Praėjusią savaitę išvežę pirmuosius tris motociklus, artimiausiu metu planuoja tokių pristatyti per 30. Motokroso entuziasto planuose – net 300 motociklų, ukrainiečiams palengvinsiančių žvalgybines bei kitokio tipo operacijas, nurodoma pranešime.

Kaip pasakoja B. Bardauskas, per ilgą sportininko karjerą teko susibičiuliauti su daugeliu ukrainiečių lenktynininkų, kurie dabar tarnauja ir gina savo šalį. Būtent dėl to susilaukė tiesioginių pagalbos prašymų iš draugų, atsidūrusių fronto linijoje.

„Šie motociklai yra skirti Ukrainos kariuomenei ir atsidurs ten, kur jų labiausiai reikės. Nuo 2005 metų Dakaro ralyje bei kitose varžybose susipažinau su nemažai ukrainiečių. Dalis jų šiuo metu yra specialiųjų pajėgų nariai, todėl turiu tiesioginį ryšį su tam tikrais daliniais. Be užuolankų iš jų išgirdau – daug ko neturime, siųskite viską“, – sakė lenktynininkas.

Artimiausiu metu lietuviai pristatys 30 visiškai naujų KTM motociklų. Ateityje planuojama apie 200-300 motociklų perdavimą Ukrainos karinėms pajėgoms. Be to, greitu metu ketinama nuvežti ir pirmus 5 elektrinius motociklus – jie be įkrovimo gali važiuoti apie pusantros valandos.

„Įprastas pripučiamas padangas pakeitėme į beores, pilnavidures padangas. Patobulinome elektros sistemą, oro filtrus pakeitėme į sportinius ir perdažėme. Pats motociklas yra tvirtas ir labai patikimas, kuriuo važiuoja profesionalai varžybose“, – techninėmis detalėmis dalinasi B. Bardauskas.

Lenktynininko teigimu, jis sau užsibrėžė tikslą siųsti tik naują techniką, tačiau surasti pakankamą naujų motociklų kiekį yra sunku. Tačiau pasinaudojus plačiu sporto entuziastų tinklu pavyko rasti platintojų visoje Europoje, kurie turi naujų, būtent šio modelio motociklų.

Naujasis Tarybos narys jungiasi prie „Laisvės partijos frakcijos“, dirbs Miesto plėtros komitete.

B. Bardauskas keičia Tarybos nario mandato atsisakiusią Donaldą Meiželytę, kuri kandidatuoja į Administracijos direktoriaus pavaduotojos poziciją.

Atvykusiųjų laukimo salėje B. Bardauską pasitiko saujelė artimųjų ir gerbėjų, kuri buvo tik dukart didesnė už žurnalistų būrį. B. Bradauskas, kuris buvo pirmasis lietuvis, metęs iššūkį vienišų herojų „Original by Motul“ klasėje, atsakė į „Agroeta“ ir kitų žurnalistų klausimus.

– Kaip jaučiatės?

– Gerai jaučiuosi. Aišku, rankos turi atsigauti. Kairėje rankoje yra lūžę šeši kaulai, o dešinėje – keturi. Pieš operaciją, gydytojas išsididino nuotraukas, tai su juo, konsultuojantis taip pat su Prancūzijos ir Lietuvos gydytojais, tarėmės kokią technologiją rinktis. Ar ten laidai, ar reikia gręžti, ar virbalais... Tai mano gydytojas pasakė, kad čia yra kaip „Lego“. Reikia tiesiog surinkti. Po operacijos kokią parą laiko dešinės rankos visai nejudinau. Kairę judinau, nors pirštai dar nejudėjo. Kai praėjo vaistų poveikis, judinau ir pirštus. Metai laiko praeis, sugis ir viskas bus gerai.

– Buvo spekuliacijų, kad gulsite į Lietuvos ligoninę. Ar taip ir bus?

– Kadangi organizatoriai mane turi pristatyti iš Limos ligoninės į Lietuvos ligoninę. Manau čia toks formalumo klausimas. Apžiūrės rankas, gal išrašys kokių nuskausminamųjų vaistų ir viskas.

– Bet į ligoninę neteks gultis?

– Ne, ne.

– Skausmą jaučiate?

– Didelį skausmą. Ypač lėktuve, kai pakilo į viršų. Frederikui sakau: „Duok vaistų“. Sako: „Jau daviau“. Tada jam: „Negaliu kentėti, duok dar“. Jis sako: „Negaliu, neduosiu“.

