„Praeitame komisijos posėdyje dėl to buvo išsakytas didelis nepasitenkinimas. Bet tuo metu buvome neišsinagrinėję visų teisės aktų. Tai dabar susitikimas reikalingas tam, kad galėtume tiesiai pasakyti, kad jūs nevykdote Vyriausybės nutarimo, kuriuo esate tiesiogiai įpareigoti atlikti mokėjimus“, – Eltai teigė V. Karčiauskas.

Jis pabrėžė, jog centras, pagal Vyriausybės nutarimą, privalo komisijos nariams mokėti už visą išdirbtą laikotarpį, net jei tai reikėtų daryti atbuline data.

„Tikėkimės, kad bus surinktos visos suinteresuotos pusės ir kažkoks koordinacinio pobūdžio sprendimas bus priimtas“, – apie trečiadienį vyksiantį susitikimą kalbėjo V. Karčiauskas.

„Centras turi mokėti. Pagal Vyriausybės nutarimą, priimtą lapkričio 15 d., jie privalėjo už visus 2024 metus sumokėti. Tai ne tai, kad jie nesumokėjo, bet dar ir teigia, kad nemokės“, – komisijos narių nepasitenkinimą dėl situacijos išsakė V. Karčiauskas.

Komisijos pirmininkas neslepia, jog dėl tokios LGGRTC demonstruojamos pozicijos piktinasi visi nariai.

„Komisija pikta, nes tai yra nepagarba darbui. Iš esmės tai yra pasityčiojimas iš komisijos ir jos narių“, – teigė V. Karčiauskas.

Komisijos narių darbo apmokėjimo klausimas jau buvo aptartas pastarajame desovietizacijos komisijos posėdyje gruodžio viduryje. Jame taip pat dalyvavo LGGRTC direktorius A. Bubnys ir Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.

Komisija pikta, nes tai yra nepagarba darbui. Iš esmės tai yra pasityčiojimas iš komisijos ir jos narių.

Kaip gruodį Eltai teigė LGGRTC atstovai, komisijai atlygis nebuvo numatytas todėl, kad desovietizacijos įstatymas buvo priimtas tik 2022-ųjų pabaigoje, jau sudarius 2023 metų biudžeto projektą.

ELTA primena, kad nuo šių metų gegužės 1-osios Lietuvoje įsigaliojo dekomunizacijos įstatymas. Jis taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojančiai totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Seimas sudarė ir tarpinstitucinę komisiją, sudarytą iš 9 narių, deleguotų iš įvairių institucijų ir organizacijų.

Praėjusių metų gruodį Seimo priimtas įstatymas taip pat sudaro prielaidas pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.

Viešųjų objektų pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, numatyta atlikti LGGRTC ir savivaldybių institucijoms.

Jis prognozuoja, kad dalies gyventojų nepasitenkinimą įgyvendinant įstatymą gali sukelti daugiausiai gatvių pavadinimų keitimas, nes išklausyti jų nuomonę pagal įstatymą nenumatoma.

Tuo metu nustatytas draudimas propaguoti ne tik totalitarinius, bet ir autoritarinius režimus, A. Bubnio teigimu, kelia rimtų klausimų dėl paminklo prezidentui Antanui Smetonui statymo.

Vilniaus miesto savivaldybė neseniai priėmė sprendimą paminklą A. Smetonai statyti skvere šalia Senojo Vilniaus teatro.

Pagal Seimo priimtą įstatymą, Lietuvoje bus draudžiama viešuosiuose objektuose propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Viešuosius objektus pripažinti propaguojančiais totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas galės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras arba savivaldybių institucijos. Prieš tai savo vertinimą turės pateikti speciali tarpinstitucinė komisija.

Genocido centro generalinis direktorius, gavęs šios komisijos išvadą, ne vėliau kaip per penkias darbo dienas privalės priimti sprendimą arba pašalinti viešąjį objektą, arba palikti. Sprendimas pašalinti tokį objektą turės būti įvykdytas ne vėliau kaip per tris mėnesius.

– Šių metų gegužę įsigalios Seimo priimtas Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas. Vienas svarbiausių vaidmenų desovietizuojant viešąsias erdves numatytas Genocido centrui ir konkrečiai jums. Nuo ko ketinate pradėti?

– Pagal įstatymą mums pavedama daug funkcijų. Yra problema, kad, pavyzdžiui, mums pavesta organizuoti tarpžinybinės ekspertų komisijos, kuri teiks siūlymus generaliniam direktoriui dėl vieno ar kito konkretaus viešojo objekto – paminklo, atminimo ženklo, atminimo lentos, – ar jį pašalinti, ar pakeisti, ar palikti, darbą. Žiūrint grynai vadybine, logistine prasme, organizuoti šitos komisijos darbą centrui reikia papildomų etatų. Negalime šitos funkcijos perkelti ant darbuotojų pečių, kurie turi savo konkrečius darbus, planus, vykdo programas. Tam reikia naujų žmonių ir finansavimo.

Mūsų požiūriu, reikėtų penkių–šešių naujų etatų aptarnauti šios komisijos veiklą. Finansiškai metams tai kainuotų 124 tūkst. eurų.

– Tačiau nei etatų, nei lėšų šių metų biudžete nėra. Ką darysite?

– Įstatymas pradės galioti gegužės 1 dieną, liepos mėnesį būna biudžeto peržiūra, be abejo, bandysime „pramušti“ papildomą finansavimą, kad galėtume normaliai vykdyti šį įstatymą.

Yra įvairių nuomonių ir dėl pačio įstatymo. Egzistuoja desovietizacijos supratimas plačiąja prasme ir siaurąja prasme.

