Jei Europos Parlamentas (EP) pritars, dalis pakeitimų įsigalios atgaline data – nuo šių metų sausio 1 dienos.

Ministras Kęstutis Navickas sako, kad šis problemos sprendimas laikinas.

„Labai svarbus ir platesnis požiūris. Turi būti įvertintas daugialypis ūkininkų veiksmų indėlis į klimato kaitos poveikio mažinimą, pavyzdžiui, žemės ūkio paskirties plotų apželdinimas mišku, nusausintų durpynų ir šlapynių pradinės būklės atkūrimas, perėjimas prie neariminės žemdirbystės ir kitos tvaraus ūkininkavimo praktikos“, – pranešime teigė K. Navickas.

Teisėkūros procesas bus baigtas, kai dėl reglamento balsuos EP. Tikimasi, kad tai įvyks balandžio 10-11 dienomis.

Sausį didelę protesto akciją Vilniuje surengę Lietuvos žemdirbiai, be kita to, reikalavo panaikinti ES reikalavimą dalyje ariamos žemės atkurti daugiametes pievas ir jų nebenaudoti žemdirbystei. Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) sausio pabaigoje laikinai sustabdė sprendimų dėl jų atkūrimo vykdymą.

K. Navickas yra sakęs, kad problema dėl pievų susidarė 2014 metais ES vykdant Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) reformą – tuomet įtvirtintas reikalavimas išlaikyti daugiamečių pievų santykį, kad jų plotas nemažėtų daugiau kaip 5 proc., palyginti su referenciniu plotu.

Daugiametė pieva yra žolėmis užsėti, neariami sklypai, kurių plotas negali būti mažesnis nei 5 proc., kitu atveju ūkininkai įpareigoti jas atkurti. Žemdirbių įsitikinimu, tai didelė našta, nes pievas reikia prižiūrėti, o ūkinės naudos nėra, pagaminama mažiau produkcijos, mažėja konkurencingumas.

Sukrapštė pinigų aikštelei

Palangos savivaldybė taip pat norėtų Šventosios uostą atstatyti taip, kaip tai daro visi – nuo molų ir krantinių. Tam ji neturi pinigų, o Lietuvos valdžia nuo šio uosto tarsi nusiplovė, viską palikusi savivaldai.

Šiomis dienomis paskelbtas konkursas dėl Šventosios uosto automobilių stovėjimo aikštelės statybos. Tam numatyta šiek tiek per 400 tūkst. eurų suma. Tai yra nedidelė pinigų suma, kurią sugeba sukrapštyti savivaldybė.

Dešimčiamilijoninių sumų Šventosios uosto molams įrengti Palangos savivaldybė neturi iš kur paimti. Su viltimi dar vis laukiama, kad gal šalies valdžia suras pinigų kokiame nors Vyriausybės fonde.

Šalies valdžiai jau turėtų būti nesmagu dėl Šventosios uosto, kuris jau ne vieną dešimtmetį yra apleistas auksinės vertės Lietuvos pajūryje, kurio turime labai mažai.

Istorija: prisimenamas ir toks Šventosios uostas, kuriame karaliavo žvejai. Socialinių tinklų nuotr.

Atsinaujinimas Prieplaukos gatvėje

137 vietų automobilių stovėjimo aikštelė Šventosios uoste bus įrengiama 4 847 kv. metrų plote Prieplaukos gatvėje. Pats projektas parengtas jau prieš ketverius metus, tačiau jo vienam iš etapų įvykdyti pinigų atsirado tik dabar.

Šalies valdžiai jau turėtų būti nesmagu dėl Šventosios uosto, kuris jau ne vieną dešimtmetį yra apleistas auksinės vertės Lietuvos pajūryje, kurio turime labai mažai.

Pagal projektuotojų teiginius, ne pati geriausia yra ir į menamą (nes realiai jo nėra) Šventosios uostą vedanti Prieplaukos gatvė. Asfalto būklė prasta, šaligatvio borteliai ištrupėję.

Dalis automobilių stovėjimo aikštelės prie Šventosios uosto buvo įrengta jau seniau. Ji susisietų su naujai planuojama įrengti aikštele.

Nors realiai nėra uosto, vasarą toje vietoje žmonių trauka yra didelė. Tai tik įrodo, kad jei Šventojoje atsirastų uostas, trauka dar išaugtų daugybę kartų, nes žmonės mėgsta lankyti sukultūrintas vietas prie jūros.

Planuojama, kad įrengiama automobilių stovėjimo aikštelė bus su įvažiavimais iš asfalto, o pačios automobilių stovėjimo vietos bus įrengiamos iš betoninių trinkelių.

Jei pavyktų greitai surasti statytojus, aikštelė gali būti įrengta per 5–6 mėnesius.

Prie aikštelės planuojama įrengti naujas želdinių zonas. Siūloma sodinti nedideles dekoratyvines, pavasarį gražiai žydinčias obelis.

Vizija: Šventosios uostas gražiai atrodo tik projektuose. Socialinių tinklų nuotr.

Savivaldai „neįkandami“ etapai

Planuojamas automobilių aikštelės įrengimas yra vienas iš mažiausių viso Šventosios uosto atkūrimo projekto darbų.

