Fotografė Normantė Ribokaitė – tarptautinės fotografijos asociacijos "Masters of Light" ir Singapūro fotografų asociacijos narė, "Creative Union Photoart" ir gamtos fotografų klubo "Žalias skėtis" narė, apdovanota tarptautinės meninės fotografijos federacijos "Federation Internationale de l’Art Photographique" ir draugijų "Campina Photographic Exhibition Society" bei "Genius Agile Photographic Society" titulais, septyniolikoje tarptautinių fotografijos parodų pripažinta geriausia autore, praėjusiais metais laimėjusi specialųjį prizą ir aukso medalį 80-ojoje Japonijos tarptautinio fotografijos salono parodoje – į autoportreto žanrą žvelgia kaip į galimybę pabūti su savimi. Prieš kamerą menininkė stojasi apsinuoginusi. Autoportreto žanrą ji jungia su akto žanru, nes, kaip pati sako, atėjo metas pamatyti save.

– Autoportreto žanras pastarojo laiko jūsų kūryboje yra dažnas. Ar buvimas ir kūrinio autore, ir pagrindine jo veikėja turi įtakos pačiam kūrybiniam procesui?

– Atėjo metas, noras padirbėti prieš kamerą pačiai su savimi. Kūrybinės mintys kyla spontaniškai ir priklauso nuo to, kokioje aplinkoje kuriu. Įsiklausau į save, savo norus, pasikliauju savo matymu. Pačiai dalyvauti fotosesijoje paprasčiau, nereikia ieškoti modelių.

– Ar nesunku atsiriboti nuo noro save rodyti tik iš gražiosios, gerosios pusės?

– Save rodyti iš visų pusių man atrodo labai natūralu. Atėjo tam laikas, kilo kūrybinis įkvėpimas ir polėkis. Buvo etapas, kai kameros objektyvo centre figūravo vyrukas, tačiau, laikui bėgant, mūsų keliai išsiskyrė, o kūrybiškai padirbėti atskleidžiant nuogą kūną noras nepraėjo. Pozuotojų atsirasdavo retai, todėl tokia, kokią Dievas mane sukūrė, su visais savo (ne)grožiais ir trūkumais, prieš objektyvą stoju pati.

– Jūsų autoportretas gali būti perskaitomas kaip replika visuomenėje dar gajam požiūriui, kad moters vieta – virtuvėje, prie puodų. Jūs į šį sustabarėjusį požiūrį žvelgiate ironiškai, žaismingai. Save vaizduojate tarsi amazonę (stiprią, laimingą, kupiną energijos) ir vilkite (Michelangelo) Dovydo drabužį. Ar jūs, kaip moteris, jaučiate spaudimą iš aplinkos tilpti į brėžiamus rėmus?

– (Michelangelo) Dovydo drabužis ir padiktavo pasakojimą apie nuotraukoje matomų namų šeimininkės egzistenciją. Šuo alkanas, puodai tušti, kiaurasamčiu vandens nepasemsi. Basos ir apsinuoginusios namų šeimininkės su Dovydo drabužiu riksmas – tai  mažytis noras pažaisti su savimi ir supančia aplinka, ironiškai pažvelgti ir replikuoti visuomenei.

– O jei kalbėtume apie jus ne tik kaip apie moterį, bet kaip apie moterį menininkę, ar jaučiate kitokį visuomenės žvilgsnį į save? Jūsų kūrybos (ne)įvertinimą?

– Gyvenu Dusetose – mažame mieste, kur visi vieni kitus pažįsta, ir tai, kuo gyvenu, ką kuriu, – viskas kaip ant delno. Anksčiau, kai fotografuodavau gamtą, žmones, žirgus, dusetiškiai žavėdavosi, girdėjau gražių atsiliepimų apie savo kūrybą, bet, kai pradėjau fotografuoti aktus ir dažniau rodyti save, susilaukiau visokių kalbų, apkalbų ir nuomonių apie save ir tai, ką kuriu. Nesakau, kad aplinkinių nuomonė man nesvarbi. Manau, kad kiekvienam kūrėjui svarbu būti pastebėtam, vertinamam ir įvertintam. Anksčiau į savo kūrybos vertinimą reaguodavau jautriau, dabar stengiuosi atsiriboti nuo aplinkinių ir su menu nieko bendro neturinčių žmonių apkalbų. Žmogui, žiūrinčiam į nuogą kūną ir matančiam tik gėdą, neturiu ką pasakyti. Vadinasi, jam duota tik tiek ir ne daugiau. Toks yra jo matymas ir supratimas. Pykti ant žmonių už jų išsakytą nuomonę negalima.

– Kaip manote, ar apskritai menininkui svarbus santykis su plačiąja visuomene? Gal pakanka tik artimųjų, draugų, kolegų burbulo? Kita vertus, juk norisi, kad kūryba būtų matoma plačiai, kad būtų sulaukta atgalinio ryšio.

– Santykis su plačiąja visuomene ne tik svarbus, bet ir būtinas. Kiekvienas menininkas per savo kūrybą gali daug ką papasakoti, išreikšti. Tai tarsi kūrėjo pareiškimas ir savęs paties atidavimas – pateikimas plačiajai visuomenei.

– Autoportrete jūsų vilkimas (Michelangelo) Dovydo drabužis atrodo lyg noras švelniai paerzinti vyriškąją lytį, išreiškiant požiūrį, kad moteris, lygiai taip pat, kaip ir vyras, gali rinktis, kaip save reprezentuoti, kur save realizuoti ir kt.

– Reikėtų paklausti šio drabužio gamintojų, ką jie galvojo, kodėl jų pasirinkimas buvo pagaminti būtent tokią prijuostę. Smagu, kad gamintojai turi humoro jausmą ir pasirenka nestandartinius, visiems įprastus dalykus. Pakliuvo šis drabužis į mano rankas ir sukūriau kūrinį pagal jį.

– Sykiu, pridengdama savo nuogą kūną būtent (Michelangelo) Dovydo drabužiu, ar neakcentuojate moteriškojo ir vyriškojo pradų susiliejimo, vienas kito papildymo?

– Visiškai teisingai.

– Aplinką, kurioje užfiksavote autoportretą, laikantis tam tikrų klišių, būtų galima pavadinti moters valdomis. Tačiau susidaro įspūdis, kad jūs čia užsukote tik trumpam, pažaisti.

– Užsukau pabūti, pasibūti. Ir šį buvimą prisimenu iki dabar. Tai buvo 2016-ųjų rugsėjo 5 d. Kolegės pakvietė pasisvečiuoti sodyboje, esančioje kitoje Sartų ežero pusėje. Tai sena kaimo sodyba, kurioje buvo tik vasarojama. Buvome trys moteriškės ir šuo, vardu Flipas. Šis pasibuvimas atnešė puikų rezultatą – kūrybiškai smagiai padirbėjome, o ir pailsėjome.

– Žvelgdama į šią fotografiją, matote save ar veikėją, kūrinio naratyvo pasakotoją? Galbūt, sukūrusį šį autoportretą, atradote savyje kažką naujo?

– Jau kurį laiką pati save fotografuoju ir kūrinių kompozicijas dėlioju pagal savo pačios matymą. Šis "namų šeimininkės" riksmas, manau, buvo užprogramuotas, surežisuotas anksčiau ir iš aukščiau. Su šia fotografija prasidėjo didesni iššūkiai man pačiai. Atsivėrė platesnės galimybės dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, kuriuose šis kūrinys buvo pastebėtas ir puikiai įvertintas. Tai džiugina, ypač todėl, kad autoportretą sukūriau sunkių vidinių išgyvenimų metu.

– Kada suvokėte, kad norite būti tapytoju? Ar tėvai pritarė jūsų pasirinkimui ir nebandė atkalbėti motyvuodami, kad menininkams išgyventi sunku?

– Kiek pamenu, darželyje, kaip ir dauguma berniukų tais laikais, svajojau būti kosmonautu. Šiek tiek vėliau pradėjau vartyti tėvuko albumą su nuotraukomis iš tarnybos kariuomenėje. Jis buvo jūreivis. Tada pradėjau svajoti apie plaukiojimą kariniais laivais. Augdamas savo aplinkoje nemačiau ir neturėjau jokių pavyzdžių, susijusių su tapyba ar bet kokiu menu. Bet nežinia kodėl nuo pat mažens, pamačius kur nors paveikslą ar tapymo procesą, dažniau per televizorių, apimdavo kažkoks ypatingas jausmas, kuris tebelydi iki šiol.

Visuomet dariau tai, kas patinka, nors ir su pertraukomis. Netapyti tiesiog negalėjau.

Kad būsiu dailininkas, pasakiau septintoje klasėje, kai pradėjau lankyti vaikų dailės mokyklą. Lygiai po 20 metų įstojau į Lietuvos dailininkų sąjungą. Visuomet dariau tai, kas patinka, nors ir su pertraukomis. Netapyti tiesiog negalėjau.

