– Ne tik mados bendruomenei, bet ir platesnei visuomenei esi žinomas kaip Bomberis – kokia tavo istorija?

– Tinklaraštį pradėjau rašyti oro uostuose, pakeliui arba grįžtant iš dar vienos komandiruotės – kelerius metus dirbdamas globalių ambicijų turėjusiam mados prekės ženklui, apkeliavau visas pasaulio mados sostines, kur ir pamačiau daug mados pramonės užkulisių. Rašiau apie viską, ką matydavau darbinėse kelionėse, ką skaitydavau apie mados industrijos aktualijas ir į ką gilindavausi savo negausiu laisvalaikiu. Rašiau paprasta, visiems suprantama kalba, o skaitytojų ir bendraminčių bendruomenė ėmė augti ir auga iki šiol. Taigi, prieš penkerius metus rašyti pradėtas tinklaraštis, kurį lakūno striukės garbei pavadinau "Bomberiu", atvėrė duris į platesnį žinomumą.

Manau, kad daugelis įdomių projektų, kurie mane ištiko pastaraisiais metais, yra tiesiogiai susiję su mano įsitvirtinimu tarp mūsų mados pramonės autoritetų ir būtent per "Bomberio" kanalą. Turbūt be Bomberio nebūtų ir kvietimo tapti mados žurnalo "L'Officiel" vykdomuoju redaktoriumi – šias pareigas ėjau vienerius metus, kol pradėjau asmeninį edukacinį projektą "Suprasti madą", ir tas nuotykis tęsiasi jau dvejus metus. Esu dėkingas visiems, kurie manimi patikėjo – juk prie mano projekto jau prisijungė daugiau nei 15 lektorių, geriausių mados ekspertų, o mūsų renginiuose nuo 2018 m. rugsėjo apsilankė jau bemaž 1500 žmonių. Turiu puikią komandą, daug planų ir ambicijų.

– Papasakokite apie "Suprasti madą" projektą. Kaip jis gimė ir kokia projekto populiarumo paslaptis?

– Projektas gimė iš labai aiškaus suvokimo, kad aplink yra daugybė žmonių, kuriems yra įdomi mados industrija, jos užkulisiai ir kurie norėtų apie tai sužinoti daugiau ne iš "Google", bet iš mados industrijos ekspertų – t.y. iš pirmų lūpų. "Suprasti madą" pagrindinė auditorija buvo, yra ir bus ne tik mados verslininkai, bet ir paprasti mados entuziastai, smalsuoliai, kuriems mada taip pat įdomi – milžiniško pasisekimo sulaukia mūsų pažintinės paskaitos apie mados istoriją, apie drabužių dėvėjimo meną, apie aprangos kodus ir t.t. Juk viso to reikia ir medikui, ir juristui, ir pedagogui, ir bet kurios kitos profesijos atstovui. Šį rudenį pradėsime su gausiausia iki šiol renginių ir mokymų programa: kalbėsime ne tik apie madą ir stilių, bet ir apie gyvenimo kultūrą plačiąja prasme.

– Jau trečius metus organizuojate mados forumą "Fashion Week Klaipėda" festivalio metu: ar mada yra lygiai tokia pat aktuali Klaipėdoje, kaip ir Vilniuje?

– Mada yra aktuali visur, kur žmonės nevaikšto nuogi. Tik ta mada visur skirtinga, ir supratimas, kas madinga, o kas ne, gerokai skiriasi net tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva. Pavyzdžiui, Klaipėdoje dabar mada priaugintoms blakstienoms ir ištatuiruotiems antakiams – pusė miesto moterų ir, beje, labai skirtingo amžiaus tokios vaikšto. Ką gi, tokia mada, ir nieko nepadarysi. Bet man kur kas svarbiau ne mokyti žmones rengtis, bet mokyti suprasti madą, suteikti progą su ja susipažinti arčiau, paskatinti priimti sąmoningesnius sprendimus. Net pats mano projekto pavadinimas jau sufleruoja – mokome suprasti madą, o ne būti madingais ar pirkti kažkokį konkretų daiktą. Mes pasakojame kontekstą, pratiname žmones prie minties, kad mada yra sudėtinga ir įdomi, ją perpratę galime tapti sąmoningesniais tos mados vartotojais, kūrėjais, gamintojais, pardavėjais. Galų gale, dovanojame paprastą džiaugsmą – žmonės išmoksta rengtis, mėgautis drabužiais, naudoti juos su tikslu, o ne jų bijoti ir nuvertinti.

Iš čia atsirado noras mados ekspertų žiniomis ir įžvalgomis dalintis ne tik su vilniečiais, bet ir su mano gimtosios Klaipėdos žmonėmis. Visada siekiu padaryti ką nors gera savo Klaipėdai. Labai džiaugiuosi, kad mano mieste jau devintus metus vyksta toks festivalis kaip Klaipėdos mados savaitė ir kad jo organizatoriai jau trečius metus iš eilės man patiki surengti mados forumą. Tai toks formatas, kai mano pakviesti mados ekspertai ir autoritetai atskleidžia tų metų temą ir daro tai paprasta, populiaria, visiems priimtina kalba. Taigi forume laukiami visi – ir mados industrijoje dirbantys, ir su ja nieko bendra neturintys žmonės. Šiemet kalbėsime apie permainų laikus, kuriuose visi šiuo metu gyvename, juk itin stipriai tos permainos palietė ir mados industriją, ir kiekvieną mūsų.

– Kaip manote, kokia yra mados pasaulio karantininė realybė dabar? Ar lengva prognozuoti, kas bus rytoj?

– Jeigu žiūrėsime į šių dienų situaciją iš vartojimo perspektyvos, per karantiną mados industriją stipriai nuskriaudėme – buvome pasimetę, beveik nepirkome, o jeigu ir pirkome, tai tik kasdienius ir sportinius rūbus. Aišku, po karantino daugelis puolė siaubti parduotuves, sociologai net rado tam pavadinimą – pirkimas iš keršto (angl. revenge buying). Vis dėlto daugeliui mados verslų jau buvo per vėlu – po karantino jų gretos gerokai išretėjo. Pergalę šventė tie, kurie sugebėjo ir krizės metu likti aktualūs, patrauklūs, prasmingi. Skaičiau, kad labai pakilo tvarių, atsakingų ir ekologiškų mados prekės ženklų pardavimai.

Žiūrint iš mados verslo perspektyvos, tokie kataklizmai suteikia gerą progą pergalvoti savo strategiją ir galbūt kažką daryti stipriai kitaip – išsigryninti savo koncepciją, pradėti daryti tai, ko žmonėms išties reikia, o ne krauti sandėlius daiktais, kurie bus parduoti tik per išpardavimus. Tik sunkumai mums suteikia progą tobulėti kaip žmonėms ir kaip organizacijoms – kuo daugiau iššūkių, tuo daugiau lankstumo. Išlieka tik aktualiausi, todėl visada reikia laikyti ranką ant pulso.

Prognozuoti kaip bus labai nelengva, bet aišku viena – bus gerokai kitaip. Ir nors pauzė nebuvo itin ilga, kad visi – tiek vartotojai, tiek verslai – spėtų susivokti ir persiorientuoti, lūžis įvyko, tad kelio atgal jau nebėra.

– Ką reiškia būti madingu – ar užtenka spintoje turėti brangų populiaraus dizainerio rūbą?

– Visada iškart kviečiu susitarti dėl sąvokų – ką reiškia būti madingu ir būti stilingu. Madingas žmogus yra tas, ant kurio pamatysi visas sezono naujienas – jis jas seka, jis jas perka, jis jas dėvi. Stilingas žmogus gali apsieiti ir be madingų daiktų. Tiesa pasakius, stilingiausi mano pažįstami žmonės apskritai neigia madą ir rengiasi taip, kaip jie nori. Juk galima būti labai stilingu dėvint tik vintažinius, tarkime, išskirtinai iki 2000-ųjų pagamintais drabužiais.

– Dabar tendencijų yra tiek daug. Kaip nepasimesti ir kuo vadovautis kuriant savo stilių?

– Nuojauta ir savęs stebėjimu. Tikra tiesa – dabar madinga viskas, ir tai yra puikus metas kurti savo individualų stilių iš visko, ko tik norisi. Bet svarbiausias darbas šiame procese – tai savęs pažinimas, įsiklausymas į save ir susivokimas kas esi ir kaip tą savo tapatybę vizualiai nori transliuoti aplinkiniams. Čia labai padeda ir nuojauta bei intuicija. Kas iš to, kad daiktas, kurį užsidėsite, bus madingas, bet visiškai netiks nei jūsų sudėjimui, nei odos spalvai, nei, galų gale, jūsų temperamentui. Nieko nėra blogiau už milžinišką disonansą tarp to, koks žmogus yra viduje ir kaip jis atrodo išorėje.

– O kaip tu susikūrei savąjį stiliaus identitetą, kas dominuoja tavo aprangoje ir spintoje?

– Praeityje daug ieškojau, eksperimentavau, mokyklos laikais buvau didžiausias madistas – nuo oranžinio statybininko kombinezono iki plikai nuskustos galvos. Mano laikais Klaipėda buvo Lietuvos reivo sostinė. Parduotuvių tuomet nebuvo, tik atsirado dėvėtų drabužių bazės, kurias su draugais ir siaubdavome. Tai buvo laikai, kai atradau nesuderinamų dalykų derinimą viename įvaizdyje. Dabar ši tendencija labai aktuali, bet prieš daugiau nei dvidešimt metų Klaipėdoje mes jau žinojome, kas tai.

Sulaukus trisdešimties ir nuodugniai su savimi susipažinus, mano stilius nusistovėjo. Supratau, kad neturiu laiko kasdien galvoti, ką apsirengti, todėl pasirinkau gana uniformišką stilių: praktiškos tamsios spalvos, tiesūs minimalistiniai siluetai, sportiniai bateliai, kuprinė, akiniai nuo saulės, kurių, beje, turiu labai daug. Be abejo, įvairioms progoms mėgstu pasipuošti ir aš, bet vis dėlto retai kada išeinu iš savo spalvinės gamos ir minimalistinių siluetų rėmų. Už viską svarbesnė man yra kokybė, tikrai ne noras būti pastebėtam. Nebūtina rengtis plunksnomis, kad sulauktumei dėmesio. Stilingas žmogus yra tas, kuriam praėjus atsisuka tik tie, kurie turi gerą skonį.