– Bet šypsena nedingsta nuo veido vis tiek...

– Na, malonu. Tiek žmonių pasitinka.

– Pats sakėte, kad jaučiatės įveikęs Dakarą. Tai kaip dėl grįžimo...?

– Įsivaizduokite. Viską, kas sunkiausia, jau pravažiavai. Paskutinė diena. Visi naujus marškinėlius persivilkę, visi su naujomis aprangomis. Važiuoji ir krenti į duobę. Turėjau keturias dienas pagalvoti, kaip galėjau išsisukti iš situacijos. Neišsisukau, kritau. Pradėjau stabdyti kitus motociklininkus. Daug kas sustojo, kiti vis tiek virto į tą pačią duobę. Privažiavo mano komandos draugas iš Australijos Džeimsas. Jis pakėlė mano motociklą. Paklausė, ar man reikia gal kokių pleistrų, dar ko nors. Rankos jau buvo kreivos. Matėsi, kad abidvi gerai lūžusios. Man dar „sužaidė“ jaunatviškas adrenalinas: aš dar sėdau ant motociklo, atsukau rankeną, pavažiavau dar 200 metrų. Pajutau, kad galiu apalpti. Tokia būsena, kad galiu apalpt. Tada sustojau. Pastačiau motociklą. Paspaudžiau pagalbos mygtuką. Žiūrėjau į tolstančius motociklus, o galvoje skambėjo daina: „Kai verkia vyrai, jie verkia tyliai“. Atskrido malūnsparnis. Paėmė mane ir skridome ne į ligoninę, o į tą pačią duobę. Ten gulėjo 52 numeris. Jam kaklas ir nugara. Jam rimti lūžiai. Na ir po to visi kalė į tą pačią duobę. Ta duobė daug kam buvo toks kertinis, 10-12 kilometras. Bandžiau paklaust organizatorių, kodėl jie nepažymėjo tos duobės. Jie pasakė: „Turėjai 200 metrų plotą, galėjai važiuoti kairiau arba dešiniau“. Kitaip tariant, pats pataikiau. Čia nieko nekaltinu.

– Ilgą laiką praleidai palatoje. Koks dažniausias vaizdas ar mintis užsifiksavo begulint palatoje?

– Mūsų buvo 18 motociklininkų iš vienos ligoninės, kurie buvo gabenami į Europą. Tai šiandien vienu reisu gabeno mus tris. Kitus gabeno į Madridą. Dar kitus gabeno... Vienas mano bičiulis keturias dienas guli komoje. Jam nelabai pasisekė, bet mums būnant Amsterdame, kontaktavome su Lima, tai pasakė, kad lyg jis ir atsigauna iš komos. Viskas bus gerai.

– Baly, galbūt ne taip paklausiau. Koks tau asmeniškai vaizdas sukosi galvoje visas tas dienas?

– Visą laiką dažniausiai sukosi tas momentas, kai tu važiuoji ir prieš akis duobė. Visą laiką bandžiau susidėlioti (galvoje), ar tada reikėjo atsukti daugiau gazo, ar mesti motociklą, ant šono stabdyti. Tas pats vaizdas.

– Tau dramatiškiausiai iš visų lietuvių pasibaigė Dakaras. Ar tau kirbėjo mintis, kad galbūt reikia grįžti ir pabaigti, ar vis dėlto dar anksti apie tai kalbėti?

– Pradėkime nuo to, kad turiu du vaikus. Važiuoti motociklu, ypač „Original by Motul“ klasėje, kurią buvau pasirinkęs... Kai tu nusiperki „Teleloto“ bilietėlį ir jis būna laimingas. Tai taip dešimt dienų tu perki „Teleloto“ bilietėlį, jis dešimt dienų būna laimingas. Labai nesaugu, labai...

– Pernai metais mes tave čia pasitikome ir tada paklaustas, ko labiausiai pasiilgai, tuomet sakei, jog pasiilgai mamos didžkukulių. Šiandien ko labiausiai pasiilgai?

– Vaikų, šeimos.

– Tai gal kitą kartą automobiliu važiuosite?

– Čia, žinote, nenoriu prisišnekėt. Nes ką pasakau, tą padarau.

– Bet minčių yra?

