– Ar jau apsipratote su mintimi, kad dabar į jus žmonės kreipsis Jūsų Eminencija?

– Tas pirmas šokas jau praėjęs. Ramiai miegu. Bet dar tikrai neapsipratau. Kardinolas, Eminencija – ausiai dar kažkaip neįprastai skamba. Nežinau, kiek laiko prireiks, bet prireiks. Tikras kardinolas būsiu jau po konsistorijos (kardinolų susirinkimas – red. past.) Vatikane spalio 5 d. Iki tol – tik paskirtasis.

– Ką jums reiškia kardinolo titulas?

– Man labai daug reiškė kunigystė. Kai 1962 m. buvau įšventintas kunigu, tada atrodė labai daug. Dabar šita tarnystė… Sunku būtų net ir įvardyti. Kardinolo tarnystė – ištikimybė Bažnyčiai, ištikimybė evangelijai, ir ta raudona spalva simbolizuoja, kad iki kraujo, iki kankinystės, jeigu to reikėtų. Bet tokia ištikimybė – kiekvieno normalaus tikinčio kataliko, juo labiau – dvasiškio, tarnystė. O tas paaukštinimas… Jau turiu tiek metų, kad man visi tie paaukštinimai jau labai nedaug reiškia. Sulaukęs vyresnio amžiaus pastebėjau, kad vis dažniau mintimis planuoji susitikimą su Viešpačiu, tai tie visi dzinguliukai, spalvos pasitraukia į šoną.

Sulaukęs vyresnio amžiaus pastebėjau, kad vis dažniau mintimis planuoji susitikimą su Viešpačiu, tai tie visi dzinguliukai, spalvos pasitraukia į šoną.

– Turbūt ne vienas dvasininkas svajoja apie tokį titulą?

– Aš abejoju. Siekį tapti vyskupu suprantu. Gali jaustis, kad turi išminties, tikėjimo, reikalingų savybių, ir gali kunigui atrodyti, kad būdamas vyskupu pasitarnautų daugiau ir geriau. O jei kuris svajoja apie kardinolystę, tai jis – tik vėjo pamušalas, kuriam tik vėjai galvoje pučia. Tai tokia tarnystė, kurios normaliai dvasiškis pats neturėtų siekti. Jeigu paskiriamas, tai paskiriamas, bet...

– Prieš metus, kai Lietuvoje lankėsi popiežius Pranciškus, nemažai laiko praleidote su juo, bendravote, kartu lankėtės netgi toje KGB kalėjimo kameroje, kur jūs buvote kalinamas. Ar tai galėjo nulemti Šventojo Tėvo sprendimą? Ar buvo reikalingas kitų dvasininkų teikimas ir rekomendacijos?

– Iš tikrųjų bendravau labai mažai. KGB kameroje kartu buvome, bet net nešnekėjome. Jis žinojo, kokia tai kamera, ir aš buvau šalia tylus mažutėlis. Paskui šiek tiek pabendravau nunciatūroje, kai pasikvietė pasikalbėti jėzuitus. Tai tokia tradicija baigiant vizitą. Popiežius žinojo, kad kalėjau, esu vienas iš Jėzaus draugijos (jėzuitų) atstovų, tokiose kamerose kalėjusių, galėjo jam tai turėti įtakos apsisprendžiant skirti kardinolu. Iš tiesų net nežinau, kaip tai vyko. Skiriant vyskupu turi reikšmės bendras vyskupų sutarimas ir nuncijaus balsas. O skiriant kardinolu tai yra paties popiežiaus apsisprendimas. Gali jis nuncijaus ko nors paklausti, bet oficialios procedūros nėra.

– Ar keisis dienotvarkė, įsipareigojimai, santykiai tapus kardinolu?

