Pirmyn vedė širdis

Daugeliui šeimos kūrimą vis vėlinant, gestotyrininkė ir gestų kalbos vertėja Anželika su architektūros inžinieriumi Audriumi dar būdami labai jauni tapo trijų vaikų tėvais. Dvasios tvirtumas ir beribė meilė porai padėjo žengti įvairių aplinkinių reakcijų sulaukusį žingsnį. Teresiai nusprendė susilaukti ne tik biologinių vaikų, bet ir įsivaikinti.

„Niekada sau nebuvau išsakęs noro anksti surasti savo mylimąją, ją vesti ir tapti jaunu tėčiu. Tačiau kai iš tikrųjų sutinki savo žmogų, širdis tiesiog tave veda pirmyn. Ji nepalieka laiko protui priminti visuomenės normų – neva dar per anksti pirštis, esi per jaunas, dar neturi patirties būti tėčiu. Vidinis balsas padiktuoja, kada santykiuose ateina metas žengti rimtą žingsnį ir judėti pirmyn“, – mintimis dalijasi A.Teresius.

„O aš maniau, kad Audrius jau nuo vaikystės audė jaunos šeimos norą. Nuo pat pirmos mūsų pažinties dienos jis buvo labai užtikrintas, ryžtingas, – šypsosi A.Teresė. – Aš labai norėjau šeimos – dinamiškos, gal kiek hipiškos. Audrius man kėlė susižavėjimą ir pasitikėjimą, nes labai anksti ėmė kalbėti apie šeimą, vaikus. Aš jam pirmajam patikėjau savo ilgai nešiotą pajautą, kad mano šeimoje bus daug vaikų ir jie ateis įvairiais keliais. Esu nežemiškai dėkinga, kad su Audriumi klausėmės savo širdies balso ir jokių mums svarbių įvykių nevėlinome, kad įtilptume į kokius nors rėmus.“

Lemtingas spektaklis

Anot Teresių, lemtingoji pažintis įvyko teatre, repeticijų prieš premjerą įkarštyje. Teatro studijoje „Palėpė“ pas režisierių Olegą Kesminą Anželika vaidino jau kelerius metus. Vėliau, su nauja aktorių karta, į studiją atkeliavo ir Audrius.

„Pagal Kobo Abe's pjesę statėme spektaklį „Draugai“. Teatrą myliu nuo mažumės, dar būdama paauglė mokiausi Klaipėdoje pas nuostabią režisierę Mirą Kolaitytę. Teatras mane atviliojo ir į Vilnių, pastūmėjo ir į gestų kalbos studijas, – pasakoja Anželika. – Su naujokais teatralais iš pradžių režisierius dirba atskirai, tik po gero pusmečio juos sujungia su kitomis spektaklio sudėtimis. Tą lemtingą žiemą Audriaus sudėtį sujungė su manąja. Vaidinau mažiausią šeimos dukrą, tad šokinėjau užkulisiuose, ruošdamasi išbėgti į sceną. Pažvelgiau į scenoje repetuojančius aktorius ir pirmą kartą pamačiau Audrių. Įsimylėjau! Aplankė tokios gelmės, tokio tyro aiškumo jausmas, kad tai tas žmogus, apie kurį mano širdis kalba tiek metų. Nuo akių spalvos iki, kaip paaiškėjo kiek vėliau, vertybinio pamato, siekių, požiūrio į gyvenimą. Įdomu tai, kad po šio teatro stogu gyvenimo meilę atrado gera dešimtis porų.“

A.Teresius pasakoja į teatrą atėjęs ieškoti iššūkių. „Kas žinojo, kad čia sutiksiu savo mylimąją, o iššūkių bus tiek, kiek gali tik pasvajoti? – šypsosi jis. – Anželiką teatre pastebėjau keliomis dienomis vėliau nei ji mane. Labai įsiminiau jos pastabas vienai aktorei, tiesiog susižavėjau ja. Prasidėjus pavasariui, šventėme teatro jubiliejų. Tą vakarą mudu su Anželika pirmą kartą vienas prie kito priėjome ir be kalbų lėkėme šokti teatro scenoje. Taip iki šiol ir šokame per gyvenimą kartu.“

Praėjus metams nuo draugystės pradžios, pora leidosi į svajonę – piligriminį Šv.Jokūbo kelią. Juo Anželika ir Audrius žengė jau kaip sužadėtiniai.