Kalbant apie šį įstatymą, man atrodo, jis desovietizaciją numato daugiau siaurąja prasme, nes apima tik viešuosius objektus, viešąsias erdves: paminklus, atminimo ženklus, atminimo lentas, taip pat totalitarinių režimų propagandą. Realiai Lietuvoje yra tik sovietinio režimo objektai, kuriuos vertėtų pašalinti.

Tačiau dėl autoritarinių režimų gali kilti klausimų. Kad ir dabar kylantis ginčas dėl paminklo prezidentui Antanui Smetonai – ar Vilniuje jam reikia statyti paminklą, ar nereikia. Sakyčiau, rimtas klausimas.

Vieni – už tai, kad būtų statomas, kiti – kad nebūtų ir argumentuoja tuo, jog jis buvo autoritarinis prezidentas, režimas buvo autoritarinis, buvo uždraustos partijos, Seimas praktiškai nedirbo.

– Išeina, kad paminklo A. Smetonai statyba gali prieštarauti desovietizacijos įstatymui?

– Klausimas, ar gali prieštarauti, ar ne, nes įstatyme kalbama ir apie autoritarinius režimus. Kyla klausimas, ar paminklas A. Smetonai suderinamas su draudimu propaguoti autoritarinius režimus, ar nesuderinamas. Įstatyme juk kalbama ne tik apie draudimą propaguoti totalitarinius, bet ir autoritarinius režimus.

– Kas turi atsakyti į šį klausimą?

– Manau, kad galbūt geriausia atsakytų ta tarptinstitucinė komisija, kuri teiks siūlymus centro generaliniam direktoriui. Joje dirbs kompetentingi žmonės iš universitetų, Lietuvos istorijos instituto, Kultūros paveldo departamento, manau, jie turėtų pakankamai kompetencijos atsakyti į tokį klausimą.

Pats centras tiria tik totalitarinius režimus nuo 1940 metų iki 1991 metų.

Kita vertus, jei kalbėsime apie desovietizaciją plačiąja prasme, kalba yra ne tik apie viešuosius objektus, jų pašalinimą. Visuomeninės organizacijos, partijos kritikuoja šį įstatymą dėl to, kad, pavyzdžiui, neįvertintas pats komunistinis režimas, buvęs Lietuvoje. Komunistų partija nėra pasmerkta, kaip nusikalstama organizacija.

– Bet Komunistų partija uždrausta Lietuvoje.

– Ji uždrausta, bet jos veikla neįvertinta valstybiniu lygiu. Komunizmas apskritai Lietuvos valstybės nebuvo kaip toks pasmerktas teisiniu aktu. Nebuvo tribunolo nei Lietuvos, nei Europos mastu, kuris būtų panašus į Niurnbergo procesą nacių nusikaltėliams teisti.

Vieni – už tai, kad būtų statomas, kiti – kad nebūtų ir argumentuoja tuo, jog jis buvo autoritarinis prezidentas, režimas buvo autoritarinis.

– Trisdešimt metų tai nepadaryta, kiek laiko, Jūsų nuomone, dar bus aktualus komunizmo pasmerkimas?

– Su laiku tas aktualumas blėsta, nes tų veikėjų, kurie pasižymėjo sovietmečiu, kurie dirbo saugumo struktūrose ar vadovavo Komunistų partijai, ar dirbo KGB, mažėja. Tačiau tiems žmonėms nebuvo jokių teisinių pasekmių.

Pavyzdžiui, Marijonas Misiukonis dalyvavo vieno paskutinių Lietuvos partizanų Antano Kraujelio sulaikymo operacijoje, kuri baigėsi Kraujelio mirtimi. Atkūrus nepriklausomybę M. Misiukonis ėjo aukštas pareigas, gavo aukštų apdovanojimų iš Lietuvos prezidento, o į tai, ką jis padarė sovietmečiu, nebuvo atsižvelgta. (M. Misiukonis buvo išteisintas genocido byloje dėl A. Kraujelio-Siaubūno žūties – BNS).

Tikroji liustracija ir desovietizacija Lietuvoje nebuvo padaryta. Politinių kalinių ir tremtinių organizacijos sako, kad neužtenka pašalinti paminklus, pervadinti gatves, apskritai reikia įvertinti komunistinį režimą kaip tokį. Ir vertinti ne tik istoriškai, morališkai, bet ir teisiškai. Man atrodo, kad tie žmonės turi teisę taip kalbėti.

Kalbant apie pasekmes konkretiems žmonėms, jis greitai taps neaktualus, bet istoriškai žiūrint, tas klausimas aktualus.

Man atrodo, tas dalykas svarbus visai Rytų Europai. Taip pat žinome, kiek aukų komunistinis režimas nusinešė ir Azijoje – Kinijoje, Kambodžoje. Be to, matome, kad ir dabar Kinijoje Komunistų partija valdo ir elgiasi pakankamai šiurkščiai, kalbant apie žmogaus teises.

– Grįžtant prie desovietizacijos įstatymo. Per kiek laiko tikitės „užkurti“ mechanizmą?

– Manau, kad realiai galėtume įsibėgėti šių metų antroje pusėje. Reikia, kad būtų sudaryta komisija, reikia rasti žmogiškus, finansinius išteklius, galų gale reikia atlikti inventorizaciją, kiek apskritai gali būti tokių objektų, kuriuos būtina pašalinti ar pakeisti, užmegzti ryšius su savivaldybėmis.