– Turiu tokią šventą viltį, kad niekas per daug nesikeis. Tikrai aišku, kad gyvensiu Kaune. Jei Dievas duos sveikatos, tikrai važinėsiu dviračiu. Kaip iki šiol praleisdavau nemažai laiko rašydamas prie kompiuterio, ir toliau tai tęsiu. Nemanau, kad popiežius skirtų kokių nors konkrečių pareigų. Visus aktualius Bažnyčios klausimus sprendžia vyskupai – jauni ir turintys patirties. Ko gali popiežius laukti? Kad paskirtas naujas kardinolas būtų geras tikėjimo liudytojas. Manau, kad dabartinėje Bažnyčioje tai yra pats svarbiausias dalykas. Niekas nenori klausyti, kas ką šneka. Mobiliajame telefone žiūri kokias nors programėles, žaidžia žaidimus. Jei nori turėti realios įtakos, pats žmogaus gyvenimas turi būti pavyzdys. Toks tikėjimo liudytojas turi būti ir kardinolas. Ši tarnystė reikalauja tokios atsakomybės.

Kardinolui priskiriama simbolinė parapija Romos mieste. Po paskyrimo su ta parapija susitariama, ir naujas kardinolas aukoja ten šv.Mišias. Žinoma, būdamas Romoje, bet kada iš anksto suderinęs galėsiu ją aplankyti, aukoti šv.Mišias. Žodžiu, Lietuvos katalikų bažnyčia praturtėjo dar viena parapija.

Sigitas Tamkevičius

– Ta atsakomybė neatrodo jums per sunki?

– Su Dievo pagalba bandysiu būti toks, koks buvau. Jei Viešpats padės, bandysiu būti toks iki galo.

– Tapus kardinolu dvasininkui atsiveria galimybė būti išrinktam popiežiumi. Lietuva dabar turi du kardinolus – jus ir Audrį Juozą Bačkį. Ar tai reiškia, kad Lietuva turi šansų turėti popiežių lietuvį?

– Manau, kad tų vilčių faktiškai nėra. Lietuva yra per maža, kad Visuotinei Bažnyčiai kažką ypatingo duotų. Popiežius Pranciškus – iš Lotynų Amerikos, iš naujo krašto, kur Bažnyčia gyvena visai kitokiomis sąlygomis. O Lietuvos Bažnyčia labai panaši į visas kitas Europos valstybėse. Gana sekuliari visuomenė, ir visi iššūkiai panašūs. Žymiai daugiau vilčių, kad ateityje popiežių gali būti iš Afrikos, iš Okeanijos. Kita vertus, kandidatu į popiežius gali būti kardinolas iki 80 metų. Vyresni popiežiaus rinkimuose nedalyvauja.

– Kuris iš dabartinių pasaulio aukštųjų dvasininkų jums yra autoritetas, pavyzdys?

– Sunku įvardyti. Be jokių abejonių, man autoritetas buvo Jonas Paulius II. Dabartinis popiežius savo dėmesiu tiems, kurie yra maži, kurie kenčia, kurie yra kažkur pakraščiuose, iš tikro žavi. Jame matai tokį gyvą, autentišką evangelinį žvilgsnį į pasaulį. O savo aplinkoje žaviuosi visais kunigais, kurie tyliai kaip pelės, ištikimai ir gražiai, be reklamos atlieka savo pareigas, tarnauja ir save dalija žmonėms. Ten, kur daug visokio triukšmo, kyla mintis, kad gali būti daug žmogiško elemento.

– Kuris šventasis artimiausias jums, į kurį galbūt kreipiatės prašydamas užtarimo?

– Kai mokiausi seminarijoje, Kūdikėlio Jėzaus Teresė buvo išskirtinai artima. Pastaruoju metu man pačios artimiausios net ir nekanonizuotos asmenybės. Artimas man palaimintasis Teofilius, o salėje pas mus yra Adelės Dirsytės ir Elenos Spirgevičiūtės portretai. Tai vis praeidamas pasakau: "Padėkit mums!" Teko išgyventi panašiai, ką jie išgyveno, todėl ir artimi.

