Suvedė tenisas
Galvodama, kaip pradėti pasakojimą apie Kateriną Plechistovą, darsyk perklausiau mudviejų pokalbio įrašą. Po jo įžanga raidėmis pabiro kompiuterio ekrane, o baigiant rašyti akyse kaupėsi ašaros. Savųjų atsargas, kaip supratau, Katerina išeikvojo per pastaruosius metus.
„Pradžioje papasakosiu apie save, gerai?“ – telefono ragelyje pasigirdo švelnus moters balsas.
Katerina gimė ir augo Mariupolyje. Kartu su broliu čia lankė darželį, mokyklą, aktyviai sportavo. Didysis tenisas, kaip pasakojo moteris, ją suvedė su gyvenimo meile Olegu.
Kovotoja: karo belaisvio žmona keliauja po pasaulį ir garsiai kalba apie niekingą rusų elgesį. / K. Plechistovos nuotr.
„Mus supažindino bendras draugas iš „Azov“ dalinio. Maždaug šešis mėnesius mes tiesiog kalbėjomės. Olegas periodiškai kreipdavosi į mane kaip į fizinės reabilitacijos specialistę dėl kaklo problemų. Sužinojęs, kad žaidžiu tenisą, jis pasiūlė susitikti aikštelėje ir kartu pamušinėti kamuoliuką“, – taip susitikimai ir susirašinėjimai, anot moters, peraugo į stiprų jausmą.
Žinote, sakiau tai Lietuvoje, bet pakartosiu vėl. Per karą aš netekau automobilio, namų, verslo. Jei reikėtų, atsisakyčiau dar daugiau, nes nėra nieko svarbiau už artimą žmogų.
2021-ųjų rugpjūtį pora sumainė aukso žiedus. Dar prieš sutuoktuves Katerina su Olegu žinojo, kad ceremonija bus kukli, skirta tik jiems ir patiems artimiausiems žmonėms, tačiau pandemija pakoregavo ir šventės scenarijų, ir svečių sąrašą. Likus savaitei iki žiedų sumainymo, būsimoji nuotaka susirgo kovidu, todėl ceremonijos metu Olegas savo kišenėje laikė ne tik aukso žiedus, bet ir vaistus nuo peršalimo.
„Užtai vėliau išskridome pas Olego mamą į Italiją. Ten praleidome nuostabų medaus mėnesį ir jo metu pradėjome dėlioti savo gyvenimo planus“, – prisiminimuose skendo moteris.
Spėjo atnešti torto
Katerina pasakojo, kad būdama maždaug keturiolikos treniruočių metu patyrė nugaros traumą. Ją gydydamasi suprato, ko nori iš gyvenimo.
„Man visada patiko sportas ir medicina, todėl baigusi vidurinę mokyklą pasirinkau fizinės reabilitacijos studijas. Taip galėjau suderinti abu savo pomėgius“, – kalbėjo kineziterapijos specialistė, Mariupolyje turėjusi kūno rengybos studiją ir reabilitacijos erdvę.
„Olegas? Iki 2014-ųjų jis buvo Kyjive, mokėsi vaidybos mokykloje, dirbo televizijoje. Į Mariupolį jis atvyko 2015 m., kai prasidėjo karas. Jis buvo Maidane Kyjive per revoliuciją, tada prisijungė prie savanorių ir per juos pateko į „Azov“ dalinį“, – įsiliejęs į būrį, Olegas, pasak Katerinos, labai pasikeitė, nes ten mokoma ne tik karinių reikalų, bet ir drąsaus gyvenimo filosofijos.
A. Dransard, K. Plechistovos asmeninio archyvo nuotr.
2021 m. gruodį Olegas baigė projektų vadovo studijas Informacinių technologijų mokykloje ir ėmė ieškoti darbo šioje srityje.
„2022 m. jis gavo kvietimą į stažuotę. Po jos planavo išeiti iš tarnybos. Norėjome versti visiškai naują puslapį ir pradėti kažką savo, jau kaip vyras ir žmona. Olegas labai norėjo į Kyjivą, aš gal šiek tiek abejojau, bet buvau pasiryžusi pokyčiams. Deja, viskas griuvo“, – mintimis į praėjusių metų vasarį persikėlė 25-erių moteris.
Likus maždaug savaitei iki karo, Olegas paliko namus ir išvyko į dalinį. Tiesa, po kelių dienų netikėtai trumpam užsuko pas Kateriną į studiją.
„Jis man pasakė: mylimoji, aš tik minutei. Tada padavė torto gabalėlį iš mano mėgstamos kavinukės ir išėjo“, – K. Plechistova tada neįtarė, koks ilgas išsiskyrimas jųdviejų laukia.
Paliko Mariupolį
Naktį, kai rusai pradėjo puolimą, Katerina pabudo ne nuo sprogimų. Ją pažadino vyro sesers skambutis.
„Prasidėjo karas. Mykolajive jau šaudo. Aš pasakiau, kad pas mus ramu, bet, vos tik padėjau ragelį, pasigirdo pirmieji sprogimai“, – išgirdusi juos Katerina sustingo iš baimės.