Vien Raudonosios armijos kapinių yra, berods, 160. O dar gatvių pavadinimai... Prisiminkime, kiek buvo ginčų dėl Petro Cvirkos paminklo. Panašių atvejų tikrai bus. Kad ir Salomėjos Nėries mokykla, jos biustas šalia mokyklos.

Aišku, kils nemažai klausimų bendradarbiaujant su savivaldybėmis, vietos bendruomenėmis. Jos tikrai daug kur bus prieš, pavyzdžiui, gatvių keitimą.

– Savivaldybės jau iki įstatymo priėmimo bandė pakeisti tokius gatvių pavadinimus kaip P. Cvirkos, L. Giros, J. Janonio, bet kai kur tai nepavyko, nes nepritarė gyventojai. Įstatyme nėra tiesioginio reikalavimo atsiklausti bendruomenių nuomonės. Ar gatvių pavadinimai bus keičiami, neklausiant gyventojų pozicijos?

– Jeigu tarpžinybinė komisija nuspręs, kad reikia pakeisti vieną ar kitą pavadinimą ir pateiks tokį siūlymą centro generaliniam direktoriui, realiai direktorius turės priimti sprendimą.

Įstatyme numatyta, kad savivaldybė, jei nesutinka su sprendimu, turi teisę skųsti jį administraciniam teismui. Gali būti, kad kai kuriais atvejais teisinis procesas ilgai užtruks.

– Nesibaiminate konfliktinių situacijų, susipriešinimo?

– Manau, kad jų kils, ypač jei tai bus susiję su finansiniais dalykais, su kitokiais pokyčiais gyventojams.

– Kaip įsivaizduojate, kiek laiko truks viešųjų erdvių valymo procesas?

– Jeigu bus nemažai teisinių procesų, gali ir penkerius, ir aštuonerius metus užtrukti.

– Lietuvoje vis pasvarstoma, kad reikėtų įkurti Komunizmo aukų muziejų. Apie jį kalbėjo ir šios valdžios atstovai. Jūsų nuomone, ar reikia naujo muziejaus, ar reikėtų perdaryti Okupacijų ir laisvės kovų muziejų?

– Galvoju, kad nereikia visiškai naujo muziejaus, nes labai ilgai truktų naujų patalpų ar sklypo paieška, reikėtų daug derinimų, didelių investicijų. Man atrodo, būtų gerai Komunizmo muziejų steigti mūsų Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus pagrindu.

Mūsų ekspozicija atitinka Komunizmo muziejaus tematiką, o jeigu dar gautume papildomų patalpų buvusiame Lukiškių kalėjimo komplekse, kas irgi būtų labai į temą, nes tai istorinė vieta, susijusi ir su komunizmo, ir su nacizmo represijomis, ir jeigu dar pavyktų išplėsti muziejaus patalpas Aukų gatvėje 2A/Gedimino prospekte 40 (buvusiuose KGB rūmuose, kur veikia Okupacijų ir laisvės kovų muziejus – BNS), – tikrai to pakaktų. Tai būtų geriausia išeitis.

Iš pradžių ir buvo sumanyta, kad šiame pastate įsikurs Genocido tyrimo centras, Ypatingasis archyvas, tai yra buvęs KGB archyvas, ir politinių kalinių bei tremtinių organizacijos. Buvo numatyta visą šį pastatą atiduoti būtent šitoms įstaigoms, bet ši idėja liko neįgyvendinta. Dabar mūsų muziejus ir Ypatingasis archyvas užima mažesnę dalį pastato, o didžiąją – teismai.

Mes eksponuojame tik 10 proc. to, ką turime, visa kita saugoma fonduose. Jeigu būtų papildomos erdvės, nebūtų sunku įrengti ekspozicijas.

– Centras rengia visos Lukiškių teritorijos – kalėjimo, aikštės, KGB rūmų – įveiklinimo gaires. Kas ryškėja?

– Taip, rengiame galimybių studiją ar koncepciją. Dvi dalys padarytos, dar rengiame trečią. Jos turėtų būti palengvinimas Vyriausybei, Seimui ir Vilniaus miesto savivaldybei, kaip reikia tvarkyti Lukiškių aikštę bei buvusio kalėjimo kompleksą.

Trečią dalį, manau, iki šių metų pavasario padarysime, pateiksime valdžios institucijoms, o jau politinis sprendimas bus jų rankose.

Kalbame ne tik apie paminklą Lukiškių aikštėje, apie visos teritorijos sutvarkymą.

Mes esame už tai, kad aikštė turi būti ne savivaldybės, o valstybės. Tai turi būti reprezentacinė aikštė, joje turi būti koks nors akcentas. Nesakome, kad būtinai Vytis. Gali būti ir obeliskas su atitinkamais simboliais.

Dėl Lukiškių kalėjimo mūsų principinė pozicija yra, kad jis neturi būti skaidomas, bet išsaugomas kaip vientisas multifunkcinis kompleksas, kur galėtų veikti ir muziejai, ir bibliotekos, ir informacinis centras, ir kavinės. Iš dalies paliekant ir dabartinę veiklą, ir įmuziejinant erdves. Manome, kad nereikia skaidyti ir privatizuoti atskirų komplekso dalių.

– Seime parengta nauja Genocido centro įstatymo redakcija. Ar pritariate pavadinimo keitimui į Totalitarinių okupacijų ir rezistencijos tyrimo centrą?

– Man atrodo, nėra gerai, kad ir naujasis pavadinimas toks pats ilgas, kaip dabartinis. Bet kalbant apie turinį, „totalitarinių okupacijų“ yra labiau konkretus nei genocido. Jis labiau sukonkretina mūsų įstaigos tyrimų turinį – kad nacistinė ir sovietinė okupacijos yra mūsų tyrimų objektas.