– Kas jus labiausiai įkvepia mados pasaulyje, kokios vertybės čia puoselėjamos?

– Reikia atskirti madą kaip kultūrinį reiškinį ir madą kaip pramonę. Pirmu atveju mane įkvepia pats mados fenomenas – man mada yra kūrybingumo ir fantazijos šventė, nuolatinis žaidimas. Smagu stebėti, kas ir kodėl ateina į madą, kaip vos pasirodžiusi mados tendencija tampa masine banga, kaip madą veikia politika ir diplomatija, socialiniai pokyčiai, globali ekonomika, klimato kaita, įžymybių, taip pat ir paprastų žmonių didmiesčių gatvėse stilius.

Kalbant apie madą kaip gigantišką industriją, kurioje yra visko – nuo beverčių daiktų tiražavimo, žmonių išnaudojimo ir baisios taršos iki labai atsakingos gamybos, revoliucinių inovacijų ir itin atsakingų brendų, – čia irgi įkvepia būtent ta įvairovė ir galimybė kiekvienam mūsų apsispręsti, kurią pusę palaikome.

Jau prasidėjo didžiausias mados festivalis Lietuvoje, kuris vyks iki rugpjūčio 23 d. Visas naujienas ir renginių programą sekite "Fashion Week Klaipėda" socialiniuose tinkluose.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Suspenduota kasdienybė

Renginiai, susitikimai, paskaitos, kelionės – regis, vos vakar tai buvo verslininko, mados apžvalgininko bei edukacinio projekto „Suprasti madą“ įkūrėjo Arnoldo Remeikos neatsiejama kasdienybės dalis.

Šiuo metu Vilniuje gyvenantis klaipėdietis pripažįsta – gyvenimo kokybė pasikeitė iš esmės, visi darbai vyksta nuotoliniu būdu.

„Pagrindinė mano veikla yra tokia, kokia šiuo metu suspenduota – tiek didžiulis balandžio viduryje suplanuotas Mados verslo instituto renginys, tiek kiti renginiai atšaukti, kitų svarbių mokymų likimas kol kas nežinioje, – pasakojo pašnekovas. – Tačiau kol kas džiugina ir drąsina tai, kad žmonės ne prašo grąžinti pinigus, o rašo, kad tikisi, jog renginiai įvyks ir jų labai laukia.“

Kaip tik šią savaitę turėjo išeiti ir nauja lietuviško prekės ženklo, su kuriuo bendradarbiauja Arnoldas, paltų kolekcija.

„Paltus pagaminti spėjome, bet, deja, parduotuvės uždarytos. Vienintelė viltis, kad žmonės vis dėlto parodys savo lojalumą ne tik maisto prekių parduotuvėms, bet ir pagal galimybes kitiems verslams, kurie persikėlė į internetinę erdvę“, – vylėsi klaipėdietis.

Kas gi mėgsta valgyti tuos grikius ar konservus? Kada mes tas kruopas valgėme?

Įkvėpti pilnais plaučiais

Anot jo, sunkusis metas neišvengiamai pasibaigs, o kaip rodo istorija, po išbandymų, sukrėtimų žmonės kaip tik trokšta gyvenimo džiaugsmo įkvėpti pilnais plaučiais.

„Ypač tai pastebima madoje. Prisiminkime kad ir po Antrojo pasaulinio karo, 1947 m. pristatytą, iki šiol legendine, ikoniška laikomą Christiano Dioro kolekciją „New Look“, kuri tapo tarsi atsaku į tai, kad Europa nebenorėjo toliau gyventi pesimistinėmis nuotaikomis. Tuo metu moterims reikėjo kažkokio didelio sukrėtimo, „restarto“. Ir jos labai palankiai sureagavo į tokį mados pasiūlymą“, – priminė mados apžvalgininkas.

Ir nors šiandienos situacija gerokai suvaržė įprastą gyvenimą, anot Arnoldo, globaliąja prasme visa tai – tik smulkmenos.

Pusiausvyra: A.Remeika neabejoja, jog po sunkaus meto žmonės dar labiau trokš įkvėpti gyvenimo džiaugsmo. (Akvilės Jovaišienės nuotr.)

„Galbūt daugiau žmonių, kaip ir aš, karantino metą išnaudos tam, kam niekada neužtekdavo laiko. Atsidėsiu sąskaitų tvarkymui, sutarčių ruošimui, kitiems daug kruopštumo reikalaujantiems darbams. Užsiimsiu ateinančio sezono planavimu. Štai visą šį rytą susirašinėjau su gėlių salono konsultante – iš jos pernai per mano gimtadienį buvo pirkta dovana – alyvmedis, kurį dabar noriu persodinti, mat iki šiol tam neatsirado laiko. Gavau instrukcijas, kaip tai reikia padaryti, kokių žemių nupirkti ir pan.“, – karantino realijomis dalijosi pašnekovas.

Menas prisitaikyti

Arnoldo manymu, šiandien ypač nereikėtų pasiduoti pesimistinėms nuotaikoms. Šia prasme jį žavi italų nusiteikimas bei gebėjimas net ir sudėtingą situaciją praskaidrinti paprastais gyvenimo džiaugsmais.

„Vieni italai interviu televizijai sakė, kad italams prisipirkti produktų atsargų ir valgyti nešviežią maistą yra nesuvokiama. Todėl žmonės kasdien kruopščiai apsirengę, su kaukėmis eina į parduotuves, kad turėtų šviežios mėsos, duonos, sūrio, pieno ir pan. Na, iš tiesų, kas gi mėgsta valgyti tuos grikius ar konservus? Kada mes tas kruopas valgėme?“ – su šypsena retoriškai klausė pašnekovas.

Nors ir visai kitokiu formatu, gyvenimas tęsiasi, sako Arnoldas.

„Turint galvoje, kaip šiuolaikinis žmogus sugebėjo prisitaikyti prie visko, kas pastaraisiais metais įvyko su technologijomis, internetu, kitais išradimais, manau, mes tikrai sugebėsime prisitaikyti ir prie šiandienos aplinkybių, – neabejoja klaipėdietis. – Teko skaityti mokslininkų prognozes, jog artimiausius 20 metų žmonija patirs tokį progresą, kokį patyrė per pastaruosius 200 tūkst. metų. Neįsivaizduoju, kas tai bus, bet mes turėsime išmokti prisitaikyti prie aplinkybių, nebūti tokie konservatyvūs, baikštūs kaip mūsų seneliai ar net tėvai, kurie prie pokyčių adaptuojasi sunkiau.“

Karantino paveikslas

Džiazo atlikėja, kvarteto „Cappella'A“ vokalistė Kristina Jatautaitė – viena tų, kuriai dėl karantino teko išeiti priverstinių ir neterminuotų atostogų.

„Mano atveju neįmanoma dirbti nuotoliniu būdu ir nežinia, kaip bus toliau, – dalijosi pašnekovė. – Turėjome suplanuotą koncertinę išvyką į Dubliną, buvo numatyta ir tolimesnių kelionių, renginių – viskas atšaukta arba perkelta be jokių garantijų.“

Nors šiuo metu gyvena tarsi atostogų ritmu, gali skirti daug laiko šeimai, o ir namie visada yra ką veikti, anot Kristinos, situacija kelia nemažai nerimo.

„Manęs buitis nebaido, bet šį laiką galėčiau išnaudoti savęs tobulinimui, o dabar tam nėra jokių šansų, – atviravo dviejų atžalų mama. – Nerimą kelia ir tai, kaip visi renginiai įsivažiuos vėliau, nes krizės išvengti veikiausiai nebeįmanoma. Neaišku, kada žmonės atsigaus. Tad gal šis sezonas jau ir baigtas?“

Įkvėpimai: D.Kirkutienės mintis praskaidrina tapyba, o K.Jatautaitės kasdienyę karantino metas užpildo mielomis akimirkomis su šeima. (Dalios Kirkutienės asmeninio archyvo ir Andriaus Pelakausko nuotr.)

Anot Kristinos, kai gali dirbti pagal savo specialybę, kai darai, ką išmanai ir mėgsti, tai yra šventė, vis dėlto šiandienos realijos atlikėją verčia nelinksmai juokauti, jog galbūt jau verta pagalvoti apie žemiškesnę profesiją.

„Šiandien išties yra šiokia tokia krizė, tačiau tikrai nenoriu verkšlenti. Galiu praleisti daugiau laiko su vaikais, užsiimti kažkokiais mielais darbeliais – štai išsiuvinėsiu kryželiu kokį karantino paveikslą“, – optimizmo nepraranda atlikėja.

Kiekvienam savi receptai

Tapytoja Dalia Kirkutienė į šių dienų aktualijas taip pat stengiasi žvelgti filosofiškai.

„Ir ramu, ir neramu – bet stengiuosi nepanikuoti. Nes o ką mes šioje situacijoje galime pakeisti? Jeigu galime išsisaugoti – išsisaugosime, jei tai pasaulinė, visuotinė katarstrofa – tada tik į dangų žiūrėsime. O nusiraminti vis tiek reikia. Ir daryti tai, kas esamomis aplinkybėmis gali suteikti malonumą. Tvarkyti namus, bendrauti telefonu, skaityti knygas – kiekvienam kitas receptas“, – kalbėjo pašnekovė.

D.Kirkutienės receptas – tapyba, kuriai kol kas nestinga įkvėpimo. Tiesa, menininkei teko nutraukti pamokas savo dailės studijoje.

Įkvėpimai: D.Kirkutienės mintis praskaidrina tapyba, o K.Jatautaitės kasdienyę karantino metas užpildo mielomis akimirkomis su šeima. (Dalios Kirkutienės asmeninio archyvo ir Andriaus Pelakausko nuotr.)

Pašnekovė pripažino – nors jos gyvenimas radikaliai nepasikeitė, kita vertus, krizės akivaizdoje tapytojos darbai nebus pirmo būtinumo.

