė, kad nereikia baleto, senelis mane truputį palaikė. Susitarėme, kad jeigu manęs nepriims į geriausią baleto mokyklą – dabartinio Sankt Peterburgo, atsiduosiu muzikai, daugiau nė žodžio apie baletą. Važiavome į tuometinį Leningradą. Kartu aplankėme ir giminaičius. Pasirodo, pavėlavome į stojamuosius egzaminus. Netikėtai sutikome vieną iš A.Vaganovos baleto akademijos dėstytojų, kuri pažinojo ir mamą, ir tėtį. Ji pasakė: nieko tokio, kad pavėluotai, bet surengs man peržiūrą. Mane – pas direktorių, ir priėmė.
O mano dukra irgi, savaime aišku, augo teatre, visur su mumis keliavo. Bet ji sakydavo, kad pati į baletą nepasuks. Sakėm, gerai, neik. Negalima versti užsiimti baletu, reikia norėti. Tačiau po metų ji nusprendė pabandyti. Vėliau dukra taip pat buvo priimta ir baigė A.Vaganovos baleto akademiją. Dabar ji šoka mūsų trupėje Astanoje.
– Ar nesunku, kai visa šeima kartu ir darbe, ir namuose? Jūsų vyras Konstantinas irgi dirba trupėje?
– Mes visur kartu, ir man tai labai patinka. Aš moteris, ir man geriau, kai visi mano mylimi žmonės yra mano akiratyje. Vyras čia, dukra čia, ir man gerai. Kostikas – žymus šokėjas, nusipelnęs artistas. Jeigu jis būtų sakęs, kad nenori važiuoti į Astaną, būčiau nevažiavusi. Pradedu jaudintis, jeigu kažkas iš šeimos kur nors išvažiuoja. Dukra juokauja, kad jaudulys yra nuolatinė mano būsena. Šiandien leidau trupei repetuoti be manęs. Paprastai aš visada su jais, kad nesijaudinčiau. Ramiau, kai matau, kaip jiems sekasi per repeticiją. Geriausia klaidoms užbėgti už akių. Man atrodo, kad ir jiems komfortiškiau, kai esu šalia. Dabar jaudinuosi tik dėl vieno – meldžiuosi, kad per pasirodymą nebūtų didelio vėjo, lietaus, šalčio, kad gautume galimybę šokti. Šokėjai gimę savo emocijas perteikti žiūrovams.
– Ar turite kokių nors šeimos tradicijų? Kaip švenčiate gimtadienius, Naujuosius?
– Mūsų tradicija yra tokia, kad nieko nešvenčiame. Jeigu kalbame konkrečiai apie mane – neturiu gimtadienio. Gimiau sausio 1-ąją. Visi švenčia Naujuosius metus, ir mano gimtadienis nublanksta. Anksčiau buvo labai apmaudu, o dabar aš tuo taip džiaugiuosi, nes nežinau, kiek man metų. Puikiai jaučiuosi. Beje, vyro gimtadienis kovo 8-ąją.
Didžiausia šventė – dukros gimtadienis, kuris yra vasarą. O šiaip man šventė yra tada, kai dirbu, kai pasiekiu gerų rezultatų. Salėje su artistais jaučiuosi kaip namie. Kai pavargstu, norisi atostogų, bet pailsėjus labai gera grįžti į darbą. Tarp kitko, pas jus užbaigiame šį sezoną.
– Kaip geriausiai pailsite?
– Man visokios atostogos geros. Svarbu – visi sveiki. Mėgstu šilumą, ramybę, pavyzdžiui, sode. Ten vykstu prisipirkusi krūvą knygų. Mėgstu megzti. Mane tai ramina. Turiu auksinį vyrą. Jis nuostabus šokėjas ir repetitorius, tačiau, be viso to, nepakartojamas virėjas. Jis mane yra išvijęs iš virtuvės, atleidęs iš šeimininkės pareigų, tad gaminti aš jau nebemoku. Jis įvaldęs daugybės šalių virtuves – gali pagaminti ir japoniškų, ir kitokių šalių patiekalų, ir tai daro genialiai.