– Tai aišku. Tai didelis šaršalynas, didelis renginys. Daug adrenalino, daug rizikos. Labai įdomūs žmonės. Susipažinau su iš Pietų Afrikos Respublikos važiuotojais, susidraugavau su australais, portugalais. Mano bičiulis, kuris važiavo su manimi, jis baigė finišą ir važiuojant jam link podiumo, jį nutrenkė automobilis. Mes gulėjome toje pačioje ligoninėje. Tai bendravimas. Tai didelė viena šeima.

– Tai kaip suprantu, širdyje norėtumėte grįžti į tą beprotybę, bet kaip susitarti su šeima?

– Nenoriu čia įsivelti. Galiu prisišnekėti, nes reikia dabar sugydyti rankas.

– Tai antras kartas, kai susilaužote Dakare rankas. Pirmą kartą 2009-aisiais. Kiek maždaug laiko trunka reabilitacija?

– Du metai. Turiu rankos nuotrauką (rentgeno), tai ten plokštelė, plokštelė, plokštelė... varžtai, varžtai, varžtai...

– Jūs pirmasis lietuvis, pasirinkęs tą beprotišką klasę („Original by Motul“). Ką galėtumėte patarti kitam ar sau, kuris vėl ją rinksis?

– Tai tikrai labai, labai ekstremalu. Labai vyriška. Baisu, įdomu ir daug adrenalino. Turi panaudoti visas savo žinias. Visas žinias: tiek vairavimo įgūdžius, tiek technines savo žinias. Tai labai rimta. Labai rimta. Miego praktiškai neturi. Turi dienotvarkę susidėlioti taip, kad grįžti, pasistatai palapinę. Ką darai – pirmiau eini valgyti ar taisyti motociklą? Aišku, viską meti į šoną, nes iš pradžių reikia eiti prie motociklo. Kiti sportininkai galvodavo, kad pasitaisysiu (motociklą), ryte atsikelsiu ir pabaigsiu jį tvarkyti. Būtent jie ir iškrito pirmieji. Mūsų klasėje iškrito 50 proc., o juk visi yra labai rimti važiuotojai.

– O kokią teigiamą emociją parsivežėte iš Dakaro?

– Parvežiau neįkainojamų žinių iš „Original by Motul“ klasės. Pavyzdžiui, girdėjote, kai man baigė tarnauti stabdžių kaladėlės, vienas žurnalistas bandė paaiškinti, kad esu pašalintas iš tos klasės. Įsikišo teisėjai. Tai, žinote, parsivežiau tokių neįkainojamų žinių, kur gali pasitaisyti, kas gali padėti... Dabar turime tvirtą žinių bagažą.

Tai, kad sportininkas iš jos dar neišrašytas šiandien portalą „Agroetą“ informavo „Ąžuolas Team“ atstovė Marija Dubickienė.

„Jis vis dar ligoninėje. Jis nėra išrašytas“, – žiniasklaidoje paskleistą neteisingą informaciją paneigė M. Dubickienė.

B. Bardauskas intensyviai rengiamas skrydžiui į Lietuvą. Jį į oro uostą lydės du medikai. Iš Peru sostinės lėktuvas į Amsterdamą pakils šiandien 21 val. 05 min. (Limos laiku). Vėliau komandos lauks skrydis į Rygą.

Kaip teigė M. Dubickienė, Vilniaus oro uoste lėktuvas su B. Bardausku ir kitais keleiviais nusileis sausio 22 dieną, 23 val. 59 min. (Lietuvos laiku).

Po 111 kilometrų greičio ruožo į šalia Pisco miesto esantį bivaką grįžęs ekipažas šypsojosi – sau tyliai keltus tikslus jie pasiekė, o minimalus skirtumas iki TOP–10 esmės nekeičia – lietuviai įrodė, jog gali varžytis su stipriausiais pasaulio sportininkais.

Išlaikyta drausmė ir tempas tapo raktu sėkmingam finišui – spurtą ir didesnę riziką ekipažas prisiėmė tik paskutinių dviejų dienų metu, bet nuo aklo lėkimo susilaikyta: „Mes buvom susitarę, kad jeigu nematom, tai nelekiam. Dulkių tikrai netrūko, o mes jau ne kartą esam pasimokę, kad bandydami lėkti, liekame stovėti“,  – pasakojo B. Vanagas.