„Kai kažkokia grėsmė ateina sveikatai, apie paveikslus žmonės turbūt jau paskutinėje vietoje galvoja. Bet vis tiek dirbu. Tiesiog savo malonumui, – šyptelėjo pašnekovė. – Niekada neturėjau problemos, ką veikti. Visada randu, ką pasižiūrėti, ką paskaityti, ko paklausyti, apie ką pagalvoti, ką susitvarkyti, kur pasivaikščioti – kad ir savo kieme, pasidžiaugti, kaip gamta keičiasi, paukščiukai čiulba.“

Su kuo – į kalnus

Kaip sako Dalia, nereikia laukti blogiausio scenarijaus, tačiau ir pačiam nederėtų lįsti liūtui į nasrus.

„Nereikia lakstyti po gatves ir vaizduoti, kad nieko nebijai. Tvarkos būtina laikytis. Gal ir lengvai prasirgsime. Bet ne visi. Juk niekas nenori tų baisių komplikacijų, kada jau reikia kvėpavimo aparato. Ar tų padarinių, kurie net ir pasveikus lieka“, – svarstė pašnekovė.

Nepaisant sunkumų, šiandienos situacijoje menininkė įžvelgia ir pozityvių dalykų.

„Matome, kad žmonės sugeba ir persiorganizuoti, ir rūpinasi, kaip padėti vieni kitiems. Žinoma, yra ir tokių, kurie tik šūkauja, kad viskas negerai – mane uždarė ar kad kažko negaliu nusipirkti, oro uoste tikrino ir per ilgai laikė. Ir visur valdžia kalta. Tokie žmonės mane labai stebina. Tad ši situacija į daugelį dalykų mums taip pat leis pažvelgti kiek kitaip, leis pasitikrinti, su kuo tu gali eiti į kalnus, o su kuo jau ir nelabai norėsi“, – kalbėjo pašnekovė.

Laikytis išvien

Ne vieną projektą ir susitikimus su publika bei Klaipėdos universiteto studentais sustabdžiusį karantino metą aktorė Virginija Kochanskytė siekia išnaudoti kuo produktyviau.

„Stengiuosi nepasiduoti panikai, nes tai tik paralyžiuoja. Manau, šiuo metu visiems svarbu suplanuoti darbą produktyviai ir savarankiškai. Ir man dabar kaip tik puikus metas pasiplanuoti būsimus darbus, ruoštis naujai programai. Daugiau laiko atsirado pabūti ir gamtoje – miškas, pajūris suteikia galimybę tuo mėgautis saugiai. Ir ne tik tai. Bėgome lėkėme, niekam neturėjome laiko, tad dabar galime save įvairiai praturtinti. Internetas siūlo virtualiai ir muziejuose apsilankyti, ir operų klausytis, ir teatrų spektaklius žiūrėti, – vardijo pašnekovė. – Žinoma, svarbu ne tik aktyviai persijungti į darbus – manau, tam tikrai daliai žmonių šis metas bus ir puiki proga išsimiegoti, pailsėti ir tokiu būdu sustiprinti imuninę sistemą.“

Pokyčiai: V.Kochanskytė viliasi, jog pandemija daugelį privers perkainoti vertybes. (Virginijos Kochanskytės asmeninio archyvo nuotr.)

Šiuo metu sėsliau gyvenanti menininkė pasirūpino, jog šalia būtų ir garbaus amžiaus mama.

„Tokiu metu geriau būti kartu, daugiau vienas su kitu kalbėtis, nei žiūrėti žinias ir kaip kokiose varžybose sekti statistiką, ar jau pasivijome Latviją. O televizijoje būtų prasmingiau paieškoti kokių gražių filmų ar įdomių laidų“, – šyptelėjo pašnekovė.

Savotiškai suprasta laisvė

V.Kochanskytė viliasi, jog daugelio gyvenimą sukausčiusi pandemija privers išmokti naujas pamokas ir perkainoti vertybes, padės visuomenei sveikti nuo egoizmo bei paskatins atsisukti veidu į kitą žmogų.

„Pasaulis pasidarė labai atviras, tad turbūt verta pagalvoti apie tą savotiškai suprastą ir deklaruojamą laisvę – svarbiausia laisvas aš ir elgiuosi taip, kaip noriu. Nesvarbu, kad kitas dėl to gali nukentėti. Galbūt vienų abejingumas, atsakomybės stoka prieš kitus ir sukūrė dabartinę situaciją?“ – svarstė pašnekovė.

„Ateina sunkus metas. Yra žmonių, kurie gyvena nuo algos iki algos. Gal vertėtų pagalvoti, ar gali kuo tam žmogui, kuris yra šalia tavęs ir Vyriausybė jo gali nepasiekti, padėti. Dalyvaujant UNICEF misijose mane visada žavėdavo skurdžiose šalyse patiriamas begalinis gerumas, nes ten labai daug bendruomeniškumo, rūpesčio vienas kitu. Viliuosi, jog šis ekstremalus metas ir mus šito išmokys“, – prisipažino V.Kochanskytė.

– Kokiomis aplinkybėmis ir kuo jus patį sudomino mada kaip gilesnio žvilgsnio reikalaujantis fenomenas?

– Puikiai pastebėjote, kad mada mane domina kaip globalus reiškinys, pramonė, verslas, o ne kas pusmetį besikeičiantys trendai. Į pastaruosius, nors žurnalus pavartau ir supratimą lyg turiu, pernelyg nesigilinu, man tai neįdomu.

Pradžia buvo, kai pradėjau dirbti mados versle su anuomet vienu žinomiausių lietuviškų prekės ženklų "Julia Janus". Siekėme tarptautinės plėtros, daug keliavome, tyrinėjome, kūrėme santykius su užsienio rinkomis. Per praktiką patyriau, kas yra globali mada, supratau, jog būdamas vienu iš įmonės vadovų ir pats dar ne viską žinau apie tai, kaip toji mada veikia, pradėjau daug domėtis. O vėliau, kai su Julija nebedirbau, o ir daug kitų projektų jau buvo, pamąsčiau, jog iš tikrųjų labai norėčiau ir kitiems žmonėms, einantiems šiuo nelengvu keliu, suteikti galimybę pasimokyti. Taip pradėjome kurti edukacinius projektus apie madą.

Itin daug keliaudamas, oro uostuose rašydavau dienoraštį apie madą. Vėliau jis peraugo ir į tinklaraštį, kurį pavadinau "Bomberis" pagal populiarų, didmiesčio madą atspindintį aviatoriaus striukės modelį. Šis tinklaraštis atvėrė man nemažai durų, žinomumas ir viešas palaikymas dovanojo vieną įsimintiniausių karjeroje darbų – žurnalo "L’Officiel Mada" vykdomojo redaktoriaus pareigas.

– O kokia buvo Lietuvos mada tuomet, kai augote? Kokius jos pokyčius įžvelgiate bėgant laikui?

– Augau Klaipėdoje, kuri visais laikais pasižymėjo liberalumu, be to, tai uostamiestis. Esu iš jūreivio šeimos, o jie juk visuomet turėjo prieigą prie geresnių, importinių drabužių. Nežinau, ar tai padarė mane laimingesnį, nes niekas nenorėjo draugauti su šituo prabangiu berniuku (juokiasi).

Iš tikrųjų, tada akivaizdžiai matėsi, jog sovietinės Lietuvos laikais visi žmonės buvo skatinami būti kuo panašesni, tarsi pilkoji masė, kurią būtų paprasčiau valdyti. Nors nuo okupacijos praėjo trys dešimtmečiai, bet kuriame mažesniame miestelyje dar ir šiandien ryškiau apsirengęs žmogus gali sukelti neigiamą reakciją, atsiranda noras jam lyg ir per kepurę duoti. Iš esmės mentalitetas keičiasi, bet, manau, turi pasikeisti kelios kartos, kol žmonės supras, kad drabužis vis dėlto yra mūsų individualumo išraiška. Jei visi atrodome vienodai, vadinasi, vienodi ir esame, o taip juk nėra. Daug išlaisvėjimo jau matau ne tik Vilniuje, bet ir kituose šalies miestuose. Ypač daug yra stilingų jaunų žmonių. Dar man labai patinka, kad ryškesnį stilių, drąsesnę aprangą šiandien renkasi ir daug vyrų.

– Esate prisipažinęs, kad jaunystėje buvote šiandienio savęs priešingybė – rengėtės ekscentriškai, siekėte šokiruoti, atkreipti dėmesį. Kaip šiandien žiūrite į fashionistas, pasidabinusius už save didesnėmis skrybelėmis, netikėtai dekoruotais apdarais ar aksesuarais?

– Mano galva, bet kokia saviraiškos forma yra sveikintina. Dažniausiai ryškios jos formos pasitaiko tarp jaunimo. Turbūt kiekvienas galėtume prisiminti, kaip būnant šešiolikos ar net dvidešimties norėdavosi išsiskirti. Tokio amžiaus pasakyti nori daug, o negali, tad pagrindinė tavo kalba yra vizualinė. Su metais, aišku, tiek savyje, tiek ir aplinkoje norisi daugiau ramybės. Pats šiandien dažniausiai renkuosi juodą spalvą, bet tai nebuvo apgalvotas, sąmoningas sprendimas. Tai nutiko, kai pradėjau daugiau dirbti, man tamsūs tonai – it darbinė uniforma, tada nei sau trukdai, nei kitų blaškai, tiesiog dirbi. Tai nereiškia, kad neturiu ar kartkartėmis neapsivelku kokio ryškiai geltono megztinio, tačiau jau rečiau tokius apdarus dėviu.

– Kaip formuojate savo garderobą? Kokie jūsų apsipirkimo įpročiai, kam skiriate daugiausia dėmesio, kokio drabužio ar aksesuaro nė už ką nesirengtumėte?

– Mano stilius ganėtinai rezervuotas, tad daiktų, kurių nedėvėčiau, yra labai daug. Manau, stilingai apsirengęs žmogus yra tas, kuriam einant gatve atsisuka ne visi, o tik tie, kurie turi gerą skonį. Pats atsisuku į tokius, kurie rengiasi saikingai, tačiau yra kažkoks cinkelis – ypatingas drabužio kirpimas, akį glostanti spalva, įdomūs akiniai, batai, rankinė, papuošalas. Mintyse sąmoningai stengiuosi prisimatuoti daiktus, pamatęs produktą vizualizuoju ir retai kada man patinka tai, ką matau. Esu reiklus, todėl drabužiai pas mane sunkiai ateina. Negalėčiau apskritai pasakyti, kad apsiperku, greičiau jau – kartais perku. Pamatęs patinkantį daiktą paprastai iškart jį įsigyju, nes žinau, jog kitą kartą tokia sėkmė gali pasitaikyti negreit.