Tėvai į mano tapybą žiūrėjo kaip į hobį, o tai, kas buvo susiję su mokslais, nelabai kontroliavo. Kur stoti, rinkausi pats, žinoma, atsižvelgdamas į tėvų finansinę padėtį. Puikiai supratau, kad iš tapybos, kad ir kaip norėčiau, neįmanoma pragyventi. Taip tikriausiai galvojau, nes nebuvau sutikęs tokio žmogaus.

– Būdamas studentu dievinote Salvadoro Dali kūrinius. Dabar esate pats lyginamas su šiuo meistru. Trikdo toks lyginimas su S.Dali ar jau tiesiog į tai nebekreipiate dėmesio? Galiausiai, ar įvardijate savo kūrybą kaip siurrealistinį meną?

– Taip, kažkada S.Dali man buvo lyg Dievas. Ankstesnieji mano darbai labiau priminė jo darbus ir net malonu buvo, kai mane taip vadindavo. Bet po truputį mano tapybos braižas keitėsi į kitokį, labiau individualų. Dabar tų palyginimų mažai sulaukiu, o ir nebenoriu. Dabar esu tas, kas esu. Siurrealizmo mano paveiksluose išlikę labai mažai. Sunku tiksliai ir įvardyti, koks tai stilius. Pirmiausia – tai realizmas, su kažkokiais būtais, nebūtais elementais, sugretinimais, simboliais ir taip toliau.

– Kaip gimė idėja kurti paveikslus kaip kontrastą tarp seno ir naujo ir tokiu būdu perteikti kelių skirtingų epochų dvasią?

– Kažkaip savaime mano kūryboje pradėjo gretintis visiškai skirtingi daiktai, objektai, tam tikri vaizdai. Kažkodėl traukia mane tas seno ir naujo palyginimas. Tiek pat žavi ir senoji architektūra, interjerai, įvairios detalės. Žavi savo didybe, kruopštumu, profesionalumu. Ypač kad tais laikais nebuvo tokių technologijų ir galimybių kaip dabar. Dabar nieko panašaus ir nebesukuriama. Bet kartu mane žavi ir paprastumas. Mano uošviai gyvena nedideliame kaime, tad tenka susidurti su įvairiais laiko pagražintais objektais. Savo natūralumu, nusidėvėjimu, netgi tokiu nuoširdžiu paprastumu jie sužavi, ir tada gali sau leisti lygiuotis į senuosius, tobulai išpuoselėtus šedevrus.

– Daugelis menininkų skundžiasi, kad tenka dirbti įvairius darbus, nesusijusius su menu, kad galėtų išlaikyti šeimą.

–  Iš tapybos pragyventi daugumai išties yra neįmanoma. Ypač kai esi dar jaunas, kai yra šeima, vaikai, turi įvairiausių išlaidų, kurioms reikia nuolatinių pajamų. Iš tapybos, deja, to negauni. Baigus mokslus ir man teko nemažai dirbti visokių su menu nieko bendra neturinčių darbų. Tapybai skirdavau labai mažai laiko. Kai gimė vaikai, jo tekdavo dar mažiau. Juk namuose netapysi skiedikliais. Tik vasaromis šiek tiek pas uošvius kaime tapydavau, kad neprarasčiau įgūdžių. Bet noras tapyti vis augo, negalėjau tiesiog be to. Išsinuomojau patalpas ir kiekvieną laisvą akimirką lėkdavau padirbėti prie savo paveikslų. Ilgainiui pradėjau skirti daugiau laiko tapymui nei darbui. Aišku, finansiškai labai jautėsi, bet paveikslų daugėjo. Per porą metų susikaupė nemažai darbų, surengiau personalinę parodą. Vėliau dalyvavau ir grupinėje parodoje.

Po grupinės parodos Vilniuje per TV kultūros laidą "Linija, spalva, forma" "Eglės" galerijos savininkė pamatė mano darbus ir susisiekė su manimi. Jai patiko mano stilius, ji patikėjo manimi, ir jau šešerius metus dirbame kartu. Nežinau, ar daugiau yra tokių galerijų Lietuvoje, bet joje ne taip, kaip kitur: ši galerija iš karto nusiperka dailininkų darbus, investuoja. Todėl atsiranda pastovumas, tai padeda kurti ir negalvoti, ar rytoj tavo vaikai turės ką valgyti.

– Savita jūsų paveikslo "Autoportretas su Poseidono kauke" istorija. Ar galėjote kada pagalvoti, kad jūsų tapybos kūrinys taps tatuiruote?

– Tikrai nustebau, kai man nepažįstamas žmogus parašė ir paklausė, ar galėtų išsitatuiruoti ant rankos mano paveikslą, būtent šitą. Leidimą daviau, nors nelabai tikėjau, kad jis tai padarys. O po kiek laiko jis atsiuntė nuotrauką su minėta tatuiruote ant rankos. Be abejo, jaučiausi pagerbtas. Juk tai mano sukurtą vaizdą jis nešiosis visą gyvenimą. Čia ne paveikslas, kurį galima nukabinti, parduoti ar padovanoti. Džiaugiuosi, kad ir susipažinau su tuo žmogumi. Tikrai nuostabus šios tatuiruotės savininkas.

– Ar koronavirusas turėjo kokios nors įtakos jūsų kūrybai?

– Pačios kūrybos nelabai ir paveikė, labiau visa tai atsilieps finansiškai. O aš tiesiog toliau kasdien einu į savo studiją ir ten kuriu, tapau, mąstau. Gerai pagalvojus, savotiškame karantine esu jau beveik šešerius metus. Kasdien nuo ryto iki vakaro būnu užsidaręs savo studijoje. Savaitgaliai – su šeima. Pramogų man nelabai ir reikia. Kai dirbi mėgstamą darbą, jis atstoja ir atostogas, ir visas pramogas. Jei ne šeima, tikriausiai ir savaitgaliais tapyčiau. Nors, žinoma, ir nuo kūrybos reikia pailsėti.

Grįžtant prie koronaviruso, galbūt naujų idėjų šią situaciją perkelti į paveikslą kol kas neatsirado. Bet radau porą anksčiau pieštų eskizų, kurie gana puikiai atspindi šį laikotarpį. Dabar bandau dar juos šiek tiek patobulinti, ir galbūt pavyks nutapyti kokį nors paveikslą, kuris atspindės mano vidinę būseną siautėjant šiai pandemijai.

G.Kriaučionytės kūrinio ekspoziciją užbaigė portretinės dievukų nuotraukos, pakabintos jau žiūrovo akių lygyje, kad, įsižiūrėdamas į jų rimties ir šviesos kupinus veidus, jis prisimintų, jog yra tik homo sapiens, o ne homo deus. Būtent dėl klystančios žmogiškosios prigimties, moralines, dvasines vertybes iškreipiančių šiuolaikinio pasaulio atspindžių ir gilių tautinių tradicijų sujungimo savo kūriniuose tekstilininkė yra be galo įdomi kūrėja, kuriai darbuose pavyksta išvengti didaktinio tono ir išlaikyti pagarbą esant dialogui su žiūrovu.

Menininkės kūriniai į pokalbį įveda nejučiomis: pradžioje – jie papasakoja žiūrovui lyg pramanytą, lyg nerealią istoriją, tačiau su kiekviena atskleidžiama detale ši istorija atrodo vis įtikinamesnė. Visgi G.Kriaučionytė prie realybės priartina ją tiek, kad žiūrovui dar liktų vietos interpretuoti. Taip pat ir autoportrete "Rutina" tekstilininkė, preciziškai įvaldyta veltinio technika, kuria naratyvą ir apie save, ir apie mus visus.

Su G.Kriaučionytės kūryba yra pažįstami ne tik Lietuvos žiūrovai, tačiau ir Jungtinių Arabų Emyratų gyventojai – 2016-aisiais, reziduodama meninėje rezidencijoje "ArtHub" Abu Dabyje, tekstilininkė surengė personalinę parodą "Pėdsakai", o taip pat menininkė yra aktyvi grupinių parodų dalyvė – jos kūriniai eksponuoti: Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Portugalijoje.

– Kaip manote, autoportretas – tai savęs paieškų, suvokimo ar reprezentavimo, prisistatymo erdvė?

– Man autoportretas yra viena iš išraiškos priemonių ir formų, leidžiančių perteikti norimą idėją. Žinoma, jis taip pat yra neatsiejamas ir nuo tapatybės paieškų, suvokimo. Šiam, kaip ir kai kuriems kitiems mano darbams, idėja kilo iš kasdienybės – stebint aplinką, fiksuojant savo pojūčius.