Visas Šventosios uosto atkūrimas apima net 6 etapus. Pirmuoju etapu visuose dokumentuose įrašyta uosto molų statyba ir farvaterio gilinimo darbai. Tai daugiausia pinigų reikalaujantys darbai, kurie apima apie 60–70 proc. visos Šventosios uosto atkūrimo sąmatos dalį.

Preliminariai buvo skelbta, kad atkurti Šventosios uostą kainuotų apie 60 mln. eurų. Dabar ta kaina gali būti pasikeitusi, nes uostų statybos darbai, kaip ir kitos statybos, smarkiai brango.

Palangos miesto savivaldybė yra apsibrėžusi įrengti tik automobilių stovėjimo aikšteles ir būtinus uosto inžinerinius tinklus. Iš žuvininkystės fondo lėšų dar įrengta su žvejyba susijusi Šventosios uosto infrastruktūra.

Visa kita, o ypač kas susiję su Šventosios uosto jūrinės dalies įrengimu (molai, vakarinė ir rytinė krantinės, švartavimo įranga, akvatorijos gilinimas), yra už Palangos savivaldybės galimybių ribų.

Kaip pranešė kariuomenė, per įvairiuose miestuose vyksiančius renginius vyks Lietuvos karių ir sąjungininkų šventinės rikiuotės, parodos, NATO oro policijos naikintuvų sveikinimo skrydžiai bei „Karžygio“ apdovanojimų ceremonijos transliacija.

Minėjimo renginiai šeštadienį prasidės mišiomis Šv. Mergelės Marijos Taikos karalienės bažnyčioje Klaipėdoje. Vėliau uostamiesčio pilies aikštėje vyks iškilminga Klaipėdos įgulos rikiuotė, jos prieigose karinės technikos ir ginkluotės paroda.

Renginiai Šiauliuose vyks antradienį. Tuo tarpu sostinėje, Kaune ir Jonavoje – trečiadienį, jie taip pat prasidės mišiomis.

Vilniuje po iškilmingos rikiuotės bus atidaryta paroda, skirta paminėti Jungtinių Valstijų prezidento George’o W. Busho (Džordžo V. Bušo) vizito Lietuvoje ir kvietimo įstoti į NATO 20-osioms metinėms.

Kaune po karių rikiuotės formavimo prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus, minėjimas persikels į muziejaus sodelį, kur bus pakeliama Vyčio Kryžiaus ordino vėliava.

Šiauliuose, prisikėlimo aikštėje, rikiuotės metu bus įteikti krašto apsaugos ministro ir kariuomenės vado padėkos ir apdovanojimai. Jonavoje gyventojai ir svečiai galės pamatyti karinės technikos ir ginkluotės parodą.

Kariuomenės teigimu, diena yra švenčiama ir užsienio karinėse atstovybėse, tarptautiniuose kariniuose štabuose bei operacijose, kuriose tarnauja Lietuvos kariai.

„Pirmą kartą Vytauto Didžiojo karo muziejaus kilnojamoji paroda „Lithuania is NATO“, atskleidžianti Lietuvos ryšius su Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija, Lietuvos kariuomenės dienos proga bus eksponuojama NATO vadavietėje Briuselyje, Belgijoje“, – teigiama pranešime.

Taip pat minėdami sukaktį kariai visoje šalyje vyks į bendrojo lavinimo mokyklas, jose pristatys Lietuvos kariuomenę, kario profesiją bei pasidalins savo asmenine patirtimi.

Pasak pranešimo, prie šio projekto prisijungs Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys. Jis lapkričio 23 dieną Vilniaus licėjuje susitiks su moksleiviais.

Anot kariuomenės, atstovai apsilankys ir Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykloje Lenkijoje.

Kaip ketvirtadienį informavo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, smėlis bus kasamas žemsiurbėms, kurios jau pasiekė Klaipėda, atliekant išorinio laivybos kanalo gilinimo darbus – šis smėlis bus išpiltas formuojant specialų povandeninį pylimą jūroje, I Melnragės teritorijoje prie šiaurinio molo.

Pasak uosto, pylimo smėlį bangos palaipsniui turėtų išplauti į krantą, o vėjas jį nuneš į kopagūbrį, tad, kaip tikimasi, paplūdimys pasipildys smėliu ir susidarys palankios sąlygos kopagūbrio regeneracijai.

Su projektą vykdančiu rangovu sutarta, kad smėlio pylimo darbai vyks trimis etapais. Darbai bus pradėti toliau nuo oficialaus paplūdimio, arčiau molo.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Algis Latakas sako, kad dėl darbų etapais sutarta po susitikimų su melnragiškių bendruomene, taip pat banglentininkų bei biudžetinės įstaigos „Klaipėdos paplūdimiai“ atstovais. Anot jo, pylimą tikimasi užbaigti per tris savaites, nes vasara šiems darbams yra palankiausia.

„Tokio tipo darbams yra būtinos itin palankios oro sąlygos – minimalus bangavimas ir vėjas. Galbūt atrodo, kad rudenį ar pavasarį vyrauja ramūs orai, tačiau jūroje bangų aukštis gali siekti kelis metrus, todėl suformuoti pylimą yra labai sunku, o žiemą – išvis neįmanoma. Labai tikime, kad darbai bus atlikti kaip planuojama – per tris savaites“, – teigė A. Latakas.