– Galbūt yra žmonių, kurių nepriekaištingu stiliumi žavitės? Kaip manote, elegancija ir stiliaus pojūtis – įgimtas ar išmokstamas?

– Nežinau, ar stiliaus pojūtis gali būti įgimtas, bet kad lavinamas, kaip koks raumuo, – tikrai. Taip pat stilius evoliucionuoja. Jaunystėje dažnai viską ant savęs krauni, išbandai įvairius personažus, bet su amžiumi imi suprasti, kas tau tikrai tinka, o kas ne. Tada jau nieko nebereikia testuoti, tiksliai žinai, kas esi. O kalbant apie stilingus žmones, Vilniuje, kur gyvenu, tikrai yra į ką atsisukti gatvėje. Socialiniuose tinkluose jų amplitudė irgi plati – nuo Tomo Fordo iki Ricko Owenso, nuo Rihannos iki Tildos Swinton. Bet visi jie yra inspiracija, į jų nuotraukas tiesiog malonu ganyti akis.

– Skaitote paskaitas, rašote tinklaraštį, padedantį suprasti madą ne tik profesionalams, bet ir paprastiems mirtingiesiems. Kodėl šis supratimas svarbus ir reikalingas? Ką atsakytumėte tiems, kurie madą laiko tuštybe?

– Nieko įtikinėti nenoriu. Kažkam atrodo, kad labai svarbu politika ar sportas, o mada, kuri kažkodėl laikoma tarsi pramoga, visai nesvarbi. Taip, iš principo mada yra žaidimas, savotiška pramoga, bet, žvelgiant giliau, mados pramonė – labai sudėtinga. Žemėje yra septyni milijardai žmonių, ir ši pramonė visus aptarnauja, norime mes to ar ne, visi esame mados vartotojai.

Dėl to koncentruojuosi į tuos žmonės, kurie, nors mada juos viliojo, savo laiku galbūt kažką praleido ar rado svarbesnių prioritetų. Renginių ciklas "Suprasti madą" atsirado kaip pažintiniai renginiai tiems, kurie nori per kelias valandas gauti apžvalginę ekskursiją apie tai, kas yra mada kaip reiškinys, ką su ja daryti paprastam žmogui.

O štai kita mano veikla orientuojasi į mados verslininkų edukavimą. Pats susidūriau su tuo, kad nors internete informacijos gausu, tačiau tokie šaltiniai praktikos neišmoko, geriausia mokytis iš tų, kurie šį kelią jau praėjo. Dėl to aš ir mano partnerė Ieva Zubavičiūtė, Londone gyvenanti kaunietė, padedanti mados startuoliams eiti į tarptautinius vandenis, sukūrėme projektą "Mados verslo institutas", skirtą lietuvių dizaineriams tiesiog parodyti kelią. Į Vilnių kviečiame rimtus mados autoritetus, iš kurių tikrai verta pasimokyti.

– Koks yra daikto ar tendencijos atėjimo į madą procesas? Kas žmones paskatina norėti drabužio ar aksesuaro, kurio anksčiau nereikėjo ar jis netgi buvo atgrasus?

– Išties daug reikšmės turi kolektyvinė sąmonė, nes visuomenė kaip vartotojai dalijasi į tam tikras grupes. Yra ankstyvoji dauguma, kuri pamato produktą pas kitą ir iškart jo nori. Yra ir vėlyvoji dauguma, kuriai priklauso didžioji dalis lietuvių. Jie neperka, pavyzdžiui, šiandien itin madingų bjauriųjų "Balenciag" sportbačių ne vien dėl to, kad jie ganėtinai nepigūs, bet ir todėl, jog šie kažkaip keistai atrodo. Bet jei tokius (ar analogiškus, pagamintus pigesnių prekės ženklų) imtų dėvėti daugiau žmonių, užsinorėtume ir mes. Panašius fenomenus mūsų kultūroje galima matyti nuolatos, ar tai būtų plėšyti džinsai, ar vaikinai su barzdomis ir kuodeliais ant galvų.

Stilingai apsirengęs žmogus yra tas, kuriam einant gatve atsisuka ne visi, o tik tie, kurie turi gerą skonį. Pats atsisuku į tokius, kurie rengiasi saikingai, tačiau yra kažkoks cinkelis.

Taip pat esama ir nuomonės formuotojų įtakos. Anksčiau reikėdavo pusmečio, kad produktas būtų parodytas ant podiumo, pafotografuotas, visų mados redaktorių pamatytas ir aprašytas. O dabar daiktas gali tapti geidžiamu per kelias dienas, mada tampa virusine. Beje, mados tendencijų prognozavimo agentūros skelbia, kad šis fenomenas ne tik neslūgs, bet ir augs – kuo toliau, tuo labiau būsime linkę paklusti autoriteto nuomonei.

O kalbant apie dabartines tendencijas, vadinamoji bjaurioji mada (ugly fashion  angl.) yra rezultatas to, jog Vakarų civilizacija pavargo nuo grožio, klasikos, glamūro, kurį skleidė Italijos ar Prancūzijos dizaino vėliavnešiai. Todėl buvo pradėta dairytis į marozų, urlaganų ir kitus mums iki skausmo pažįstamus, o vakariečiams svetimus fenomenus. Dabar važiuojama į Tbilisį, Kijevą, Maskvą semtis idėjų, nematytos estetikos, ieškoti naujų dizaino talentų.

– Mada – kur kas daugiau negu dekoras ir estetika. Ja bandoma perteikti ir svarbias idėjas, parodyti savo poziciją tam tikrais klausimais. Ką apie šiandienę visuomenę atskleidžia jos mados?

– Tikrai taip, mada visuomet buvo visuomenės veidrodis, ir štai tik keli pavyzdžiai iš istorijos. Kai rusai skrido į kosmosą, o vėliau amerikiečiai išsilaipino Mėnulyje, Paco Rabanne pradėjo gaminti savo garsiąsias kosmines kolekcijas, iki šiol gausiai kopijuojamas kitų dizainerių. Paskui buvo Vietnamo karas, kaip taikus protestas jam atsirado Vudstoko festivalis, hipiai, ryškius raštus, kuriuos prisimename, paskatino ir sintetinių narkotikų atsiradimas. O štai pernai sukurta Calvino Kleino kolekcija, kurioje gausu labai amerikietiškų simbolių, tokių kaip kaubojiški batai, atspindi dabartinę politinę situaciją, nes į valdžią atėjo Donaldas Trumpas, JAV stipriai reiškiasi politinėje arenoje.

Akivaizdi ir ekologinio diskurso įtaka, pavyzdžiui, šiuo metu atsiranda ištisos kolekcijos iš perdirbto plastiko, kad ir butelių ar žvejybinių tinklų. Ir pats tokius džinsus, iš butelių kurtus žinomo latvių ženklo "One Wolf", turiu. Atsisakoma natūralios odos, kailių, atsiranda naujų pluoštų, netikėtos žaliavos, tokie dalykai, kaip iš apelsino išspaudų gaminami drabužiai.

Kalbant ne tik apie drabužį kaip apie daiktą, bet ir visą mados pramonės matomumą viešojoje erdvėje, pasikeitė ir žurnalai, dingsta glamūrinis stereotipas, atsiranda leidiniai su provokuojančiu turiniu, viršelius puošia modeliai, kurie prieš penkerius metus ten nebūtų atsidūrę – plius dydžio, su įgimta odos liga, veido randais ir kitais ypatumais, kurie anksčiau laikyti defektais ar tabu. Jau nekalbu apie transseksualus ir transvestitus, kurie šiandien tampa ir prekės ženklų veidais, ir modeliais. Globalioje visuomenėje vykstantys demokratizavimo procesai iš karto atsiliepia madoje, nes jos prigimtis yra greitai reaguoti į visus signalus, pokyčius.

– Užsiminėte apie tvarią madą. Ką kiekvienas mūsų galėtų padaryti, kad prisidėtų prie gamtos išsaugojimo?

– Manau, atsakymas labai paprastas. Kaskart, kai ką nors nusprendžiame, reikėtų pagalvoti, kodėl mes tai darome ir koks bus to poveikis. Reikėtų pasitelkti kritinį mąstymą. Ilgainiui tai turėtų tapti įpročiu. Tas kritinis mąstymas ypač svarbus kalbant apie drabužius. Nepamirškime, kad ne visi dalykai, skelbiami kaip tvarūs, tokie ir yra, o ir tų tvarumo apraiškų šiandien tiek daug, kad kartais nebeaišku, kas iš tikro tvaru. Ar ekologiška medvilnė, kuriai išauginti ir paversti marškinėliais reikia tų pačių dviejų tūkstančių litrų vandens, yra tvariau už sintetinius sportinius marškinėlius, kurie gaminami iš naftos, bet dažomi nenaudojant nė lašo vandens? Bet pradėti reikėtų nuo sąmoningo asmeninio vartojimo mažinimo, kokybiškesnių, ilgiau tarnausiančių daiktų pirkimo, vietos kūrėjų, kurie kuria darbo vietas sau ir kitiems čia, Lietuvoje, palaikymo.

– Jauni lietuvių dizaineriai sulaukia kritikos už tai, kad savo kūrinius vertina beveik tokiomis pat kainomis kaip mados senbuviai ar prabangūs užsienio mados namai. Tai suprantamas sprendimas nenusipiginti, o gal pernelyg aukštos ambicijos?

– Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Esu ne prieš, kad žmonės, kurie globalioje rinkoje nėra žinomi žaidėjai, už savo produktą prašo tiek pat, kiek ir tie, kurie daug investavo į vardą, tačiau nebūtinai siūlo puikią kokybę. Dalis dabartinių vartotojų nekreipia dėmesio į prekės ženklo žinomumą, jeigu tai kokybiškas produktas, pagamintas iš gerų žaliavų ir atitinkantis visus madingo daikto kriterijus. Kodėl jis turėtų kainuoti pigiau?