Jie papasakoja žiūrovui lyg pramanytą, lyg

– Kurį teiginį – "tai – mano kūrinys" ar "tai – tikroji aš" – teigia / pagrindžia autoportretas "Rutina"?

– Pirmąjį teiginį, tačiau tik iš dalies. Galima būtų pasakyti, kad tai kūrinys, atspindintis kažkurią dalį manęs ir perteikiantis mano kūrybos stilių.

– Kodėl įvaizdinti nuo kasdienybės neatsiejamą dalyką – rutiną – pasirinkote savo atvaizdą?

– Tai yra vienas iš atvaizdų, kuris yra tęsiamo kūrinių ciklo (rutinos tema) dalis. Kaip minėjau, stebint ir fiksuojant kasdienybę kilo mintis būtent taip įvaizdinti šią temą. Įvaizdžius padiktuoja intuicija, todėl paaiškinti, kodėl jie yra būtent tokie, – nelengva. Šis darbas atspindi vieną rutinos segmentą – kasdienį ryto veiksmą, dažnai atliekamą automatiškai ir beveik jau tampantį ritualu, todėl tokia forma – mano atvaizdas – intuityviai pasirodė tinkamiausia.

– Kietai, griežtai, disciplinuotai, netikėtumų nemėgstančiai rutinai vizualizuoti, kaip prieštarą, pasirinkote jaukumo, šilumos, malonumo asociacijas keliantį veltinį. Kodėl?

– Man rutina kelia ir teigiamas, ir neigiamas asociacijas. Ji gali būti nuobodi, įkyri, bet taip pat maloni, jauki, padedanti įgyvendinti troškimus, kurti įdomius ir gražius dalykus. Kurdama šį darbą, norėjau į rutiną pažvelgti iš teigiamos pusės. Manau, kad vėlimo technika padėjo išreikšti šią temą ir, šiuo atveju, veltinys nėra visiška prieštara įprastai rutinai. Pats vėlimas, kaip ir rutina, yra neatsiejamas nuo ilgo, pasikartojančio veiksmo ir vienodo ritmo. Jis reikalauja kantrybės. Vilna – tai medžiaga, turinti ne tik puikias plastines ir praktines savybes, bet atsiskleidžia ir semantinė, simbolinė prasmė. Jokia kita medžiaga geriau nesujungia saugumo ir šilumos sampratų nei veltinys. Lygiai taip pat ir kai kurie malonūs rutininiai veiksmai, įpročiai, ritualai sujungia jaukumo ir saugumo jausmus.

– Kodėl atsisakėte spalvos, pasirinkdama vaizduoti savo veidą visiškai baltą?

– Rutinos įvaizdis yra neatsiejamas ne tik nuo pasikartojančio vienodo ritmo, bet ir nuo vienodos spalvos. Ir nebūtinai ji turi būti pilka. Manau, kad balta natūralaus veltinio spalva ir gana minimalistinė forma leido man perteikti vieną rutinos aspektą – paprastus, lengvus, greitai kasdienybėje ištirpstančius įpročius. Norėjosi, kad kalbėtų pati forma ir paviršiaus tekstūra.

– Koks kūrinyje yra santykis tarp realybės ir meninėmis priemonėmis kuriamo, ją papildančio naratyvo (kuriame autoportretas įgauna naujas, daugiasluoksnes prasmes)?

– Sukurti atpažįstamą autoportretą nebuvo pagrindinis tikslas. Kuriu apie save ir savo tapatybę, todėl ir portretas yra mano. Tačiau svarbiau yra kokią mintį jis transliuoja ir kiek šis įvaizdis perteikia norimą idėją.

– Kokią prasmę turi jūsų veido įrėminimas apskritame, pastatomo kosmetinio veidrodžio rėmelyje? Ar tai savęs įspraudimas į tam tikrus, šiuolaikinėje visuomenėje, socialiniuose tinkluose moteriai vis dar primetamus standartus, kuriuos reikia atitikti, taisykles, kurių privaloma laikytis?

– Viena vertus, veidrodžio panaudojimas leido man įtaigiau perteikti mintį, antra vertus, kaip jau minėjau, ir rutina, ir šio kūrinio idėja yra dviprasmės. Daug kasdienių veiksmų yra malonūs ir jaukūs bei atliekami automatiškai, per daug nesusimąstant. Bet kartais kyla mintys apie tų veiksmų būtinumą, prasmę. Kaip ir kai kuriuose ankstesniuose mano kūriniuose, taip ir šiame, yra ir ši įspraudimo, apribojimo, prisitaikymo, perdėtai gilaus žvilgsnio ir noro / nenoro atitikti standartus potekstė.

– Pažvelgus į kūrinį "Rutina" iš šalies (tarsi jis būtų ne jūsų darbas), kokią save pamatote?

– Sunku pasakyti, nes nelengva atsiriboti. Matau gana ramią moterį, bet tarsi su rūpesčio ir nuovargio žyme.

Tačiau darbas "Tapytoja (Autoportretas)" M.Plentauskaitės kūrybos kontekste yra išskirtinis. Jis deklaratyvus ir kvestionuojantis socialinę – moters menininkės tapatumo – problematiką. Nors kūrinys gali būti priskirtas autoportreto žanrui, jis nėra įrėmintas jo ribose.

"Paveiksle beveik nebelieka mano asmens, jis prisimenamas nebent darbo pavadinime, kuris įveda žiūrovą į kontekstą. Kūrinyje man svarbesnė pati išraiška ir pranešimas, o ne asmeninių savybių atskleidimas", – sako tapytoja.

Pernai M.Plentauskaitė laimėjo Jaunojo tapytojo prizą (JTP), pripažinta geriausia Baltijos šalių jaunąja tapytoja. Paveikslas "Tapytoja (Autoportretas)" (2018), su kuriuo menininkė nugalėjo konkurse, padovanotas Nacionalinei dailės galerijai kartu su dešimties metų sukaktį žyminčia visų JTP konkurso laimėtojų kūrinių kolekcija.

Keturis autorės kūrinius praėjusiais metais taip pat įsigijo spalį duris atvėręs MO muziejus. M.Plentauskaitės kūryba sėkmingai pristatyta ne tik didžiausioje Baltijos regione tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje "ArtVilnius", tačiau ir mugėse – "Positions Berlin Art Fair" (Vokietija), "Art Verona" (Italija). Tapytoja yra surengusi personalinę parodą galerijoje "Meno niša" Vilniuje, o sostinės gyventojus ir svečius džiugina po miestą važinėjantis, 4-uoju numeriu pažymėtas, troleibusas, apipavidalintas menininkės kūriniu "Nemiga" (projekto "Tapybos maršrutizatoriai" iniciatyva).

– Autoportretas – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Autoportretas yra ir savęs suvokimo, ir reprezentavimo erdvė, tačiau jis nėra tik apie mane. Šio žanro paveikslas vis tiek išlieka simbolių ir metaforų visuma, leidžiančia per (auto)portreto vaizdavimą atspindėti tokį pasaulį, kokį jį suvokiu. Autoportretas yra ir savęs pamatymo erdvė. Kurdama tokį paveikslą, pasijuntu tarsi matoma ir kontroliuojama kažkieno kito. Esu ir stebima, ir stebinčioji, kuri virsta personažu su atitekusiu vaidmeniu. Tampu vaizduojamąja, kuri jaučia žiūrinčiojo žvilgsnio galią ir atsako jam lygiai tuo pačiu – tiesioginiu žvilgsniu į žiūrovą (ar objektyvą). Todėl drobė man yra lyg teatro scena, kurioje reprezentuojama ir kartu susivokiama, tačiau tai vyksta tapybinėmis raiškos priemonėmis.

– Ar kūrinyje "Tapytoja (Autoportretas)" yra jaučiamas tikrovės ir pagražinto "aš" santykis? Ar, priešingai, išryškinami tie asmenybės bruožai, kuriuos kasdienybėje norisi nuslėpti?

– Nors paveikslai kuriami pasiremiant santykiu su savimi, kultūrine, socialine aplinka, kūrinys yra vieta, kurioje iš dalies pradingsta jo autoriaus tapatybė. Drobės plokštumoje atsiribojama nuo asmeniško santykio su tuo, kas yra vaizduojama. Savo paveiksluose kvestionuoju individualaus identiteto problematiką per asmenines fotografijas, tačiau paradoksalu yra tai, kad ieškant savasties ir tapatybės, kūrinyje prarandami subjektyvumo pėdsakai ir saviidentifikacija.