– Ar ateityje turėsime naujų vyskupų, o gal ir kardinolų? Kasmet vis mažiau jaunuolių ateina į kunigų seminarijas. Tai Bažnyčios krizė ar sekuliarėjančios visuomenės pasekmė?

Didžiausią įtaką padarė vienas kunigas, kuris slapstėsi nuo enkavėdistų mano parapijoje ir kuris man buvo gero kunigo etalonas.

– 1969 m. mes, kunigai, rašėme pirmąjį dokumentą dėl to, kad sovietinė valdžia leistų į seminarija priimti ne penkis, o daugiau kandidatų – norinčiųjų tada buvo žymiai daugiau. Dabar suvaržymų nebėra, bet kandidatų drastiškai sumažėjo. Ši tendencija nenauja, tik pas mus ateina gal kiek pavėluotai, auga sekuliarizmas. Kaip tai pavadinti? Ar tai krizė? Bažnyčiai tai yra iššūkis. Auga jauna karta, ji mąsto: pinigai, karjera, lengvas ir malonus gyvenimas. Ten, kur sunku, kur reikia ko nors išsižadėti, dabartiniam jaunam žmogui yra sunku. Visuomenė tapo erotizuota, nuo mažens mintys kreipiamos tik į kūno, o ne sielos reikalus. Dauguma šeimų – mažos, o dažniausiai kunigo pašaukimas subręsdavo šiek tiek gausesnėse šeimose. Jeigu vaikas auga tokioje dabartinėje kultūroje ir iš savo šeimos dvasinių, tikėjimo dalykų negauna, kone stebuklas būtų tikėtis, kad ims ir staiga atsiras pašaukimas. Pagal prigimtį žmogus linkęs eiti pasroviui, ten, kur jam lengviau. Ir ši tendencija tik stiprėja. Žinoma, pasaulyje dabar daugėja atvejų, kai į kunigystę ateinama sulaukus vyresnio amžiaus, pamačius gyvenime šilto ir šalto. Kas be ko, prie pašaukimo mažėjimo šiandien gali prisidėti ir lytinio išnaudojimo ar priekabiavimo skandalai Bažnyčioje. Nepaisant to, kad tų priekabiavimų yra visur – ir šeimose, ir kitur, bet labiausiai nuskamba tarp dvasiškių. Ką galima priešpriešinti? Žodžiais mažai ką įtikinsi. Daugiausia gali pasakyti pavyzdys. Manęs neagitavo nei mama, nei tėvelis, nei koks nors kunigas. Didžiausią įtaką padarė vienas kunigas, kuris slapstėsi nuo enkavėdistų mano parapijoje ir kuris man buvo gero kunigo etalonas. Jei ne to kunigo pavyzdys, gal būčiau tapęs kunigu, o gal ir ne.

– Kauno arkivyskupijos tikintieji laukia naujo ganytojo – naujo arkivyskupo. Kada ir ko tikėtis?

– Jis tikrai bus. Turiu viltį, kad šiemet. Kandidatai pasiūlyti. Jei nėra degančio reikalo, Vatikano mašina neskubėdama juda. Greičiausiai tai bus vienas iš Lietuvoje pareigas jau einančių vyskupų arba vyskupų augziliarų.

– Sunku pamatuoti, kada žmogus jaučiasi laimingiausias. Ar buvo tokių momentų jūsų gyvenime?