Taip pat yra ir kitas momentas. Garsiems prekės ženklams, siuvantiems didžiulį kiekį, pavyzdžiui, paltų, sumažėja žaliavų, darbo jėgos kaina, o lietuvių dizaineriams, pasiuvantiems vos 30 vienetų produkto, brangiau kainuoja ir audiniai, ir gamyklos sunkiau priima bei brangiau įkainoja užsakymus. Dėl to šių gaminių galutinė kaina ir gali pasirodyti nesveikai didelė. Tačiau man yra tekę sutikti ir daug jaunų žmonių, kurie labai neadekvačiai įvertina savo produkto kokybės ir kainos santykį, vadinamąją vertę. Galbūt taip daroma iš didelių ambicijų, pasitikėjimo savimi, kurio, kaip žinome, Z kartai netrūksta.

– Kaip manote, ar egzistuoja pernelyg rizikingi ir dėl to nepasiteisinantys mados kūrėjų sprendimai? Ar kuriant madą yra tabu?

– Turbūt iškart reikėtų atskirti du pagrindinius mados segmentus – aukštąją bei dėvimą madą. Aukštojoje madoje, sakyčiau, tabu nėra ir būti neturėtų, jos prigimtis yra parodyti visą meistriškumą, kūrybinį polėkį. Ir inspiracijos čia gali ateiti iš įvairių, kartais netgi nelegalių, visuotinai nepriimtinų dalykų. Tačiau ne visada gerai, kai tai transformuojasi į dėvimą madą, nes ji, kaip jau minėjau, yra tam tikra prasme kalba, o ne visomis kalbomis reikėtų kalbėti. Labai geras pavyzdys yra Goša Rubčinskis bei jo sovietine atributika papuošti drabužiai. Vakaruose tai galbūt egzotika, dėl to turistams posovietinėse šalyse dažnai siūloma matrioškų ir panašių suvenyrų, tačiau mums tokia atributika neša milžinišką skausmo užtaisą. Žmonės, kurių šeimose buvo netekčių ar tremčių, to dar nepamiršo ir šio fakto negalime ignoruoti. Nepaisant to, jog mada yra visuomenės veidrodis, kai kurie atvaizdai tame veidrodyje ir turėtų likti. Čia kalbant ideologiškai. O estetine prasme, manau, nėra jokių tabu, net jei tai skrybėlė, didesnė už patį žmogų. Tokios dėvėti neįmanoma, bet jei atsiranda norinčių su ja nusifotografuoti – valio!

– Kas, jūsų manymu, madingiausia šiandien?

– Tokios įvairovės, tokio gerąja prasme balagano nebuvo niekada, šiais laikais madinga viskas, iš visų laikmečių. Žiūriu mados savaičių įrašus ir suprantu, kad dabar turime dėlionę, po gabalėlį surinktą iš visur. Tai pasako, kad pirmiausia, mūsų visuomenė yra globali ir labai įvairi, galbūt įvyko didelis išlaisvėjimas visose srityse. Nežinau, kur ji mus nuves, nes mada linkusi kartotis, tačiau labai smagu matyti, kad nėra standartų ar rėmų, į kuriuos dizaineriai save spraustų. O tų rėmų madai turbūt ir nereikia.

Visuomenei atviros, apžvalginės paskaitos metu lektorius supažindins su esminiais pokyčiais vykstančiais šiuolaikinėje madoje, pasidalindamas įžvalgomis apie tai kaip šiandien yra kuriamas, parduodamas ir vartojamas mados produktas; pateiks prognozes, kokių pokyčių šiuose procesuose tikėtis ateityje; aptars iššūkius su kuriais susiduria šiuolaikinės mados vartotojai.

Paskaitoje A. Remeika, atskleisdamas mados veidą, supažindins kaip kintančios verslo taisyklės, naujosios technologijos ir žmonijos pažanga keičia nusistovėjusią šiuolaikinės mados veikimo tvarką. Lektorius atskleis, kas daro įtaką mados tendencijų formavimuisi, kokią vieta šiame procese užima mados vartotojas ir kaip jis, priimdamas sąmoningus sprendimus, gali daryti įtaką lėtosios mados augimui. A. Remeika supažindins su naujienomis, kurias siūlo tvariosios mados kūrėjai ir pasidalins prognozėmis kaip atrodys ateities mados produktas, kuris turėtų tapti atsvara greitajai madai. Paskaitos pabaigoje lektorius surengs atvirą diskusiją, kurios metu atsakys į visus auditorijai iškilusius klausimus.

„Suprasti madą skatinu kiekvieną šiuolaikinį žmogų, kadangi visi esame jos vartotojai. Mano tikslas – plačiajai auditorijai, ne tik mados sričių profesionalams, akademikams, suprantama kalba pasakoti apie madą kaip apie kultūrinį reiškinį. Svarbu yra tai, jog mados suvokimas įgalina priimti racionalesnius vartojimo sprendimus, leidžiančius formuoti ilgalaikį, sąmoningai parinktą garderobą, kuriame nėra vietos spontaniškiems pirkiniams, beverčiams daiktams“, – nuomone dalijasi A. Remeika.

Tikslinė auditorija, kuriai skirta A. Remeikos paskaita, mados verslo insaideriai, turintys savo verslą ar svajojantys apie jį, tačiau ateiti pasiklausyti lektoriaus yra skatinami visi, ypač tie, kuriems sąvoka „šiuolaikinė mada“ yra mažai pažįstama. „Mane inspiruoja idėja telkti ir edukuoti mados bendruomenę, kuri Lietuvoje dar tik pradeda kurtis, todėl kviečiu tapti aktyviais šio virsmo dalyviais, ne tik stebėtojais“, – ragina lektorius.

A. Remeika mados versle yra įgijęs patirties strategijų kūrimo, pardavimų, komunikacijos, žurnalų verslo srityse. Plėsdamas savo kompetencijas, lektorius apsigynė komunikacijos magistro laipsnį. Šiuo metu jis aktyviai vysto paties inicijuotą projektą „Suprasti madą“, palaikantį jaunus mados pramonės talentus, besivystančius prekės ženklus, mados srityje žinias gilinančius studentus. Šio projekto dalis yra ir organizuojamas to paties pavadinimo pažintinių renginių ciklas. Lektorius populiariame gyvenimo būdo žurnale „Laimė“ rengia autorinę rubriką. Su bendraminte Ieva Zubavičiūte (mados startuolių konsultavimo agentūra „Fashion Bloc“, Londonas) mados analitikas pradėjo seminarų ciklą „Mados verslo institutas“, kurių metu mados verslo dalyviai mokosi iš užsienio ir Lietuvos mados pasaulio autoritetų. A. Remeika yra ir Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros dėstytojas.

Paskaita vyks gegužės 8d. 14 val. Kauno kolegijos Menų akademijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas). Paskaita yra nemokama, tačiau vietų skaičius – ribotas, todėl būtina išankstinė registracija el.paštu – aine.jacyte@go.kauko.lt.

– Ar tiesa, kad lietuviai mėgsta juodus drabužius?

– Pasižiūrėkite į mane, turbūt kaip ir atsakiau į klausimą (juokiasi). Ne paslaptis, lietuviai iš tikrųjų yra tamsių spalvų mėgėjai. Turbūt ne tik lietuviai, bet ir viso Baltijos regiono gyventojai. Nuvažiavę į Latviją, Estiją, pamatysime taip pat daug tamsių spalvų, minimalizmo.

– Net ir vasarą?

– Net ir vasarą. Kodėl gi ne? Tereikia tinkamai pasirinkti medžiagas. Manau, kad puikus sprendimas yra viskozė, modalas. Tai vasarai labai tinkantys audiniai, kurie vėsina.

– Ar galėtumėte įžvelgti kokią nors dinamiką tarp miesto ir kaimo? Ar galima sakyti, kad mieste labiau mėgstami juodi drabužiai?

– Tiesą pasakius, labai retai tenka pabūti provincijoje. Galiu tik paspėlioti iš to, ką mačiau pastaraisiais metais. Skirtumo gal net nėra. Esu sekmadienį buvęs mažame miestelyje ir mačiau, kaip žmonės pasipuošę eina į bažnyčią. Tikrai ten nėra daug juodos spalvos. Vis dėlto mes taip pat mėgstame puoštis.

Juoda spalva mieste galbūt yra paplitusi dėl to, kad tai darbinė spalva. Pats labai mėgstu juodą spalvą ne dėl to, kad esu niūrus ir nelinksmas, o dėl to, kad tai manęs neblaško tada, kai dirbu daug ir sunkiai. Kai pakalbu su žmonėmis, kurie dirba analogiškai nemažai, visi sako, kad juodą spalvą pasirenka dėl praktiškumo.

– Kyla klausimas, ką daro drabužių įmonės, turinčios filialus ar frančizes Lietuvoje? Ar jos užsisako daugiau juodų drabužių būtent šiai rinkai?

– Taip ir yra, teisingai. Greitosios mados pasaulinio dydžio ženklų Lietuvoje nemažai. Kai atstovai iš Lietuvos ir kaimyninių šalių vyksta užpirkinėti kolekcijų, pavyzdžiui į Ispaniją, Italiją (ženklai dažnai ten bazuojasi), mums perkamos kolekcijos stipriai skiriasi nuo kolekcijų, kurias perka Paryžius, Milanas ar Londonas. Mūsų kraštui būdingas minimalizmas, tamsesni tonai, kuo mažiau detalių. Ši tendencija pastaruoju metu keičiasi.

– Skiriasi tik spalvos ir atspalviai ar ir kažkas daugiau?

– Mūsų krašte vis dėlto žmonės dar nėra tokie drąsūs, kad pasirinktų įdomesniu derinius, siluetus, detales. Vis dėlto renkamės kuo paprasčiau, kuo paprastesnį kirpimą. Visame kame mėgstame paprastesnius dalykus. Tai iš tikrųjų nėra blogai.

– Su kuo gali būti susiję tai, kad mėgstame tamsesnes spalvas?

– Manau, kad vis dėlto daug dalykų mūsų elgesyje susiję su nelengva mūsų praeitimi, sovietmečiu. Žmonės tikrai nebuvo skatinami būti labai įvairūs. Kuo visuomenė homogeniškesnė, vientisesnė ir paprastesnė, tuo lengviau ją valdyti.

Niekam nepatiko ryškūs žmonės, asmenybės, personos. Manau, kad tai užsilikę iš tų laikų. Tiesiog perduodama iš kartos į kartą. Todėl man labai smagu matyti jaunus žmones didmiesčių gatvėse, kurie absoliučiai kitaip supranta, ką reikia dėvėti ir absoliučiai kitaip tai daro.