Kita vertus, paveikslo pavadinimas – "Tapytoja. (Autoportretas)" – ir vaizduojamos moters bruožų panašumas su manaisiais, grąžina aliuziją į autorės tapatybę. Taip paveikslas virsta bendrų ženklų visuma su nauju naratyvu. Autoportreto pagražinimas ar kokių nors detalių nuslėpimas turi tik simbolinę, o ne tiesiogiai kasdienybę atspindinčią reikšmę. Kiek jaučiamas tikrovės ir (ne)pagražinto "aš" santykis, paliekama nuspręsti žiūrovui.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save? Ar paveiksle siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti tik savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Nesvarbu, kokio žanro paveikslą tapyčiau: autoportretą, peizažą ar natiurmortą, svarbu tampa ne tik tai, kaip tai padarysiu, o ką vienu ar kitu darbu noriu pasakyti – koks yra idėjinis paveikslo kodas, pasakojimas, pranešimas. Todėl žvilgsnis tapant autoportretą ne tik tiesiogiai krenta į vaizduojamąją, tačiau kartu ir nukrypsta nuo jos, kadangi už portretuojamosios glūdi paslėpta reikšmė / deklaracija / metafora / naratyvas / ar simbolika. Kūrinyje beveik nelieka mano asmens, jis prisimenamas nebent paveikslo pavadinime, kuris įveda žiūrovą į kontekstą. Man svarbiau yra pati išraiška ir pranešimas, o ne asmeninių savybių atskleidimas. Tai yra autoironiškas kūrinys apie tapatybės paieškas šiuolaikiniame pasaulyje. Ieškojau tokios raiškos, kuri kalbėtų apie bendrą kelialypę būseną, ir kuri nebūtų kategoriška. Šią būseną išgauti padeda autokritika arba tiesiog humoro šydas. Humoras leidžia lengviau kalbėti apie sudėtingus dalykus.

– Ar kuriant darbą "Tapytoja (Autoportretas)" buvo svarbiau atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, jus identifikuojančių detalių?

– Prieš tapant beveik visada mintyse ar eskizuose sudėlioju būsimo paveikslo scenarijų. Tačiau tapyba yra tokia medija, kuri procese tą scenarijų gali nukreipti netikėta linkme. Tai išlaiko eksperimento, netikėtumo bei klaidos ir nepataikymo galimybės momentą. Jei man būtų svarbu atkartoti realybę, itin tikslus mimetiškumas ir dokumentacija – tapyba taptų nereikalinga. Tam įgyvendinti pasitelkčiau video-, fotografiją ar kitą mediją.

Statant paveikslo spektaklį, niekada negali žinoti, kur jis nuves – gal į ateities lūkesčius, o gal taps pranašišku scenarijumi, kurio net nesitikėjai.

– Kuo rėmėtės pasirinkdama paveikslo spalvinę išraišką? Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Vaizduojamos figūros koloritas parinktas neutralus, gana grafiškas – nespalvotas – kad išryškintų spalvą, esančią už jos. Nors paveikslas, iki įgaudamas savo baigtinę formą, drobės paviršiuje kaupė dar kelis sluoksnius dažų ir spalvinių kodų, tačiau buvo sustota ties nugesinta rausva, purpurine spalva. Ją pasirinkau neatsitiktinai. Šioje spalvoje glūdinti metafora yra susijusi su moteriškos lyties stereotipizavimu, tačiau šiame kontekste ji padaryta nekenksminga, tarsi praradusi primestą socialinę reikšmę ir ironiškai pateikta kaip teatrališka foninė užsklanda. Ši užsklanda, atitolusi nuo autoriaus intencijų, gali reikšti visai ką kita, nes paveikslas pradeda funkcionuoti tik tada, kai susiduria su žiūrovo žvilgsniu ir interpretacija. Kūrinys, kai tampa stebinčiojo žvilgsnio objektu, kiekvieną kartą yra kuriamas iš naujo.

– Drobėje fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Mano darbų žaliava yra ne žalia, kadangi dirbu pasiremdama fotografijomis – antriniais realybės šaltiniais. Tai medžiaga, kuri jau yra apdorota, todėl man belieka ja tik pasinaudoti, aproprijuoti. Tokiu būdu visa tai neišvengiamai tampa praeities, prabėgusio momento refleksija, kuri pavirsta dabarties atspindžiu. Tačiau statant paveikslo spektaklį, niekada negali žinoti, kur jis nuves – gal į ateities lūkesčius, o gal taps pranašišku scenarijumi, kurio net nesitikėjai.

– Kurį teiginį: "Tai – mano darbas" ar "Tai – aš" – pagrindžia kūrinys "Tapytoja (Autoportretas)"?

– Ko gero, nė vienas teiginių iki galo nepagrindžia šio tapybos darbo. Paveikslas ir jo vaizduojamoji – tai nebūtinai "aš", o pats kūrinys niekada nėra iki galo tik menininko nuopelnas. Tai yra visko, ką autorius patyrė, išmoko, išgirdo ir t.t. sankaupa, lyg atminties talpykla. Tapyba, kaip ir paties tapančiojo identitetas, yra paslanki, netolygi, nomadiška ir turinti gebėjimą kaupti ir archyvuoti įvairias patirtis.

– Kuo šis darbas išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Šis autoportretas tiesiogiai paliečia socialinę – moterų menininkių tapatumo, žvelgiant į bendrą dailės istorijos kontekstą, problematiką. Tačiau tai nėra aršus, vienpusiškas darbas. Jis palieka laisvės interpretacijai.

– Kaip žmogus, vaizduojamas paveiksle "Tapytoja (Autoportretas)", suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Manau, vaizduojamoji tėra priemonė autorei, taip pat ir žiūrovui suprasti save šio pasaulio kontekste.

Subtiliomis, plonomis linijomis drobėse kuriamas ritmas – tolygus ir stabilus, nepriklausomas nei nuo pirmojo įspūdžio, nei nuo antrojo. Drobes gaubia ramybė, tokia, kokia įsivyrauja suvokus akimirkos laikinumą ir išjaučiant jos įspaudą sieloje. Detalės pasimiršta, o jausmai, lyg tos švarios plokštumos tapytojos paveiksluose, atsiveria ir išorės chaoso neliečiami, leidžiasi atpažįstami, prisijaukinami, sugyvenami.

Kaune gimusi jaunosios kartos menininkė A.Pukelytė, Vilniaus dailės akademijoje studijuoja tapybos magistrantūrą. Tapytoja yra dalyvavusi grupinėse parodose Prancūzijoje, Danijoje, Lietuvoje taip pat surengusi dvi personalines parodas Vilniuje, Naujamiestyje (Panevėžio r.). Jauna menininkė 2018-aisiais pradėjo bendradarbiauti su didžiausia privačia galerija Lietuvoje "Vartai". Šiuo metu tapytoja ruošiasi vasario 8 d. galerijoje "Meno parkas" į atidarymus pakviesiančioms parodoms – "Kontr–argumentas" ir "Between". Pastaroji – tai bendradarbiavimo su menininke One Maldonyte rezultatas, jau rodytas "Q" parodinėje erdvėje Kopenhagoje.

– Kaip manote, autoportretas – tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Labiau tarsi objektyvi savęs analizė, kuri geru atveju baigiasi savęs suvokimu.

– Ar "geras atvejis" yra prognozuojamas, ar ištinkantis netikėtai?

– Labiau netikėtai, praėjus šiek tiek laiko ir naujoms mintims susigulėjus galvoje.

– Kokie jūsų asmenybės bruožai atsiskleidžia šiame kūrinyje "47, 34"? Kodėl būtent jį prigretinote autoportreto žanrui?

– Kiekvienas mano darbas yra apie man svarbų įvykį. Paveikslas "47, 34" fiksuoja kūrinių visumą ir, galima sakyti, reziumuoja mano tapybos filosofiją – objektų sudėliojimą į jiems skirtas lentynas. Šis paveikslas ne tik vaizdu, bet ir pavadinimu man yra labai svarbus. "47, 34" – tokį kvadratinių metrų plotą užima mano namai – artimiausia man vieta.

– O kas yra namai? Tai labiau būsena ar erdvė, prieglobstis?

– Manau, kad visi trys raktažodžiai puikiai apibūdina namus. Namai gali būti būtent tai, ko tą akimirką reikia.

– Ar kūrinyje siekėte reflektuoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikėte savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Visuose darbuose yra mano atspindžių. Tačiau intensionaliai aš tapau patyrimus. Proceso metu susistyguoju emocijas, permąstau motyvų kilimo, kuriuos inspiruoja fiziniai objektai, aplinkybes. Užbaigtas paveikslas yra iki galo išmąstytas grynuolis.

– Ar tapant paveikslą "47, 34" buvo svarbu atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, asociatyvių detalių?

– Realus vaizdas man visada svarbus kaip pirminis impulsas, tačiau vėliau, tapant, stengiuosi atrasti kertines linijas, kurios leidžia žiūrovui suprasti vaizdą ir be detalių.

– Kuo rėmėtės pasirinkdama darbo spalvinę išraišką?

– Visada stengiuosi remtis natūra.

– Ar natūra žavi dėl savo pastovumo? Ar niekada nesinori, pasitelkus vaizduotę, jos pakeisti?

