Pasirodymas vyko Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Didžiojoje scenoje, tad žiūrovai galėjo pasimėgauti patogiomis kėdėmis bei tradicine salės ir scenos atskirtimi, o tai šiais šiuolaikinio meno laikais yra gan reta prabanga. Dažnas kūrėjas nusprendžia pasirinkti netradicines erdves, norėdamas išjudinti žiūrovą, kartais net sąmoningai pasodinti jį ant adatų. "Vienas. Vienas ir vienas" choreografė Noa Wertheim nesistengė žiūrovo tiesiogiai įtraukti į veiksmą, negriovė ketvirtosios sienos, o leido atsipalaiduoti ir stebėti iš šono, mėgautis muzika ir vaizdais – bendra spektaklio estetika.

Žaidimas erdve ir vieta, kuriame vyksta pasirodymas, – svarbi šiuolaikinio šokio dedamoji dalis, netgi gali būti pasirodymo pagrindas. Tačiau "Vertigo Dance Company pasirinko" kitą strategiją ir nusprendė atmosferą ne atrasti, o "atsinešti" į tradicinę teatro erdvę.

Vienas šokėjų įeina į sceną su kibiru ir pradeda ant grindų barstyti raudoną žemę, taip brėždamas linijas, dalydamas sceną į paskirus vienetus, skaidydamas erdvę į "aš" ir "tu", "mes" prieš "jūs". Tokiu būdu kūrėja kalba apie visuomenės susiskaidymą, individo užsidarymą savyje ignoruojant ar atstumiant kitus, apie pačios asmenybės susiskaldymą, pasimetimą. Apie savanorišką ar priverstinį fizinių, socialinių ir dvasinių ribų, standartų, tabu primetimą. Apie tai, kaip mūsų sąmonė ir dvasia nepaliaujamai trokšta tas ribas ištrinti ar jas peržengti ir susilieti su aplinka, pajusti didybę. Žemė, ritualas, žmogus ir begalybė – tai viso šokio metu rutuliojamos temos.

Kažkur toli iškirsti miškai ar nusekintos upės atsišaukia visoje Žemėje. Mes – ne tik asmeninis įvardis, o viena ekosistema.

Spektaklio eigoje įnešama daugiau kibirų ir visa scena padengiama žeme. Iš karto atmintyje atgyja Pinos Bausch šokio spektaklis "Pavasario ritualas" (1975), kur taip pat šokama ant žeme nubarstytų grindų. Asociacijos kyla ir su Sergejaus Diagilevo bei Vaclovo Nižinskio darbu "Šventasis pavasaris" (1913), vienu pirmųjų ir tikriausiai pačiu kontroversiškiausiu modernaus baleto pastatymu, į kurio sceną premjeros Paryžiuje metu publika mėtė po ranka pasitaikiusius daiktus.

Nesakau ir nemanau, kad kurdama choreografiją savajam spektakliui N.Wertheim galvojo apie P.Bausch ar V.Nižinskį. Galų gale mums, žiūrovams, nėra taip svarbu, ką būtent norėjo pasakyti menininkas savo kūriniu. Kad ir apie ką yra darbas, kad ir kokia estetika, raiška, turinys ar forma yra pasirinkta jį išreikšti, svarbiausia, kad kuo daugiau žiūrovų atrastų jame kažką savo, kas keltų asociacijas, įtrauktų ir paverstų pasijausti kūrinio dalimi.

Spektakliai, žinoma, gali būti įvairiausių formų ir turėti pačias įvairiausias intencijas ir poveikį. Net gali mėginti atstumti žiūrovą, tačiau trupės iš Izraelio šokis buvo ne toks, tad nesigilinkime į platų šiuolaikinio meno galimybių spektrą, o apsistokime prie konkretaus spektaklio.