– LRT RADIJO klausytoja pastebi, kad juodos spalvos drabužius derėtų dėvėti tik oficialiuose renginiuose, o visur kitur derėtų rinktis kitas spalvas. Kaip tai vertinate?

– Iš tikrųjų klausytoja teisingai pastebėjo. Ypatingoms progoms ir saugiausia, ir pagal protokolą teisingiausia rinktis juodą spalvą.

Norėčiau pridurti, kad mūsų tamsių spalvų pasirinkimui įtakos daro ir klimatas.

– Kas yra greitoji ir lėtoji mada?

– Greitoji mada yra senesnė sąvoka nei lėtoji mada. Apie lėtąją mada pradėta kalbėti prieš kelis metus, bent jau Lietuvoje.

– Lėtas maistas irgi yra tokia sąvoka.

– Taip, lėtas maistas atėjo anksčiau negu lėtoji mada. Dabar viskas lėtėja arba bent jau kai kurie žmonės norėtų, kad jų gyvenimas lėtėtų. Žmonės nori investuoti į patirtis, nori keliauti, skaniai valgyti, rengtis kokybiškais daiktais. Kartais už visa tai jiems tenka sumokėti brangiau, bet jie žino, kad tos patirtys, tie daiktai to verti.

Kas yra greitoji mada? Tai didžiųjų tinklų mums siūlomas asortimentas. Tai ir greitasis maistas, nebrangūs drabužiai, kuriuos didieji gamintojai meistriškai nukopijuoja nuo garsių dizainerių ir padaro patraukliai kainuojančius, labai patrauklių siluetų. Dėl to žmonės ir susigundo.

– Ir ši mada labai greitai keičiasi?

– Taip, be abejo. Dabar nebėra tokių dalykų kaip dvi kolekcijos per metus. Buvo keturios kolekcijos. Dabar būna ir tarpinės kolekcijos. Jeigu pasižiūrėtume į didžiuosius prekybos tinklus, prekiaujančius rūbais, ten naujos prekės atvežamos kas savaitę. Tai didžiulis aparatas, milžiniški pinigai. Ne paslaptis, kad vienas turtingiausių žmonių planetoje yra vieno drabužių tinklo savininkas. Iš ten ir krauna didelius turtus.

– Ką mums, vartotojams, rinktis, žinant, kad greita mada kam nors krauna turtus. Turbūt ir lėta mada sukrauna turtus ir ne apie tai reikia galvoti, renkantis greitą arba lėtą madą?

– Be abejo. Kiekvienas daro sprendimą pats, ar nori per metus sudėvėti penkias poras džinsų, ar vis dėlto vieną porą, bet pagamintą lokaliai, savoje šalyje, sukūrus darbo vietas žmonėms, kurie galbūt gyvena kitoje laiptinėje, iš kokybiškų audinių, iš audinių, kurie gauti neišnaudojant vaikų darbo jėgos ir kt.

– Ką daryti, jeigu tu tiesiog neturi pinigų lėtai madai, nors tau atrodo, kad labai norėtum kokio nors gero, kokybiško daikto?

– Manau, yra kelios išeitys. Viena ši jų – vis dėlto pataupyti. Geram daiktui reikia taupyti. Tai vis dėlto yra privilegija. Kaip ir išsilavinimas yra privilegija, taip ir geri daiktai. Žinoma, nereikia orientuotis į visiškai kitokį socialinį statusą, kuriame nesi, bet norėtum būti. Jeigu nori kokybiško švarko arba palaidinės, kodėl nepataupius? Tame nematau nieko blogo. Kitas dalykas, jau senokai girdėjau apie tai kažką kalbant, tad atgaivinsiu šią diskusiją – dėvėtų prekių parduotuvės.

– Mažesniuose miestuose kartais tik jos ir yra.

– Tai labai puiku. Ne kartą esu buvęs Rietavo turguje. Iš ten atsivežiau tokių įdomių namų apyvokos daiktų, interjero detalių, rūbų, kurių nei mačiau kur pirkti, nei būčiau įpirkęs už tikrąją kainą. Nieko nėra tame gėdingo. Ta stigma jau keičiasi iš tikrųjų. Žmonės ne tik iš neturėjimo eina į tokias parduotuves, bet ir dėl to, kad nori atrasti įdomesnių daiktų, kuriuos vėliau derins su brangiais. Tokia tendencija labai gaji šiuo metu Lietuvoje.

– Ar nesi pastebėjęs, kad tame pačiame Rietave yra likę tik mažiau kokybiški ir mažiau madingi daiktai, o geriausius išsigraibstė Vilniaus dėvėtų drabužių parduotuvės. Ar ne taip viskas veikia?

– Paskutinį kartą Rietavo turguje buvau prieš kelis metus. Labai nusistebėjau vieno antikvarinio šviestuvo kaina. Pasakiau, kad man tai brangoka. Man atsakė: „Nenori – nepirk, vilniečiai atvažiuos ir nupirks“. Iš principo tas turgus yra truputį kitoks, nei buvo prieš daug metų, kai ten apsilankiau pirmą kartą. Iš tikrųjų sendaikčiai, geri dėvėti rūbai taip pat tampa tokia įdomia tendencija, kuria kai kurie bando pasinaudoti užkeldami kainas.

Kur, kiek, kaip ir su kuo

„Su panašia patirtimi, kiek žinau, susidūrė daugelis važiavusiųjų iš Lietuvos į Pietų Afriką. Artimiausia šios šalies ambasada yra Stokholme, visus dokumentus tvarkėme per ją. Turėjau viską papasakoti ne tik apie tai, kiek uždirbu, kur išleidau pinigus detaliai pagal trijų mėnesių išklotinę, bet ir pateikti pažymą iš darbovietės bei apie nekilnojamąjį turtą, kur gyvensiu atvykęs į šalį, su kuo ir pan.“, – pasakojo pašnekovas.

Jis spėjo, jog, viena vertus, tokiu būdu siekiama apsidrausti nuo nepageidaujamų imigrantų, nes šalyje verda arši konkurencija dėl darbo vietų. Kita vertus, keliautojų iš Lietuvos vargai siekiant gauti vizą iliustruoja ir ganėtinai nebrandžius mūsų šalies bei PAR diplomatinius santykius.

Arnoldo ir jo draugo Mindaugo akys į Pietų Afriką nukrypo neatsitiktinai.

„Kai mūsų draugė iš Vilniaus išvyko į Keiptauną pas savo vaikiną, kuris ten gavo metinį darbo kontraktą, leidome jai porą mėnesių apšilti kojas, o tada užgriuvome“, – šypsojosi pašnekovas.

15 dienų svečioje šalyje viešėję lietuviai dalį laiko praleido Keiptaune, taip pat keliavo po jo apylinkes.

„Nieko panašaus nesu matęs, o keliavau tikrai nemažai. Tai visai kitokia šalis, ir pirmiausia – dėl sudėtingos savo istorijos“, – pripažino Arnoldas.

Vaisius skina iki šiol

Nors juodaodžių diskriminaciją įteisinęs apartheidas šalyje buvo panaikintas 1992 m., anot keliautojo, didžiulė rasinės priešpriešos įtampa šalyje tvyro iki šiol.

„PAR buvo ganėtinai laisva šalis, kur rasių maišymasis buvo legalus, kol 1948 m. radikali olandų partija įteisino apartheidą. Skirtingų rasių žmonėms buvo uždrausta ne tik tuoktis, bet ir draugauti, buvo išdraskytos mišrios šeimos, žmonės nublokšti į skirtingas teritorijas, o šeimos nariai vieni kitų nematė po kelis dešimtmečius. Dabar įstatymai stipriai liberalėja spalvotųjų naudai. Pavyzdžiui, dauguma puikiai išsilavinusių baltųjų priversti geresnio gyvenimo ieškoti Australijoje, Anglijoje, kitose šalyse, nes pagal įstatymą į vieną poziciją pretenduojant vienodai tinkamiems kandidatams privalu priimti spalvotąjį“, – pasakojo pašnekovas.

Autentiškiausia patirtimi Arnoldas įvardijo įspūdžius iš vieno renginio.

„Atvažiavę į kažkokį kaimelį ieškojome, kur galėtume pavalgyti, ir mums patarė nueiti į tuo metu ten vykusią žemės ūkio parodos šventę. Joje dalyvavo turbūt keli tūkstančiai žmonių. Viename didžiuliame angare šventė baltaodžiai, kurie šoko kažkokį europietišką šokį, aplinkui – vyno, maisto stalai ir pirma į galvą šovusi mintis buvo apie „Oktoberfestą“,  – prisiminęs šyptelėjo pašnekovas. – O kitame – mažesniame, tamsiame, prirūkytame angare griaudėjo hiphopas ir jame šventė tik spalvotieji. Tai buvo labai akivaizdus pavyzdys, kokia ryški iki šiol yra žmonių atskirtis – gali panaikinti draudimus, bet mentalitetas taip greitai nesikeičia.“

Gidai – buvę kaliniai

Norintiesiems daugiau sužinoti apie šalies istoriją Arnoldas būtinai rekomenduoja nuvykti į maždaug už 8 km nuo Keiptauno esančią Robeno salą. 

„Prieš daugelį metų, kai raupsai buvo neišgydomi, olandai čia įkūrė vietą, kur baisiomis sąlygomis buvo laikomi ligoniai. Vėliau sala buvo paversta griežto režimo kalėjimu, kuriame apie 18 metų kalėjo ir Nelsonas Mandela. Dabar šiame kalėjime ekskursijas veda buvę kaliniai, pavyzdžiui, mūsų gidas buvo žmogus, kuris pats kalėjo 15 metų. Ten viskas palikta autentiškai ir atrodo ganėtinai kraupiai. Ši vieta suteikia galimybę geriau suprasti jų istoriją, išsilaisvinimo kelią, ten būdamas suvoki, kad žmonės išties nesėdėjo sudėję rankų“, – aiškino keliautojas.

Tuo metu turistų pamėgtas Keiptaunas Arnoldui paliko nevienareikšmišką įspūdį.

