Dvi pusės
Iš pirmo žvilgsnio V.Balsio monumentaliosios juvelyrikos darbai – puošnūs, netgi rafinuoti, dvelkiantys barokine prabanga ir tobula meistryste, tačiau menininkas kviečia ne tik grožėtis, pamaloninti akis, bet ir apmąstyti įvairiausius gyvenimo aspektus. Gyvenimo, kuris toli gražu nėra amžinas, o žmogus jame – kenčiantis, klystantis ir nuodėmingas.
Parodoje eksponuojantis kūrinius iš garsiųjų savo ciklų "Nuodėmės", "Rojaus sodai", autorius gvildena esmines būties problemas. Pavyzdžiui, dvelkiantis pajūriu, įspūdingas dydžiu, plastika ir muzikalumu (didžiulės žalvarinės kopų smilgos pajudintos skleidžia itin įdomų garsą) darbas "Laiškai" (marmuras, žalvaris) užduoda gelminius klausimus apie rojaus sodus, troškimą ten pakliūti. "Kas tai – poeto vizija ar doro žmogaus gyvenimo tikslas? – priverčia stabtelėti V.Balsys ir tęsia mintį: – Vieta, kur bus atleista už paklydimus ir žmogiškąsias nuodėmes, ar atlyginta už sunkų kasdienį darbą? O gal tai ta vieta, kur užmiršti viską, kas čia tau atrodė svarbu?"
Taigi gražūs, estetiški, tobulų, idealių formų skulptoriaus darbai – tarsi savotiškas masalas privilioti žiūrovą pradžioje grožėtis, o vėliau atverti kitą grožio pusę – subtiliąją, filosofinę ir, deja, laikiną: net ir šie kūriniai, sukurti iš marmuro, granito, bronzos ar žalvario nėra amžini, nes amžinas tik laikinumas.
Preciziška ir įspūdinga
V.Balsys gimė Klaipėdoje, baigė Klaipėdos vaikų dailės mokyklą, vėliau mokėsi Kauno meno mokykloje, o Vilniaus dailės akademijoje baigė skulptūros specialybės studijas, yra Lietuvos dailininkų sąjungos, taip pat Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos narys.
Taigi gražūs, estetiški, tobulų, idealių formų skulptoriaus darbai – tarsi savotiškas masalas privilioti žiūrovą pradžioje grožėtis, o vėliau atverti kitą grožio pusę.
"Kaunas man labai svarbus – čia mokiausi, sutikau ne tik puikių draugų, su kuriais draugauju iki šiol, bet ir savo tuomet būsimą žmoną", – per parodos atidarymą "Parko galerijoje" atviravo menininkas, turintis ištikimų gerbėjų pulką.
Vieni minėjo, kad, pamatę parodą Visuomenės harmonizavimo parke (2015 m.), kiti – kūrinius "Art Vilnius" (2014 m.) ar dar anksčiau (menininkas dalyvauja parodose nuo 1988 m.), susižavėjo skulptoriaus kūryba ir nuolat ją seka. Nors itin dažnai parodų menininkas nerengia, galbūt todėl, kad sunkius iš akmens ir metalo sukurtus darbus nėra lengva transportuoti, parengti ekspozicijai. Ir gana nedidelėje "Parko galerijos" erdvėje ruošdamas parodą kūrėjas su pagalbininkais užtruko daugiau nei dvylika valandų be jokio poilsio, tačiau apsilankius akivaizdu, kad apgalvota mažiausia detalė, ekspozicija preciziška ir monumentaliai įspūdinga.
Nuodėmės ambivalentiškumas
Per tris galerijos sales eksponuojami V.Balsio kūriniai trečioje žiūrovą ne tk apstulbina, bet ir savaip atskleidžia kertines parodos ašis. Pirmoje salėje įkurdintas kūrinys "Rojaus sodai" (granitas, marmuras) – laibomis kojomis, nudryžusia oda yra tarsi kiekvienas iš mūsų, einantis savuoju žemės rutuliu (svarbiausia yra eiti – kūriniu teigia autorius), ieškantis, trokštantis, besiilgintis rojaus sodų ir, deja, nuolat klumpantis. Nuodėmės – visai gali būti, kad yra tai, kas daugelį mūsų veda į priekį: per jas mes geriausiai suvokiame savo netobulumą, iš jų besivaduodami mes tobulėjame. Taigi pirmoje salėje tos nuo begalinio ėjimo pavargusios kojos su atšokusia oda ("Rojaus sodai") eksponuojamos visai šalia ažūrinio, itin erotiško moteriško korseto – kūrinio "Nuodėmės" (marmuras, bronza). Beje, įsižiūrėjus – tai jau nėščios moters figūra, kuri skulptoriaus ne tik juvelyriškai išdailinta, bet ir įgijusi subtilią ąsočio formą.
Trečioje salėje vėl sutinkamas puošnus, seksualumu alsuojantis bronzinis korsetas – tik šįkart su obuoliu rankoje. "Ieva" (granitas, bronza) traukia kaip medus, verčia žavėtis ir drauge šiurpti, nes priėjęs arčiau, atidžiau stabtelėjęs ir susimąstęs pamatai, kad korsetas – tuščiaviduris, jame nieko (turinio) nėra, tik graži forma, tik paviršius, kuriuo paprastai ir vilioja nuodėmės. Kita vertus, toji prigimtinė nuodėmė mus visus sulygina tiek, kad nė vienas mūsų iš esmės negalime būti aukščiau kito.
Būtent nuodėmės ambivalentiškumas yra V.Balsio kūrinių atrakinimo raktas, juo galima atrakinti ir ant sienų pakabintus "akmeninės tapybos" kūrinius, kurių jau vien pavadinimai nurodo žiūrėjimo / mąstymo kryptį – "Magdalena ir puolęs angelas", "Viktorija" (marmuras, bronza), "Marija? Marija..." (travertinas, bronza), "Dukters paklydėlės sugrįžimas" (marmuras, varis).
Taigi, apmąstant nuodėmes, natūraliai kyla klausimas: ar yra kitas kelias?" "Taip yra! – mįslingai tvirtina V.Balsys. – Jis tiesus, lygus, kartais netgi apšviestas. Atitvertas nuo laukinių gaivalų. Be duobių ir staigių posūkių. Tik viena išlyga – čia reikia laikytis taisyklių. Neviršyti leistino greičio – ir saugiai pasieksite tikslą. Tik turėkite trisdešimt sidabrinių... Nesakau, kad tai blogai... Aš taip pat šiuo keliu važiuoju!"