Nors didžiojoje dalyje, kur vyks darbai, nėra oficialaus paplūdimio zonos, poilsiautojų prašoma būti atsakingiems, paisyti įspėjamųjų bei draudžiamųjų ženklų ir nurodytose vietose nelipti į vandenį.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Neniškis džiaugėsi, kad po pernai praūžusios audros, padariusios uostamiesčio paplūdimiams didelę žalą, Aplinkos ministerija išgirdo savivaldybės prašymus ir krantotvarkos darbams buvo skirtas Europos Sąjungos finansavimas.

„Žinoma, apmaudu, kad paplūdimių sutvarkymo darbai vyks vasarą ir neabejotinai sukels nepatogumų poilsiautojams. Suprasdami šių darbų svarbą, o taip pat aplinkybę, kad paplūdimių sotinimas smėliu negali vykti rudenį, tikimės mūsų pajūryje poilsį planuojančių klaipėdiečių ir miesto svečių supratingumo ir kantrybės iškęsti būsimus nepatogumus“, – kalbėjo G. Neniškis.

Povandeniniam pylimui formuoti pasitelktos kelios žemsiurbės. Iš išorinio laivybos kanalo paimtą jūrinį smėlį žemsiurbės pakaitomis purkš maždaug 120 metrų atstumu nuo kranto ir 2–3,5 metro gylyje po vandeniu formuos pylimą. Pylimo ilgis sieks 700–750 metrų. Iš viso bus supilta apie 180 tūkstančių kubinių metrų reikalavimus atitinkančio jūrinio smėlio.

Darbus atliks Belgijos uostų gilinimo ir valymo kompanija „Jan de Nul N.V.“, veikianti pagal jungtinės veiklos sutartį su „Baggerwerken Decloedt en Zoon N.V.“.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija nuo 2001 iki 2018 metų iš viso paplūdimiams papildyti jau yra išpylusi apie 1 milijoną 220 tūkstančių kubinių metrų smėlio. Paskutinį kartą smėlis piltas 2018-aisiais ties Giruliais.

Kaip pirmadienį pranešė Klaipėdos miesto savivaldybė, tokį nutarimo pakeitimo projektą Seimui pateikė Kultūros ministerija.

Savivaldybės teigimu, jei Seimas pakeitimus patvirtintų, jai nebeliktų kliūčių tęsti bažnyčios atkūrimo vietos – žemės sklypo Turgaus g. 24 – detaliojo plano keitimo procesą bei atlikti kitus veiksmus, reikalingus projekto įgyvendinimui.

„Tikrai viltingai nuteikia žinia, kad buvo išgirstas Klaipėdos miesto siūlymas Šv. Jono bažnyčios projekto priežiūros bei derinimo gijas ir svertus perduoti Klaipėdos miesto savivaldybei, kuri neabejotinai turi itin tvirtą ir nuoseklų interesą, kad šis išskirtinės svarbos miestui objektas taptų kūnu kuo įmanoma greičiau, o visos tam būtinos procedūros vyktų kiek įmanoma sklandžiau“, – pranešime sakė Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.

Seimas 2020 metų sausio 14 d. nutarimu Šv. Jono bažnyčios su bokštu atkūrimo Klaipėdoje projektą yra pripažinęs valstybei svarbiu projektu. Tačiau šiuo Seimo nutarimu už projekto įgyvendinimą atsakinga institucija nebuvo paskirta, o tai trukdė detaliojo plano keitimo procedūroms, kurių nebaigus, būtų komplikuotas ir viso projekto įgyvendinimas.

Bažnyčią numatoma atkurti trimis etapais.

Dėl Šv. Jono bažnyčios atkūrimo Klaipėdos miesto savivaldybė su Klaipėdos evangelikų liuteronų parapija yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį.

Bažnyčią numatoma atkurti privačių rėmėjų ir gyventojų suaukotomis lėšomis. Prie projekto įgyvendinimo prisideda ir savivaldybė, kuri padeda koordinuoti procesą, skyrė lėšų archeologiniams tyrimams, organizuoja detaliojo plano keitimo procedūras, rengiamas savivaldybės tarybos sprendimas dėl lėšų skyrimo bažnyčios bokšto atstatymo projekto rengimui.

Bažnyčią numatoma atkurti trimis etapais. Pirmiausia būtų atstatomas bažnyčios bokštas, kuris būtų pritaikytas visuomenės poreikiams. 76 metrų bokšto viršuje būtų įrengta apžvalgos aikštelė, laiptinėje galėtų būti eksponuojama istorinių nuotraukų paroda arba kitų progų temų nuotraukų parodos, bokšto kriptoje atrastų savo vietą perlaidojami miestiečių palaikai, pirmame aukšte galėtų būti įrengtas informacinis centras su suvenyrų prekybos vieta.

Antruoju etapu numatoma atkurti pačią bažnyčią, o trečiuoju – sakralinio statinio interjerą.