„Tai didžiulis, gana tvarkingas miestas, kuriame gyvena apie 3,5 mln. žmonių, su moderniais verslo rajonais, dangoraižiais, įspūdinga kolonijine architektūra. Viduryje miesto – trys kalnai, vienas kurių, Stalo kalnas, vadinimas pasaulio stebuklu. Kita vertus – čia gausu apiplėšimų, mieste daugybė benamių, kurie neretai būna agresyvūs ir neprognozuojami. Namus juosia baisios tvoros su vielomis, kurios prisilietus nukrato elektra, arba su spygliais ar įcementuotomis stiklo šukėmis, o ant kiekvieno namo gali pamatyti lentelę su užrašu „Pasipriešinsiu ginklu“, – regėtus vaizdus prisiminė pašnekovas.

Anot jo, net trumpus atstumus Keiptaune, kaip ir kituose didžiuosiuose miestuose, rekomenduojama važiuoti taksi ar „uberiu“. Laimė, šios paslaugos nėra brangios.

Ne silpniems nervams

Lyg dar būtų mažai adrenalino, keliautojai sau prasimanė ir kraują stingdančių pramogų.

„Tarp turistų populiarus apie 1 km aukščio Stalo kalnas – išties kažkas nerealaus. Kopti į jį labai pavojinga, kiekvienais metais nukenčia ir net žūva daug žmonių. Tačiau mes to nežinodami į žygį išsiruošėme visiškai nepasiruošę, be specialios avalynės. Į viršų kėlėmės keltuvu, o leidomės pėsčiomis. Ir nors ne pačiu sudėtingiausiu taku, galiu pasakyti, kad tai buvo vienas baisiausių nuotykių mano gyvenime. Karšta, trošku, apačioje žioji praraja, tad leisdamasis bandai išsilaikyti visu savo balansu. Nesumeluosiu – po šio nuotykio kojos drebėjo dar tris dienas“, – prisipažino pašnekovas.

Tačiau, Arnoldo žodžiais, pirmoje vietoje „pagal nepatikimą“ iš svečioje šalyje patirtų įspūdžių buvo nardymas, tiksliau, bandymas nardyti su baltaisiais rykliais. 

„PAR yra vienintelė vieta pasaulyje, kur galima tai daryti. Tačiau rykliai neatplaukė. Jų niekas nebuvo matęs jau dešimt dienų iki mums atvykstant, nes juos išgąsdino toje vietoje praplaukusios orkos. Laukdami ryklių prasikankinome pustrečios valandos, daugelis žmonių vėmė. Atlanto vandenynas – kažkas baisaus, bangos – kelių metrų aukščio, laivelis – mažiukas, prie jo dar „maskatuoja“ prirakinti narvai“, – pasakojo keliautojas.

Susitinka du vandenynai

Galiausiai į vandenį mėtomas masalas priviliojo jūrų liūtus, tad „ekskursijos“ organizatoriai keleiviams puolė siūlyti netikėtą alternatyvą. 

„Iš pradžių neketinau nerti, bet pamaniau – kam tada moviausi kostiumą? Buvau suporuotas su nepažįstama mergina, tačiau ją ištiko panikos priepuolis, tad likęs vienas narve pasijutau žiauriai nejaukiai. Nors ir išklausėme instruktažą, buvo sunku susiorientuoti bangų blaškomame narve, tokiomis sąlygomis greitai pamiršti, ką turi daryti ir kur laikyti rankas“, – pasakojo Arnoldas.

Jau kiek vėliau keliautojas sau pripažino, kad tai buvo nevykęs sumanymas, ne tik rizikingas gyvybei, bet ir nepateisinamas gyvūnų atžvilgiu.

„Tai yra laukinių gyvūnų kankinimas, nes jie atplaukia paėsti, o realiai vietoje maisto gauna tik masalą – tuno galvą. Teko skaityti, kad dabar nardymą su baltaisiais rykliais ir jų jaukinimą norima uždrausti, nes jie ėmė kelti didelę grėsmę. Gyvūnai pradėjo asocijuoti žmogų su maistu, tad paplūdimiuose padaugėjo užpuolimų“, – aiškino pašnekovas.

Tačiau visa kita kelionės patirtis, anot Arnoldo, buvo nuostabi.

„Visai kitaip įsivaizdavau Gerosios Vilties kyšulį. Iš tiesų tai yra ne tik taškas, kur susieina Atlanto ir Indijos vandenynai. Toje vietoje plyti ir ištisas nacionalinis parkas, kuriame galima išvysti įvairių laukinių gyvūnų“, – pasakojo keliautojas.

Į pasimatymą su pingvinais

Tapybiški gamtovaizdžiai, egzotiška gyvūnija ir augmenija – neabejotinai šios šalies pasididžiavimas ir didžiausias turistų masalas.

„Pakeliui į Gerosios Vilties kyšulį mums rekomendavo pravažiuoti pro miestelį, kurio paplūdimyje yra viena iš trijų likusių afrikinių pingvinų kolonijų. Iš pradžių reikia perlipti didžiulius akmenis, o tada atsiveria nerealus vaizdas – gausybė mažučių pingvinų, prie kurių galima visai arti prieiti, fotografuoti, net kartu su jais pasimaudyti. Tačiau kai mes įbridome į tą ledinį vandenį, visi pingvinai išsikraustė į krantą, teko maudyti vieniems“, – prisiminęs šypsojosi pašnekovas.

Draugų kompanija apsilankė ir prieglaudoje, skirtoje sužeistiems ar nelaisvėje gimusiems laukiniams gyvūnams.

„Pavyzdžiui, visiškai iš arti galėjome stebėti afrikinius krokodilus, kaip juos šeria. Už 15 eurų suteikiama galimybė paglostyti, pažaisti su skirtingais gyvūnais. Kartu į narvą įeina du prižiūrėtojai ir stebi, kad nieko nenutiktų, nes vis dėlto tai yra laukiniai gyvūnai, kai kurie jų – labai agresyvūs“, – aiškino keliautojas.

Su Lietuva – glaudžios sąsajos

Kelionės metu lietuviai spėjo pasimėgauti ir paplūdimio, ir gastronominiais malonumais.

„Lankėmės vynuogynuose, kur ragavome vynus, stebėjome, kaip jie gaminami. Ten pat rengiamos ir džino degustacijos, – pasakojo Arnoldas. – Labai skanus maistas, kurio ragavome ir europietiško, ir afrikietiško. Labai populiarūs mėsos kepsniai, tad bet kuriame nuomojame name visada bus kepsninė. Mėsa – labai pigi, steiką galima nusipirkti už kelis eurus, strutienos kepsneliai kainavo gal du tris eurus. Puikaus vyno galima įsigyti taip pat už porą trejetą eurų“, – vardijo pašnekovas.

Mados versle dirbantį vyrą kasdien stebino puikiu stiliaus pojūčiu pasižymintys didmiesčio gyventojai – net ir nepasiturintys miestiečiai mėgsta išsiskirti savo stiliumi, drąsiai eksperimentuoja su išvaizda, randa įdomiausių rūbų derinių. 

Nors per visas 15 dienų keliautojams neteko sutikti nė vieno lietuvio, tačiau PAR turi nemažai sąsajų su Lietuva.

Antai dar 1930 m. Johanesburge buvo įkurta Pietų Afrikos lietuvių draugija, o didžioji dalis šalies žydų – litvakų palikuonys.

Tarp 1880 ir 1910 m. dėl caro pogromų iš Lietuvos išvažiavo tūkstančiai žydų. Daugelis jų pasitraukė be nieko, vos sukrapštę pinigų bilietui, tačiau Pietų Afrikoje žmonės prakuto, pasakojo Arnoldas.

Su litvakų palikuonimis lietuviams teko pabendrauti ir Keiptauno žydų muziejuje, ir vietinėje sinagogoje.

„Jie seka įvykius ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje – jiems viskas įdomu“, – netikėtus susitikimus prisiminė keliautojas.

Šimtai dizainerių kolekcijų, akylai nusiteikusių naujų prekės ženklų medžiotojų ir prancūziško šampano taurių skambesys, lydintis sėkmingus parduodančiųjų ir perkančiųjų sandorius. Iš tarptautinių mados parodų neseniai grįžęs Arnoldas Remeika pripažino, jog tokie renginiai net savose šalyse nemažai pasiekusiems dizaineriams tampa savotišku egzaminu.

Tarsi atskiras pasaulis

Lietuviško prekės ženklo "Julia Janus" eksporto vadovas A.Remeika Paryžiaus "Who‘s Next" bei Niujorko "Tranoi" parodose turėjo daugeliui retą progą iš arti pamatyti mados verslo virtuvę.

Tokiuose renginiuose, arba vadinamuosiuose trade show, sudaromi pagrindiniai mados pardavimų sandoriai.

Paryžiaus ir Niujorko parodos dažniausiai sutampa ir su šiuose miestuose organizuojamomis mados savaitėmis, kuriose savo kūrybą pristato tituluočiausi pasaulio mados namai bei dizaineriai.

"Tokiuose trade show dalyvauja tie, kurie nori būti matomi tarptautiniu mastu ir gali sau tai leisti. Čia parduotuvių, butikų, prekybos centrų produkcijos užsakovai renkasi naujus prekės ženklus, kuriems artimiausią sezoną norėtų atstovauti. Taip pat tokiose parodose lankosi agentai, platintojai, žodžiu, visi, kurie sukasi mados pramonėje. Kaip save pristatai, kiek sugebi iš tų kelių dienų išspausti, tiek ir turi", – pasakojo Vilniuje dirbantis klaipėdietis.

Anot pašnekovo, Paryžiaus tarptautinė paroda tiesiog pribloškia savo mastu. Tiesa, kai Arnoldas feisbuke pasidalijo nuotrauka iš renginio, sulaukė replikos – kažkokia mugė.

"Galbūt kažkam taip ir gali pasirodyti, tik tiek, kad šioje parodoje per visas jos dienas sukasi turbūt 300 Lietuvos metinių biudžetų, – šmaikštavo A.Remeika. – Nerealus kiekis stendų, šimtai prekių ženklų, masė žmonių, milžiniškos erdvės su savo barais, restoranais. Tai tarsi visiškai atskiras pasaulis."

Prabangaus gėrimo – tonos

Renginys vyksta didžiausiame Prancūzijos parodų centre. Kaip šmaikštavo pašnekovas, palyginti su juo, Vilniaus LITEXPO rūmai atrodytų kaip kuklus sandėliukas.

