Diagnozė išmušė iš vėžių

Prieš trejetą metų kovą diagnozuota sunki liga Aušrai buvo netikėtas akibrokštas. Viskas prasidėjo, kai tėčio šarvojimo dieną moteriai pasidarė negera ir ji nualpo.

„Prisimenu tik, kad jau guliu ant žemės. Buvau išvėmusi skrandžio turinį su krauju – pasirodo, skrandyje atsivėrė žaizda. Teko mane skubiai vežti į reanimaciją ir siūti skrandį, – prisiminė Aušra. – Savaitę išgulėjau ligoninėje, buvo paimta biopsija ir sužinojau, kad atkeliavęs nelabasis – trečiosios stadijos skrandžio vėžys.“

Paskaudėdavo skrandį, tačiau kam jo neskauda. Pojūčiai kiek paūmėdavo pavasarį ir rudenį, tačiau galvodavau, kad to priežastis – ne visada tvarkinga mityba.

Moteris tuo sunkiai galėjo patikėti. „Aiškiai nesupratau net ką gydytojas aiškino. Atrodė, kad tikrai kalbama ne apie mane, kad negali šito būti. Juk ir pakankamai jauna esu, šeimoje tokių susirgimų nebūta. Juo labiau ši liga daug dažniau užklumpa vyrus“, – pastebėjo pašnekovė.

Liga nespėjo išplisti

Į Kauno klinikas atvykusiai telšietei diagnozė buvo patvirtinta. Numatyta operacija ir ilgas chemoterapijos gydymas. Tačiau gydytojų konsiliumas nusprendė, kad pirmiau bus taikomas gydymas vaistais.

„Vėliau medikai sakė, kad toks sprendimas pasiteisino. Nes nors trijų valandų spalio pradžioje vykusi operacija praėjo sklandžiai, gijimas po jos buvo ilgas ir labai sudėtingas“, – pastebėjo prieš operaciją šešis chemoterapijos kursus atlaikiusi moteris.

Po operacijos moteris porai savaičių išvažiavo reabilitacijos į Birštoną. Čia atsigaunančią Aušrą pasiekė džiuginantys tyrimų rezultatai, kad viskas yra gerai – ligos židinių likti neturėjo ir išplitimo į kitus organus išvengta.

Išsunkė energiją

Nors skrandžio opai susiformuoti prireikė ne mėnesio ar dviejų, bet kur kas ilgesnio laiko, Aušra sako prieš tai kokių nors didelių negalavimų nejutusi. „Gal truputį paskaudėdavo skrandį, tačiau kam jo neskauda. Pojūčiai kiek paūmėdavo pavasarį ir rudenį, tačiau galvodavau, kad to priežastis – ne visada tvarkinga mityba. Išgerdavau elementarių vaistų nuo virškinimo sutrikimų ir viskas“, – sakė Aušra. Taip pat ji prisiminė dažnai jausdavusi sotumo jausmą, nors valgydavo nedaug.

Tačiau dėl užklumpančių tokių, atrodytų, nežymių negalavimų moteris tikrai neplanavo pasirodyti gydytojams. „Jei ne tėvelio mirtis ir streso paskatintas žaizdos atsivėrimas, galėjau dar ilgai nesužinoti apie ligą“, – pastebėjo ji.

Aušra pastaraisiais metais patyrė daug išgyvenimų – prieš septynerius metus palaidojo mamą, vėliau slaugė tėtį. Jos manymu, tai turėjo nemažai įtakos vėžiui atsirasti. „Kai nelabai myli save ir daugiau kitiems atiduodi, tavęs paties tiesiog nebelieka“, – sakė moteris.

Nesutrukdė sėkmingam nėštumui

Praėjus pusei metų po reabilitacijos Aušros šeimą aplankė dar viena džiugi, bet kartu daug nerimo pasėjusi žinia – moteris laukėsi pirmagimio. „Bijojau dėl komplikacijų – juk nebuvo po operacijos dar nė metai praėję, kur dar chemoterapijos liekamieji reiškiniai ir amžius... Beje, gimdoje turėjau daug miomų“, – pasakojo pašnekovė.