Projekto tikslas – atstatyti Šv. Jono bažnyčią su bokštu, siekiant atkurti II pasaulinio karo metu nukentėjusį Klaipėdos senamiestį ir užtikrinti Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos bei miesto bendruomenės kultūrinių poreikių tenkinimą, sukuriant naujas erdves kultūrinėms paslaugoms teikti.

Daugiau nei milijoną eurų kainuosiantis projektas turėtų būti baigtas jau šiemet, rudenį planuojama sodinti sakuras, tad jų žiedais galėsime grožėtis jau kitą pavasarį.

Tačiau šioje teritorijoje esantis tvenkinys kelia nerimą, nes jo faktiškai nebeliko, nors pagal projektą jo viduryje yra suplanuota nedidelė, augalais apsodinta sala.

Klaipėdos savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vyriausioji specialistė Milda Enciutė patvirtino, kad tvenkinys tikrai bus atstatytas.

Šioje teritorijoje gruntas buvo nestabilus, todėl pernai pavasarį kuriam laikui teko stabdyti darbus, tikslinti projektą, stiprinti gruntą, įrengti papildomą drenažą.

Tvenkinys tikrai bus, tiesa, negilus, bet jis tikrai bus.

Šie darbai neabejotinai turėjo įtakos ir vandens lygiui tvenkinyje – šiuo metu liko tik maža sekli bala.

"Tvenkinys tikrai bus, tiesa, negilus, bet jis tikrai bus. Bus padarytas vandens nutekėjimas iš aplinkinės teritorijos į tvenkinį. Jei tvenkinyje atsiras vandens perteklius, jis nutekės į lietaus kanalizaciją. Viskas bus sutvarkyta. Manau, parkas per šiuos metus bus pabaigtas. Rangovai pažadėjo. Juolab požeminiai darbai jau baigti", – tikino projektą kuruojanti M.Enciutė.

Parke numatoma suformuoti penkialapio sakuros žiedo formos tvenkinį.

Jo centre turėtų būti įrengta salelė su japoniška pušimi ir tradiciniam japoniškam sodui būdingu akmeniniu žibintu.

Pagal projektą, šalia tvenkinio turėtų atsirasti poilsio aikštelė su suolų ir lauko akmenų kompozicija, taip pat čia bus įrengtas ir požeminis tualetas.

Naujame parke numatoma pasodinti apie 50 dviejų rūšių sakurų, taip pat kalnines juodąsias pušis, azalijas, rododendrus ir kitus augalus.

Neišvengė represijų

Istorikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas dr. K.N.Kitkauskas, daug prisidėjęs prie Valdovų rūmų tyrinėjimo ir atkūrimo, švenčia 90-ąjį jubiliejų.

Šalies kultūros šviesuliu K.N.Kitkauskas tapo nepaisant sudėtingos biografijos – 1947-aisiais būdamas dar paauglys su kitais moksleiviais buvo suimtas NKVD, apkaltintas antisovietine veikla ir nuteistas 10 metų. Kalintas Mordovijos lageryje, kur sutiko ne vieną iškilų tarpukario Lietuvos šviesuolį – poetą Antaną Miškinį, operos solistą Antaną Kučingį.

1954 m. grįžęs į Lietuvą, K.N.Kitkauskas apsistojo Kaune. Puikiais pažymiais baigęs vakarinę mokyklą, jis įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą. Studijų metais atsiradusios galimybės prisiliesti prie senosios architektūros, padėjo apsispręsti – būsimasis mokslų daktaras pasirinko restauratoriaus kelią.

Pilių metraštininkas

K.N.Kitkauskas neatsitiktinai vadinamas Vilniaus pilių riteriu ir metraštininku: pilims, jų teritorijoms jis skyrė didelę savo darbinės veiklos dalį. Profesinę ir mokslinę veiklą jis visų pirma susiejo su Vilniaus arkikatedros ir kitų Vilniaus Žemutinės pilies kultūros paveldo objektų tyrimais.

K.N.Kitkauskas dirbo architekto restauratoriaus darbą Vilniaus mokslinėje restauracinėje gamybinėje dirbtuvėje (1960−1969), Paminklų restauravimo institute (1969−1992), Pilių tyrimo centre "Lietuvos pilys" (nuo 1993).

"Vilniaus miesto pradžia – Vilniaus pilių teritorijoje, – yra rašęs K.N.Kitkauskas. – Viena greta kitos buvo įsikūrusios trys pilys – Aukštutinė (Gedimino), Žemutinė ir Kreivoji (dabar Trijų Kryžių kalnas). Vilniaus pilių teritorijoje nuo seniausių laikų buvo dvi svarbiausios šalies institucijos – dvasinis religinis centras (iš pradžių ikikrikščioniškojo kulto šventykla, o vėliau jos vietoje Katedra) ir visai greta – Didžiųjų kunigaikščių rezidencija."

Atrado lobyną

Nuo 1968 m. restauratorius beveik du dešimtmečius vadovavo Vilniaus arkikatedros architektūriniams tyrimams, rengė jos remonto ir priežiūros projektus, kartu su kolegomis 1985-ųjų pavasarį surado ir padėjo išsaugoti jos lobyną.