Po gana trumpų šiandienos lenktynių ir sėkmingai pasiekto finišo, B. Vanagas labai gailėjo Balį Bardauską ištikusios lemties: „Labai gaila dėl Balio. Dar starte išgirdom kas nutiko, labai gaila, – pasakojo pilotas. – Toks yra tas Dakaras ir belieka palinkėti Baliui sveikatos ir laikyti, dabar jau matyt, gipsą.“ Greičio ruože, preliminariais duomenimis į nežymėtą duobę įkritęs sportininkas patyrė abiejų riešų lūžius ir buvo išgabentas į ligoninę. Toks nutikimas iki finišo likus 90 kilometrų yra baisiausia ką gali įsivaizduoti sportininkas, ypač dalyvaujant Dakare be mechanikų pagalbos.

Kiek nurimus emocijoms, ekipažas akcentavo savo į rekordinį rezultatą atvedusias taktikas: „Rezultatą visada lemia pasiruošimas, – analizavo pilotas. – Aš žinojau, kad mes bandom tą rezultatą iš nieko pagaminti, bet kuriuo atveju pamatai padėti prieš daugybę laiko dabar davė rezultatą.“

Komanda negailėjo pagyrų savo technikams, kurie viso Dakaro metu sėkmingai prižiūrėjo „Toyota Gazoo Racing Hilux“, o ir ištukusios bėdos rinkosi sėkmingą metą – būtent aštuntojo greičio ruožo metu iš lenktynių pasitraukė Bernardas ten Brinke, kurio „Toyota“ sustabdė būtent pavarų dėžės problema. Šis gedimas „General Financing team Pitlane“ aplankė dar maratono pradžioje. Nemaža dalis pilotų taip pat kentėjo dėl vairo stiprintuvo bėdų – itin nedėkingas reljefas vairo mechanizmą kankina negailestingais tempais, tačiau neatlaikius technika, savo darbą iki galo atlikdavo pilotai, hidraulikos problemas kompensuodami savo sveikatos sąskaita.

Bendrai apžvelgiant, Dakaras šiemet „General Financing team Pitlane“ buvo geras: ištikusios bėdos neperlipo ekipažo noro pasiekti finišą, drausmė žengė koja kojon su geru tempu, o kasdien išlaikoma aukšta moralė ir ramybė leido būti be penkių sekundžių dešimtuke. Dabar komandos laukia kelionė iki Limoje esančio podiumo, tada uosto procedūros ir beveik parą truksianti kelionė namo.

Apie tai informavo „Ąžuolas Team“ komandos narė Marija Dubickienė, šiuo metu palaikanti ryšį su sportininku, kuris buvo išgabentas į karinę ligoninę.

Medikai sprendžia, kokio sudėtingumo yra lūžiai. Nuo to priklausys, ar B. Bardauskui dar teks iškęsti ir sudėtingą operaciją.

„Pats Balys jaučiasi pakankamai gerai. Be to, sutvarkėme dokumentus ir motociklą atsiimsime jau Prancūzijoje“, - teigė M. Dubickienė.

Per visą ralio istoriją nuo 1979 metų iš viso žuvo 70 žmonių: 28 dalyviai, iš kurių 19 važiavo motociklais, šeši - automobiliais, vienas - sunkvežimiu, o du žuvo dėl vietinių neramumų. Likusios 42 aukos, kurių tarpe yra pats varžybų pradininkas Thierry Sabine, žuvo renginio aplinkoje: 14 žurnalistų ir organizatorių komandos narių, 23 žiūrovai ir keturi vaikai. Ralis buvo pasmerktas Vatikano už savo atšiaurų požiūrį į vietinių aukas, o galutinis žūčių skaičius iš tiesų nėra žinomas, dėka praeitame amžiuje vyravusio organizatorių problemos ignoravimo.

Paskutinis žmogus, žuvęs su raliu susijusiomis aplinkybėmis, nėra tiksliai žinomas - tai argentinietis, pakliuvęs į avariją su Prancūzijos sportininko Lionelio Baudo techninio aptarnavimo sunkvežimiu. Paradoksalu, bet L. Baudo automobilis buvo grąžinamas į Buenos Aires uostą nepasiekęs finišo, nes sportininkas apsisprendė palikti varžybas po to, kai mirtinai kliudė 65 metų Bolivijos gyventoją Maximo Riso. Abu šie įvykiai nutiko 2016 metais, tad paskutinius dvejus metus maratonas aukų išvengė.