Dar galvojame siūlyti savo variantus dėl pavadinimo, pavyzdžiui, galėtų būti Nacionalinės atminties institutas. Lenkijoje, Estijoje veikia tokios įstaigos.

Dar naujas dalykas – iš įstatymo ketinama išimti konkrečius departamentų pavadinimus.

Projekte rašoma, kad centrą sudaro departamentai, Okupacijos ir laisvės kovų muziejus kaip atskiras autonominis vienetas ir kiti struktūriniai padaliniai.

Manau, kad centro vadovybei tam tikra prasme atrišamos rankos daryti struktūrines permainas, nes nebenurodoma konkrečiai, kokie departamentai turi būti. Centras 30 metų dirba su įstatyme įkalta struktūra. Nėra gerai, kad nėra galimybės daryti struktūrinių permainų, jeigu jos pribrendusios. Jeigu įstaiga nesikeičia, ji iš lėto miršta.

– Projekte numatyta sukurti išorinę ekspertų tarybą. Ko tikėtumėtės iš šios tarybos?

– Ši taryba – visiškai naujas dalykas. Iš jos tikiuosi vertingų patarimų, nes bus atstovai iš universitetų, Lietuvos istorijos instituto, kitų svarbių akademinių įstaigų, kurios mums gali būti vertingos dalykine prasme, aptariant centro veiklos kryptis, mokslines programas. Toks intelektualinis akademinis pagalbininkas yra reikalingas, jis gali būti naudingas.

Galų gale ir su valdžios įstaigomis, jei bus jų atstovai, – Seimu, Prezidentūra, Vyriausybe – bus lengvesni kontaktai.

– Kai pradėjote dirbti ketinote užsakyti nepriklausomą auditą, gal yra išvados ir rengiami kokie nors pokyčiai?

– Taip, išvados yra, pradėjome jas diskutuoti su centro padalinių vadovais, bet tas procesas dar užtruks. Dėl vienų išvadų sutinkame, dėl kitų turime abejonių. Patys dar nesame nusprendę, kiek vadovautis pateiktomis ekspertizėmis.

Manau, kad struktūrinių pokyčių bus bent jau skyrių lygmenyje.

– Pastaraisiais metais Genocido centras nuskambėjo ir dėl vidinių nesutarimų, būta kaltinimų mobingu. Kaip šiuo metu apibūdintumėte atmosferą įstaigoje?

– Buvo mokymai dėl mobingo, tie dalykai gal daug naudos ir neatnešė. Svarbiausia yra žmonės, su kuriais galima bendrauti ir kalbėti.

Pagrindinis oponentas – buvusi Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė – centre nebedirba. Buvo byla teisme, skundai Darbo inspekcijai, Darbo ginčų komisijai, Seimui, bet mes galų gale išsprendėme klausimą sudarydami su ja taikos sutartį, ji atsiėmė ieškinį iš teismo ir šalių susitarimu išėjo iš darbo su didele išmoka. Man atrodo, tas dalykas pagerins psichologinę atmosferą kolektyve ir bus mažiau vidinių konfliktų.

Tai nereiškia, kad viskas gerai, bet tai yra didelis žingsnis darbinės atmosferos normalizavimo linkme.

– Viena naujausių Genocido centro funkcijų – laisvės gynėjo statuso suteikimas. Kiek žmonių dėl šio statuso kreipėsi? Ar užtenka duomenų nagrinėjant prašymus?

– Tikrai nėra daug kol kas, keli šimtai žmonių kreipėsi. Patys kandidatai dažnai pateikia įvairių dokumentų, kai kurios organizacijos pateikia savo sąrašus ar dokumentus. Kol kas didelės problemos dėl dokumentų nėra. Jeigu pradės kreiptis tūkstančiai, tuomet gali kilti rimtesnių problemų.

Dabartinis įstatymas nesuteikia šio statuso turėtojams jokių materialių lengvatų. Jeigu jis būtų papildytas šiomis lengvatomis, norinčiųjų gauti statusą galbūt rastųsi daugiau. Kol kas išduosime pažymėjimus ir laisvės gynėjų ženkliukus. Dabar tai garbės reikalas.

– 2020 metų rugsėjį tuometinio Genocido centro direktoriaus sprendimu iš interneto svetainės www.kgbveikla.lt išimtas KGB agentūros archyvinių asmens bylų registracijos žurnalas, kuriame skelbti slaptų KGB bendradarbių vardai ir pavardės, kiti duomenys. Ar neplanuojate jį kokia nors forma grąžinti į viešumą? Įstatymas įpareigoja centrą skelbti buvusios SSRS specialiųjų tarnybų dokumentus.

– Tame žurnale yra per 1600 pavardžių, o per visą sovietinį laikotarpį KGB informatorių, agentų, konspiracinių butų savininkų buvo daugiau kaip 100 tūkstančių.

Neaišku, kokiu principu ir kokiu tikslu tas žurnalas buvos sudarytas. Ten buvo ir žinomų asmenų, dėl kurių ir buvo kilęs skandalas, buvo ne tik naujesnio laikotarpio, bet ir Stalino laikų veikėjų. Tokia mišrainė padaryta, visiškai nesuprantama, kokiais principais vadovautasi sudarant tą agentų žurnalą. Žiūrint procentiškai tai tik pusantro procento agentų ir informatorių, kurie veikė per visą sovietmetį.

Tas žurnalas, aišku, vertingas dokumentas, jo originalas saugomas Lietuvos ypatingajame archyve, su juo galima susipažinti, jei yra noras.

