Antrą kartą Lietuvoje besilankanti japonų muzikos žvaigždė Kaune surengs vienintelį pasirodymą: festivalio „Audra“ metu birželio 30 d. ji, kartu su vietos sutartinių ansambliais „Gaudė“ ir „Devynragė“, atliks kūrinį „Tylūs paukščiai“.

Čia pakviesta „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ partnerių, M. Takada džiaugiasi galimybe pasimėgauti atgimusia popandemine realybe ir galimybe koncertuoti gyvai. Kauną ji vadina gražiu atskiru pasauliu, kuriame gyvena ramūs ir atsipalaidavę žmonės, o japonų ir lietuvių dvasinę bendrystę ji sieja su mūsų tautų artumu gamtai.

„Japonai nuo seno tikėjo, kad visur gamtoje egzistuoja dievybės – tiek kalnuose, tiek vandenyje, visur. Panašiai buvo manoma ir jūsų kraštuose“, – sako M. Takada.

– Lietuvoje jau esate buvusi, pačioje mūsų nepriklausomybės pradžioje. Kaip jums atrodome dabar? 

– Tada lankiausi tik Vilniuje. Prieš trisdešimt metų jūsų šalis išgyveno sunkius laikus, ji dar ne visiškai buvo išsivadavusi iš ryšių su Rusija – net gatvių pavadinimai tuomet buvo užrašyti rusiškai, o nuėjus į restoraną nelabai buvo ką užsisakyti. Vis dėlto, prisimenu labai šviesius, linksmus žmonių veidus. 

Šiandien viskas atrodo kitaip. Buvau užėjusi į kelių bažnyčių vidų – jos atnaujintos, šviežiai atrestauruotos freskos ir tapyba. Matyti didžiulis pokytis. Manau, kad būtent tie nujaučiami pokyčiai ir pats išsilaisvinimo procesas tuo metu ir kėlė džiugesį žmonėms. Ilgai prisiminiau malonų bendravimo su Lietuvos publika jausmą.

– Šįkart pirmą kartą lankotės Kaune. Kaip jis jums patinka?

– Kaunas – labai ramus miestas. Žiūrint globaliu mastu, jis man nepanašus į jokį kitą – tarsi gražus, atskiras pasaulis, kur visi žmonės atrodo tokie atsipalaidavę. Užvakar buvome tradiciniame Joninių apeigų festivalyje. Jaučiau, kad tos tradicijos tęsiasi šimtmečius, kad praeitis, dabartis ir ateitis susiūta tuo pačiu vertybiniu siūlu. Buvo labai stiprus įspūdis.

– Esu girdėjusi, kad lietuviai ir japonai yra iš dalies panašūs. Ką apie tai manote?

– Iš dalies, manau, kad taip: tradicijos, dvasingumas mums turi didelę reikšmę. Pagrindinės religijos Japonijoje yra budizmas ir šintoizmas, kurios praktikuojamos jau daugiau nei tūkstantmetį. Daugelio japonų pasaulėjautoje tie tikėjimai yra susipynę, praktikuojamas dvasingumas persipina su šiuolaikiškumu. Žinoma, tam, kokie mes esame, didelę įtaką padarė ir Antrasis pasaulinis karas.

Midori Takada. / M. Plepio nuotr.

Lietuva taip pat turi istorijos paliktų randų, o dvasinis pradas, žmogiškumas čia labai gyvas. Be to, mus sieja įkvepianti Čijunės Sugiharos istorija.

– Žinau, kad nemažai japonų keliauja į Kauną vien tam, kad apsilankytų vietose, siejamose su Č. Sugiharos gyvenimu.

– Taip, tiesa. Mums jis labai svarbus.

– Savo pasirodyme „Audros“ festivalio metu koncertuosite kartu su lietuviškais folkloro ansambliais, atliekančiais sutartines. Ar šis dainavimo stilius artimas japonų kultūrai?

– Muzika yra glaudžiai susijusi su dvasingumu apie kurį kalbėjau, tai – garsinė jo išraiška. Mano pasirodymų pagrindas tikriausiai yra gamta, ir iš jos kylantys garsai. Senajame japonų tikėjime šintoizme tikima, kad visur gamtoje egzistuoja dievybės – tiek kalnuose, tiek vandenyje, visur. Tas tikėjimas persismelkia per visą mūsų pasaulėjautą ir skamba muzikoje. Atsakant į jūsų ankstesnį klausimą, manau, kad tikėjimas gamtos dievybėmis, kuris buvo būdingas senajai lietuvių religijai, mus taip pat sieja.

