"Kavos žmonės" jam, nuo vaikystės piešiančiam, rašančiam eiles, visai ne pokštas. Kaip pats sako, veikiau poilsis, meditacija, relaksacija. Jau dvyliktus metus vyras dirba paprastu darbininku "Iki" bazėse. Tenka ir po 12–14 valandų ant kojų išstovėti. Todėl grįžus namo norisi mintis į laisvas kūrybos pievas išleisti pasiganyti. Taip netyčia apvirtęs puodukas kavos įkvėpimu netikėtiems menams tampa.
– Įdomūs tie tavo kavos žmogučiai. Į kažkokias mistines, ne šio pasaulio būtybes panašūs – angelus, bildukus, kaukučius ar materializuotus gamtos stichijų veidus… Ar seniai jau tuos puodelius kavos vartai ir taip įkvėpimą prisišaukti bandai?
– Pirmasis dar prieš pirmąjį karantiną laimingai nuvirto, kava išsiliejo ant popieriaus... Taip ir gimė mintis tą dėmę kažkaip kūrybiškai apdirbti. Tuomet jo atspaudą padariau. Palaukiau, kol visiškai išdžius. Tirščius nubarsčiau ir su geliniu tušinuku tol darbavausi, kol keistą žmogutį, į mane žvelgiantį, pamačiau.
Ne kiekvienas išgertas puodelis kavos tampa tokia dėme, kurios tikiesi. Ir, atvirkščiai, kiekvienas kavos pliūpsnis ant popieriaus tau gali atnešti nepaprastą nuotykį ir potyrį. Kavos išties daug per dieną išgeriu. Gal kokius keturis penkis puodelius. Bet jau tikrai nelieju kiekvieno puodelio tirščių. Nesu fanatikas – kad būtinai čia ir dabar. Nedrebu iš baimės – neduokdie, meną išplausiu.
Turiu savo gyvenimą. Slenkančiu grafiku dirbu, o likusį laiką gyvenu taip, kaip noriu. Ir pamiegoti norisi, ir šiaip kokią gerą knygą paskaityti ar filmą pažiūrėti. Esu paprastas žmogus, kuris tiesiog gyvena. O kadangi jau taip nutiko, kad gyvenu Panevėžio priemestyje, Velžyje, t.y. ten savo ūkį turiu, tai tenka ir žolę nupjauti, ir kita ūkiška veikla užsiimti.
Specifika: kad taškuojant geliniu tušinuku kavos dėmė pavirstų siužetu arba portretu, prireikia ne vienos valandos kruopštaus darbo. / Asmeninio archyvo nuotr.
– O tarp ūkio darbų turbūt ir kavos pertraukėlių būna?
– Kaipgi be jų? Labai mėgstu kavą. Ir skanu, ir tonizuoja. Kartais su žmona Snieguole ją prie pyragų geriame, o kartais ir šiaip. Vieną.
Kai išlieju dėmę – išsyk prie jos nepuolu. Ne kiekviena tinka darbui. Būna, kad vieną dieną vienokį, o kitą dieną jau visiškai kitokį vaizdinį joje pamatau: juk suveikia ir nemiga, ir kitos žmogaus emocijos. Pasitaiko, kad liejinį padedu į šalį, o paskui ir vėl prie jo sugrįžtu. Kai meditacijos užsinoriu. Kodėl tik žmonės išeina? Nežinau. Gal todėl, kad žmonės, žiūrėdami į juos, labiau mato save. Kiti klausinėja, kodėl tie kavos žmogeliukai tokie liūdni. Nežinau. Nei pats liūdnas esu, bet tokie išeina, ir gana. Manau, kad kiekvienas, juos tyrinėdamas, kažką nuo savęs prideda. Tad, jeigu mintys liūdnos, taip ir mato. Kartais viena dėmė net kelių dienų dėmesio reikalauja. Prie sparno taškavimo geliniu tušinuku ar prie galvos, norint kad ji veidu virstų, galima ištisas valandas sėdėti. O betaškuojant taip užsimąstyti – minčių poezija užsižaisti...
Kavos išties daug per dieną išgeriu. Gal kokius keturis penkis puodelius. Bet jau tikrai nelieju kiekvieno puodelio tirščių.