Ar jį verta grąžinti į mūsų svetainę, yra abejonių.

– Dar viena svarbi centro veiklos sritis – partizanų palaikų paieška. Prieš kurį laiką įsteigtas partizanų artimųjų DNR bankas ir specialus paieškų skyrius. Kaip sekasi rinkti DNR?

– Man atrodo, neblogai sekasi. Biologinių duomenų rinkimas vyksta. Atsiranda nemažai žmonių, kurie siunčia informaciją apie žuvusius partizanus, prašo paieškoti konkrečiose vietose, kur galėjo būti užkasti jų palaikai.

Archeologinės paieškos yra sudėtingesnis procesas, nes reikia labai daug resursų. Patys neturime archeologų, juos samdome, tam reikia nemažai lėšų, o užklausimų yra labai daug, negalime į visus atsižvelgti, patikrinti.

– Ieškant palaikų, į ką šiemet bus labiausiai koncentruojamasi?

– Mūsų prioritetas buvo Juozo Vitkaus-Kazimieraičio suradimas. Pavyko rasti Leipalingyje.

Aišku, prioritetas lieka Juozo Lukšos-Daumanto palaikų paieška. Yra keturios versijos, kurias tikriname. Nenorėčiau konkrečiai jų įvardyti.

Taip pat svarbios Liongino Baliukevičiaus-Dzūko paieškos.

– Genocido centras atsakingas ir už užsienyje esančių tremtinių, politinių kalinių palaikų įamžinimą. Dauguma jų – Rusijoje. Ar turite žinių, kokia ten situacija?

– Ten lietuvių kapai tiesiog nyksta. Gavome informaciją, kad Lenos žiotyse tremtinių kapinėse vanduo tiesiog išplauna palaikus, situacija yra labai bloga.

Kai Lietuvoje nuimami sovietiniai paminklai, Rusija į tai reaguos. Nereikia galvoti, kad mes nuiminėsime, o jie nieko nedarys.

Dabar mes dirbame su Kazachstanu, šios valstybės valdžia yra palanki, netrukdo mums ten dirbti. Pernai gegužės 31 dieną Spaske, prie Karagandos, atidengėme memorialą žuvusiems lietuviams.

Šiemet tai norime padaryti Balchaše. Buvo trys pagrindiniai lagerių kompleksai Kazachstane, Džeskasgane pastatytas paminklas 1954 metų Kengyro sukilėliams, pernai pastatėme Spaske ir, jeigu pastatysime Balchaše, visas ciklas bus baigtas.

– Dėkoju už pokalbį.

Antradienį susitikęs su naujuoju centro vadovu istoriku Arūnus Bubniu jis pabrėžė šios įstaigos svarbą saugant istorinės atminties Lietuvoje gyvybingumą, teigiama Prezidentūros pranešime.

Anot jo, per susitikimą aptartos efektyvesnės centro veiklos perspektyvos, su jomis susijęs resursų poreikis, taip pat – mokslinė, muziejinė ir memorialinė centro veikla, istorinės atminties tyrimų aktualijos.

„Lietuvai reikia stipraus mokslinio centro, kuris ne tik vykdytų aukšto akademinio lygio XX amžiaus istorijos tyrimus, bet ir skleistų jų rezultatus plačiai pasaulyje ir Lietuvoje“, – sakė šalies vadovas.

Jis, anot pranešimo, centro vadovui perdavė visuomenės lūkestį „dėl solidžių, objektyvia ir kompetentinga istorinių šaltinių analize pagrįstų tyrimų apie nevienareikšmius ir skaudžius Lietuvos XX amžiaus vidurio įvykius“.

Gyvajai atminčiai be galo svarbu užtikrinti tokių tyrimų sklaidą Lietuvoje ir užsienyje.

„Prezidento nuomone, tokie tyrimai yra būtini atsakant į priešiškų jėgų vykdomą istorijos klastojimo ir dezinformacijos politiką. Gyvajai atminčiai be galo svarbu užtikrinti tokių tyrimų sklaidą Lietuvoje ir užsienyje“, – teigiama pranešime.

G. Nausėda pritarė naujojo centro vadovo prioritetui tęsti partizanų, Holokausto ir kitų represinių režimų aukų palaikų paieškos ir identifikavimo darbus.

Istorikas A. Bubnys LGGRTC generaliniu direktoriumi paskirtas balandžio 22 dieną. Prieš tai Seimas iš pareigų atleido kiek daugiau nei pusmetį šiai įstaigai vadovavusį Adą Jakubauską.

Jam priekaištauta, kad nepavyko užtikrinti sklandaus institucijos darbo, tarp jos darbuotojų kilo susipriešinimas, istorikai išreiškė nerimą dėl mokslinių tyrimų politizavimo, o viešai nagrinėjama situacija centre menkino įstaigos dalykinę reputaciją. A. Jakubauskas šiuos priekaištus atmetė ir tikino tapęs politinių peripetijų auka.

Genocido centras tiria visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuoja genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžina laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.

Ketvirtadienį per slaptą balsavimą už jo kandidatūrą buvo 76 Seimo nariai, prieš – 34, aštuoni susilaikė, du biuleteniai sugadinti.

Šiuo metu LGGRTC Tyrimo departamentui vadovaujantis A. Bubnys prisistatydamas Seime sakė paskyrimo atveju sieksiantis atkurti „pastaruoju metu pažeistą prestižą“, normalizuoti atmosferą darbovietėje.