Turtas: K.N.Kitkausko dėka iš užmaršties sugrąžintas nuo sovietų konfiskacijos išsaugotas, pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis paslėptas Vilniaus arkikatedros lobynas. / A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

K.N.Kitkauskas sakė esąs laimingas, kad turėjo galimybę prisiliesti prie mūsų istorijai brangių vietų. "Vien ko verti Vilniaus arkikatedros tyrinėjimai, lobyno suradimas! Pavyko aptikti pirmosios Katedros pamatų kontūrus, nustatyti visos Arkikatedros architektūros raidą. Pirmosios mūsų šventyklos – Vilniaus arkikatedros – rasti pamatai buvo tarsi dovana krikščionybės įvedimo Lietuvoje 600 metų proga", – viename interviu yra sakęs architektūros restauratorius.

Didelės sakralinės ir meninės vertės bažnytiniai artefaktai Arkikatedroje buvo kaupiami ilgus šimtmečius. Per karus ne kartą šios lobyno vertybės buvo slepiamos. 1939 m. rudenį prasidėjus Vokietijos karui su Lenkija, jos taip pat buvo užmūrytos vienoje nišoje.

Kaip vėliau pasakojo pats K.N.Kitkauskas, betyrinėdamas Arkikatedros prieškarinius brėžinius, jos pietvakarinėje dalyje, Lauryno Gucevičiaus suprojektuotos laiptinės vakarinėje sienoje, pastebėjęs nišą, kurios būnant pastate nebuvo matyti. Nuodugniai apžiūrint mūrą, sienoje buvo atrasta niša – anga buvusi sulig nedideliu žmogumi, net 1,5 m gylio. Kone iki viršaus niša buvo prikrauta brangių bažnytinių daiktų.

Ant artefaktų uždėtas laikraštis atskleidė, kad senasis mūras lobyną išsaugojo kelis dešimtmečius: daiktai buvo pridengti 1939 m. rugsėjo 8–9 d. lenkiškais "Slowo" laikraščiais. Atrastos brangenybės buvo slapta nugabentos į Vilniaus rotušę, kuri, kaip ir Arkikatedra, anuomet priklausė Dailės muziejui. Viena vertingiausių Lietuvos meno kolekcijų viešai pirmą kartą pristatyta tik 2000-aisiais.

Indėlis į Valdovų rūmus

K.N.Kitkauskas dalyvavo rengiant Valdovų rūmų atkūrimo projektą ir nuo 1987 m. vadovavo Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose išlikusio autento architektūriniams tyrimams, parengė moksliškai pagrįstus ir išsamius šios rezidencijos atkūrimo retrospektyvinius brėžinius.

Valdovų rūmų atkūrimas – tai tautinės savigarbos apraiška, tai mūsų atgimusios Lietuvos patriotinė prievolė. Tenebūna šie žodžiai vien tik deklaracija.

K.N.Kitkauskas ir jo vadovaujama architektų grupė kartu su kitais Valdovų rūmų teritoriją ir šios rezidencijos istoriją tyrinėjusiais specialistais sukaupė neįkainojamą nacionalinės reikšmės radinių kolekciją ir kompleksinę informaciją. Ji ateityje leis perrašyti arba gerokai pakoreguoti Lietuvos kultūros, architektūros ir dailės raidos sampratą, chronologiją.

Architektūros restauratorius nuoširdžiai tikėjo Valdovų rūmų atkūrimo idėja ir prasme. "Buvau Valdovų rūmų atkūrimo idėją ginančių bendraminčių priešakyje, nuoširdžiai ja tikėdamas, daugelį metų ją puoselėdamas, – 1999 m. vasarį mintis užrašė dienoraščiuose. – Be abejo, kai kam tai nepatinka. Lieka neutralių žmonių, istorikų, šiaip patriotiškai nusiteikusiųjų nuostata – jie mano pusėje. Valdovų rūmų atkūrimas – tai tautinės savigarbos apraiška, tai mūsų atgimusios Lietuvos patriotinė prievolė. Tenebūna šie žodžiai vien tik deklaracija."

Plati veiklos geografija

K.N.Kitkauskas yra ir daugelio kitų nacionalinės reikšmės Lietuvos kultūros paveldo objektų tyrimo, restauravimo, regeneravimo arba atkūrimo autorius. Jis dalyvavo restauruojant Vilniaus Žemutinės pilies Naujojo arsenalo rūmus, prisidėjo prie Vilniaus universiteto bibliotekos knygų saugyklos statybos Šv.Jono gatvėje, yra Biržų pilies tilto, Bijotų malūno atstatymo projekto autorius.

Nepaisydamas slogios sovietmečio atmosferos ir gresiančių nemalonumų, vadovavo Kristijono Donelaičio memorialo Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose (Karaliaučiaus sritis, Rusija) tvarkymo darbams.

Per daugiau nei keturis dešimtmečius aktyvios mokslinės veiklos K.N.Kitkauskas paskelbė daugiau nei 300 mokslinių ir informacinių publikacijų. Jo tyrimai aukštai vertinami ir žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusioje, Vokietijoje, Rusijoje, kitose šalyse.

