– Susidaro įspūdis, kad vis dirbate ir dirbate...

– LLBM dirbu beveik metus, bet jau spėjau pamilti šį darbą. Nuo vaikystės mane lydi liaudiška muzika, tad ir mano darbas – sudominti ja kitus. Savo kolekcijoje turiu apie 30 muzikos instrumentų. Jie – mano edukacijų pagrindas. Kiekvienu pagroju, apie kiekvieną papasakoju. O svarbiausia – leidžiu žmonėms patiems išbandyti jų skambesį. Jaučiu, kad ilgai ieškojęs, dabar esu savo rogėse. Man patinka bendrauti su jaunimu, nors vis tiek prieš kiekvieną edukaciją jaudinuosi.

– Minėjote, kad nuo vaikystės supo liaudies muzika. O jei pradėtume nuo to, kas suformavo jus tokį, koks esate dabar, – liaudiškų instrumentų žinovą, muzikantą, edukatorių?

– Viskas prasidėjo nuo mano tėvų. Mama su lietuvių liaudies folkloru užaugo. Tėtis juo susirgo vėliau. Mano močiutė, mamos mama, buvo muziejininkė, o senelis Stasys Daunys – vienas iš LLBM įkūrėjų. Rašė eiles, kaip ir mamos brolis – mano dėdė. Todėl manau, kad mano polinkis į meniškumą – būtent per genus iš mamos pusės.

Kai kūrėsi muziejus, senelis gavo kotedžą, o prieš tai gyveno Kaune kartu su mano močiute, mama ir dėde. Šiuo metu tame name gyvenu aš kartu su vyriausiu broliu Vismantu.

Per folklorą susipažino ir mano tėvai. O tada Rimanto ir Vitos šeimoje gimė penki vaikai, iš kurių paskutinysis buvau aš – Augantas. Turiu du brolius ir dvi seseris. Vyriausias iš mūsų yra Vismantas, paskui Gintautė, Tautvydas, Daugailė ir, galiausiai, aš – pagrandukas Augantas.

– Tėvai tą meilę lietuviškam folklorui įskiepijo ir visiems savo vaikams?

– Panašiai. Jie ne tik be galo domėjosi lietuvių liaudies pasakojamosiomis, dainuojamosiomis tradicijomis, bet ir leisdavo laiką etninės kultūros aplinkoje. Mano vyriausi broliai ir sesė, galima sakyti, užaugo Rasų ir kitose šventėse, nuolatinėse ekspedicijose. Mama su tėčiu važiuodavo į jas, rinkdavo dainas, senovinius instrumentus. Į visa tai norom nenorom įtraukė ir mus. Pradėjome su visa šeima muzikuoti. Buvau gal ketverių, bet puikiai pamenu, kad rengdavome folkloro vakarus, edukacijas. Gal dėl to dabar esu toks, koks esu, ir dirbu ten, kur man gera, – LLBM. Tiesiog tęsiu giminės tradiciją.

Branduolys: brolis Tautvydas, mama Vita, sesė Daugailė, Augantas – šeimyninė grupė "Aldai" renginiui pasiruošusi.

– Norint muzikuoti, reikia mokėti groti. Ar jūsų šeimos ansamblyje visi groja muzikos instrumentais?

– Tikrai taip. Muzikos mokyklą lankėme visi, bet tik mes trise – jauniausi – ją pabaigėme. Žinote, prieš renkantis muzikos instrumentą nuvesčiau savo vaikus į muzikos prekių parduotuvę ir leisčiau iš pradžių juos visus išbandyti. Nes smuikas, kuriuo griežiau, manęs nedžiugino. Baigęs mokslus savo noru nė karto nepaėmiau jo į rankas. Užtai savarankiškai išmokau groti gitara, armonika, kanklėmis ir kt.

Kai vyresnieji broliai, sesės užaugo ir išvažinėjo savais keliais, mūsų šeimos ansamblis sumažėjo – likome tik trise su mama. Keturiese sukūrėme grupę "Aldai" (nuo žodžio "aldėti" – skambėti) ir kuo puikiausiai tęsėme savo koncertinę veiklą. Reikia paminėti, kad "Aldų" sėkmė didžia dalimi priklausė nuo mūsų mamos. Mat ji buvo puiki etninės kultūros pedagogė, gerai išmanė savo darbą. Visame Kaune ji turėjo pristeigusi daug etnografinių ansamblių, kaip "Lygaudė", "Aliava", "Sodailio" (pastarajam drauge su mama vadovavo mano sesė Daugailė). Į visus juos, mamos prašymu, ėjau ir aš. Taigi tas folkloras jau buvo įsismelkęs į mano kraują, susipynęs su visu ligtoliniu gyvenimu.