Jis taip pat teigė, jog siektų „išsklaidyti ir paneigti dirbtinai sukurtą centro mokslininkų supriešinimą su visuomeninėmis organizacijomis, atkurti pasitikėjimo atmosferą ir dalykišką bendradarbiavimą su politinių kalinių, tremtinių, partizanų nukentėjusių nuo okupacinių režimų organizacijomis“.

Pirmasis darbas – stabilizuoti centro darbą

Praėjęs eiti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus pareigas istorikas A. Bubnys pirmiausia stengsis stabilizuoti įstaigos darbą, atlikti jos veiklos auditą.

„Pirmiausia reikia stabilizuoti situaciją, reikia suvienyti suskaldytą kolektyvą, o paskui jau galima imtis rimtesnių struktūrinių įstaigos valdymo reformų“, – ketvirtadienį Seime žurnalistams sakė jis.

Seimas per slaptą balsavimą paskyrė jį naujuoju Genocido centro vadovu vietoj iš pareigų atleisto Ado Jakubausko.

Pirmiausia reikia stabilizuoti situaciją, reikia suvienyti suskaldytą kolektyvą, o paskui jau galima imtis rimtesnių struktūrinių įstaigos valdymo reformų.

„Prieš tai reikėtų padaryti tam tikrą viso centro auditą. Išsiaiškinti silpnas vietas, išsiaiškinti, ką reikėtų keisti, ko atsisakyti, kokių padalinių, o galbūt ir naujų įsteigti, pavyzdžiui, Partizanų paieškos ir identifikavimo skyrius, manau, būtų reikalingas mūsų struktūroje“, – teigė A. Bubnys.

Jis teigė kitą savaitę planuojantis surengti LGGRTC išplėstinės tarybos posėdį.

„Ją sudaro visų centro padalinių – departamentų, skyrių – vedėjai, iš viso 18 pareigūnų. Norėtųsi kitą savaitę sukviesti pasitarimą ir išsikalbėti, išsiaiškinti esamas problemas, tarpusavio santykių problemas, lūkesčius, pageidavimus, išklausyti kritiką. Po tokio pasitarimo bus galima matyti, kokie aktualiausi, skubiausi darbai reikalingi atlikti“, – sakė A. Bubnys.

Jis taip pat tvirtino, kad reikės išsiaiškinti realią padėtį LGGRTC, mat kilus įtampai tarp dalies centro darbuotojų ir tuometinio vadovo A. Bubnys sakė negaudavęs visos informacijos.

„Problema didelė ta, kad kai prasidėjo įtampos su buvusiu generaliniu direktoriumi, daug dalykų, svarbios informacijos išvis negaudavau. Man svarbus dalykas išsiaiškinti, kokios informacijos esu negavęs. Tada bus aiškesnis vaizdas, aiškesnis palikimas“, – teigė jis.

A. Bubnys sakė sieksiąs į LGGRTC susigrąžinti kai kuriuos anksčiau dėl mažų atlyginimus išėjusius darbuotojus.

Jis taip pat tvirtino, kad reikėtų keisti įstatymą ir prie centro įsteigti išorinę mokslo tarybą.

Pasak A. Bubnio, tai galėtų būti iš valstybės institucijų (Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės), akademinės srities (universitetų, Lietuvos istorijos instituto), visuomeninių organizacijų (politinių kalinių, tremtinių sąjungų, nukentėjusių nuo okupacijų žmonių organizacijų), karo ir genocido nusikaltimų srityje nusimanančių teisės atstovų sudaryta taryba.

Genocido centro vadovas sakė, kad taryba turėtų prisidėti prie strateginių planų ir ataskaitų rengimo, tvirtinimo, tvirtinti numatomus mokslinius tyrimus ir programas, sukurti skaidrią naujo generalinio direktoriaus parinkimo procedūrą ir pan.

„Tai būtų didelė pagalba ir generaliniam direktoriui“, – sakė A. Bubnys.

Istorikas centre dirba nuo 2009 metų, šiuo metu jis vadovauja Tyrimo departamentui.

A. Bubnys buvo tarp 17 istorikų, pasirašiusių kreipimąsi į Seimą dėl kilusios įtampos LGGRTC vadovaujant A. Jakubauskui.

Šis Genocido centrui vadovavo kiek ilgiau nei pusmetį ir buvo atleistas, nes nepavyko užtikrinti sklandaus institucijos darbo, kilo susipriešinimas tarp darbuotojų, o viešai nagrinėjama situacija centre sumenkino įstaigos dalykinę reputaciją.

A. Jakubauskas kaltinimus atmetė ir atleidimą vadino nepagrįstu bei politiškai motyvuotu.

Genocido centras tiria visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuoja genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžina laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.

Šalies vadovo teigimu, pirmiausia jis su naujuoju krizę patyrusio Genocido tyrimo centro vadovu aptartų sistemines LGGRTC problemas, o iš centro darbuotojų tikėtųsi, kad istoriniai tyrimai būtų atliekami objektyviai.

„Jeigu ponas Bubnys bus paskirtas centro vadovu tikrai norėsiu su juo susitikti ir apkalbėti tam tikras sistemines problemas, kurias mes matome, jo galimus ir siūlomus sprendimo būdus toms problemoms spręsti“, – ketvirtadienį žurnalistams sakė prezidentas.

„Ko šiandien centrui labiausiai trūksta, tai moksliškumo, kad bet kokios išvados būtų pagrįstos ne kažkokia subjektyvia analize, o pagrįstos mokslu, archyviniais šaltiniais ir nebūtų tokių dalykų, kurių praeityje buvo, kuomet garsių ir gerbiamų mūsų žmonių pavardės būdavo suteršiamos kažkokiais kaltinimais, kurie vėliau būdavo atsiimami. Tai yra pats blogiausias dalykas“, – sakė jis.