„Gyvuoja tradicija kelio pradžioje pasiimti mažą akmenuką, kuris simbolizuoja tavo nešamas svajones. Kelionės pabaigoje akmenukas paliekamas kelyje. Kadangi prieš šią kelionę buvome susižadėję vos mėnesį ar du, mano viena iš nešamų svajonių ir norų buvo laiminga santuoka. Gal dėl to mums kelionė ir metė nemažai iššūkių. Tačiau tai ir leido mums į santykių pamatą padėti labai vertingus akmenis apšlifuotais, nuglostytais kampais“, – pasakoja Audrius.

Bendru pomėgiu tapo desertai

Sukūrę šeimą, Teresiai paniro į saldžių veganiškų saldumynų gamybą. Šis pomėgis gimė ėmus daugiau dėmesio skirti maistui ruošti ir sąmoningiau valgyti.

„Veganystę į mūsų šeimą atnešė Anželika. Net nepastebėjau, kaip mano priešpietinė kiaušinienė tapo tofiene, – juokiasi Audrius. – Viskas vyko labai organiškai. Pirmiausia atsisakėme alkoholio, o vėliau, kai sąmonė išsivalo, savaime įvyksta ir kiti žingsniai. Augalinis maistas suteikė ne tik pakilesnės energijos, bet ir praplėtė maisto supratimo ribas. Ėmėme sąmoningiau stebėti, su kokia energija maistas ruošiamas, iš kur jis atkeliauja, kaip jį valgome. Svarbu ir tai, ar jaučiame dėkingumą už jį, jo kelią iki mūsų.“

A.Teresė juokiasi, kad, pradėję maitintis sąmoningiau, su vyru jie tik po kurio laiko suprato, kad tapo veganais. Iš pradžių pora tiesiog įsiklausė į savo organizmą, daugiau dėmesio skyrė sveikatai. Ėmus kruopščiau rinktis maistą ir atidžiau gaminti, gerėjo ne tik savijauta ir pakilios energijos kiekis, bet ir didėjo noras pažinti naujai besiveriančią virtuvę.

„Pavykus pagaminti pirmuosius veganiškus tortus, labai džiaugėmės ir ta laime ėmėme dalytis su kitais. Tad netrukus atsirado ir pirmieji desertų užsakymai, – atskleidžia Anželika. – Per kelerius metus patobulėjome, išaugo mūsų gerbėjų ratas. Vienai porai mūsų traškaus šokolado saldainiai su namine sūria karamele yra būtinas gimtadienio desertas, kita pora mūsų prašo sukurti mažytę vestuvinio torto versiją. Šios istorijos mums yra didžiulė dovana, jas it karolius veriu į simbolinį vėrinį. Todėl dabar tarp miškų statomame naujajame name nubraižėme didelę virtuvę. Joje gims ne vienas į šį vėrinį pateksiantis desertas.“

Maistas – tik su meile

Pasak A.Teresės, valgyti ir ruošti gardų ir tvarų maistą jai yra didelė palaima. Dar didesnė – juo maitinti kitus. Todėl, sužadėtiniui išvykus studijuoti į užsienį, po paskaitų ir darbų ji keliaudavo padirbėti pas italą šefą Gian Lucą Demarco.

„Po kelių mėnesių jis pakvietė mane dirbti restorane Nidoje. Pasakiau, kad norėčiau vykti su Audriumi. Luca – tikras šeimos žmogus, jis žino, kad, meilės vedami, darome stebuklus. Tą vasarą mes su Audriumi išėjome tokią gerą ir sunkią virtuvės mokyklą. Tą laikotarpį atsimename kaip visišką rokenrolą, naktimis gaminant tiramisu, visą dieną karštoje krosnyje kepant itališkas picas. Tai buvo be galo darbingas, intensyvus ir labai skanus laikas“, – prisimena ji.

Padirbėję profesionaliuose restoranuose ir sukaupę patirties, Teresiai patys ėmė kurti originalius veganiškus desertus. Savo idėjas ir meilę maistui jie įkurdino po tinklaraščio „Saldūs Miškai“ stogu. Smagus poros pomėgis greitai peraugo į pajamų duodančią veiklą. Tačiau, susilaukę vaikų, Teresiai suprato, kad jiems svarbiausia gaminti su meile, skiriant individualaus dėmesio.

Vaikai padėjo suprasti, kad ėjimas savo autentišku keliu ir sprendimų priėmimas širdimi mums su Audriumi yra vienintelis būdas būti laimingiems.