Galimai kraupiausi incidentai įvyko 1991 ir 1996 metais: Charlesas Cabannesas tapo dešimtąja maratono auka, kai kartu su šturmanu pakliuvo į susišaudymą tarp Malio kariuomenės ir Tuarego sukilėlių. C. Cabannesas žuvo vietoje, o jo šturmanas Joelis Guyomarc'h buvo sunkiai sužeistas. Po penkerių metų kitas prancūzas Laurent'as Gueguenas žuvo nukrypęs 400 metrų į šoną nuo pažymėto kelio ir pakliuvęs į seną Maroko armijos paliktą minų lauką. Du su juo keliavę šturmanai buvo sužeisti, tačiau išgyveno. Šie incidentai tikrai patvirtina maratono organizatorių priimtus sprendimus trauktis iš Afrikos žemyno. Įvykiai gana seni, tačiau pagrobimų ir kitokių problemų su nusikalstamomis regiono grupuotėmis būta daug.

Nors nemaža dalis žūčių susijusios su sportinėmis nesėkmėmis, ypač motociklininkų tarpe, istorijoje buvo ir skaudžių nesusikalbėjimo atvejų. 2009 metais jau į Pietų Ameriką persikėlusiame maratone debiutavo Pascalis Terry. Antrajame greičio ruože jam baigėsi kuras, tad jis pasinaudojo organizatorių suteiktu pagalbos švyturiu. Pradėta organizuoti paieškos grupė buvo atšaukta gavus informaciją, kad P. Terry vis tik sėkmingai pasiekė bivaką. Ši informacija buvo teisinga, tik netiksli - bivaką sėkmingai pasiekė jo brolis. Po trijų dienų P. Terry buvo rastas netoli savo motociklo, miręs nuo plaučių edemos. Vėliau įvykęs tyrimas parodė, kad jo gyvybę buvo galima išgelbėti, jeigu gelbėjimo operacija nebūtų atšaukta.

Kita skaudi nelaimė, susijusi su organizatoriais įvyko 1994 metais. 1989 metų motociklų įskaitos nugalėtojas Gilles'is Lalay keletas valandų po dienos finišo buvo partrenktas organizatorių greitosios pagalbos automobilio. G. Lalay buvo nugabentas į ligoninę, tačiau dėl daugybinių sužalojimų nuo priešpriešinio smūgio su visureigiu, jis neišgyveno.

Per maratono istoriją fiksuojamos dvi aviakatastrofos. Pirmojoje žuvo ralio sumanytojas Thierry Sabine su gerai žinoma Prancūzijos pop žvaigžde Daniel Balavoine bei žurnaliste, pilotu ir radio inžinieriumi. Antroji nelaimė įvyko 2012 metais, kai argentiniečių šeima Luis ir Tomas Soldavini žuvo po to, kai netoli Orense miesto Argentinoje nukrito jų lėktuvas, iš kurio jie stebėjo ralį.

Apie tamsiąją Dakaro pusę paklaustas „General Financing team Pitlane“ komandos pilotas Benediktas Vanagas pats nesunkiai prisiminė incidentą, galėjusį baigtis tragiškai: „Mes važiavome antroje greičio ruožo pusėje ir jau buvome pradėję lenkti lėtesnius motociklininkus. Judėjome per itin gilias smėlio provėžas, tad turėjome palaikyti tempą, norėdami išvengti užklimpimo. Šoktelėjome per tramplyną ir pamatėme, kad šalikelėje stovi motociklininkas, žiūrovai jam padeda jį stumti tolyn nuo provėžų. Toje vietoje stovėję mūsų komandos nariai buvo prieš keletą akimirkų užfiksavę, kaip itin pavargęs motociklininkas faktiškai pasiduoda ir sustoja vienoje iš vėžių. Tik dėl žiūrovų pagalbos jis buvo patrauktas į šoną. Aš, atvažiuodamas į tramplyną, nemačiau, kas yra už jo, tad tik laimingo atsitiktinumo dėka nenusileidome ant kolegos piloto. Tuo metu mes net nežinojome, kaip arti nelaimės buvome, tą supratome tik vakare, bet aš esu tikras, kad faktiškai neturėjome šansų kažką šioje situacijoje padaryti - provėžos buvo per gilios, kad galėtume aplenkti stovinčią kliūtį“, - prisiminimais dalijosi B. Vanagas.