Visus tris minėtus spektaklius vienija bendra tema: ritualas ir tradicija, jų svarba pavieniui individui. Visi trys kūriniai pasižymi energija bei stipria emocija užpildytais šokio judesiais. Atiduodama duoklė klasikiniam baletui, "Šventajame pavasaryje" atpažįstame rusų tradicinių liaudies šokių motyvus, o "Vienas. Vienas ir vienas" – Izraelio. Taigi, N.Wertheim atiduoda duoklę ne tik bendrajai kultūrai, bet ir savo tautos papročiams. Tačiau ir mums, lietuviams, izraeliečių šokis visiškai nepraranda savo svorio: senos tradicijos, kad ir kitokios nei mūsų, užkoduotos kolektyvinėje pasąmonėje ir per ją atsišaukia net ir mums, šiauriečiams.

Kita svarbi spektaklio tema – ekologija. Šokėjai juda kartu ir atskirai, kartais vienas kitą kopijuoja, tarsi siekdami artumo ir bendrystės, o kartais atstumia. Spektaklis turi savo kvėpavimą, fazes, kai šėlstama ir nurimstama, susijungiama ir išsiskiriama. Tokia choreografija atspindi mus supančią aplinką: save palaikančią ekosistemą, kuri ir kuria, ir naikina tam, kad išgyventų, kad mirtų ir atsinaujintų.

Žmogus taip pat egzistuoja nuolat konfliktuodamas su aplinka ir su savimi. Čia svarbu paminėti, kad šokio teatras "Vertigo Dance Company", dirba ir kuria ekomeno bendruomenėje: repetuojama patalpose, įrengtose buvusioje vištidėje, dušui naudojamas surinktas lietaus vanduo, o atliekos paverčiamos į kompostą – naują derlingą žemę. Tad matome, jog spektaklio kūrėjai tvarus gyvenimas labai svarbus ir yra neatsiejama jos gyvenimo, darbo bei kūrybinio proceso dalis. Ne išimtis ir "Vienas. Vienas ir vienas": spektaklis, šokamas ant motinos žemės, visa ko kūrėjos. Ant jos gimstama, gyvenama, kuriama, naikinama ir mirštama. Visi mes gyvename ant žemės, esame jos ciklo dalis, tačiau žemė suskirstyta į pavienes teritorijas, ir nors viena tauta ar pavieniai žmonės jaučiasi neturį nieko bendro vieni su kitais, tačiau kažkur toli iškirsti miškai ar nusekintos upės atsišaukia visoje Žemėje. Mes – ne tik asmeninis įvardis, o viena ekosistema.

"Vienas. Vienas ir vienas" – tai šokio spektaklis apie grožį, viltį, ribas ir mūsų vietą žemėje ir visatoje: amžinai pavieniai, bet niekada ne vieni, o visuma.

Atidarymo vakarą – premjera Šv. Jurgio bažnyčioje

Šių metų festivalis prasidės iškilmingai. Rugsėjo 28-osios vakarą festivalio organizatoriai publikos laukia Kauno Šv. Jurgio bažnyčioje, kurioje bus pristatytas VšĮ „Pax et Bonum“ projektas – kompozitoriaus, nacionalinės premijos laureato Vaclovo Augustino kūrinio „Missa pro centesimo anno restitutionis Lituaniae“ premjera.

Mišios dedikuotos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Publikos laukia kocertas-reginys, kuriame savo talentus suvienijo Vilniaus miesto savivaldybės kamerinis choras „Jauna muzika“, vadovaujamas paties Vaclovo Augustino, Klaipėdos kamerinis orkestras, Kauno šokio teatras „Aura“, sopranai Ieva Skorubskaitė ir Ieva Gaidamavičiūtė, aktorius Ridas Jasiulionis, mišrus jaunimo choras „Exaudi“.

Nepaisant to, kad projektas tarpdiscipliniškas ir jame susitinka kelios medijos (šokis, perkusija, žodis, šviesa ir kt.), kompozitorius Vaclovas Augustinas lieka ištikimas sau – kompozicija nuosaiki, kūrinys pasižymi klasikiniu skambesiu. Subtilūs nekanoniniai intarpai ir nuostabi harmoninė kalba suprantama ir paliečianti visus muzikos mylėtojus – tiek mėgėjus, tiek profesionalus.