– Nedrįsčiau teigti, kad natūra pastovi. Ji nuolat keičiasi, ir tai padaro jos stebėjimą labai įdomų. Būtent kaita padedi pamatyti svarbius niuansus.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Fonas – tai tik dar vienas paveikslo plotas, turintis savyje gausybę informacijos. Savimi jis prisideda prie paveikslo konteksto kūrimo.

– Šiame kūrinyje išryškėja praeities įvykių refleksijos, esamasis momentas ar ateities lūkesčiai?

– "47, 34" talpina tiek praeitį, tiek dabartį, tiek ateitį.

– Kurį teiginį – "tai mano darbas" ar "tai aš" – pagrindžia šis kūrinys?

– Tai aš.

– Nes esate namuose?

– Nes tapau savo namus. Ir taip atskleidžiu, kas man yra svarbu.

– Kuo šis kūrinys išsiskiria iš kitų jūsų darbų?

– Mažai mėlynos spalvos. (Juokauju, nors tai ir tiesa.) Šis diptikas universaliausias visoje mano darbų kolekcijoje. Jis nereflektuoja tam tikro įvykio, o bendrai aiškina mano kūrybą.

– Kaip per šį darbą suvokiate save jus supančio pasaulio kontekste?

– Mąstau apie save kaip apie tvarkytoją, bandančią kiekvienai minčiai atrasti vietą. Pasaulis man dažnai atrodo chaotiškas, todėl bandau nors mažą dalį jo išsigryninti. Manau, kad taip gyventi paprasčiau.

Vizualinei šio dailininko kuriamų portretų raiškai būdingi spalviniai ištrupėjimai, išplyšimai, potėpių įdrėskimai, nelyg regimas vaizdas būtų deformuotas laiko, o ne paties tapytojo, vaizduotę priverčia įsitempti, suklusti.

Poodinis, aštrus įelektrintos mėlynos, degančios oranžinės, šaldančios violetinės spalvų švytėjimas, sklindantis iš portretų, ar išnyrantys veidai iš aklinos ir klampios tamsos, paskatina dirstelti sau per petį. Ne dėl to, kad žiūrovas jaustų baimę ar pavojų – veikiau, kad suvoktų esantis ne sapne, o realioje erdvėje. Nes kuo ilgiau jis savo žvilgsnį sutelkia į portretą, tuo aiškiau atsiveria jo (žiūrinčiojo) uždara būtis.

Nebūtina drobėje matyti savo atspindžio, kad pajaustum smarkiai slegiantį kasdienybės (su visais jos "reikia", "taip turi būti", "negalima" ir t.t.) monumentą, garbinamą kaip stabilaus gyvenimo pagrindą.

Portretuose nėra nieko stabilaus, nieko, kas nuramintų dvasią. Tačiau darbuose yra įsikūnijimas (net nežinia, ko daugiau – dieviškumo ar žemiškųjų pradų), leidžiantis žvilgtelti, kokie būtume, jei, metaforiškai kalbant, išsinertume iš savo gražios odos, kuria chameleoniškai prisitaikome prie mus supančios aplinkos.

D.Trumpis dalyvavo tarptautinėse kūrybinėse rezidencijose Latvijoje, Prancūzijoje, Maroke, Indijoje. Tapytojas yra surengęs personalines parodas Almatos (Kazachstanas), Helsinkio (Suomija), Dinano (Prancūzija), Naujojo Delio (Indija) miestuose, dalyvavęs grupinėse parodose Anglijoje, Vokietijoje, Kinijoje ir kt.

Menininkas du kartus (2012, 2018 m.) apdovanotas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija. D.Trumpio kūriniai yra saugomi Lietuvos Prezidentūros, Šiaulių "Aušros" muziejaus, Daugpilio Marko Rotko meno centro kolekcijose (Latvija).

– Autoportretas tai – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Autoportreto kūrimo procesas leidžia giliau save suvokti ar pažinti. Tai yra tam tikras vidinis savęs tyrimas, kuris iškyla – susiformuoja vizualia bei materialia formomis.

– Ar kūrinyje yra jaučiamas tikrovės ir pagražinto "aš" santykis? Ar, priešingai, išryškinami tie asmenybės bruožai, kuriuos kasdienybėje norisi nuslėpti?

– Kiekvienas kūrėjas turi savo asmeninį santykį su kuriamu autoportretu. Mano kūrinys tai – labiau psichologinis, vizualiai abstrahuotas nei realistiškas autoportretas. Man nebuvo svarbu išryškinti, nuslėpti vienas ar kitas asmenines savybes. Visą kūrimo procesą stengiausi būti atviru tiek prieš save, tiek prieš gimstantį kūrinį.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Kuriant vienumoje tartum apsinuogini ir nebematai prasmės kažką slėpti ar suvaidinti. Kasdienybėje reflektuojame aplinką bei įvykius, dėl to savęs matymas dažnai išsikreipia.

– Kurdamas autoportretą, esate ir portretuojamasis ir kūrėjas. Ar kūrinyje siekėte pavaizduoti save, kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Tapymo proceso metu iškyla daug skirtingų emocijų, būsenų bei permainingų pajautų. Šio kūrinio procesas buvo gan ilgas, nes nebuvo jokio eskizo, o tik įsivaizduojama tapybinio judėjimo kryptis.

Darbuose yra įsikūnijimas (net nežinia, ko daugiau – dieviškumo ar žemiškųjų pradų), leidžiantis žvilgtelti, kokie būtume, jei išsinertume iš savo gražios odos.

– Ar kuriant autoportretą buvo svarbiau atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, jus identifikuojančių detalių?

– Tai eksperimentavimas chaotiškai tepant dažus ant drobės ir laukiant, kol pasirodys užuominos, kurios susijungusios su mano matymu, nuves tolyn, gilyn.

– Kuo rėmėtės pasirinkdamas autoportreto spalvinę išraišką?

– Intuicija ir kintančiomis emocijomis.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Kūrinio fonas yra juodas dėl kelių priežasčių: tamsoje išnyksta visos formos, įsivyrauja paslaptis taip pat tamsa padeda pabrėžti joje esančius apšviestus objektus, suaktyvina juos. Manau, tai yra labai svarbu portretui, norint perteikti tam tikrą emociją.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Tai praeities suformuota dabartis, kuri diktuoja spalvų, formų, linijų, medžiagų pasirinkimą kuriant. Pabaigus kūrinį, vietos ateities lūkesčiams nebelieka, lieka tik "dokumentas", įrodantis gyvo organizmo egzistavimą.

– Kurį teiginį – "tai – mano darbas" ar "tai – aš" – pagrindžia šis autoportretas?

– Netinka nė vienas iš šių teiginių. Tai naujas kūrinys, susidedantis iš fraktalų, suformuotų mano asmeninių patirčių, iš kūrybinės intuicijos bei drąsos tapymo proceso metu, nebijant naikinti besiformuojančią formą ir tam tikrais momentais įsiklausyti į tai, ką sufleruoja gimstantis kūrinys. Ar galiu galutinai pasisavinti užbaigtą kūrinį? Manau, kad ne, nes ne viskas priklauso nuo mano norų ar įgūdžių.

– Kuo šis kūrinys išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Tai vienintelis mano sukurtas didelio formato autoportretas. Nors esu įsitikinęs, kad kiekvienas kūrinys turi savyje išlikusių jį kūrusiojo savybių. Nesvarbu, tai būtų tapybos, grafikos darbai ar skulptūros, instaliacijos.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūrinyje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Šis žmogus yra atviras ir leidžiantis išoriniam pasauliui turėti įtakos bei deformuoti jį. Tačiau žinantis, kad niekas negali sunaikinti to, kas nėra suformuota bei negali suirti tai, kas nėra gimę.

Šiemet surengusi ir antrąją personalinę parodą sostinės Užupio galerijoje "The Room", tapytoja ne tik vis ryškiau matoma ir atpažįstama Lietuvos meno lauke, tačiau jos kūriniai jau yra iškeliavę į privačias kolekcijas JAV, Kanadoje.

Drobėse atskleidžianti trapius, tačiau itin svarbius žmogaus ir jį supančios aplinkos ryšius, jų sąveiką, kaitą, R.Matulevičiūtė sužadina žiūrovo sąmoningumą ieškoti ir atrasti savyje bendruno su pasauliu pojūtį skubančioje, chaotiškoje kasdienybėje.

– Autoportretas – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Kūriniuose atskleidžiu sukauptas ir nuolatos pildomas žinias apie žmogaus išorinio ir vidinio pasaulių funkcionavimą, stengdamasi juos sujungti į vieną nedalomą visumą. Žmogaus atvaizdas mano tapyboje yra kaip alcheminio centro simbolio siekis, jis artėja prie tikrosios savasties ir ikonografiškai toks atvaizdas yra prilyginamas religiniam paveikslui, tačiau visuomet liekantis šiandienio žmogaus reprezentacija.