– Pagavau tave už žodžio. Tad kalbą pratęskime jau apie poeziją… Ar mėgsti kitų poeziją skaityti? Ar tik pats kuri, kai mintys gražiai į eiles dėliojasi?
– Dabar jau nebekuriu. Eilės labiau paauglystėje buvo. Šiuo metu labiau – fotografija, piešimas. Jei ko vieno imuosi, kiti menai eilėje laukia. Tik savamokslis aš visur. Paauglystėje mokslai man visai nerūpėjo. Nors ir gabus buvau. Daug rašiau, nes ir knygų daug skaičiau. Visuomet gyrė bibliotekose už lankomumą, už žinių troškimą, už begalinį skaitymą. Net naktimis, lovoje su žiburiu. Man tos knygos būdavo lyg kino filmai. Vis dar laikau savo senus poezijos sąsiuvinius. Gal kada net knygą išleisiu.
Visada mokytojų buvau skatinamas literatūroje, menuose, piešime atsiverti. Siuntė ir į dailės mokyklą. Bet nelabai man tada rūpėjo. Kažkiek lankiau, bet turbūt daugiau nelankiau. Nuo jaunų dienų dirbti ir užsidirbti norėjau. Neturtingai gyvenome. Trys broliai augome, iš kurių vyriausias esu. Tėvų nuolat namuose nebūdavo. Nelabai laiko turėjo ir žiūrėti, su kuo ir kur mes, vaikai, po gatves trainiojamės. Sovietiniais laikais juk augome. Svarbiausia tuomet buvo, kad nealkani būtume, o kas nors daugiau nelabai kam ir rūpėjo. Nebent mamai.
Vis dėlto mąstysena kitokia manyje formavosi – šiek tiek meniška, šiek tiek vėjavaikiška. Pamenu, paauglystės laikais (man dabar 43-eji) madinga buvo poeziją rašyti. Rašiau ir aš. Visai neblogai sekėsi. Net į anų laikų Panevėžio meno elitą įsisukau. Ir mano poeziją spausdino miesto laikraščiai. Nors ir rašydamas eiles buvau visiškas savamokslis.
– Laikai jau seniai pasikeitę – daug visokių kursų gyvai, o ir per nuotolį yra: tiek dailės gabumams vystyti, fotografijai, tiek ir kūrybiniam rašymui. Ar kada mąstei, kad būtų gerai tą vieną kurią savo kūrybinę gyslą patobulinti, specialius mokslus baigti?
– Jau sakiau, kad augau daugiavaikėje šeimoje. Tėvas suvirintojas buvo. Mama kažką prie audinių dirbo. Mus labiau gatvė augino. Todėl visi kuo greičiau norėjome savo pinigo užsidirbti. Jau būdamas keturiolikos į pirmą savo tarnybą išėjau – Panevėžio pašte dirbau. Dabar? Irgi nėra laiko. Reikia šeimą, ūkį išlaikyti. Su žmona Snieguole jau dešimt metų sėkmingai vedę. Visokiose visuomeninėse veiklose, Panevėžio miesto renginiuose mėgstame dalyvauti. Kartais fotografuoju ten. Vaikų kol kas neturime, vis laiko nėra. Abu be galo užsiėmę. Taigi, kol kas rimtesnėms menų studijoms nesu nusiteikęs.
– O ką apie tavo "Kavos žmones" mano žmona? Ar nereikia jai kavos daugiau pirkti, kad vyras turėtų kur savo fantaziją laisvai kavos tirščiais laistyti?
– Ne, nereikia. Mano menai jai irgi patinka. Dabar gal bent 20 tų paveikslėlių namuose kabo, o pažįstamų skatinamas svajoju po dviejų mėnesių parodą surengti. Ne, ne meno galerijoje – savo kieme. O ką? Žalia, gražu, erdvės daug… Prisistatymui man norisi kažko neįprasto, o muštis į galerijas? Oi, ne. Ne man. Kviečiu pas save į svečius. Feisbuke paskelbsiu, kada bus. Kas norės – tikrai atvažiuos. Dar ir kava pavaišinsiu.