– Vienas toks momentas buvo, kai mane įšventino subdiakonu – tada tokie šventimai būdavo dar prieš diakono šventimus. Buvo taip gera ir galvojau: viskas, KGB man jau nesutrukdys, jeigu iki šio momento to nepadarė. Tai jau beveik kaip kunigystė. Kitas labai įsimintinas momentas ir išgyventas jausmas, kai per Vatikano radiją išgirdau, kad Vakarus pasiekė 17 tūkst. memorandumas su parašais. (Suvienytųjų Nacijų (Jungtinių Tautų) organizacijos generaliniam sekretoriui Kurtui Valdhaimui nusiųstas 17 tūkst. tikinčiųjų pasirašytas "Lietuvos Romos katalikų memorandumas", kuriame reikalaujama tikėjimo laisvės, pabrėžtas tikinčiųjų persekiojimas Lietuvoje – red. past.). Tai buvo 1971-ųjų Velykos. O trečias turbūt pats laimingiausias momentas – kai grįžau iš Sibiro, Vilniaus geležinkelio stotyje išlipau iš vagono ir man įteikė Trispalvę. Būrys žmonių stovėjo su Trispalvėmis rankomis. Tai labiausiai įsirėžė į atmintį.

Pasiryžęs mirti dėl to, ką daro

Bičiulis, bendražygis, mokytojas, tėvas, pavyzdys ir atrama – taip paskirtąjį kardinolą S.Tamkevičių apibūdina jį gerai pažįstantieji.

Ginti sąžinės laisvę

Pažintį su S.Tamkevičiumi kun. Robertas Grigas vadina gyvenimo pažintimi. Vadina jį bičiuliu, bendražygiu, mokytoju, dabar jau – ir kardinolu.

"Susipažinau su tuo metu kunigu Sigitu Tamkevičiumi, kai buvau gal kokių 16–17 metų vaikinas, vidurinės mokyklos mokinys. Tuomet kunigas Sigitas dirbo Kybartuose. Kadangi buvau iš katalikiškos ir patriotiškos šeimos, gyvenusios pačiame Dzūkijos pakraštyje, Leipalingyje, jau buvome susipažinę su katalikiška taikiąja rezistencija, skaitėme pogrindžio spaudą, klausydavome, kaip dauguma lietuvių, užsienio radijo laidų, skirtų Lietuvai. Kunigo S.Tamkevičiaus, kaip ir kunigo J.Zdebskio, kunigo A.Svarinsko, kunigo J.Kaunecko pavardės jau buvo žinomos. Labai troškau su tuo žmogumi susipažinti. Kaip augančiam revoliucinių nuotaikų vaikiukui jis buvo mano idealas", – kruopščiai jaunystės dienų detales dėlioja kunigas Robertas.

Pasak jo, kunigai ir pasauliečiai, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai katalikiškąjį jaunimą tada būrė į Eucharistijos bičiulių judėjimą, rengdavo slaptus susitikimus, dažniausiai ten, kur dirbo drąsesni kunigai. "Su tokiu jaunimo būreliu patekau ir į Kybartus, kur kunigas Sigitas vesdavo ugningas rekolekcijas. Jo pamokslai, jeigu jie buvo tik neutraliomis tikėjimo temomis, išsiskyrė iš kitų. Jis kalbėdavo ir apie mums svarbias aktualijas – apie tikinčio jaunimo persekiojimą, apie tai, kad turėtume nesigėdyti esą lietuviai, pažinti savo istoriją. Gal nepasakydavo to tiesmukai, bet iš viso konteksto suprasdavome, kaip reikia ginti Lietuvos vidinę, moralinę laisvę, žmogaus teises, pačių sąžinės laisvę. Aišku, tai labai uždegdavo", – to meto dvasią mena pašnekovas.

Apsilankymai Kybartuose dažnėjo, o asmeniškai su kunigu Sigitu susipažinusį tuomet dar jaunuolį Robertą stebino dvasininko pasitikėjimas. "Esu dėkingas, nes visiems, kas domėjosi tikėjimo, pasipriešinimo okupacijai dalykais, kunigas Sigitas lengvai atverdavo ir savo namų – klebonijos duris. Turėjo turtingą biblioteką. Pasitikėjo, nors gal ir galėjo turėti pagrindo nepasitikėti. Buvo žinoma, kad sovietų saugumas gali užverbuoti tikintį jaunimą, priversti šnipinėti. Saugotis tiems mūsų rezistentams buvo ko, bet jis to per daug nepaisė, pasitikėdamas Dievu ir gana elementarią konspiraciją išmanydamas jis leisdavo naudotis savo biblioteka", – pasakojo pats antisovietiniu rezistentu tapęs R.Grigas.