Anot Arnoldo, plika akimi matyti, kiek į šį renginį įdėta pastangų, žmogiškųjų resursų bei lėšų, ir tai negali nedaryti įspūdžio.

"Jau vien ką pasako faktas, kad čia kaip sandorių atributas siūlomas tikras, prabangusis prancūziškas šampanas. Ir, be abejo, tokioje aplinkoje jis labai dera. Kiekvienas parodos dalyvis turėjo specialią kortelę, su kuria galėdavo nemokamai pasiimti šio gėrimo, kad kartu su užsakovu pakeltų taures už sėkmingą sandorį. Neįsivaizduoju, kiek tonų šampano per tas keturias dienas buvo išpilstyta, nes parodoje jo niekas negailėjo", – apie prabangų organizatorių gestą pasakojo pašnekovas.

Tokių parodų metu taip pat organizuojami įvairūs seminarai, edukaciniai renginiai, dalyviai kviečiami į specialius vakarėlius, kur neformalioje aplinkoje įvairių šalių atstovai gali susipažinti, pabendrauti vieni su kitais, užmegzti naudingų kontaktų.

Tarsi startas nuo nulio

Anot Arnoldo, pagal Paryžiuje vykusio renginio mastą Niujorko parodą su maždaug 80 stendų būtų galima pavadinti kamerine.

"Tačiau vien noro joje dalyvauti nepakanka. Niujorko tarptautinėje parodoje pristatomi tik kruopščiai atrinkti prekės ženklai iš viso pasaulio. Kiek žinau, kitose parodose dalyvavo ir daugiau mūsų šalies mados atstovų, tačiau šioje mes buvome vienintelis prekės ženklas iš Lietuvos", – teigė A.Remeika.

Pašnekovo pastebėjimu, apskritai europiečiai mados kūrėjai Amerikoje ypač gerai vertinami, itin didelio susidomėjimo bei komplimentų sulaukė ir Niujorko "Tranoi" parodoje pristatyti "Julia Janus" darbai.

Kaip pripažino Arnoldas, be abejo, ne visi šie komplimentai baigiasi konkrečiais užsakymais. Kita vertus, kiekviena parduotuvė turi savo koncepciją, tad jei kažkam netinki, toli gražu nereiškia, jog tai tavo problema, kad esi kažkuo prastas.

"Lietuvos mastu mados kūrėjų ženklai yra savaip žinomi, o ten visi turi vienodas sąlygas sužibėti. Tai, kas esi savo šalyje, ten tampa nereikšminga, viską pradedi tarsi nuo nulio, – pripažino Arnoldas. – Kalbant apie drabužius, pavyzdžiui, Europoje dažniausia perka ne "ką", o "kodėl". Tai yra prie savo produkto turi pridėti ir kažkokią istoriją. Kaip pastebėjome, Amerikoje tai mažiau aktualu, čia labiau vertinamas pats produktas, jo kaina, audinio, pasiuvimo kokybė ir pan."

Atranda net libaniečiai

Ar tokioje gausoje parodos dalyvių įmanoma būti pastebėtam, įvertintam? Pašnekovas pripažino, jog vien tik nuvažiuoti ir pastovėti renginyje išties nėra nei protinga, nei racionalu.

"Neabejotinai reikia atlikti tam tikrus namų darbus. Mes šioms parodoms rengėmės visą vasarą: teko pasisiūti naują kolekciją, surengti fotosesiją, taip pat parengėme katalogus su siūlomais rūbų deriniais bei siuntėme juos mums svarbiems atstovams visame pasaulyje. Visų stendų per 4 dienas vykusią Paryžiaus parodą apeiti neįmanoma, todėl ir užsakovai juos tikslingai pasirenka, iš anksto pažymėję tuos brendus, kuriuos pasirinko", – aiškino pašnekovas.

Į mados parodas suplūsta pirkėjai iš viso pasaulio. Arnoldas pasakojo, kad po abiejų renginių Paryžiuje bei Niujorke jos atstovaujamų mados namų užsakovų sąraše jau galima išvysti ne tik Prancūziją, Kroatiją, Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Didžiąją Britaniją, Australiją, bet ir Pietų Afrikos Respubliką ar Libaną.

Tiek viename, tiek kitame renginyje kūrėjai pristatė ateinančio pavasario bei vasaros drabužių, avalynės ar aksesuarų kolekcijas.

Arnoldas pripažino, jog būtų sudėtinga kalbėti apie vyraujančias tendencijas ar kaip bendrame kontekste atrodė lietuvių darbai: pirma – begalė dalyvių, o stenduose pristatoma labai skirtinga – tiek miesto, tiek proginė, tiek moterų, vyrų ir pan. – mada.

Suderinti nederinama

Tiesa, Paryžiuje parodos stilistai, prieš renginį peržiūrėję įvairių prekės ženklų katalogus, išsirinko kai kuriuos atskirų kūrėjų drabužius ir iš jų modeliavo tam tikrus derinius, kurie ir buvo eksponuojami renginio metu bei iliustravo ateinančių metų pavasario ir vasaros tendencijas.

"Šie modeliai buvo pateikti kaip miesto mados pavyzdžiai, kur sportiniai rūbai derinami, pavyzdžiui, su sijonais, plastikiniais lietpalčiais, masyviais akmenų karoliais. Arba vyriškuose ansambliuose buvo galima išvysti timpas, šortus, švarką. Tokie dalykai galbūt tarpusavyje ir nelabai dera, tačiau miesto madoje jaučiamas labai stiprus noras tiek pasipuošti, tiek patogiai jaustis. Žinoma, vargu ar tai orientuota į biuro darbuotoją, tačiau puikiai įsivaizduoju ateinantį sezoną kokiame nors Paryžiuje taip apsirengusį jaunimą. Beje, Paryžiuje labai patiko stebėti žmones, čia faktiškai kiekvienas turi savo individualų stilių, ir tai atrodo išties nerealiai. Tuo tarpu kai į Lietuvą atsirita kažkokia banga, visi jai masiškai pasiduoda. Visi tarsi atrodo konceptualiai ir išskirtinai, tačiau galiausiai – vis tiek vienodai", – įvertino pašnekovas.

Turi išlavintą uoslę

Nors ir anksčiau nebuvo mados užribyje, keletą mėnesių "Julia Janus" mados namams atstovaujantis Arnoldas pripažino, jog šioje srityje jam dar gausu įdomių ir neatrastų dalykų.

"Žinoma, mano profesinio gyvenimo pokyčiai daug kam buvo netikėti. Bet iš esmės pakeičiau tik produktą, su kuriuo dirbau, – aiškino A.Remeika, iki tol Klaipėdoje septynerius metus vadovavęs LCC tarptautinio universiteto Korporacinės komunikacijos skyriui. – Tenka daryti daug tokių dalykų, kokius dariau ir anksčiau – tirti rinkas, užmegzti kontaktus, tik, be abejo, jau tenka domėtis visai kita veiklos sritimi."

Anot pašnekovo, nors mados verslas labai glaudžiai susijęs su kūryba, tačiau išties jame labai svarbi vadyba, kuri yra itin kruopšti, su visomis griežtomis taisyklėmis bei savais procesais.

Tai labai akivaizdžiai atsispindėjo ir pasaulinėse mados parodose.

"Išties buvau nustebęs, kaip viskas vyksta greitai, dalykiškai, be jokios lyrikos. Pirkėjas privalo pasirinkti tokį ženklą, kuris turi turėti potencialą būti parduodamas. Be abejo, niekada negali būti garantuotas, kad ir pirkėjai šį produktą tikrai pirks. Tačiau iš esmė žmonės, kurie sukasi šiame versle, turi labai taiklią akį ir puikią uoslę", – įvertino pašnekovas.

Už nuopelnus plėtojant JAV ir Lietuvos verslo santykius garbingas apdovanojimas įteiktas Klaipėdoje veikiančiam LCC tarptautiniam universitetui. Šį įvertinimą suteikė Amerikos prekybos rūmai.

Prieš daugiau nei du dešimtmečius LCC tarptautinis universitetas Klaipėdoje įsteigtas kaip bendras JAV, Kanados ir Lietuvos projektas. Šiuo metu į uostamiestį studentų sutraukiama net iš 25 pasaulio valstybių.

Universitete taikomas unikalus Šiaurės Amerikos išsilavinimo modelis, grįstas visapusišku lavinimu, o ne tik siauros specializacijos žinių suteikimu.

Įstaiga priklauso JAV įsikūrusiai Krikščioniškų universitetų bei kolegijų tarybai (CCCU) ir yra vienintelė jos atstovė už JAV ribų.

Per 22 veiklos metus į Lietuvą dėstytojauti LCC buvo atvykę daugiau nei 2 tūkst. žmonių, kurie čia dirbo, gyveno ir prisidėjo prie Lietuvos ekonomikos.

Per visą veiklos laikotarpį LCC gavo daugiau nei 12 mln. JAV dolerių paramos, už juos iškilo pats moderniausias studentų miestelis Lietuvoje.

"Per visus tuos metus čia buvo atvykę mokytis maždaug 800 studentų iš Amerikos, šiek tiek Lietuvos studentų buvo išvažiavę ir į Ameriką. Tai galbūt nėra tiesioginiai verslo ryšiai, bet puikiai žinome, kas iš to užsimezga. Vien jau tai daug reiškia, kad mūsų absolventai vyksta dirbti į Ameriką, o amerikiečiai atvažiuoja čia", – teigė LCC tarptautinio universiteto korporacinės komunikacijos vadovas Arnoldas Remeika.

Tad retą kurį nustebino tai, kad Lietuvoje veikiančių Amerikos prekybos rūmų 20-ies metų veiklos sukakties proga surengus pirmuosius Amerikos verslo apdovanojimus LCC tarptautinis universitetas pelnė laurus.

Ši mokslo įstaiga, aplenkusi kelis varžovus, nugalėjo kategorijoje "Už Lietuvos ir JAV verslo santykių vystymą".

"Tai labai svarbus apdovanojimas. Tai – dviejų dešimtmečių mūsų darbo įvertinimas. Mes laimėjome apdovanojimą už JAV ir Lietuvos verslo santykių plėtrą, nors šioje apdovanojimo kategorijoje varžėmės net su "Microsoft Lietuva" ir kitomis pasaulinio garso organizacijomis", – tvirtino A.Remeika.