Atidarymo renginys – nemokamas. Tai jau tradicija tapusi festivalio rengėjų dovana kauniečiams ir miesto svečiams.

Pažintis su Baltijos kaimynais

Šiais metais Lietuvoje minima ir dar viena jaudinanti sukaktis – Baltijos kelio 30-tis, neliko nepastebėta festivalio organizatorių. Simboliškai šiai progai paminėti, į festivalį pakviesti kaimyninės Latvijos ir Estijos kūrėjai.

Nacionalinio Kauno dramos teatro ir Klaipėdos Kultūros fabriko scenose trupė Roosna & Flack“ (Estija) pasirodys su spektakliu „Pagrindinis variklis“. Spektaklis 2018-aisiais metais nominuotas Estijos šokio apdovanojimams. „Ar leisi man paguldyti širdį prie tavo kojų?“ „Su sąlyga, kad neišpurvinsi grindų“, – tokia daug žadančia Heinerio Miulerio citata kūrėjai anonsuoja spektaklį.

Spektaklio kūrėjai teigia, kad esame milžiniško aparato – istorijos, technologijų, aplinkos, pojūčių ir sapnų – dalimi ir bandome rasti savo vaidmenį jame. Kartais pasijuntame užtikrintai, tačiau tai tik iliuzija, kurią išsklaido mus užgriuvusi realybė.

„Roosna & Flack“ pasirodymas, kuriame kūno technika išreiškiami žmonijos skauduliai – puikus pasirinkimas tiek šokio mėgėjams, tiek profesionalams.

Vakaras dedikuotas kūno estetikai

Viena laukiamiausių festivalio žvaigždžių – vokiečių šokio trupė Ben J. Riepe, spalio 5-osios vakarą pakviesianti į spektaklį „Be pavadinimo: Persona“.

Spektaklio choreografas Ben J. Riepe – nepriklausomas kūrėjas, vienas įdomiausių choreografų Vokietijoje ir už jos ribų, gavęs daugybę aukščiausio lygio apdovanojimų Vokietijoje, o 2018-aisiais nominuotas prestižinei „Darstellende Künste“ fondo George'o Tabori premijai.

Spektaklis kreipia žiūrovą į kitokį kūno suvokimą. Kūnas čia – prasmės ir atvaizdo nešėjas, tuo pačiu – tuščias popieriaus lapas. Keičiantis kostiumams, muzikai, objektams, per skirtingą kūno transformacijų estetiką, stilizavimą, gyvuliškumą, choreografas sukuria kintančią kūnų paveikslų dėlionę, įtraukiančią publiką ir okupuojančią jos mintis.

Mažiesiems – interaktyvus „Žvėrių karnavalas“

Festivalio organizatorių teigimu, „Aura 29“ programa – itin įvairi ir atitinka skirtingų žiūrovų lūkesčius, net ir pačių mažiausiųjų. Spalio 4-5 dienomis Nacionalinio Kauno dramos teatro „Rūtos“ salėje jiems skirtas čekų šokio trupės „Barbora Látalová & Col“ spektaklis „Žvėrių karnavalas“. Interaktyvus šokio spektaklis, pastatytas pagal to paties pavadinimo prancūzų kompozitoriaus Camille Saint-Saens’o kūrinį, apjungia judesį, video projekcijas ir originalią muziką. Pasirodymą pratęs vizualinės ir garsinės kūrybinės dirbtuvėlės.

Šio unikalaus spektaklio vaikams idėjos autorė Barbora Látalová – nepriklausoma kūrėja, choreografė, šokėja, mokytoja ir meninės studijos „Ostružina“ įkūrėja, sukūrusi interaktyvių spektaklių seriją mokykloms. Sukurti „Žvėrių karnavalą“ ją paskatino suvokimas apie mus supantį gyvūnijos pasaulio įvairumą. Į spektaklį įtraukiami ir jį stebintys: vaikai kviečiami sukurti savo naujus padarėlius.