Robertas Grigas

Išminties ženklas

Ar ta pažintis turėjo įtakos apsisprendimui rinktis kunigystę? R.Grigas sako, kad jau tuomet kildavę visokių pamąstymų, bet aiškaus apsisprendimo nebuvo.

"Tik sulaukęs brandesnio amžiaus nusprendžiau rinktis kunigystės kelią. Paradoksalu, bet daug mano bendraamžių iš tos maištaujančios rezistencinės aplinkos ragindavo: tu turi būti kunigu, Lietuvai reikia drąsių kunigų, kurie nebijotų sakyti teisybę. Tie argumentai veikė", – apie kelią į kunigystę pasakojo R.Grigas.

Anot jo, kunigas Sigitas neragino būti kunigu, ir tai R.Grigas vadina autoritetais laikytų kunigų pedagoginės ir psichologinės išminties ženklu.

Kunigas Robertas gerai pamena sovietinės ateistinės propagandos skleidžiamą mintį, esą einama į kunigus, nes galima nerūpestingai, lengvai ir turtingai gyventi, turėti statusą visuomenėje. Bendraudamas su S.Tamkevičiumi, Alfonsu Svarinsku, Juozu Zdebskiu jis sako labai aiškiai matęs, kad šiems kunigams kažkokie savanaudiški, materialiniai dalykai tikrai nerūpi.

"Jiems rūpi skleisti tikėjimą, jiems brangi Lietuvos laisvė. Mano kartos jaunų vaikinų ir merginų akyse kunigai Sigitas, Alfonsas buvo suimti ir nuteisti, kunigas Zdebskis du kartus kalėjo už vaikų katechizavimą. Tai mums buvo akivaizdus įrodymas, kad dėl to, kuo gyvena, ko moko, jie pasiryžę ir kalėti, ir netgi mirti. Ta gyvenimiška pozicija žavėjo, traukė, turėjo didelės įtakos", – įsitikinęs R.Grigas.

Ir vėliau, įstojęs į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti vokiečių kalbos ir literatūros, Robertas lankydavosi pas kunigą S.Tamkevičių – bendraudavo, sužinodavo taikios pogrindžio kovos naujienų, skolindavosi knygų studijoms, gaudavo nelegalios katalikiškos periodikos leidinių: "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką", "Aušrą", "Dievas ir Tėvynė", "Alma Mater".

"Nežinojome, kad kunigas Sigitas yra kronikos redaktorius. Suprantama, tuo jis nesigyrė, bet buvo aišku, kad pas jį galima gauti tos naujausios mūsų spaudos, filosofinių, rusų disidentų veikalų. Godumas skaityti ir sužinoti kažką naujo traukė ir suartino", – pasakojo R.Grigas, pats ėmęs platinti tarp bičiulių draudžiamą literatūrą.

"Ilgiau pabendravus susiformavo ir dvasinės pagarbos, sielovadinės pastoracijos ryšys. Mačiau, kad žmogus yra nuoširdus ir gyvena tuo, ką sako, ką daro", – bendrystės kelią apibūdino R.Grigas, žinią apie tai, kad S.Tamkevičius paskirtas kardinolu, sutikęs labai džiaugsmingai. "Būna kartais teisybė, t.y. tikrai pagerbimo nusipelnę žmonės įvertinami – ir ant žemės, ne vien Anapus", – savo feisbuko bičiuliams tą dieną parašė kunigas.

Matau tą patį kunigą Sigitą arkivyskupo, o dabar jau ir kardinolo tarnystėje.