– Ar kūriniuose yra jaučiamas tikrovės ir pagražinto "aš" santykis? Ar, priešingai, išryškinami tie asmenybės bruožai, kuriuos kasdienybėje norisi nuslėpti?

– Mano atvaizdas kūriniuose yra kondensuota dabartinio "aš" reprezentacija – jis yra simbolis ir atspindys dabartinių sąmonės vyksmų, reakcijų į išorę, todėl galima sakyti, kad tai yra "aš", patiriantis giliausius išgyvenimus, sujungiantis visus galimus manęs variantus, nurengtas nuo visų neišvengiamų ir inertiškai atsirandančių socialinių vaidmenų. Kasdienybėje tai reiškiasi kiekvieną akimirką, tačiau pasislepia po smulkmenomis, išnyksta dienos triukšme. Tai galima pamatyti tik pažvelgus iš atstumo, pakilus virš buitiškos būties.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Autoportreto kūrimas yra tolygus mandalos kurimui. Tai artėjimas link centro, savo egzistencijos suvokimo išraiška. Vaikystėje labai mėgau fantastinę literatūrą ir visuomet aplinkoje ieškojau magijos. Kažko didesnio buvimo jausmas pasiliko manyje ir dabar, bet šiandien suvokiu tai esant savo pačios viduje, todėl autoportretas vaizduoja siekį prisiminti savo dieviškąją prigimtį.

Dažniausiai mano atvaizdas paveiksluose įkūnija veikėją, tarsi teatro aktorių, atliekantį jam paskirtą vaidmenį.

– Kurdama autoportretą, esate ir portretuojamoji, ir kūrėja. Ar kūriniuose siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis – perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Dažniausiai mano atvaizdas paveiksluose įkūnija veikėją, tarsi teatro aktorių, atliekantį jam paskirtą vaidmenį, todėl jis simbolizuoja pačią samonę, herojų, į kurį gali persikūnyti bet kuris žiūrovas.

– Kūrimo procesas paremtas natūra ar dokumentine medžiaga (fotografijomis, prisiminimais)?

– Idėjos yra fiksuojamos fotoaparatu, taip pagaunu jas aplinkoje. Vėliau, remdamasi fotografija, režisuoju būsimą paveikslą.

– Ar kuriant autoportretus buvo svarbiau atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, jus identifikuojančių detalių?

– Man patinka realistiškas vaizdavimas tapyboje, žaviuosi senųjų meistrų kūriniais, tačiau pati, tapydama paveikslą, visada įsiklausau į situaciją – jos vizualią išraišką pritaikau pagal kūrinio idėją. Todėl kartais realistiškas, detalus vaizdavimas yra būtinas, o kartais – paveikslas stipriai veikia ir be jo.

– Kuo rėmėtės pasirinkdama autoportretų spalvinę išraišką?

– Spalvos kuria paveikslo nuotaiką, šviesotamsa traukia akį ir sukuria tikrovės iliuziją arba atvirkščiai – realybę mistifikuoja, verčia ją sapniška. Drobė, užtempta ant porėmio stačiakampio, tampa lyg langu į kitą tikrovę, kur spalva yra nuotaika ir vienas iš pagrindinių dėmenų idėjos išraiškoje.

– Kokia fono reikšmė kūriniuose?

– Fonas yra aplinkos refleksija, paveikslo veikėjas, tolygus asmens atvaizdui, ir jo tęsinys. Kadangi mano kūryba orientuojasi į holistinės pasaulėvokos reprezentaciją, fonas veikia išvien su vaizduojamu žmogumi ir yra jo atspindys, taip pat kaip ir žmogaus atvaizdas yra aplinkos atspindys.

– Autoportretuose fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Autoportretas visada atspindi kelionę, jame galima įžvelgti visus išvardytus aspektus. Jis gali būti skaitomas įvairiai ir keistis priklausomai nuo konteksto į kurį yra įtalpinamas.

– Kurį teiginį: "tai mano darbas" ar "tai aš" – pagrindžia šie autoportretai?

– Mano darbas yra mano suvokimų išraiška, mano jausmų ir išgyvenimų, patirtų tapant, kūrinys, todėl tinka abu teiginiai.

– Kuo šie kūriniai išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

– "Ego" (2016–2017 m.) – siurrealus, simboliškas ir sapniškas, orientuotas į būsenos išraišką, o vėlyvesni (2018 m.) kūriniai "Gluosnis" ir "Out", kuriems tinka maginio realizmo apibrėžimas, orientuoti į mano kūryboje nusistovėjusią žmogaus ir aplinkos temą. Visi kartu jie vienas kitą papildo, sukurdami reikiamą kontekstą suvokimui ir gali būti perskaitomi kaip autobiografinė serija.

– Pažvelgus į kūrinius iš šalies, koks laiko dėmuo (praeitis, dabartis, ateitis) juose atsiskleidžia?

– Kūriniai yra belaikiai. Galbūt gali būti atpažįstamas dabarčiai būdingas drabužių stilius ar pan., tačiau žmogiškosios būties išgyvenimai yra universalūs, būdingi bet kuriam laikui.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūriniuose, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Žmogus ir pasaulis yra nedaloma visuma. Nors ego atskiria jį kaip individą ir dėl jo jis suvokia save kaip atskirą elementą, sykiu supranta tai esant iliuziją ir stengiasi susilieti su aplinka, nes jaučia už racionalios tikrovės slypint dieviškąją būtį.

Jautri, sykiu, ironiška A.Makarevičiaus kūryba sujungia priešingus pradus, paskatindama žiūrovą nukreipti savo žvilgsnį į kartais tokią tolimą realybę.

Norinčius plačiau susipažinti su tapytojo kūryba menininkas kitų metų pavasarį pakvies į Vilniuje atsidarysiančią personalinę parodą, kurioje bus eksponuojami naujausi kūriniai. O dabar kviečiame įsižiūrėti į A.Makarevičiaus autoportretus.

– Autoportretas – tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Autoportretas yra savianalizės objektas.

Svarbu atkartoti realų vaizdą, bet su aiškia nuotaika.

– Ar kūriniuose yra jaučiamas tikrovės ir pagražinto "aš" santykis? Ar, priešingai, išryškinami tie asmenybės bruožai, kuriuos kasdienybėje norisi nuslėpti?

– Nei kūryboje, nei gyvenime stengiuosi nieko neslėpti. Man svarbu, kad santykis tarp realybės ir pagautos nuotaikos kūrinyje būtų kuo artimesnis. Nors, kartais, ir abstraktus.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Skiriasi žiūrėjimo į save laiku. Ko gero, tapydamas autoportretą imi save nagrinėti kritiškiau, bandydamas atsiriboti nuo savęs, žiūrėti į save lyg į kitą žmogų.

– Kurdamas autoportretą, esate ir portretuojamasis, ir kūrėjas. Ar kūriniuose siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Autoportretas turi likti atpažįstamas, bet man svarbiau išreikšti emocinę būseną, atskleisti, ką noriu tuo darbu pasakyti, kad tai neliktų vien tik faktų konstatavimu.

– Kūrimo procesas paremtas natūra ar dokumentine medžiaga (fotografijomis, prisiminimais)?

– Natūra.

– Ar kuriant šiuos autoportretus buvo svarbiau atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, jus identifikuojančių detalių?

– Svarbu atkartoti realų vaizdą, bet su aiškia nuotaika.

– Kuo rėmėtės pasirinkdamas autoportretų spalvinę išraišką?

– Savijautos diagnoze.

– Kokia yra fono reikšmė kūriniuose?

– Labai svarbi. Tas pats veidas gali skirtingai atsiskleisti raudoname arba mėlyname fone.

– Autoportretuose fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Esamajame momente atsispindi praeities bagažas, o su ateitimi dar nesusidūriau.

– Kurį teiginį: "tai – mano darbas" ar "tai – aš" pagrindžia šie autoportretai?

– Greičiausiai, tai – mano darbas.

– Kuo šie kūriniai išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Kadangi laikas yra nesustabdomas, visi autoportretai – skirtingi.

– Pažvelgus į kūrinius iš šalies, koks laiko dėmuo (praeitis, dabartis, ateitis) juose atsiskleidžia?

– Dabar jau praeitis. Nors, jei nusiskusčiau barzdą, gal būtų ateitis?

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūriniuose, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Jį supantis pasaulis jam yra tik žaidimas, todėl žmogus save suvokia, kaip žaidimo elementą.

Menininkas pabrėžia, kad kuriant svarbus spontaniškumas ir laisvė. Lygiai tokias pačias sąlygas jis sudaro ir žiūrovui: "Reikia būti atviram ir mokėti išgirsti", – sako tapytojas, 2017-aisiais apgynęs meno daktaro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje.