Izraelio šokio žvaigždės

Jau daugelį metų iš eilės savo išskirtines simpatijas publika atiduoda Izraelio šokiui. Tad festivalio uždarymui festivalio komanda pakvietė „Vertigo“ šokio teatrą. Adi Sha’al ir Noa Wertheim įkurtas teatras užima išskirtinę poziciją šiuolaikinio šokio pasaulyje, yra viena stipriausių Izraelio trupių. Festivalio uždarymo vakarą publika išvys spektaklį „Vienas, vienas ir vienas“, kuris buvo nominuotas prestižiniam Amerikos „Bessie“ apdovanojimui 2019 metais.

Spektaklyje „Vienas, vienas ir vienas“ kalbama apie kiekvieno žmogaus patiriamą tuštumos baimę ir poreikį būti „užpildytu“, jo egzistencines kančias bei kasdienybės iššūkius.

Spalio 4-ąją, taip pat laukia Izraelio kūrėjų spektaklis „Trečiasis šokis“. Jame išvysime jau pažįstamus ir mylimus šokėjus Niv Sheinfeld & Oren Laor . Šis ypatingas duetas jau lankėsi Kaune su kūriniu „Dviejų kambarių butas“.

Šių metų pasirodymą „Trečiasis šokis“ Izraelio Kritikų Ratas vainikavo „Labiausiai sujaudinusio pasirodymo“ nominacijai 2018-aisiais. Spektaklyje šokėjai apmąsto meilės, mirtingumo ir poreikio būti pripažintam temas. „Trečiasis šokis“ prasideda romantiškomis klišėmis – Gustavo Malerio muzika, gėlėmis ir plokštelių grotuvu, bet palaipsniui atsiskleidžia pagrindiniai žmogaus poreikiai, kurie slypi šiuose simboliuose.

Festivalio šeimininkų premjera

Kauno šokio teatre „Aura“ karšta ne tik festivalio virtuvėje, bet ir repeticijų salėje. Teatre svečiuojasi choreografė Christine Bonansea Saulut, atvykusi iš Berlyno. Ji su tarptautine „Auros“ šokio trupe kuria naują šokio spektaklį, projekto „OH-2“ (Only Human, ang. tik žmogus).

OH-2 – multimedijos kūrinys, kuriamas bendradarbiaujant su vizualiniu menininku Yoann’u Trell’u ir kompozitore Nicole Carroll, choreografės kūrybiniais partneriais.

Christine Bonansea naujajame spektaklyje gilinasi į akivaizdų žmonijos laisvės ir grožio gebėjimų prieštaravimą tuo pat metu destruktyviam ir nelogiškam jos elgesiui. Premjerą festivalio žiūrovai kviečiami žiūrėti spalio 3-ią dieną Verslo lyderių centre.

Festivalio žiūrovų laukia ir jau tradicija tapusi šokio ekskursija „4x4“, kurios metu susitiksime su šokio „gidais“ iš Lietuvos, Latvijos, Japonijos ir Izraelio.

Raudondvario pilyje lauks gurmaniška dailės ir šokio fiesta – „Netikėtasis Dali“. Salvadoro Dali parodos uždarymo proga bus kartojamas parodos atidarymui sukurtas pasirodymas, publiką sužavėjęs pikantiškais kostiumais, S. Dali įkūnijusiu kompozitoriumi, vokalistu ir performeriu Zan’u Hoffman’u iš JAV ir, žinoma, originaliomis ir abejingų nepaliekančiomis „Auros“ šokėjų improvizacijomis ir netikėtais Birutės Letukaitės choreografiniais posūkiais

Skirta šimtmečiui

Projekto iniciatoriai VšĮ "Pax et Bonum", rengdamiesi Lietuvai svarbaus įvykio minėjimui, kreipėsi į kompozitorių V.Augustiną su prašymu sukurti mišias. Po dvejų metų darbo gimė kūrinys "Missa pro centesimo anno restitutionis Lituaniae".