Tas pats kunigas Sigitas

Kunigas Robertas supranta, kad žmogui užimant aukštesnes pareigas padidėja ir pasunkėja atsakomybė. "Bet aš pažinau jauną, linksmą, skambiai besijuokiantį kunigą Sigitą Kybartuose, ir dabar, kai matau jį dviračiu važiuojantį tais takeliais į Panemunę ar link Kačerginės, atrodo, kad jo pozicija, bendravimas su žmonėmis ir net išorinė išraiška labai nepasikeitė – matau tą patį kunigą Sigitą arkivyskupo, o dabar jau ir kardinolo tarnystėje", – tikina R.Grigas.

Paprašytas įvardyti keletą S.Tamkevičiaus bruožų, kurie jį labiausiai žavi, R.Grigas pirmiausia prabyla apie dvasinio autoriteto svarbą. "Kai sovietmečiu reikėjo atlaikyti tuos milicijos ar saugumiečių tardymus, dauguma ten patekusių jaunuolių patyrė didelį spaudimą, todėl didelė parama buvo skaidrus, iš jo vidaus trykštantis optimizmas – gyvo, tikro tikėjimo išraiška. Jo veido giedrumas, skambus juokas padrąsindavo kitus sunkumuose", – neabejoja pašnekovas.

Kaip išskirtinį nominuotojo kardinolo bruožą kunigas Robertas įvardijo gebėjimą paprastai bendrauti su žmonėmis. "Kai žmogus neprislegia savęs kažkokiomis aristokratiškomis manieromis, perdėtu reiklumu ar savo autoriteto svoriu, bet iš tiesų bendrauja paprastai, kaip žmogus su žmogumi. To reikėtų pasimokyti visiems, Lietuvoje užimantiems aukštas pareigas, politikams ir pareigūnams. Tai yra autentiško žmogiškumo ir krikščioniškumo požymis", – įsitikinęs R.Grigas.

"Laikau jį bičiuliu, savo artimu žmogumi, krikščioniško gyvenimo ir pasipriešinimo neteisybei, okupacijai mokytoju. Prisiminimų knygose pasakodamas apie saugumo persekiojimus, tardymus, kalinimą, vėliau – tremtį į Sibirą, žmogus lyg ir turėtų kuo pasigirti ar pasidžiaugti, nes ne kiekvienam savo Tėvynę ir tikėjimą mylinčiam žmogui tenka tiek padaryti. Kalbėdamas apie "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką", išvardija visus bendradarbius – ir kunigus, ir pasauliečius, kurie prisidėjo, nukentėjo ir buvo nuteisti, daugybę paprastų parapijiečių, kurie talkino tam darbui. "Ne aš, o daugybė laisvę ir tiesą mylinčių žmonių tai padarė", – sako jis.

Pasilenkti prie mažų

"Tėviškumas. Tu jauti nuolat tokį ramų, tėvišką buvimą greta. Solidaus ir neužgožiančio tėvo buvimą. Jis yra ir atrama, ir pagalba, palaikantis, padrąsinantis, pasitikintis", – vardija Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai diakonas Darius Chmieliauskas, kartu su nominuotuoju kardinolu S.Tamkevičiumi dirbantis jau 23-ejus metus.

1997 m. tuometis Kauno arkivyskupas S.Tamkevičius D.Chmieliauską paskyrė pirmuoju Lietuvoje bažnytinės institucijos atstovu spaudai. Darius pripažįsta – tai buvo drąsus žingsnis. "Panašu, kad jis visada buvo ir yra drąsos vyras. To reikėjo ir dirbant pogrindyje visomis to meto sunkiomis aplinkybėmis, ir jau laisvos Lietuvos sąlygomis, – neabejoja D.Chmieliauskas, dvasininką pažinęs jau laisvoje Lietuvoje. – Reikėjo drąsos priimti sprendimus, imtis naujų dalykų, kuriuose neturi patirties, ir nežinai, kaip bus, kaip viskas pasibaigs."