– O kada, sakyk, tavo gyvenime atsirado fotografija? Minėjai, kad šiuo metu mėgsti visokius renginius fotografuoti. Ar iš to ir duonai prisiduri?
– Oi, ne. Iš fotografijos duonos nevalgau. Daugiau laisvalaikis man ji. Dabar į šoną padėjau. Labiau į "Kavos žmones" susikoncentravau. Negali juk, žmogus, į visas puses vienu metu blaškytis.
– O kada įsigijai savo pirmąjį fotoaparatą? Kas toje fotografijoje tave labiausiai žavėjo ir dabar tebežavi?
– Fotografija man įspūdinga tuo, kad žaviesi vaizdu, ta akimirka, kurią visada nori į savo pasąmonę užkonservuoti. Ir tų vaizdų prisigaudai tiek, kad jau nebetelpi savyje. Savastis nebepajėgia užkonservuoti nei to stop, nei to paties gyvenimo gyvenime.
Specifika: kad taškuojant geliniu tušinuku kavos dėmė pavirstų siužetu arba portretu, prireikia ne vienos valandos kruopštaus darbo. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Feisbuke mačiau, kad paties irgi nespalvota fotografija dominuoja? Ar tai dėl tos pačios sparnuotos frazės, kurią fotografai mėgsta, kad nespalvota fotografija fiksuoja žmogaus sielą, o spalvota – tik išorę?
– Nežinau. Gal. Mes taip pripratome prie tų ryškių išorinių spalvų, kad norime ir tikimės jų vis daugiau ir daugiau... Gal dar neatrastų, o gal ir visai neįmanomų. Svajojame į kitus žiūrėdami apie atspalvius akyse, galop su pavydu žvelgiame į vaikystės šypsenas... Ar negražūs mes fotografijose? Vaikystės portretuose? Kai iš kiekvienos kelionės parsivežę juos išmėtydavome ar užkišdavome kur nors. Tik įpusėjęs gyvenimą supranti, kokia tai stebuklinga anų laikų detalė, kad ir nespalvota, bet tobulai jaunatviška. Et, poezija vėl mane užvaldė.
– Ką galėtum apie savo vaikystę papasakoti – juk būtent ten slypi visų mūsų didžiųjų svajonių užuomazgos?
– Pasakoti apie save šiuo metu, kai nugyventa beveik pusė gyvenimo? Cha... Vadinas, keliauti į savo gelmes teks. Dažnas turbūt atsimena močiučių, senelių pasakojimus apie Sibirą, tremtį, o aš vis grįžtu į savo sovietinę vaikystę vaikų darželyje, kai būdavo daug daug sniego, gili žiema ir auklytės išsivesdavo mus, vaikus, aprengtus storais paltais, į lauką. Tuomet tarsi pingvinai pabirdavome po visą darželio teritoriją. Pamenu, kad bėgu, krentu ant nugaros ir žiūriu į dangų. O ten šimtai juodų kranksinčių varnų praskrenda. Ir šiuo metu atgimsta man tas vaizdas kartkartėmis. Gal jis ir buvo ta pirmoji mano pažintis su vaizdiniu ir jausmu.
Nuolatos kažkieno vis auginamas ar prižiūrimas gyvenau. Nesvetimas buvo ir kaimo žmonių kvapas, senų žmonių išgyvenimai. Dar vaikas kombainais, traktoriais vėžinamas buvau, mat seneliai ūkininkavo. Jų namas kaip tik ties kryžkele stovėjo, visiems keliaujantiems priešais akis. Istorijų daug visokių išgirsdavau. Paskui ir pats autostopu po Lietuvą bastytis bandžiau. Besimokydamas mokykloje nelabai rasdavau bendros kalbos su bendraamžiais. Nelabai ir ieškodavau tos artimesnės bičiulystės.
Visada, kai prisimenu savo paauglystę, pamenu ir savo mamą. Jai vienintelei turbūt rūpėjau. Kuo didžiausią pagarbą ir meilę jai jaučiu. Visada ji man bus tas didis žmogus, kuris mokys bet kur suteikti moteriai pirmenybę; kuris aukosis nesavanaudiškais tikslais. O visa kita buvo gatvė...