Keliai, kuriais ateina vaikai

Dar draugystės pradžioje išsikalbėję apie norą turėti daug vaikų, susituokę Teresiai ėmė planuoti šeimos pagausėjimą. A.Teresė visada norėjo, kad vaikai į jos šeimą atkeliautų įvairiais keliais. Pora jautė, kad pirmasis jų mažylis jau yra pakeliui ir reikia jį kuo greičiau susirasti. Tad Audrius su Anželika žengė globos ir įvaikinimo keliu. Pirmasis sūnus – Benjaminas Nojus – į Teresių namus atkeliavo vėlyvą 2018-ųjų rudenį. Jam tuo metu buvo vos šešios savaitės.

„Buvome jauna šeima, neseniai paminėjusi antrąsias santuokos metines. Šis sprendimas – tikrai ne pagal visuomenės normas. Tačiau širdis vedė mus į naują etapą ir nebuvo nei noro, nei laiko galvoti apie tai, ką pasakys kiti“, – ryžtu spinduliuoja A.Teresius.

Pasak Anželikos, jos su vyru neapleido jausmas, kad pirmasis poros vaikas jau yra pakeliui. „Nežinau, ar galima kažkaip paaiškinti tą vidinę pajautą. Tai galingas tėviškas vidinis balsas, kuris kalba tik tau suvokiama kalba, – šypsosi ji. – Sulaukę skambučio, jau kitą dieną abu nuvykome į susitikimą. Ant krūtinės paguldžiusi Nojuką, pajutau, kad pagaliau radau savo vaiką.“

Nestandartinis jaunos poros sprendimas įsivaikinti, kai galima susilaukti ir biologinių vaikų, sulaukė visos paletės aplinkinių reakcijų. Anot Audriaus, vieni porą labai palaikė, kiti skatino dar pagalvoti. Treti reiškė gailestį, skubotai padarę išvadą, kad Teresiai negali susilaukti vaikelio įprastu būdu.

„Tačiau jau nuo pirmų dienų mes su Anželika buvome stipri komanda. Pirmyn ėjome nesidairydami. Aplinkiniai palaiko – gerai, nepalaiko – irgi gerai, juk tai yra tik kitų žmonių baimės, kurias per savo patirtį galime padėti transformuoti į meilę“, – kalba A.Teresius.

Pašnekovų teigimu, sunkiausia tokį poros sprendimą buvo priimti jų tėvams. „Dabar mudu suprantame, kad tai buvo tik tėvų meilės išraiška. Mums patiems toks priešinimasis, nepriėmimas, kartais net grubus elgesys su mumis tapo galimybe dar kartą atsakyti sau – kas mudviem yra šeima, tėvystė, laisvė, meilė? Savo baimėmis tėvai mus tik sustiprino. Gal dėl tos nepajudinamos mūsų vidinės stiprybės dabar ir auginame net tris vaikus?“ – svarsto A.Teresė.

Smagu: Teresių namuose netrūksta meilės, juoko ir veganiškų desertų saldumo. / D. Butėnaitės nuotr.

Iššūkius nugalėjo entuziazmas

Pasak Teresių, pirmieji mėnesiai Benjaminui Nojui atkeliavus į namus, buvo be galo įdomūs. Kilo įvairių iššūkių. Iki paskutinės dienos nebuvo aiškus tikslus mažylio amžius, tad pora negalėjo apsirūpinti visais reikalingais reikmenimis. Tačiau meilės, laimės ir džiaugsmo tikrai netrūko.

„Buvo vėlyvas ruduo, anksti temdavo ir vėlai švisdavo. Stengėmės namuose sukurti kuo ramesnę aplinką: jauki prieblanda, mažos lemputės aplink lovytę. Naktį keldavomės bent kelis kartus, dienos metu eidavome pailsėti, pamiegoti. Nors, atrodo, gyvenome amžinoje naktyje, ji buvo tokia dangiškai jauki, – prisimena A.Teresius. – Tikriausiai daugelis yra pastebėję, kad, būnant savo kelyje, dalykai einasi kaip veganišku sviestu patepti. Mums taip ir nutiko, kai sužinojome apie Benjaminą. Pasiruošti turėjome tik keturias dienas. Bet kai širdys pilnos meilės ir nekantrumo, dar užteko laiko nuvykti ir į teatrą – paskutinį kartą kaip duetui.“

A.Teresė džiaugiasi į naująjį gyvenimo etapą su vyru žengusi koja kojon. „Su Audriumi esame įsitikinę: jei vaikeliui sukurti reikia dviejų žmonių, jam atėjus, tie du žmonės irgi turi eiti išvien“, – neabejoja ji. Pora buvo apsisprendusi kartu su mažyliu eiti ilgu, kartais painiu globos ir įvaikinimo keliu. Nuo laikinos globos iki nuolatinės globos ir įsivaikinimo praėjo kone pusantrų metų. A.Teresiaus teigimu, entuziazmui trykštant pro kraštus, tai tapo gan ilgu laiko tarpu.