Valstybės atkūrimo 100-mečio proga K.N.Kitkauskas už nuopelnus Lietuvai ir šalies vardo garsinimą pasaulyje apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro didžiuoju kryžiumi, yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III ir IV laipsnių ordinų kavalierius, už išskirtinius nuopelnus puoselėjant Lietuvos sostinės kultūrą bei istorijos paveldą apdovanotas ir Žygimanto Augusto medaliu. K.N.Kitkauskas yra ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarybos garbės narys.

Leidykloje – dienoraščiai

Sveikindamas vieną žymiausių ir kompetentingiausių lietuvių architektų restauratorių Valdovų rūmų muziejus ruošia specialų nuo 1967 m. rašytų dienoraščių leidinį, kuris plačiajai publikai bus pristatytas pasibaigus karantinui.

Pasak šį leidybinį projektą kuruojančio Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjo archeologo Gintauto Striškos, tai ne tik vertinga dovana pačiam dienoraščių autoriui – jubiliatui, bet ir visiems, besidomintiems tokių svarbių objektų, kaip Vilniaus arkikatedra ar Valdovų rūmai, istorija, kultūra, paveldu.

"Iš pradžių planavome išleisti tik tas dienoraščių ištraukas, kurios tiesiogiai susijusios su Valdovų rūmų tyrinėjimu ir atkūrimu, tačiau supratome, kad dr. K.N.Kitkausko darbai ir tyrimų paveikslas netelpa į jokius rėmus – tam, kad jį būtų galima suprasti, atskleisti išsamų kontekstą, reikia išleisti visus dienoraščius", – pasakojo istorikas.

Tuomet susidurta su kitu iššūkiu. "Prireikė nemažai laiko surinkti šiuos bene visą gyvenimą rašytus dienoraščius į vieną leidinį, kuris bus iliustruotas ir daugybe autentiškų nuotraukų, dokumentų, raštų bei kitokių įdomybių", – teigia G.Striška ir priduria, kad leidinys bendradarbiaujant su autoriumi ruošiamas spaudai, jį planuojama išleisti dar šiais metais.

Išugdė garsių žaidėjų

Nuo skambiausių "Aido" pergalių prabėgo jau beveik keturi dešimtmečiai, tačiau ne vienas futbolo gerbėjas dar atsimena šią kovingą komandą, privertusią save gerbti net stipriausius varžovus. Ne vieną medalį nuskynęs klubas pirmą sykį buvo įkurtas praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Jo įkūrėjais tapo Romas Pikčilingis ir Norbertas Kadiša, o idėją parėmė "Aido" gamyklos direktorius Klemensas Šeputis, jo pavaldiniai Vytautas Lažaunykas ir Albinas Galinis.

Per keletą metų "Aidas" prasiskynė kelią į šalies futbolo elitinį divizioną, kur rungtyniavo trejus metus – nuo 1985 iki 1987-ųjų. Paraleliai buvo vystoma jaunimo ugdymo veikla, kuria klubas garsėjo visoje šalyje, o 1986–1987 m. tapo Lietuvos jaunių čempionu.

Per tą laiką ekipoje savo karjeros kelią pradėjo ne vienas garsus žaidėjas, žibėjo ir pripažinti futbolo meistrai: buvęs Vilniaus "Žalgirio" ir Maskvos "Torpedo" klubų vartininkas Antanas Ulevičius, buvęs žalgirietis Rimantas Arbataitis, buvęs LFF prezidentas ir Klaipėdos "Atlanto" žaidėjas Julius Kvedaras, Romualdas Lincevičius, žinomas treneris Kazimieras Bričkus, Antanas Vingilys, pirmasis komandos kapitonas Norbertas Kadiša, brolių Lino, Raimundo ir Vido Jocių trijulė, Rimantas Čekauskas, Gerardas Pasažauskas, garsaus Lietuvos rinktinės puolėjo Andriaus Veličkos tėvas Leonas Velička, buvęs Lietuvos barjerinio bėgimo čempionas ir rekordininkas Alvydas Stanionis, Robertas Žalys, Rolandas Čepkauskas bei daugelis kitų.

Jaunimo ekipoje rungtyniavo būsimieji Lietuvos rinktinės nariai: Ramūnas Stonkus, Andrius Upstas, buvęs SSRS jaunių rinktinės žaidėjas Renaldas Kapustas, laikytas vienu ryškiausių šalies futbolo talentų, tačiau vėliau sustabdęs karjerą dėl sunkios traumos.

Planai – ne vienadieniai

Vėliau per epochų virsmą užsidarė gamyklos, įmonės, tad, nebelikus finansavimo šaltinių, ne viena futbolo ekipa taip pat baigė egzistuoti, tarp jų ir "Aidas".

Tačiau ilgus dešimtmečius klubo atgaivinimo idėja buvo gyva. Ji tapo realybe, kai į buvusį klubo vadovą, Kauno apskrities futbolo federacijos prezidentą R.Pikčilingį kreipėsi kaunietis verslininkas Meilutis Sicinskis, prašydamas padėti atkurti "Aido" komandą.