Žlugo: sutuoktiniai planavo keltis į Kyjivą, tačiau jų planus sujaukė karas. / K. Plechistovos nuotr.
Antrasis skambutis buvo Olego. Vyras liepė nedelsiant pasiimti dokumentus, kuriuos prieš tris savaites sudėjo į segtuvą, tada susikrauti būtiniausius daiktus ir bėgti iš Mariupolio. Taip Katerina ir padarė. Su savimi ji pasiėmė nedidelį krepšį ir mylimą šunelį. Dokumentus pamiršo, bet negrįžo. Manė, kad po poros savaičių sugrįš į namus. Netrukus prasidėjo apšaudymas. Jo metu Katerina kartu su tėčiu pasislėpė garaže. Netoliese gyvenusiam kaimynui to padaryti nepavyko. Į rūsį suvaręs vaikus, pats žuvo nuo raketų skeveldrų.
„Kai viskas aprimo, su tėčiu sėdau į vieną automobilį. Vyro sesuo su šeima iš Mykolajivo – į kitą. Turiu vyresnį brolį, bet jis su šeima apsigalvojo. Liko Mariupolyje. Tuo metu mes pasukome į Ukrainos vakarus“, – ukrainietė pasakojo, kad kelionė numatyta kryptimi truko apie savaitę.
Katia, atsiprašau, bet jūs tikriausiai negalėsite manęs palaidoti.
Visur buvo nežmoniškos spūstys. Dėl lėto judėjimo teko miegoti automobilyje. Šalies vakaruose Katerina ilgai neužsibuvo. Po kelių dienų ji nusprendė skristi pas Olego mamą, kuri labai išgyveno dėl savo sūnaus.
„Su vyru neturėjau beveik jokio ryšio. Pradėję Mariupolio puolimą, rusai norėjo nutraukti bet kokius vietinių žmonių ryšius su pasauliu. Prisiskambinti telefonu buvo neįmanoma. Kelis kartus pavyko susirašyti per „Telegram“. Daugiau nieko“, – pasakojimą tęsė ukrainietė.
Vos liko gyvas
Kai pirmą kartą pasirodė informacija, kad prasidėjo „Azovstal“ gamyklos bombardavimas, Katerina nusiuntė žinutę vyrui: tik nesakyk, kad tu ten. Į ją Olegas atsakė trumpai: taip, Katia, aš esu „Azovstal“. Nuo tada moteris savo dienas ėmė skaičiuoti ne valandomis ir minutėmis, o sekundėmis, nes kiekviena jų galėjo būti lemtinga.
Prasidėjus didžiulio masto bombardavimui, Olegas atsiuntė Katerinai žinutę, kad per dieną ant jų buvo numesta apie 100 aviacinių bombų. Viena bomba pramušė bunkerį, kuriame buvo Olegas. Vyras išsigelbėjo tik per stebuklą. Paskutinėmis savaitėmis apšaudymai buvo tokie intensyvūs, kad „Azov“ dalinys netekdavo 50–70 žmonių per dieną. Fosforo bombos tiesiog degino žmones gyvus.
„Paskui jis man atsiuntė atsisveikinimo žinutę: Katia, atsiprašau, bet jūs tikriausiai negalėsite manęs palaidoti. Rusai atsivežė į Mariupolį mobiliuosius krematoriumus ir jie tiesiog mus degina“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi K. Plechistova.
Gegužės 20-ąją ji sulaukė mylimojo skambučio. Moteris nustebo, nes pastaruoju metu jiedu bendravo tik žinutėmis.
„Katia, aš tave labai myliu. Nežinau, kada vėl pasikalbėsime. Tikriausiai po kokių trijų mėnesių, nes dabar išvykstame iš „Azovstal“. Aš suglumusi klausiau, kaip suprasti, kad išvyksta? Jis man pasakė, kad tai yra evakuacija“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Su žinia per pasaulį
Jau kitądien Katerina susisiekė su atitinkamomis institucijomis, klausė, kur yra jos vyras. Sulaukė atsakymo – Jelenovkoje. Gegužės 22-ąją Olegas ir vėl paskambino. Pasakęs, kad yra vietoje, dar spėjo paklausti, kaip laikosi mylimoji. Netrukus ryšys nutrūko. Tada prasidėjo didžioji Katerinos kova.
„Negalėjau būti Italijoje. Maždaug po dviejų mėnesių grįžau į Ukrainą. Pagalvojau, kad geriau su raketomis virš galvų, bet arčiau jo. Negalėjau ramiai sėdėti už šimtų kilometrų nuo Olego“, – moteris atviravo, mintimis visuomet buvusi su mylimuoju. Grįžusi namo, ji pasisveikindavo su įsivaizduojamu Olegu. Vairuodama automobilį ji taip pat kalbėdavo su juo. Galvodavo, ką vienoje ar kitoje situacijoje jis pasakytų. Grįžusi į Kyjivą, Katerina tęsė Mariupolyje pradėtą veiklą, likusį laiką skyrė kovai už karo belaisvių grįžimą namo. Suvienijusi jėgas su kitomis „Azov“ dalinio karių žmonomis, draugėmis, mamomis ir seserimis, Katerina keliavo po pasaulį, dalyvavo mitinguose, konferencijose, skleidė žinią apie kalinamus kovotojus ir niekingą rusų elgesį.