Jos moteriai buvo diagnozuotos dar 2011-aisiais. Tuo metu dauguma specialistų tiek Telšiuose, tiek Klaipėdoje patarė jas operuoti. „Džiaugiuosi, kad dar tuomet patekau į mane operavusio ir antram gyvenimui prikėlusio profesoriaus Almanto Malecko žmonos, taip pat klinikose dirbančios ginekologės Laimos rankas. Ji patarė, kad miomos labai netrukdo gyventi, jų ir neliesti – juk bet kokia intervencija į organizmą turi savo pasekmes. Džiaugiuosi jos tuomet paklausiusi“, – prisiminė telšietė.

Išgirdusi, kad vaikelis gerai gimdoje įsitvirtinęs, Aušra nusprendė rizikuoti. „Tai buvo lyg įšokimas paskutinį traukinio vagoną“, – pridūrė ji.

Nėštumo metu moteris reguliariai važinėjo į Kauną, tačiau nerimauti nebuvo ko – viskas vyko sklandžiai. „Manęs nepykino, išties nebūčiau galėjusi pasakyti, kad laukiuosi“, – pastebėjo Aušra. Nors visi specialistai įspėjo ruoštis priešlaikiniam gimdymui, moteris pagimdė lyg „iš vadovėlio“ – keturiasdešimtą nėtumo savaitę, be Cezario pjūvio, mergaitė gimė sveika.

„Esu labai dėkinga šiai gydytojų šeimai. Šiandien jų dėka galiu džiaugtis neįkainojamomis likimo dovanomis – savo gyvybe ir dukrele“, – sako į motinystės džiaugsmus dabar panirusi moteris.

Komentaras

Kauno klinikų Chirurgijos klinikos abdominalinės chirurgijos gydytojas prof. Almantas Maleckas:

– Sergamumas ir mirštamumas nuo skrandžio vėžio Lietuvoje per pastaruosius du dešimtmečius mažėjo. Kauno klinikų Chirurgijos skyriaus duomenimis, bendras penkerių metų išgyvenamumas siekia 35,6 procento. Kuo vėlyvesnė stadija diagnozuojama, tuo išgyvenamumas blogėja (taip pat didėja ir tikimybė ligai atsinaujinti po gydymo).

Maždaug pusei visų ligonių nustatomas jau trečios ar ketvirtos stadijos navikas. Tokiu atveju prognozė yra bloga ir penkerius metus išgyvena apie penki procentai pacientų. Tačiau šiandien su skrandžio vėžiu galima sėkmingai kovoti naudojant šiuolaikinius gydymo metodus, tai yra kombinuojant chemoterapiją su operaciniu gydymu. Kaip rodo Aušros atvejis, ligą galima įveikti ir net susilaukti sveiko vaikelio. Tai turėtų suteikti vilties ir kitiems pacientams, sergantiems šia sunkia liga.

Skrandžio vėžys neturi specifinių simptomų, todėl jis nustatomas gana vėlai. Ligą leistų įtarti diskomforto jausmas skrandžio plote, apetito praradimas, svorio kritimas, pilvo pūtimas, pykinimas ar rėmens graužimas. Tačiau šie simptomai taip pat yra būdingi ir daugeliui kitų ligų. Apskritai reikėtų pasakyti, kad vyresniems nei 45 metų amžiaus pacientams, kuriems atsiranda minėtieji simptomai, reikėtų atlikti gastroskopiją prieš pradedant taikyti gydymą, pavyzdžiui, rūgštingumą mažinančiais vaistais.

Skrandžio vėžiui atsirasti įtakos gali turėti mityba (jeigu dominuoja sūdyti, aštrūs, rūkyti produktai), tabakas, H.pylori infekcija. Pažymėtina, kad labai nedidelis skaičius šeimų turi genetinį polinkį sirgti skrandžio vėžiu. Genetines priežastis galima įtarti, jei liga buvo  nustatyta dviem ar daugiau artimų šeimos narių, ypač jauname amžiuje. Esant rizikai, reikėtų dažniau tikrintis skrandį endoskopu.