Ketvirtadienį Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen parlamentui pristatė A. Bubnio kandidatūrą į LGGRTC vadovus.

Anksčiau Genocido tyrimo centro vadovo pareigas ėjusį Adą Jakubauską Seimas po slapto balsavimo atleido balandžio 1 dieną. A. Jakubauskas iš pareigų buvo atleistas po kelis mėnesius užsitęsusios krizės centro viduje, kai LGGRTC darbuotojai pareiškė nepasitenkinimą jo vadovavimu. Tai, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis, konstatavo ir Seimo valdybos sudaryta parlamentarų darbo grupė.

Įtampas centre taip pat pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę Mingailę Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.

Tuo tarpu A. Bubnys Eltai teigė, kad tapęs Genocido tyrimo centro direktoriumi į darbą LGGRTC kviestų grįžti buvusio centro direktoriaus sprendimu atleistą istorikę M. Jurkutę.

Kaip skelbiama LGGRTC puslapyje, svarbiausios A. Bubnio mokslinio darbo kryptys yra lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944 m., lenkų pogrindis Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, holokaustas Lietuvoje.

Pagal įstatymą LGGRTC direktorių skiria ir atleidžia Seimas.

Tuo tarpu opozicijos lyderis Saulius Skvernelis kelia klausimą, ar A. Bubnys tyčia nesiekė „nuversti“ buvusį LGGRTC generalinį direktorių Adą Jakubauską, kad pats galėtų eiti šias pareigas.

„Ponas Bubnys buvo tarp tų 17 Centro darbuotojų, kurie, sakykim taip, nuvertė Centro vadovą, o dabar taip tampa kandidatu, tai gal tie visi procesai buvo susiję su tuo, kad norėjo tiesiog pareigas užimti“,– sakė S. Skvernelis, akcentavęs, kad pats nesiims vertinti būtent mokslinės A. Bubnio patirties, tačiau kels vadybinių gebėjimų klausimą.

Visgi Seimo pirmininkė neabejojo, kad jos siūlomas kandidatas turi tinkamų kompetencijų vadovauti Genocido centrui, ir vylėsi, kad A. Bubnys sugebės suvaldyti šioje įstaigoje įsivyravusią konfliktinę situaciją.

Ponas Bubnys buvo tarp tų 17 Centro darbuotojų, kurie, sakykim taip, nuvertė Centro vadovą, o dabar taip tampa kandidatu.

„Ponas Bubnys, jeigu bus Seimo patvirtintas, paveldės labai sudėtingą situaciją ir aš tikiu, kad jam pavyks išspręsti įtampas, kurios susidarė Centre, ir užtikrinti, kad ši labai svarbi institucija toliau veiktų sklandžiai“,– ketvirtadienį, prieš Seimo posėdį į žurnalistų klausimus atsakinėjo V. Čmilytė-Nielsen.

Tuo tarpu premjerė Ingrida Šimonytė tvirtino, kad asmeniškai kandidato į LGGRTC vadovus ji nepažįsta, tačiau teigė, kad, remdamasi kitų istorikų vertinimu, ji palaikys A. Bubnio kandidatūrą.

„Asmeniškai jo nepažįstu, bet sprendžiant iš to, ką žinau apie jo darbus ir kompetenciją, ir kaip jį vertina kiti istorikai, kurių nuomonė man yra svarbi, aš palaikysiu jo kandidatūrą“, – sakė I. Šimonytė.

Kandidato patirtimi neabejojo ir vienas didžiausių buvusio vadovo A. Jakubausko kritikų, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Arvydas Anušauskas, pabrėžęs A. Bubnio mokslinę ir vadybinę patirtį

„A. Bubnys yra profesionalas, tiriantis pačius komplikuočiausius Lietuvos istorijos periodus (...) turi tikrą administracinio darbo patirtį, o ne fiktyvią“,– kalbėjo A. Anušauskas, pabrėžęs, kad šiuo metu rasti geresnę kandidatūrą vadovauti Genocido centrui būtų neįmanoma.

A. Bubnio kandidatūrą planuoja palaikyti ir opozicinės Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) seniūnas Algirdas Sysas, tvirtinęs, kad centro darbuotojus asmeniškai pažįstantis ir vidinę institucijos situaciją išmanantis kandidatas šios įstaigos vadovavimui tinka geriau nei kandidatas iš šalies.

„Kadangi kito kandidato nėra, mūsų frakcija mano, kad jis tinka, kadangi jis nuo jaunų dienų pradėjęs darbą ten (LGGRTC-ELTA) ir žino struktūrą, puikiai pažįsta žmones. Manau, kad naujam žmogui iš šalies šiose pareigose būtų labai sunku“,– sakė A. Sysas.

ELTA primena, kad ketvirtadienį Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen parlamentui pristatys projektą, kuriuo LGGRTC vadovu siūloma skirti istoriką dr. A. Bubnį.

Tai, kad nuo 2009 m. vienam iš Genocido tyrimo centro departamentų vadovaujantis istorikas A. Bubnys bus siūlomas užimti dar prieš kelias savaites Adui Jakubauskui priklausiusią LGGRTC generalinio direktoriaus kėdę, Seimo vadovė pranešė trečiadienį.