"Visi suprantame, kad idėja atgaivinti istorinį futbolo klubą šiais laikais stebina. Juk visi skaičiuoja naudą, galimybę uždirbti. O čia susisiekė žmogus, kupinas entuziazmo, paklausė, ar gali naudoti mūsų vardą, išdėstė veiklos planus. Pamačiau, kad tai ne koks nors vienadienis komercinis projektas, o ilgalaikiai ir didele dalimi altruistiški planai, prisidėsiantys prie jaunųjų talentų ugdymo ir Kauno futbolo augimo. Todėl nė kiek neabejodamas pritariau šiems norams ir sutikau eiti garbės prezidento pareigas", – pasakojo R.Pikčilingis.

Palaiko ir LFF vadovai

Pirmaisiais žingsniais tapo vaikų grupių steigimas ir sutartys su treneriais. Jais tapo buvęs daugkartinis šalies čempionas Minvydas Matlašaitis, žinomi futbolo specialistai Tadas Vilkevičius ir Edmundas Petrauskas. Po "Aido" vėliava susibūrė per pusšimtis jaunųjų futbolininkų nuo devynerių iki trylikos metų.

Pasak naujojo klubo vadovo M.Sicinskio, greitų rezultatų nesitikima, nes futbolininkų ugdymas – ne vienus metus trunkantis procesas, todėl kilti ketinama pamažu. Artimiausi planai – jaunimo komandos dalyvavimas savo amžiaus grupių varžybose ir startas Lietuvos antrojoje lygoje.

"Esame pasirengę kantriai dirbti ir ugdyti jaunimą, nes tikime, kad Lietuvos futbolo laukia šviesi ateitis", – sakė M.Sicinskis.

Marškinėliai: LFF prezidentas T.Danilevičius klubo vadovui M.Sicinskiui įteikė rinktinės marškinėlius,

Naujojo klubo idėją palaikė ir Lietuvos futbolo federacija, kurios vadovai: prezidentas Tomas Danilevičius ir viceprezidentas Vidmantas Butkevičius – dalyvavo "Aido" atkūrimo proga surengtoje futbolo šventėje Kaune. Kaip ir dera tokioms varžyboms, jose pralaimėjusių nebuvo: visiems dalyviams buvo įteikti prizai ir "Hummel" dovanos.

„Tarp mūsų yra nemažai profesionalų, paminklosaugininkų, kraštovaizdžio specialistų, kurie gali pasakyti dar daugiau negu mes esame pasakę apklausoje. Nors ir sakoma, kad atkuriamas Reformatų sodas, iš tiesų nebuvo atlikti rimti tyrimai ir projektas nėra paremtas istorine medžiaga. Pats projektas atskleidžia, kad nebuvo profesionaliai pasiremta istoriniais duomenimis“, - Eltai sakė E. Mikalajūnė.

Apklaustiems labiausiai rūpi, kad nebūtų naikinamos 9 dešimtmetį atsiradusios laiptuotos struktūros, iškertama trečdalis dabartinių medžių ir naujasis skveras nebūtų aptvertas tvora. Tačiau, pasak menotyrininkės, niekaip nesusikalbama su projekto architekte Jurga Silvija Večerskyte-Šimeliūniene, kuri nėra pasiruošusi atsižvelgti į visuomenės norus.

Nors ir sakoma, kad atkuriamas Reformatų sodas, iš tiesų nebuvo atlikti rimti tyrimai ir projektas nėra paremtas istorine medžiaga.

Birželį Vilniaus savivaldybė paviešino be konkurso parengtą Reformatų skvero atnaujinimo projektą, pagal kurį jau 2018 m. vasarą ketinta pradėti atnaujinimo darbus. Visuomenei ir architektūros specialistams išreiškus nepritarimą projektui, Vilniaus savivaldybė sutiko surengti viešą susitikimą su visuomene, kuriame bus aptariamas parengtas projektas ir galimi jo keitimai, atsižvelgiant į išsakytus komentarus. Ketvirtadienį sostinės Reformatų skvere vyksta vienos dienos Reformatų festivalis, skirtas Reformatų skverui ir siekiui reformuoti vilniečių dalyvavimą priimant sprendimus dėl viešųjų erdvių.

„Vilniaus meras Remigijus Šimašius mums sakė ketinąs atsižvelgti į vilniečių nuomonę. Mes labai tuo apsidžiaugėme ir paprašėme galimybės susitikti su projekto rengėjais. Susitikimas įvyks šeštą valandą, bet vyks ir festivalis, kurio tikslas - atkreipti dėmesį į problemą, kad prieš tai nebuvo atlikta jokia sociologinė apklausa, žmonės nebuvo pakankamai informuoti, nesitarta su bendruomene. Pagrindinis tikslas - susitarti su Vilniaus savivaldybe, kokie žmonių norimi pokyčiai projekte yra įmanomi“, - Eltai sakė E. Mikalajūnė.

Menotyrininkė apgailestauja, kad projekto architektė Jurga Silvija Večerskytė-Šimeliūnienė nesirengia atsižvelgti į visuomenės norus, nors sostinės miesto meras R. Šimašius pažadėjo, kad atsižvelgs į miestiečių nuomonę.