Tiesa, nors kūrinys proginis, jis tiesmukai neiliustruoja šimtmečio įvykių ar istorijos. "Atsisakiau bet kokių bandymų kūrinį pritempti prie temos. Kūrinys turi intenciją, kuri neturėjo įtakos kūrinio formai. Tai, greičiau, malda už Tėvynę", – sakė kompozitorius V.Augustinas.

Projektui sutelktos geriausių Lietuvos kūrėjų ir atlikėjų pajėgos: Vilniaus savivaldybės kamerinis choras "Jauna muzika", Klaipėdos kamerinis orkestras ir Kauno šokio teatras "Aura".

Muzika, priverčianti pritilti

Kūrinys, kurio premjera įvyko pernai sostinės Bernardinų bažnyčioje, – stambios formos, septynių dalių vokalinė-instrumentinė kompozicija, tradiciniais mišių tekstais mišriam chorui, styginių orkestrui, dviem solistėms, skaitovui, fonogramai ir judesiui.

Nors mišios sukurtos laikantis tradicijos ir kanonų, jos turi šiuolaikišką skambesį gerąja šio žodžio prasme. Į kanoninę mišių struktūrą inkrustuoti subtilūs "Veni Sancte Spiritus" ir "Tėve mūsų" muzikiniai inkliuzai, subtiliai atsiveriantys intertekstai paliečia, sujaudina, užgniaužia kvėpavimą ir priverčia nutilti.

"Tikiuosi, kad mano kūrinys leis patirti ne tik gilų estetinį išgyvenimą, bet ir sutelks maldai už Tėvynę", – sakė V.Augustinas.

Galvojo apie klausytoją

Žavu tai, kad mūsų pastarųjų metų kultūroje įsisukus šiuolaikinio meno skersvėjui kompozitorius turi imunitetą. V.Augustinas – ištikimas sau, sugeba išlikti autentiškas, bet ir kartu rasti aktualų skambesį, atliepiantį tiek profesionalų, tiek muzikos mėgėjų lūkesčius. Neatsitiktinai kompozitorius yra vienas dainuojamiausių chorinės muzikos autorių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

"Kurdamas mišias turėjau aiškų adresatą – kas klausys ir kokioje aplinkoje. Šiuo atveju mano muzika labai nesunkiai suvokiama ir lengvai klausoma. Atidus klausytojas mano kūrinyje išgirs net ir roko muzikos atgarsių, bet tai visiškai sąmoningas pasirinkimas", – sakė V.Augustinas.

Gal kažkam pasirodys keista, kad šiuolaikinio šokio festivalis prasidės mišiomis. Bet kodėl gi ne?

Šokiu atausta muzika

Festivalio atidarymo vakarą susirinkusi publika turės unikalią galimybę ne tik išgirsti, bet ir pamatyti, pajusti, išgyventi muziką. Susibėgus draugėn šokiui, šviesoms ir muzikai, išsitrina riba tarp rituališkumo ir koncertiškumo. Projekte susibūrę skirtingų žanrų atlikėjai kuria atmosferą, nardinančią į kontempliaciją ir maldą.

Kauno šokio teatro "Aura" šokėjai iš Belgijos, Brazilijos, Japonijos, JAV, Norvegijos, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Škotijos ir Lietuvos kūnais ataudžia muzikinę faktūrą, tačiau ne iliustruodami muziką, bet kurdami istorinį naratyvą ir gyvuosius paveikslus.

"Šios V.Augustino kūrinio versijos neįsivaizduoju teatre ar koncertų salėje. Jei tas kūrinys būtų pristatomas ne bažnyčioje, žinoma, jis būtų visiškai kitoks ir choreografiniais sprendimais. Žodžiu, laukia iškilminga, su nuostabia muzika, festivalio pradžia. Gal kažkam pasirodys keista, kad šiuolaikinio šokio festivalis prasidės mišiomis. Bet kodėl gi ne?" – sakė choreografė Birutė Letukaitė.

Du ryškūs kompozicijos poliai – klasikinės mišios ir jų daugiaplanis išpildymas yra tarsi aliuzija į kiekvieno iš mūsų dvasinį būvį, apsuptą šiuolaikinio pasaulio atspindžiais.