Anksčiau Genocido tyrimo centro vadovo pareigas ėjusį A. Jakubauską Seimas po slapto balsavimo atleido balandžio 1 dieną. A. Jakubauskas iš pareigų buvo atleistas po kelis mėnesius užsitęsusios krizės centro viduje, kai LGGRTC darbuotojai pareiškė nepasitenkinimą jo vadovavimu. Tai, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis, konstatavo ir Seimo valdybos sudaryta parlamentarų darbo grupė.

Įtampas centre taip pat pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę Mingailę Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, bet už neteisingos informacijos sklaidą.

Tuo tarpu A. Bubnys Eltai teigė, kad tapęs Genocido tyrimo centro direktoriumi į darbą LGGRTC kviestų grįžti buvusio centro direktoriaus sprendimu atleistą istorikę M. Jurkutę.

Kaip skelbiama LGGRTC puslapyje, svarbiausios A. Bubnio mokslinio darbo kryptys yra lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944 m., lenkų pogrindis Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, holokaustas Lietuvoje.

Pagal įstatymą LGGRTC direktorių skiria ir atleidžia Seimas.

„Mūsų 17 istorikų rašte mes kritikavome veiksmus, tačiau nereikalavome, kad būtų pašalintas Centro vadovas“, – iš Seimo tribūnos kalbėjo dr. A. Bubnys, atmesdamas idėją, kad siekė organizuoti perversmą.

„Aš nesutikčiau su tokiu įvardinimu, kaip perversmas, nes tuose mūsų 17 istorikų raštuose, kuriais kreipėmės į Seimą, mes kritikavom buvusio generalinio direktoriaus veiksmus, tačiau mes niekur nereikalavome, kad Centro generalinis direktorius būtų pašalintas iš pareigų“, – teigė A. Bubnys, pridurdamas, kad nors dauguma Centro darbuotojų palaikė buvusį vadovą A. Jakubauską, jų palaikymas nebuvo nukreiptas prieš patį A. Bubnį.

„Nesutinku, kad 61 Centro darbuotojas buvo prieš mane asmeniškai. Ne, jie buvo tiesiog tie, kurie palaikė Adą Jakubauską, o tai nėra vienas ir tas pats“,– kalbėjo kandidatas į LGGRTC vadovo postą.

Mes kritikavom buvusio generalinio direktoriaus veiksmus, tačiau mes niekur nereikalavome, kad Centro generalinis direktorius būtų pašalintas iš pareigų.

Pats kandidatas, iš parlamentarų sulaukęs klausimo dėl praėjusiais metais Lukiškių aikštėje įrengto pliažo, tvirtino, kad tokios idėjos nepalaiko.

„Manau, kad kažkokių dalykų, panašių, kaip pliažas, buvimas Lukiškių aikštėje, valstybinėje, reprezentacinėje, yra netinkamas“,– kalbėjo kandidatas į Genocido centro vadovo pareigas.

Paprašytas įvertinti 1941m. suformuotos laikinosios Vyriausybės veiklą, kandidatas teigė, kad tai yra labai ilga ir sudėtinga diskusija, tačiau jis pats mano, kad Laikinosios Vyriausybės veikloje buvo antisemitinių momentų.

„Laikinosios Vyriausybės veikloje buvo ir tam tikrų antisemitinių momentų ir tą reikia pripažinti“,– teigė A. Bubnys.

Tuo tarpu pati Seimo pirmininkė, teikdama šią kandidatūrą tvirtino, kad šis istorikas turi tvirtą paramą tiek mokslininkų bendruomenėje, tiek pačiame Genocido centre.

„Ši kandidatūra turi tvirtą atramą ne tik istorikų bendruomenėje, bet ir pačiame LGGRTC. A. Bubnys yra užsitarnavęs pasitikėjimą, kuris, tikiu, leis jam užtikrinti sklandų darbą, bei nešališkumo ir skaidrumo standartus Genocido centre, bei atkurti visuomenės pasitikėjimą šia institucija“,– parlamente teikdama kandidatūrą į LGGRTC generalinio direktoriaus postą, kalbėjo V. Čmilytė–Nielsen.

Seimas dėl dr. A. Bubnio paskyrimo į LGGRTC vadovo pareigas slaptame balsavime apsispręs kitą ketvirtadienį, balandžio 22 d.

ELTA primena, kad apie tai, jog nuo 2009 m. vienam iš Genocido tyrimo centro departamentų vadovaujantis istorikas A. Bubnys bus siūlomas užimti dar prieš kelias savaites Adui Jakubauskui priklausiusią LGGRTC generalinio direktoriaus kėdę, Seimo vadovė pranešė trečiadienį.

Anksčiau Genocido tyrimo centro vadovo pareigas ėjusį A. Jakubauską Seimas po slapto balsavimo atleido balandžio 1 dieną. Jis iš pareigų buvo atleistas po kelis mėnesius užsitęsusios krizės centro viduje, kai LGGRTC darbuotojai pareiškė nepasitenkinimą jo vadovavimu. Tai, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis, konstatavo ir Seimo valdybos sudaryta parlamentarų darbo grupė.

Įtampas centre taip pat pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę Mingailę Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, bet už neteisingos informacijos sklaidą.

Tuo tarpu A. Bubnys Eltai teigė, kad tapęs Genocido tyrimo centro direktoriumi į darbą LGGRTC kviestų grįžti buvusio centro direktoriaus sprendimu atleistą istorikę M. Jurkutę.

Kaip skelbiama LGGRTC puslapyje, svarbiausios A. Bubnio mokslinio darbo kryptys yra lietuvių antinacinė rezistencija 1941–1944 m., lenkų pogrindis Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, holokaustas Lietuvoje.

Pagal įstatymą LGGRTC direktorių skiria ir atleidžia Seimas.