Nors per visą savo istoriją ralis tikrai matė daug negandų, dabartinė situacija yra daug geresnė nei buvusi. Trasos iškėlimas į paprastam žiūrovui sunkiai pasiekiamas kopas gerokai sumažina galimybes sužeisti aplinkinius, o krentantis vidutinis greitis - fatališkų pasekmių šansus ekipažams. Nuo devyniasdešimtųjų technikos saugumas ir dalyvių priežiūra yra stipriai pagerėjusi, tačiau motociklininkai ir toliau neapleidžia lyderių pozicijų tarp sužeistųjų.

Čia pergalė atiteko prancūzui Arnold Brucy su KTM, bendroje įskaitoje finišavusiam 27-oje pozicijoje.

Po šio etapo „Original by Motul“ kategorijos lenktynės, kurių greičio ruožuose ir bivakuose motociklininkai verčiasi be techninės pagalbos ir patogumų, pasiglemžė dar du sportininkus. „Kamikadzių“ klasėje liko jau tik 47 proc. Dakarą pradėjusių motociklininkų.

„Prisivalgiau daug dulkių“, - po finišo kalbėjo B. Bardauskas.

Jis pasakojo, kad kopose buvo didelis karštis. Kaip ir vakar, šiandien jis vėl įkrito į vadinamąjį „filtrą“, smulkios frakcijos smėlio duobę. „Mano draugas Janas irgi įkrito į tą pačią duobę. Bet mus greitai ištraukė numeris Bilas (Bill Conger'is), važiavęs su bagiu. Jį pernai aš tempiau, kai jam buvo bėdos su motociklu. Likimas, ne kitaip“.

Šiame etape bendroje įskaitoje jis klasifikavosi 72-oje vietoje.

Vilnietis yra pirmasis lietuvis, metęs iššūkį „Original by Motul“ lenktynininkų kategorijoje. Šios kategorijos lenktynininkai maloniai vadinami „kamikadzėmis“ ir „smėlio romantikais“.

Savo kategorijoje B. Bardauskas lenktyniauja aplenkęs penkis varžovus iš 22, o bendroje įskaitoje - 77-as iš 95 etapą pradėjusių motociklininkų.

„Ąžuolas Team“ komanda šiek tiek nerimauja dėl B. Bardausko, nes šiąnakt jis miegojo tik dvi valandas. Prieš startą lenktynininkas prisipažino, jog yra išsekęs ir pavargęs, bet laimingas, jog tęsia lenktynes.

Dar prieš startą paklaustas, kad kiti lenktynininkai pirmoje Dakaro ralio pusėje skundėsi Peru kopomis, esą jomis važiuoti yra be galo sunku, B. Bardauskas net pyktelėjo. „O kas sakė, kad bus lengva. Važiuokit į Pabradę važinėti, jei norite lengvo smėlio. Čia rimti vyrai žaidžia“, - teigė B. Bardauskas.

„Balys demonstruoja neįtikėtiną valią, nors mes ir nerimaujame dėl jo. Šiandien jis net paklausė, kuri yra savaitės diena ir koks etapas“, - pasakojo „Ąžuolas Team“ komandos narė Marija Dubickienė. Ekipos automobilis šiuo metu B. Bardausko laukia finiše. Į jį B. Bardauskas turėtų atvykti tuo metu, kai Lietuvoje bus gerokai po vidurnakčio.

Vilnietis yra pirmasis lietuvis, metęs iššūkį „Original by Motul“ lenktynininkų kategorijoje, kurioje verčiamasi be techninės pagalbos ir patogumų. Šios kategorijos lenktynininkai maloniai vadinami „kamikadzėmis“, „smėlio romantikais“.

„Balys į startą stojo puikios nuotaikos, nepaisant jam skirtos šešių valandų baudos, nubloškusios jį į klasifikacijos pabaigą“, – kalbėjo „Ąžuolas Team“ atstovė Marija Dubickienė.

Ji informavo, kad lenktynininko fanai neturėtų nukabinti nosies, jei tiesiogiai seka Dakaro ralį. Nepaisant, kad oficialioje organizatorių svetainėje ties B. Bardausku nefiksuojamas jo atvykimo laikas į kelio punktus (way point), lietuvis važiuoja trasoje.