„Sunku buvo dėl spragų sistemoje, besikeičiančių darbuotojų, pasimetančių dokumentų, trūkstamos informacijos. Tada imi jaudintis dėl mažylio kelio. Laikina globa yra trumpa stotelė, po kurios vaikelis grįžta į biologinę šeimą arba lieka nuolatinėje globoje, arba įvaikinamas. Mes nebijojome nė vieno scenarijaus, žinojome, kad prisirišimo žaizdas prireikus užsilaižysime, jaudinomės tik dėl vaikelio“, – pasakoja A.Teresė.

Pasak Anželikos, šis kelias tapo galinga mokykla. Tad antrąkart juo žengti yra visiškai ramu. „Šiandien esame jau kitokie: ramūs, neskubantys, dar labiau pasitikintys savo vidiniu balsu, kuris niekada nenuves klaidingai“, – tikina ji.

Benjaminui Nojui nesulaukus dviejų, Teresiams gimė dukrytė Agnieta. Po metų ir vienos dienos pasaulį išvydo ir antrasis sūnelis. Kadangi mažylis kol kas dar tik globojamas, jo vardo viešinti negalima.

„Antrasis sūnelis į mūsų šeimą atvyko vos trijų savaičių. Šiuo metu ir vėl žengėme tik pirmąjį žingsnį – kol kas esame tik laikini globėjai. Visi trys vaikai dar labai maži, todėl dienos daugiausia užpildytos rūpesčiais jais. Tai yra tokia laimė! Nojus su Agnieta yra neišskiriami, tikri sielos draugai. Kai į šeimą atvyko mūsų mažasis, apniko gilus ramybės jausmas, kad kol kas jie jau visi. Tačiau galbūt taip yra tik dabar, šeima gali dar papilnėti“, – šypsosi Anželika.

Tėvystėje išmoktos pamokos

Teresiai džiaugiasi, kad visi trys mažieji juos labai daug ko išmokė. Pirmiausia – gyventi ir leisti gyvenimui tekėti sava vaga. „Vaikai padėjo suprasti, kad ėjimas savo autentišku keliu ir sprendimų priėmimas širdimi mums su Audriumi yra vienintelis būdas būti laimingiems. Mažieji man parodė, kokios beribės yra motinos ir tėvo širdys, kiek jėgų jie turi“, – atskleidė A.Teresė.

Audrių visi mažieji kasdien moko atleidimo, neįsižeidimo malonės. „Benjaminas Nojus atnešė besąlygiškos meilės pamoką, mokė kantrybės ir kūrybiškumo. Agnieta atnešė nėštumo ir gimdymo dovaną, per kurią pakėlėme savo santykius ir suvokimą apie gyvybę į kitą lygį. Mažylis teikia pamoką apie gyvenimo pusiausvyrą. Nėra gerų ir blogų dalykų, yra tik dalykai, kuriuos reikia priimti norint patirti gyvenimo pilnatvę“, – gautas pamokas vardija A.Teresius.

Šiuo metu Teresių šeima palengva ruošiasi gyvenimui naujuose namuose. Senajame bute darosi ankštoka, tad architektūros inžinerijos specialybę turintis Audrius pats suprojektavo būsimą namą. Kartu su pirmuoju sūnumi vyras liejo namo pamatą, o didžiausi darbai prasidėjo į šeimą atkeliaujant ir kitiems vaikams.

„Šis išsvajotas namas atspindi mūsų šeimos ir mūsų su Audriumi, kaip poros, augimą. Labai norėčiau apsėti ir apsodinti namą supantį ūkį moliūgais, smidrais, vaismedžiais, gėlėmis. Bet žinau, kad artimiausiu metu tikriausiai ravėsiu ir savo mokslinių tyrimų lysvę – likę kiek daugiau nei metai prieš baigiant disertaciją apie lietuvių gestų kalbos literatūrą. Žinoma, artėjanti vasara mūsų šeimai asocijuojasi su jūra, smėliu kuprinėse, maudynėmis, daug spalvingo maisto, pietų miegu gamtoje“, – atskleidžia Anželika.