Sakyčiau, kad sutartinių žanras yra artimas budistiniam ritualiniam giedojimui, kuris praktikuojamas ir Japonijoje. Vis dėlto, ne tiek svarbu, kokios religijos žmogus atlieka muziką. Svarbu tai, kas toje muzikoje skamba, kaip joje atsiskleidžia ją atliekančiojo širdis.

– Jūsų kūrinys „Tylūs paukščiai“ skirtas Ukrainai palaikyti, siunčia žinutę prieš karą. Kaip menas gali padėti šioje situacijoje?

– Menas yra ne tik kiekvieno jį kuriančiojo saviraiška, bet jis perteikia ir kontekstą – mene atsispindi viskas, kas veikia menininką, visuomenę. Jei nebūtų visuomenės, nebūtų reikalingas ir menas. Taip, mūsų pasirodymas yra skirtas atkreipti dėmesį į karą, bet mes siekiame žiūrėti plačiau, už šio, dabar vykstančio karo konteksto. Mes klausiame, kodėl žmonės kariauja. Ir, galiausiai, kas yra žmogus?

Žmonėms kariaujant, visuomenė praranda žmogiškumą, o tai – tas pats, kas paukštis prarastų balsą. 

– Gyvename nenuspėjamais laikais – dar pernai nebuvo aišku, ar šie pasirodymai galės vykti gyvai dėl siaučiančios pandemijos.

– Džiaugiuosi, kad galėjau atvykti čia. Ištrūkus iš Japonijos, pamačiau, kad Europa jau beveik grįžo į įprastą gyvenimą, o Lietuvoje kasdienybė daugmaž normali, kaip buvusi. Kartu grįžo ir įprastinės erdvės, kuriose galima pasirodyti gyvai. Atvykau anksčiau, kad spėtume pasirepetuoti kartu.

– Turėsite tik vieną pasirodymą. Jei nebus įrašų, tai – vienetinė, į koncertą atėjusių klausytojų patirtis. Kuo ji svarbi, išskirtinė?

– Muzika – tai garsai ir balsai, kuriuos skleidžia žmogus. Tuo pačiu, perteikiama ir tam tikra atmosfera. Tyrimais įrodyta, kad koncerto metu sinchroniškai veikia atlikėjų ir klausytojų smegenys, atlikėjas perduoda savo energiją klausytojams. Be to, garsinė vibracija, kuri pasiekia mūsų ausų būgnelius koncerto metu, skirtingai veikia mūsų smegenis nei tada, kai, pavyzdžiui, klausomės įrašo iš kokio nors elektroninio prietaiso. Gyvo pasirodymo metu mūsų smegenys į muziką reaguoja visai kitaip.

– Įdomu, kad taip sakote, nes būtent pirmasis jūsų albumo „Through the Looking Glass“ leidimas yra tarp labiausiai melomanų vertinamų įrašų. O jo perleidimas prieš penkerius metus atnešė jums pasaulinį žinomumą.

– Tiesa. Įrašiau „Through the Looking Glass“ prieš keturiasdešimt metų. Japonijoje albumas visai nebuvo populiarus, pavyko parduoti tik šiek tiek. Nuostabu, kad internetas leido mano muzikai pasiekti žmones Europoje, Amerikoje. Perleidus albumą, jis išpopuliarėjo tarp jaunų žmonių – esu labai dėkinga likimui. Vis dar negaliu tuo patikėti.

Midori Takada. / M. Plepio nuotr.

– Jūsų muzika kartais vertinama kaip relaksuojanti, rami. Ką apie tai manote?

– Kai siekiu išgauti garsą, aš įvertinu kiekvieną medžiagą iki smulkmenų, kurdama tiksliausią skambesį. Jei naudoju medinius instrumentus, noriu, kad jie ir skambėtų kaip medis, jei metalinius – kaip metalas. Į muziką neįdedu savo minčių, nenoriu klausytojui nieko įpiršti, muzika – tai skambesys. Noriu, kad žmonės mano muziką ir girdėtų kaip medį, metalą, taip, kaip girdime vandenį, paukščius, mišką. Viliuosi, kad taip manęs ir klausosi – taip, kaip klausomasi gamtos.

Jei žmogus gali nurimti klausydamasis mano muzikos, manau, kad pasiekiau savo tikslą. 

– Ką jūs pati klausote?

– Tiesą pasakius, nenoriu klausytis jokios muzikos. Tyla man – geriausia muzika.