Panašu, kad jis visada buvo ir yra drąsos vyras.

D.Chmieliauskas neabejoja – kardinolu paskirto vyskupo tikėjimo pamatai yra drąsa: "Kaip vyskupas ir maldos vyras, turintis jautrų ryšį su Dievu, pajaučia, kada jau gali žengti pirmyn, eina ir daro drąsiai, nors tai gali būti naujas ir netikėtas projektas."

Diakonas sako pastebinti S.Tamkevičiaus asmenyje ir veikloje tai, apie ką kalba popiežius Pranciškus. "Pranciškus ragina neužsidaryti savo zakristijose, savo kieme ir kalba apie misionierišką, išeinančią į gatvę, klystančią, pargriūvančią, bet vėl atsikeliančią Bažnyčią. Eiti, bandyti drąsiai, net jei nepasiseks – ne tragedija, bet nestovėti vietoje ir neužsidaryti. Gal atrodo, kad tai tik gražiai skamba, bet tokia pozicija reikalauja daug drąsos ir ryžto, tvirtumo, pasitikėjimo ir Dievu, ir žmonėmis. Kaip buvo sovietmečiu, pogrindyje, disidentinėje veikloje, taip ir dabar – iššūkiai yra kitokie, bet ne mažesni. S.Tamkevičiaus veide, asmenyje ir veikloje tai buvo ir yra matyti visą gyvenimą. Turbūt Pranciškus į tai ir atkreipė dėmesį, ir paskyrė kardinolu", – pastebėjo pašnekovas.

Paprašytas papasakoti kokį nors įsimintiną momentą iš bendrų darbo metų, D.Chmieliauskas tikino, kad tokių akimirkų būta labai daug.

"Pamenu, kaip ir dabar ruošiamės Šiluvos atlaidams, prieš 10-metį ruošėmės jubiliejinėms iškilmėms, ir, žinoma, labai rūpėjo, koks bus oras, nes daugybė žmonių susirenka po atviru dangumi. Mačiau, kaip jis su visiška ramybe veide sakė: "Viskas bus gerai." Nė mažiausios abejonės nekilo, kad gali būti kitaip – tokia kone ranka apčiuopiama žmogaus tikėjimo išraiška, toks tikėjimas, kuris gali išlaikyti einantį per vandenį. Tokie tikėjimo liudijimo momentai yra ypatingi, kai matai, kad žmogus tikrai tiki, tuo, ką daro, tuo, ką sako, ir tiki, kad Dievas tai laimins. Kaip katalikas gali melstis ir prašyti gero oro, bet tyliai savyje vis tiek drebi, o jis nė akimirkai nesuabejoja, kad dėl žmonių Dievas padarys viską, kas geriausia. Tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu išraiška labiausiai žavi", – sakė arkivyskupijos atstovas spaudai.

"Keičiasi sezonai, šildymas dar neįjungtas, o kabinete nežmoniškai šalta. Baigiantis dienai ir pasiguodėme, ir pasijuokėme, o ryte atėjęs į darbą randu kabinete jo atneštą elektrinį šildytuvą – įjungtas ir paliktas, kad šilčiau būtų. Sušildantis širdį iki ašarų gestas. Tėviškas rūpestis, nors kaip arkivyskupas juk turėjo daugybę pareigų. Matydavau, kaip išeina į Santaką melstis, o vaikai iš Senamiesčio dienos centro pribėga prie jo, džiūgauja, bendrauja kaip su seneliu – vaikų emocijos visada tikros. Tai jo gebėjimas pasilenkti prie mažų žmonių ir matyti mažus dalykus", – akimirkomis dalijosi D.Chmieliauskas.

Bekalbant jis vėl prisiminė pernykštį Šventojo Tėvo vizitą Lietuvoje ir paraginimą nepamiršti savo šaknų, savo praeities.