– Todėl baigęs mokyklą jūs pasekėte mamos ir sesės Daugailės pėdomis, nuspręsdamas studijuoti etnomuzikologiją?

– Deja, taip neįvyko. Tuo metu aš nežinojau, ko noriu, ir skyniau agrastus užsienyje. Kadangi patiko kompiuteriniai žaidimai, tai pasirinkau kompiuterinių tinklų administravimą kolegijoje (juokiasi), bet po metų mokslus mečiau. Buvau iki ausų įklimpęs į paauglystės sunkumus ir kompiuterinius žaidimus. Sykį užsikabinęs net 4 tūkst. valandų prie vieno žaidimo praleidau. Tamsus buvo laikas. Vieną vakarą, kai jau viskas mirtinai užkniso, išėjau į gatvę, pasižiūrėjau į dangų ir pasiprašiau Dievo pagalbos. Nepatikėsit, bet man Jis atsiliepė, tąkart iš tiesų pajutau Jėzų Kristų širdyje. Tuo momentu aš supratau, kad noriu būti šimtaprocentinis krikščionis.

– Kažkas jūsų gyvenimo dėlionėje kelia abejonių. Čia jūs su "Aldais" smagiai sau skambate, šokate ir dainuojate, čia staiga – kaip perkūnas iš giedro dangaus – kalbate apie depresiją, priklausomybę, sunkumus?

– Sutinku, skamba keistokai. Bet aš ir pats ieškau viso to blogio ištakų. Turiu vieną versiją. Matote, mano tėtis Rimantas Braziulis anksčiau buvo didelis visuomenininkas, Lietuvos žaliųjų pirmininkas. Nuolat prie Seimo, nuolat piketuose. Mama vėlgi – folkloristė. Visur, kur reikia, tik ne namie. Visada muzikuojanti, šokanti, dainuojanti. Gal man paprasčiausiai trūko jų dėmesio? Buvau penktas vaikas šeimoje. Broliai, sesės jau buvo užaugę. Teko daug laiko praleisti vienam. Tapau individualistu. Jei atvirai, mokslus kolegijoje metęs nieko daugiau neveikiau, tik žaisdavau kompiuteriu. Dabar to beprasmiškai praleisto laiko nesinori nė prisiminti.

– Gal Ula, jūsų žmona, ir buvo tas gelbėjimo šiaudas skęstančiajam? Ar ją taip pat radote viename iš tų daugybės folklorinių ansamblių, kuriems vadovavo jūsų mama?

– Ulą sutikau tame pačiame folkloriniame kolektyve, kurį, mamos paprašytas, lankiau ir aš. Iš pradžių savo draugystę mes slėpėme: juk buvome dar visai vaikai (man – šešiolika, jai – keturiolika). Bet po metų jau nebeslapukavome, o drąsiai vaikštinėjome susikibę už rankučių ir visiems rodėme savo jausmus. Kai Ulai sukako aštuoniolika, o man – dvidešimt, susituokėme, o per mūsų vestuvių metines gimė pirmoji dukrelė Elzė. Po pusantrų metų susilaukėme sūnaus Kristupo, o neseniai žmona pagimdė sūnelį, kurį pavadinome Jonu. Jam dabar pusė metų.

– Gal ir Ulos tėvai turi sąsajų su folkloru?

– Jie abu priklausė "Atgajos" draugijai, tad mudviejų tėvai kaip ir buvo pažįstami. Maža to, dar dvi Ulos seserys puikiai dainuoja, turi gražius balsus. Tai jos visos trys kai sueina, kai uždainuoja – gražu klausytis.

– Sunku patikėti – folkloras jus visus lydi nuo gimimo iki svarbiausių gyvenimo momentų?