Menininkas yra surengęs asmenines parodas Lietuvoje, Danijoje, Vokietijoje, Slovakijoje bei dalyvavęs daugybėje grupinių parodų tiek gimtojoje šalyje, tiek Europoje. Kūrėjas yra ir meninių rezidencijų dalyvis – neseniai A.Danusevičius grįžo iš septynis mėnesius trukusios meninės rezidencijos "Villa Concordia" Bambergo mieste, Vokietijoje.

– Autoportretas tai – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Kurdamas stengiuosi išvengti aiškios reprezentacijos. Žinoma, tai nėra taip lengva, tačiau man svarbus betarpiškumas. Apskritai, šiuos autoportretus sukūriau netyčia, nežinodamas, kad dabar ruošiuosi tapyti būtent autoportretą. Kai tik išeina, stengiuosi leisti pasireikšti spontaniškumui.

Susitapatinus su viena ideologija ar apsibrėžus tapatybę, susiaurėja žiūros laukas ir galimybės.

– Ar kūriniuose jaučiamas tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– Jie kalba ne apie mane, o apie pačią tapybą – darbo kūrimo akimirką, todėl galima sakyti, jog "aš esu" – visada yra kitoks. Kyla klausimas, kas yra tikrovė ir kas esu "aš"? Motyvą paliksiu atvirą interpretacijai, kiekvienas jame mato vis ką nors kitą.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretus, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Tapydamas atitrūksti nuo kasdienybės. Atsiduri pasaulyje, kuriame vyrauja pajauta, atverianti giluminį jo suvokimą. Kad ir kokie, mes, žmonės, esame panašūs, kiekvienas mūsų yra unikalus. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti snaiges: jų tiek daug, tačiau jos visos kitokios, ar 300 kartų išdidinta smėlio fotografija, kurioje atsiskleidžia kiekvienos smiltelės unikalumas.

– Kurdamas autoportretus, esate ir portretuojamasis ir kūrėjas. Ar kūriniuose siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Kurdamas autoportretus atsidaviau emocijoms, būsenoms, pajautimui. Tapant man labai svarbus improvizacijos aspektas, todėl prieš pradėdamas tapyti paveikslą, dažnai neturiu jokio plano ir nežinau, kaip kūrinys turi atrodyti. Tai atveria erdvę naujiems atradimams, kol nepradedu giliau plėtoti atrastos temos ar idėjos. Mano nuomone, edukacinė sistema, kurioje praleidau tiek daug metų, mus skatina žengti akivaizdžiai priešinga kryptimi – sugalvoti gerą idėją ir tik tada ją įgyvendinti. Neteigiu, kad tai yra blogai, tačiau pastebėjau, kad improvizuojant einama daugeliu krypčių iš karto. Taip gimsta nauji, netikėti sprendimai, kurie kyla ne iš proto išmąstytos idėjos, o iš atviros erdvės, eksperimentų, iš nieko. Ir tuomet, kai, intuicijos vedamas, atlieku daugybę skirtingų veiksmų, galiu iš jų atsirinkti keletą ir toliau juos vystyti. Taip netikėti "atsitiktinumai" išsivysto į temas. Pavyzdžiui, jaunystėje lankiau stalo teniso užsiėmimus, o po kurio laiko sužinojau, kad jau patyrę žaidėjai specialiai apmokomi mušti fuksus (neparankius varžovui mostus, kai specialiai stengiamasi pataikyti į stalo kraštą ar tinklelio viršų), kadangi buvau tik pradėjęs žaisti, tai man sukėlė nuostabą.

Kitas labai svarbus dalykas – būti atviram. Todėl į klausimą "kas aš esu?" tiktų atsakymas: "toji akimirka, kurioje esu". Kiekvieną mūsų išgyvenamą momentą vyksta kaita, todėl susitapatinus su viena ideologija ar apsibrėžus tapatybę, susiaurėja žiūros laukas ir galimybės.

Iš vienos pusės, manau, prie tapatybės labai stipriai prisirišti yra gana žalinga, ypač menininkui. Kadangi tuo metu kūrėjo radaras gerokai susiaurėja. Iš kitos pusės, kitas galbūt sukurs puikių darbų būtent apsibrėžęs save gana aiškia ideologija. Nėra vieno teisingo recepto. Svarbu būti atviram ir mokėti išgirsti. Pavyzdžiui, nagrinėdamas gėjų kultūrą studijuodamas doktorantūrą, kino kritiko iš Anglijos komentarą apie mano darbą supratau tik po kokių poros ar trejeto metų, kai jau buvau išvykęs į stažuotę Kopenhagoje. Tiesiog tam nebuvau pribrendęs arba net negalėjau suprasti, nes gyvenau ir kūriau kitomis aplinkybėmis.

– Kūrimo procesas paremtas natūra ar dokumentine medžiaga (fotografijomis, prisiminimais)?

– Stengiuosi kuo daugiau eksperimentuoti ir kiekvieną laikotarpį kuriu skirtingai. Leidžiu pasireikšti vaizduotei, tačiau nuotrauką galiu panaudoti ir kaip inspiraciją. Iš natūros tapau labai retai, nors retkarčiais kyla mintis trumpam prie jos sugrįžti.

Svarbu išsilaisvinti iš priklausymo nuo išorės, todėl tapydamas stengiuosi, kad tas "aš", kaip atskiras elementas, išnyktų.

Dažnai paveikslus pradedu tapyti, nesiremdamas jokia iš anksto pasiruošta medžiaga. Pradedu nežinodamas, ką tapysiu, atsiduodamas procesui, o tada viskas vystosi savaime. Pasikartosiu, man svarbu suteikti kuo daugiau erdvės "atsitiktinumams". Įvardinu juos kabutėse, kadangi aš sąmoningai pasirinkau taip kurti ("Ar pastebėjote, kam nutinka atsitiktinumai? Galimybė vertina tik pasiruošusį protą" (L.Pasteuras)). Tačiau, būna, įkvepia ir kokia idėja, vėliau renkama informacija, skaitoma, galiausiai – tapoma. Vieno priėjimo prie kūrinio nėra. Paveikslas niekada nėra baigtas. Tai tik akimirkos sustabdymas įdomiose vietose.

Gyvendamas Lietuvoje, buvau priėjęs ribą, kai atsidūriau aklavietėje. Pamenu, ėjau gatve ir supratau, kad nebegaliu daugiau taip kurti, kad kažką reikia daryti. Kaip pastebėjau bendraudamas su kolegomis, kiekvienas susiduria su vidiniu žinojimu ar nuojauta, kad kažką reikia keisti. Esu dėkingas žmonėms, kurie buvo šalia, likimui ir aplinkybėms, kurias susikūriau ir kurios padėjo išjudėti iš komforto zonos. Cikliškas laiko ratas ir situacijos kartojasi, tik kitomis aplinkybėmis. Mano asmeninius pasikeitimus lėmė gyvenimas Vokietijoje ir Danijoje, patirta kitų kultūrų įtaka. Jei būčiau likęs Lietuvoje, manau, viskas būtų susiklostę visai kitaip.

– Ar kuriant autoportretus buvo svarbiau atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, jus identifikuojančių detalių?

– Man svarbiau eksperimentuoti ir palikti darbą kuo atviresnį interpretacijai. Juk gerokai įdomiau, kai žmonėms kūrinys sukelia skirtingas asociacijas.

– Kuo rėmėtės pasirinkdamas autoportretų spalvinę išraišką?

– Kurdamas spalvas renkuosi intuityviai, tačiau vieną iš autoportretų kūriau žiūrėdamas į fotografiją, todėl inspiracijos spalvinei raiškai kilo iš jos.

Kitame autoportrete matomos "mėlynos akys" iš tiesų yra ne akys, tačiau taip išėjo betapant. Aš dažnai nežinau, koks bus rezultatas. Tapant svarbus aspektas yra ir galynėjimasis su materija. Tenka įdėti nemažai pastangų, kad paveikslas įgautų krūvį, pasiteisintų. Manau, abu paveikslai gali būti ir yra geri.

Man studijuojant Kopenhagoje, tapybos srities profesorius Glennas Sorensenas minėjo, kaip svarbu, kad tapant jaustųsi, jog grumiesi su tapyba, kūrinys įgautų krūvį, jame būtų kažkas daugiau, nei tik konceptas. Aš manau, kad nėra būtina tik galynėtis su materija, būna momentų, kai ir lengvai tapant galima sukurti įdomių darbų. Svarbus yra esamas momentas ir nusiteikimas. Kartais tampi vieniu su drobe ir paveikslas, rodos, kuriamas be pastangų. Būna akimirkų, kai, prisilietęs teptuku prie drobės, jau žinau, kad bus geras paveikslas. Galbūt tai įkvėpimo momentai, kurie "aplanko" kuriant.