– Ar toks gyvenimas, kurį dabar gyveni Velžyje, tave tenkina? Ar jautiesi laimingas? Ar niekada nesvajojai gyventi kur nors sostinėje, gal Kaune?
– Velžyje gerai. Turiu namus, ūkį visai šalia Panevėžio, Nevėžio aukštupyje, ties Juodos žiotimis. Tik 3 km iki miesto. Negalėčiau sakyti, kad Kaunas ar Vilnius būtų mano svajonių miestai. Bet, kalbant apie anuos laikus, tai, aišku... Vaikui iš provincijos kiekvienas didmiestis jau buvo užsienis... Vėliau lankydavausi įvairiuose renginiuose, šiaip vaikščiodavau, žinomus objektus Kaune žiūrėdavau. Teko ir vieną kitą renginį fotografuoti. Nors dabar sėsliai gyvenu. Fotografuoju tuos renginius, kurie arčiau namų vyksta. Visų juk neapžiosi.
– Gatvę vadini didžiąja savo mokytoja. Ar tai ji ir augino tavo menišką sielą?
– Viskas koja kojon... Ir gatvė, ir mokykla, ir mokytojai. Dabar jau ir darbas, renginiai, žmonės, žmona. Kasdien patiriamas išgyvenimo potyris, ir kartu meniško žmogaus augimas. Kai ėmiau piešti kavos žmones, tarsi atradau kažką naujo, ko dar kažkas kitas nepadarė. Bet ar tikrai? O gal tik aš nepamačiau? Juk sakoma, kad viskas jau senų seniausiai pasaulyje yra atrasta ir sukurta...
Specifika: kad taškuojant geliniu tušinuku kavos dėmė pavirstų siužetu arba portretu, prireikia ne vienos valandos kruopštaus darbo. / Asmeninio archyvo nuotr.
– Sutinku. Kai keliavau po Portugaliją, vienoje kavinėje menininkas piešė su kavos tirščiais ten sėdėjusių žmonių portretus. Taigi idėja nenauja. Bet tau ji atsivėrė ne tik dėl to, kad labai mėgsti kavą?
– Ir taip, ir ne. Kiek save pamenu, visuomet būdavo kava. Labai mėgdavau ir namuose ją gerti, ir kavinėse lankytis. Ir dėl kavos, ir dėl vaizdų. Pamenu, vienoje kavinukėje net dešimt puodelių kavos išgėriau, kažko ypatingo belaukdamas, po to išprašė mane.
Kita vertus, gyvename tokiu laiku, kai klesti būrėjai, magai, ezoterika. Bent jau kas antras Lietuvos žmogus nori su jais bendrauti, savo tuštybes išsitirti. Teko ir man dalyvauti panašiuose seansuose. Ir šiandien būrimų su kortomis pramogai neatsisakau. Ar jais tikiu? Na... tikėjimas – galinga žmogaus pasąmonės dalis. Tikiu, nes pamenu gyvus potyrius, kai tenka išvysti besipildančius kažkieno svaičiojimus. Bet juk pildosi!
Nieko gyvenime nedarau specialiai. Net ir kavos dėmių. Seniau dar skubėdavau pieštuku apvedžioti tai, ką jose įmatydavau, kad nepamirščiau. Dabar esu ramus. Žinau, kad kitos valandos atneš ir kitus vaizdinius. Todėl išbertoms kavos smiltims leidžiu ramiai išdžiūti. Žinau, kad jei ne vieną, tai kitą dieną jose vis tiek ką nors įdomaus išvysiu. Paskui taškuosiu arba išmesiu. Kasdien kartosiu tą patį procesą nuo pradžių, kol kažkas gero išeis.
Turiu dar planų truputį kitokio plano kavos piešinius kurti. Kaip žmonės fotografuoja nespalvotą fotojuostelę, taip aš norėčiau panašų vaizdą, tik iš kavos tirščių daryti.
– Lyg dar kažkokios pabaigos atsisveikinimui trūktų? Kaip manai?
– O kas yra pabaiga? Hmm... Nebent kažko geresnio pradžia? Laukime Revoto parodos ir atsiliepimų po jos.