– Dabar atrodo, kad kitaip ir būti negali (juokiasi). Visi mes malėmės tame pačiame folkloro katile, tad įvyko taip, kaip ir turėjo įvykti. Mudu su Ula susituokėme ir apsigyvenome senelio (vėliau – tėvų) name Rumšiškėse, Muziejaus gatvėje. Argi ne simboliška? Ir kaipgi galėjau neatsidurti LLBM? Drauge su tėčiu įrengėme trečiąjį aukštą, kuriame mes su Ula ir vaikais dabar gyvename. O tėvai nusipirko žemės gabalą ir vasaromis leidžia daug laiko kaimo sodyboje, kur ūkininkauja savo reikmėms.

Nepratę mes be dainos. Būna, nuvažiuojame su vyriausiu broliu pas tėtį į kaimą. O jis pasivadina mus ant kalno ir sako: "Padainuokime." Atsistojame visi trys ir traukiame iš širdies.

– Taigi dabar jaunųjų Ulos ir Auganto Braziulių šeima gyvena Rumšiškėse ir drauge bando spręsti buities problemas, kurių su trimis mažamečiais vaikais netrūksta?

– Aišku, kad jų yra. Bet bandome su žmona dalytis darbais. Kas žolę nupjauna, kas valgį gamina, kas vaikui sauskelnes keičia. Susiruošti ir kažkur išeiti su trimis mažamečiais yra sudėtinga. Kas suteikia jėgų po darbo dienos? Na… Dievas, malda. Kai sutikau Ulą tame folkloriniame ansamblyje, ji buvo nekrikštyta. Tai aš ją su Dievu ir krikščionybe supažindinau. Drauge išėjome visus kursus prieš tuokiantis, gavome santuokai reikalingus sakramentus.

Kas dar palaiko? Gal gamta. Juk gyvename tokioje ypatingoje vietoje. Jei gyventume miesto triukšme, galbūt daugiau ir tų iššūkių būtų. O čia gyvenimas teka ramiai – su žmona jau devynerius metus esame kartu (penkis iš jų – santuokoje).

Siela: šeimos ansamblio "Aldai" vadovė V.Braziulienė, Auganto mama (pirma iš dešinės), moka uždegti jaunimą liaudiška daina.

– Ar jums grįžus iš muziejaus namo ir čia skamba lietuvių liaudies dainos, netyla instrumentai?

– Skamba, kaip neskambės… Tai dukra paprašo smuiku išmokyti groti, tai mažyliams lopšinės prireikia. Arba važiuojame automobiliu, o Jonukas verkia. Ką tuomet darai? Dainuoji. Kai dainą užtrauki, nurimsta išsyk. Visi trys mūsų vaikai su dainomis auga. Panašu, kad jie irgi tęs dainuojamąsias šeimos tradicijas. Kaip ir mes su broliais, sesėmis iki dabar tęsiame tėvų veiklą.

Nepratę mes be dainos. Būna, nuvažiuojame su vyriausiu broliu pas tėtį į kaimą. O jis pasivadina mus ant kalno ir sako: "Padainuokime." Atsistojame visi trys ir traukiame iš širdies. Vaikystėje tėtis mažokai su mumis bendravo – užtai dabar bandome iš naujo atrasti ryšį. Dažnai pas tėvus į vienkiemį visi – broliai, sesės – su šeimomis sugužame, instrumentus išsitraukiame ir grojame! Net mūsų vaikai, kurie vyresni, mielai į tą muzikinį šurmulį įsitraukia – būgnus muša.

Visa bėda, kad su jais rimtesniems koncertams neparepetuosi. O dabar, kaip tyčia, toks etapas, kai pas visus – mane, brolius, seseris – tų pipirų daug užderėjo. Ir ne po vieną ar du. Tad kai su jais visais pas tėvus suvažiuojame, po kiemą siaučia net dvylika anūkų. Tuomet antrosios pusės su vaikais lieka, o mes bandome repetuoti. Tik, manote, ilgai? Vaikams žaisti greitai nusibosta, tad jie visi netrukus pas muzikantus sugriūna. Tada kažkam pakrinka nervai (juokiasi), ir repeticija baigiasi dorai nė neprasidėjusi. Todėl šiuo metu laukiame, kol mažieji paaugs, ir jokios rimtesnės koncertinės veiklos neplanuojame.

– Grįžus namo ir Ulai tenka atokvėpio minutėlę duoti. Kaip leidžiate laisvalaikį su vaikais?