„Susiklostė keista situacija - Vilniaus miesto savivaldybė mums yra pasakiusi, kad tie norimi visuomenės pokyčiai bus. Mes padarėme apklausą, kurioje dalyvavo 800 žmonių ir išreiškė savo nuomonę bei norimus pokyčius. Bet problema yra ta, kad architektė jau keletą kartų yra pasakiusi, kad nėra pasiruošusi keisti plano. Taigi pagrindinis konfliktas yra tarp mero teiginio, kad bus atsižvelgta į gyventojų nuomonę ir tarp to, ką mes girdime iš projekto rengėjo, kuris nė vieno visuomenės norimo pokyčio neįtraukė į planą. Mums iš tiesų labai įdomu, kaip čia bus iš tikrųjų. Viliamės, kad kažkas gali pakisti“, - sakė menotyrininkė.

Visuomenės apklausoje paaiškėjo trys opiausios projekto vietos. Pirmiausia naikinamos 9 dešimtmetį atsiradusios laiptuotos struktūros. Pasak menotyrininkės, inicijuojant tvarkymą kaskart siekiama radikaliai ištrinti prieš tai buvusios architektūrinės epochos bruožus, užuot suteikiant jiems naujų interpretacijų ir pritaikant dabartinių gyventojų poreikiams. Tiek reformatų, tiek sovietmečio palikimai turi išlikti ir integruotis. Taip pat tai, kad iškertama trečdalis dabartinių medžių (70 proc. apklaustųjų tam nepritaria) bei norima visą skverą apsukti tvora (79 proc. nepritaria). Vis dar neaišku dėl paminklo reformatams vietos.

„Pritariame principinei idėjai, kad reformatų kapinės turi būti pažymėtos. Ir ten kur laiptinės struktūros uždengia kapines, jos turi būti išgriautos. Bet kapines dengia apie 20 proc. ar 10 proc. laiptinių struktūrų. Šie dalykai gali koegzistuoti šalia, tai bus dar geriau matoma ta istorija, kas buvo sunaikinta, bus gyva istorija, matoma žmonėms, o ne iš vadovėlio“, - sakė E. Mikalajūnė.

84 proc. apklaustųjų rūpi reformatų istorija. Dėl paminklo reformatams 70 proc. apklaustųjų pritarė, kad paminklas, kapinės ir koplyčia turi būti pažymėti. Daugiau nei pusė apklaustųjų pritaria, kad dabartinė projekto versija yra tinkama arba kad reformatai turi teisę patys spręsti, kaip turi būti įamžinta jų istorija.

Pasak E. Mikalajūnės, jie turi ne tik visuomenės, bet ir reformatų bendruomenės palaikymą.

„Reformatų kunigas Tomas Šernas apsidžiaugė ir palygino šią mūsų iniciatyvą su Sąjūdžiu. Tai mes jaučiame ir tam tikrą reformatų palaikymą“, - teigė menotyrininkė.

XVII a. I p. priemiestyje įsikūrę evangelikai reformatai šiaurinėje sodo dalyje įrengė kapines. Anuomet parko sklypai buvo naudojami miestiečių ir vienuolynų, religinių bendruomenių daržams ir sodams, o kalnas buvo mėgstama miestiečių pasivaikščiojimų vieta. „Nuo šio kalno matyti nuostabus miesto ir jo apylinkių vaizdas, aiškiai lyg ant delno regėti kiekvienos bažnyčios bokštas...“, - taip aprašė šią vietą 1859 m. istorikas A. H. Kirkoras. XIX a. nugriovus miesto gynybinę sieną, priemiestis ėmė sparčiau plėstis, pradėjo formuotis Pylimo gatvė. Reformatų sodo želdynas buvo suformuotas buvusiose Reformatų bendruomenės žemės valdose po Antrojo pasaulinio karo. Dabartinis teritorijos išplanavimas ir želdynas sukurtas XX a. 9 dešimtmetyje pagal komunarų skulptūroms skirtą kompoziciją. Reformatų sodas iš esmės nebuvo atnaujinamas apie 35 metus. 2013-2015 metais buvo atliktas tik želdyno estetinis formavimas.

Šiuo metu projekte planuojama, kad bus panaikintas sovietinis betoninių apkasų imitavimas, atnaujinti takai, sutvarkyti želdiniai, atsiras apyniais, vijoklinėmis rožėmis, raganėmis apželdinta pavėsinė (pergolė), vandens takas, vaikų žaidimo aikštelė, kurioje be laipynių ir čiuožyklų bus ir batutas, bus galima išbandyti požeminių pokalbių atrakciją, vandens pompas, prigulti tinkle įrengtame virš augalų. Atkūrus sodą, jame atsiras sezoninė lauko kavinė. Sode bus įrengti dviračių stovai, apšvietimas, suoliukai, šiukšliadėžės, gertuvės ir tualetai Sodo tvarkymo darbai vyks dviem etapais. Pirmojo etapo metu apie 28 tūkst. kv. m ploto sodo teritorijoje pirmiausiai bus įrengti inžineriniai, vandentiekio ir nuotekų tinklai, sodo laistymo sistema. Statybos darbų metu sodas laikinai bus aptvertas.

Reformatų sodo atkūrimas ir sutvarkymas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo. Šiam projektui skirta 1 722 211,03 Eur struktūrinių fondų lėšų, 202 613,06 Eur - valstybės biudžeto lėšų, savivaldybės lėšų dalis sudaro 101 306 54 Eur. Bendra projekto vertė - 2 026 130,63 Eur.