Balandžio viduryje ji, kaip „Azovstal“ gamyklos gynėjų asociacijos atstovė, kartu su keliais kovotojais viešėjo Lietuvoje. Čia ji dalyvavo mitinge, kalbėjo Seime.
„Jie kovojo už mus visus, todėl negalėjome nuleisti rankų. Privalėjome atsakyti tuo pačiu. Neslėpsiu, buvo sunkių dienų, ypač tada, kai įvykdavo belaisvių mainai, o tarp grįžusių Olego nematydavau. Nepalūžau, ėjau toliau“, – K. Plechistova tikino, kad tokį kelią pasirinko dauguma moterų, kurių mylimieji, vyrai, tėvai, sūnūs ir broliai buvo ar tebėra rusų nelaisvėje.
Neteko daug svorio
Tądien, kai skambinau Katerinai, žinojau, kad gegužę sueis metai, kai Olegas yra rusų nelaisvėje. Ruošiausi nedrąsiai klausti, kokie jos tolesni planai, kol telefono ragelyje neišgirdau vyriško balso.
„Aš jums nepasakiau... beveik prieš dvi savaites sulaukiau Olego skambučio. Jis man pasakė: mylimoji, aš Ukrainoje. Pradėjau šaukti iš laimės“, – tos dienos emocijos Kateriną ir vėl privertė nusišypsoti.
Žinia, kad iš Rusijos nelaisvės susigrąžino 45 plieno gamyklos „Azovstal“ gynėjus, Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovas Andrijus Jermakas pasidalijo gegužės 6-ąją. Tądien buvo paleisti 42 vyrai ir trys moterys. Visi jie „Azov“ nariai – 35 eiliniai kariai, seržantai ir dešimt karininkų. Tarp jų buvo ir karys, kuris iki plataus masto invazijos pustrečių metų praleido Rusijos nelaisvėje, kai buvo paimtas belaisviu per Šyrokynės operaciją. Vėliau jis buvo paleistas ir iš karto grįžo į savo dalinį. Gamykloje „Azovstal“ jis vėl pateko į nelaisvę. Nuo Rusijos plataus masto invazijos pradžios Ukraina iš Rusijos nelaisvės susigrąžino kiek daugiau nei 2 tūkst. asmenų, tačiau šimtai ukrainiečių vis dar kali.
„Sužinojusi, kad Olegas laisvėje, sunerimau, ar atpažinsiu jį. Žinau, kad kai kurie kovotojai neteko iki 40 kg svorio, – Katerina pasakojo, kad atvykusi į paėmimo vietą savo vyrą atpažino iš kepurės, su kuria jis buvo nufotografuotas. – Pašaukiau vardu ir Olegas atbėgo. Apsikabinome ir ilgai stovėjome neištardami nė žodžio. Ar Olegas neteko svorio. Taip. Apie 17 kg.“
Visko mokosi iš naujo
Paleistas į laisvę Olegas kartu su kitais kovotojais pateko į ligoninę. Ten buvo įvertinta visų grįžusių būklė ir skirtas tolesnis gydymas. Olegas grįžo su visomis galūnėmis, tačiau patyręs didžiulių psichologinių traumų – rusų nelaisvėje vyras buvo žiauriai kankinamas, patyrė patyčių.
„Grįžusiems iš nelaisvės suteikiama reabilitacija. Dabar kaip tik dairomės šalies ir gerų specialistų, kurie galėtų padėti Olegui. Žinau, kad gydymas užtruks, nes trauma, kurią patyrė vyras, yra labai didelė. Olegas vengia žmonių. Jam dar sunku suvokti, kad galima eiti į tualetą tada, kada nori. Dabar jis tiek valgo! Valgo net tai, kas anksčiau nepatiko“, – anot moters, vyras visko mokosi iš naujo, o ji kantriai būna šalia ir padeda.
Katerina kiauras dienas leidžia ligoninėje. Sutuoktiniai išsiskiria tik naktį. Kol kas jokių grandiozinių planų pora nekuria. Dabar svarbiausia, kad Olegas kiek įmanoma sustiprėtų.
„Žinote, sakiau tai Lietuvoje, bet pakartosiu vėl. Per karą aš netekau automobilio, namų, verslo. Jei reikėtų, atsisakyčiau dar daugiau, nes nėra nieko svarbiau už artimą žmogų. Šiandien aš vėl su Olegu ir tai yra didžiausia laimė“, – K. Plechistova meldė Dievo, kad namo pas savo artimuosius grįžtų ir juos apkabintų kuo daugiau okupantų kontroliuojamose kolonijose iki šiol kalinčių „Azov“ dalinio karių.