– Laikas su vaikais labai paprastas. Kadangi gyvename Rumšiškėse, turime marias, muziejų, mišką ir dar miško ežerą. Dažniausiai važiuoju su dviem vyresnėliais į vieną kurią iš šių puikių vietų. Gamta tikrai mus visus harmonizuoja. Kol dar nebuvo Jonuko, mėgdavome su žmona ir vaikais (kėdutėse) keliauti dviračiais į mišką. Ten iškylaudavome, kurdavome laužą, skautaudavome.

– Jūsų žmona Ula garsėja savo puoselėjamais augalais.

– Tikrai! Vienu metu ji net turėjo savo oranžeriją, kurioje visokių egzotiškų šiltųjų kraštų vaisių – mandarinų, kakavmedžių ir kt. – buvo priauginusi. Jai patinka augalai – užtai kraštovaizdžio dizainą studijuoja. Šiuo metu yra baigusi pirmąjį kursą ir augina vaikus. Stengiuosi kaip galėdamas Ulai padėti. Pabūti su vaikais, išleisti ją pas seseris. Dviese? Oooo, seniai jau buvome. Gal ateity, kai vaikai paaugs. Štai Elzei jau ketveri – ji mūsų vyriausia. Suprantame, kad dabar toks laikas. Sunkus abiem, tad reikia išlaukti.

Talentas: A.Braziulis nepamėgo smuiko, užtai savarankiškai išmoko groti daugybe kitų muzikos instrumentų.

– O kas padeda stiprėti?

– Neabejotinai – tikėjimas ir malda vakare. Jei pora atsigula kartu ir jai pavyksta drauge pasikalbėti su Dievu – padėkoti, paprašyti jėgų rytdienai – tokių žmonių niekas neišskirs. Labai svarbu ir laikas, praleistas kartu. Kai yra vaikai, tai gana sudėtinga. Žmona pavargsta, užmiega su jais – negi žadinsi? (juokiasi). Tuomet eini daryti savo darbų – toks užburtas ratas. Todėl bandome neatitolti vienas nuo kito, o turėdami laisvo laiko – kažką drauge nuveikti. Ir trečias dalykas – stengiamės nemeluoti vienas kitam. Melas skaldo. Jei moki būti nuoširdus savo sutuoktiniui 100 proc., tuomet jokie pavojai santykiams nebaisūs.

– Jums tik 25-eri. Iš kur semiatės pedagoginės išminties?

– Vadovaujuosi vienos moters, kuri neleido savo vaikų į tradicinę mokyklą, bet augino juos namuose, patirtimi. Ji sakė, kad kiekvienam vaikui reikia skirti asmeninio dėmesio. Šventa teisybė. Kai mano vyresnieji kartu – jie bemat ima konkuruoti ir manipuliuoti mumis su žmona. Todėl kiekvieną šeštadienį stengiuosi su kiekvienu iš jų atskirai praleisti kažkiek laiko. Dažniausiai važiuojame prie marių su dvi račiais. Supamės ant sūpynių, kalbamės. Tik dviese. Aišku, ne visada pavyksta ištrūkti iš namų. Bet jei pavyksta, labai greitai pasijaučia atoveiksmis. Vaikas pradeda ramiau elgtis, nebedaro visokių nesąmonių, bandydamas atkreipti tėvų dėmesį.

– Ar išduosite savo ateities planus – tiesa, kad norite kelti sparnus?

– Šiuo metu taupome pinigus ir ruošiamės statyti rąstinį namą kaime, kur tėvai turi žemės. Pats bandysiu rąstus dėlioti. Fizinio darbo nebijau. Mano tėtis auksarankis, moka viską. Tad jei bus neaišku, turėsiu kieno pasiklausti. Žiūriu į tas statybas paprastai: pirmiausia padarysiu pamatus, paskui sudėsiu rąstus, juos apšiltinsiu, uždengsiu stogą, o tada – visa kita. Turiu svajonę gyventi kaime. Gal net ateityje rengti visokias edukacijas tiesiog savo namuose.

Socializacija vienkiemyje? Na, gal brolis su vaikais į kompaniją vėliau atsikels. Žinau, kad artimiausia parduotuvė bus už 10 km, o žiemomis užsnigs iki ausų. Bet mūsų nedidelis namelis stovės ant kalno. O vakarais, saulei leidžiantis, mudu su Ula matysime, kaip gražiai po pievą laksto mūsų vaikai. Galėsime dainuoti visi, ir lietuviška daina sklis toli toli…