– Kokia yra fono reikšmė kūriniuose?

– Šiuose darbuose jaučiama organiška visuma. Kadangi tapiau spontaniškai, iš anksto negalvojau apie fono reikšmę. Pirmame paveiksle, kūnas tampa "fonu", o "mėlynos akys" tai – kūno dalis. Šios paveikslo detalės pereina viena į kitą ir nelieka takoskyros tarp figūros ir fono. Antrajame paveiksle, kuris išėjo savaime, fonas paliktas neužtapytas, nubrėžti juodi brūkšniai žaismingam kūriniui suteikia grėsmingą atmosferą. Šiuo atveju, pasinaudojau jau pasiteisinusiu sprendimu iš anksčiau. Piešimo patirtis buvo naudinga tapyboje.

– Kurį teiginį – "tai – mano darbas" ar "tai – aš" – pagrindžia šie autoportretai?

– Manau ir vieną ir kitą. "Aš" yra ir atlikėjas, ir Kūrėjas tuo pačiu metu. "Akimirka, kai įvardis "aš" virsta veiksmažodžiu esu ir yra dabarties momentas, kuriame susilieja darbas ir žaidimas." (Stephenas Nachmanovitchius)

– Kuo šie kūriniai išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

Autoportretų nesu sukūręs daug. Šių darbų taip pat nelaikau tradiciniais (žanro prasme) autoportretais. Man kiekvienas paveikslas yra kaip savotiškas autoportretas, kadangi tai – menininko patirties atspindys. Per tai, kaip ir ką tapau, kokią temą nagrinėju, atsiskleidžia unikali asmenybės visuma, gyvenimo situacija, suvokimas.

– Pažvelgus į kūrinius iš šalies, koks laiko dėmuo (praeitis, dabartis, ateitis) juose atsiskleidžia?

– Psichologinio laiko nelieka. Man svarbiausia improvizacija, visiškas atsidavimas šiai akimirkai ir jos pajautimas. Motyvai kartais ateina iš praeities, kuriama yra šią akimirką, o paveikslas vėliau atsiduria ateityje, pavyzdžiui, instagrame ir jau virtualioje erdvėje sąveikauja su žiūrovais. "Paveikslas turi savo gyvenimą. Aš leidžiu jam, kad jis būtų matomas", yra pasakęs Jacksonas Pollockas.

– Kaip žmogus, vaizduojamas šiuose darbuose, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Regimas pasaulis, man rodos, yra sąlyginis, mano vaizduotės vaisius. Kiekvienas žmogus patiria vis kitokį "pasaulį", o ir jo "matymas" yra fragmentiškas, veidrodinis mąstymo atspindys (suvokiant pasaulį juslėmis). Savotiškai – deliuzinis.

Pamenu, paauglystėje, kai jau save įsivaizdavau kaip tapytoją, labai bijojau netekti regėjimo, nes tai reikštų, jog nebematyčiau motyvų. Čia tiktų Paulo Gauguino pasakymas: "Užmerkiu akis, kad matyčiau." Dabar yra svarbu išsilaisvinti iš priklausymo nuo išorės, todėl tapant stengiuosi, kad tas "aš", kaip atskiras elementas, išnyktų. Idealiu atveju tampa svarbus bendrumas. Rodos, meilė yra jungianti jėga ir visa ko pagrindas. Per meilę – tai yra šią akimirką – pasaulis išnyksta (nelieka fizinės erdvės pojūčio ir priklausymo nuo žmogaus susikurto psichologinio laiko). Visa kita tampa iliuzija, kad ir kokia grėsminga ji atrodytų. Galima prisiminti sceną iš filmo "Matrica", kai Morfėjus prašo Neo pasirinkti piliulę: raudoną arba mėlyną. Raudona simbolizuoja žinojimą (meilę), o mėlyna – užmiršimą (baimę), (nenorą prisiimti atsakomybės). Kiekvienas iš mūsų, gyvendami savo gyvenimus, renkamės tarp šių dviejų piliulių.

Tais retais atvejais, kai tapytojas savo dėmesį sutelkia į žmogų, jis vaizduojamas rimties ir susikaupimo akimirką, tarsi atsidūręs priešais žiūrovų akis jaustųsi nejaukiai. Vis dėlto tai tik pirmasis įspūdis. Kaip sako T.Stanaitis, kiekvienas paveikslas yra skirtingos būsenos, minčių, jausmų išraiška.

– Autoportretas – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Tapydamas autoportretą žvelgiu į save, į savo vidų, bandydamas perteikti būseną, kaip tuo metu jaučiuosi, sykiu stengiuosi suprasti, kodėl aš tai darau. Galiu prisipažinti, kad nevengiu savęs pagražinti, bet tai kyla tik iš noro pamatyti save kitaip ir prisistatyti žiūrovui kiek su juo pažaidžiant, pajuokaujant.

– Koks kūrinyje yra tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– Kūrinyje santykis priklauso nuo tuo metu patiriamų išgyvenimų. Kartais kyla noras save išrengti iki kaulų, o kartais – išdidžiai atsistoti priešais žiūrovą. Šiame paveiksle save vaizdavau taip, kaip jaučiausi tuo metu: buvau savimi užtikrintas, todėl nevengiau švelniai pasigražinti.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Kasdienybėje esi toks, koks esi. Turi priimti savo trūkumus, ydas. O portretuodamas save turi galimybę pasižiūrėti kitu žvilgsniu ir pasirinkti, kaip nori save vaizduoti: kažką pagražinti, paslėpti, kažko neatskleisti ar, priešingai, vaizduoti save netobulą, tokį, koks iš tikrųjų esi.

– Kas tapo lemiamu faktoriumi pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Manau, būsena, kaip tuo metu jaučiausi. Tapydamas įtaigiau ir lengviau galėjau ją perteikti.

– Kurdamas autoportretą, esate ir portretuojamasis, ir kūrėjas. Ar kūrinyje siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Esu pastebėjęs, kad kai bandau perteikti save kaip asmenį, man tai nepavyksta, nes tapydamas negaliu išvengti psichologinio santykio su savimi. Dėl to pasąmoningai perteikiu ir savo pajautas, emocijas ar įsivaizdavimus.

– Kūrimo procesas paremtas natūra, fotografijos medija, atmintimi?

– Natūra. Mėgstu gyvą santykį, kai žiūriu į savo atspindį veidrodyje: pastebiu, kur link krypsta žvilgsnis, jaučiu, kas dedasi mintyse. Retai remiuosi fotografija.

– Kuo rėmėtės pasirinkdamas autoportreto spalvinę išraišką?

– Spalvai autoportrete didelės reikšmės nesuteikiau. Mane domino spalvoje esantys pustoniai ir apšvietimas. Šešėlio ir šviesos santykis.

Jis keliauja per pasaulį su savo bėdomis, lūkesčiais, tačiau, turėdamas viltį, kuria džiaugsmą iš mažų, bet jam labai svarbių dalykų, o kartais iš viso to pasijuokia.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Fonas neutralus. Kituose mano paveiksluose dažniausiai taip pat, nebent to reikalautų kompozicija arba jis padėtų sustiprinti paveikslo emocinį krūvį.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Šiame darbe – esamąjį momentą su romantizmo kupinu žvilgsniu į ateitį.

– Kiek laiko užtruko sukurti šį autoportretą? Ar kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Tapiau lengvai ir greitai – užtrukau apie valandą. Pamenu, grįžau namo iš akademijos (Vilniaus dailės akademija Kauno fakultetas – aut. past.) ir puoliau tapyti. Jaučiau galintis viską ir nenorėjau to jausmo paleisti. Tapydamas jaučiau užsidegimą, lengvumą ir malonumą.

– Kuo šis darbas išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Tuo, kad save vaizdavau tiesiogiai. Kituose darbuose dažniausiai tai darau netiesiogiai, per objektus, pavyzdžiui, skeletą. Arba stengiuosi neatkreipti žiūrovo dėmesio, pasislėpdamas po gobtuvu. Tai primena teatrą ar žaidimą. Tačiau tai – tuo metu jaučiamų emocijų, būsenų išraiška.

– Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kokios dabarties laiko aktualijos jame atsiskleidžia?

– Žmogus, vaizduojamas paveiksle, idealizuoja savo veiklą, pasitiki savimi. Tačiau gyvenimas yra toks dinamiškas ir besikeičiantis, kad tuo pačiu metu keičiasi ne tik požiūris į save, bet ir vertybės.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūrinyje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Kaip herojų, visų pirma, sau pačiam. Jis keliauja per pasaulį su savo bėdomis, lūkesčiais, tačiau, turėdamas viltį, kuria džiaugsmą iš mažų, bet jam labai svarbių dalykų, o kartais iš viso to pasijuokia.