Svorio kategorijos iki 75 kg finale G.Stonkutė susitiko su dar daugiau titulų turinčia ruse Anastasija Šamonova.

2018 metais A.Šamonova tapo jaunimo olimpinių žaidynių Buenos Airėse nugalėtoja bei pasaulio ir Europos jaunimo čempione.

Finale G. Stonkutė pralaimėjo taškais 0:5 (26:30, 27:30, 27:30, 27:30, 27:30).

„Finalo kova klostėsi ne taip, kaip tikėjausi. Neišpildžiau trenerio nurodymų ir tiesiog nedirbau ringe taip, kaip turėjau dirbti. Neišnaudojau varžovės silpnų pusių, nes ji artimoje kovoje beveik nedirbo ir laikė distanciją. Ėjau į priekį ir atakavau varžovę, bet to nepakako. Vertinant visą Europos čempionatą, esu patenkinta pasiektu rezultatu. Kelyje finalo link nugalėjau tituluotas varžoves. Europos U22 čempionato sidabro medalis – aukštas pasiekimas ir toks pat brangus, kaip ir Europos jaunimo čempionato auksas“, – sakė G.Stonkutė.

Europos čempionato pusfinalyje G. Stonkutė įveikė praėjusio Europos U22 čempionato nugalėtoją ir pasaulio vicečempionę lenkę Agata Kaczmarską, o ketvirtfinalyje įveikė čempionato šeimininkę 2019 m. Europos jaunimo čempionę italę Melissą Gemini.

G.Stonkutė gaus ir piniginį prizą. Europos vicečempionams skirta 4 tūkst. JAV dolerių premija. Tarptautinė bokso asociacija (AIBA) pirmą kartą Europos U22 čempionato prizininkams skyrė 320 tūkst. JAV dolerių (apie 275 tūkst. eurų) prizinį fondą.

Tai trečias Lietuvos boksininkų medalis Europos U22 čempionatuose. 2012 m. Karaliaučiuje (Rusijos Federacija) vykusiose pirmosiose Europos U22 pirmenybėse sidabrą iškovojo Evaldas Petrauskas, o bronzą Edgaras Skurdelis.

Šių metų Europos čempionate kovas pradėjo 285 dalyviai – 92 moterys ir 193 vyrai iš 41-os valstybės. Europos čempionate teisėjavo ir lietuvis Audrius Gudomskas.

Pasak BBC, 37-erių britė, auksą lengviausioje (iki 51 kg) svorio kategorijoje iškovojusi Londono ir Rio de Žaneiro olimpiadose, atsižvelgė į specialistų rekomendacijas.

„Man pasakė, jog bet kokia tolesnė karjera gali padaryti neatitaisomą žalą mano akims ir galiausiai baigtis aklumu“, – tikino olimpietė.

N.Adams 2017-aisiais perėjo į profesionalų boksą ir spėjo tapti pasaulio lengvasvorių čempione. Per trumpą profesionalės karjerą britė iškovojo penkias pergales, o viena jos kova baigėsi lygiosiomis.

Dar liepą sportininkė atskleidė savo planus ginti olimpinės čempionės titulą 2020 m. Tokijo žaidynėse.

„Įdomu, kaip dar vienas aukso medalis atrodytų ant mano židinio atbrailos“, – tuomet „Twitter“ rašė N.Adams.

Galiausiai priėmusi sprendimą trauktis iš sporto boksininkė pasidalino mintimis su „Yorkshire Evening Post“ tinklalapiu. N.Adams pabrėžė, kad sprendimas buvo nelengvas, bet dėl jo ji jaučiasi rami.

„Nėra lengva užbaigti boksininkės karjerą, tačiau mano lydėjo didžiulė sėkmė. Esu nepaprastai laiminga ir dėl to, kaip progresavo šis sportas“, – tikino britė.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Paradoksas: profesionalus boksas Norvegijoje buvo uždraustas 1981-aisiais, tais pačiais metais, kai gimė C.Braekhus. Pagrindinis tokio sprendimo motyvas – šios sporto šakos keliamas pavojus sveikatai. Tačiau mėgėjai ir toliau galėjo boksuotis, rengti varžybas. Kaip tik jas reklamuojantį skelbimą Cecilia su drauge pamatė sporto klube, kurį lankė, ir nusprendė į jas nueiti. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

C.Braekhus tuomet buvo trylikos. Sportiška paauglė jau buvo išbandžiusi beveik viską – futbolą, bėgimą, plaukimą, tačiau nė vienas iš jų neįtraukė. O štai boksas, tiksliau, kikboksas, sužavėjo nuo pirmosios dienos.

"Aš tiesiog žinojau, kad noriu tai daryti – ir ne mėgėjiškai, o iš to užsidirbti pragyvenimui. Kai papasakodavau apie savo planus kitiems, jie juokdavosi. Ir dėl to, kad boksas buvo uždraustas, ir dėl to, kad aš mergaitė." Jai pačiai nei viena, nei kita neatrodė neįveikiama kliūtis.

Tiesa, tėvai laikėsi kitokios nuomonės. Jiems neatrodė normalu, kad dukra trokšta kovoti ringe, nes boksininkę įsivaizdavo stereotipiškai – negražią, grubią, baimę keliančią drimbą. "Jokiu būdu", – nė nesvarstė tokios galimybės jie. Kad ir kaip mylėjo savo tėvus, svajonės atsisakyti Cecilia neketino. Į sporto salę treniruotis tris kartus per savaitę ji išsprukdavo slapta, išlipusi pro savo kambario langą ir nusileidusi gaisrinėmis kopėčiomis keturis aukštus žemyn.

Kuprinę su sportine apranga paslėpdavo sporto salėje arba rūsyje. Tai truko beveik metus, kol vieną popietę ją pastebėjo kaimynas ir nusprendė perspėti tėvus. Bokso žvaigždė mano, kad jie galbūt įtarė, jog ji nepakluso jų sprendimui, tačiau galvojo, kad tai nėra pats blogiausias dalykas, kuo gali užsiimti paauglė. Todėl išsiaiškinę, kas vyksta, galiausiai nusileido. Vėliau tapo didžiausiais dukters gerbėjais. Mama iki šiol vyksta kartu su dukra į treniruočių stovyklas, kad galėtų jai gaminti valgį.

Įsivaikino norvegai

Svarbus faktas, kad Joruna ir Martinas Braekhusai yra jos įtėviai. Cecilia gimė Kolumbijoje, tikrieji tėvai jos atsisakė, todėl mergaitė iki dvejų metų gyveno vaikų namuose. Laimė, kad atsirado mylinti norvegų šeima, panorusi įsivaikinti tamsaus gymio juodaplaukę mergytę. Vėliau jie įsivaikino ir berniuką iš šios šalies. Bergene, kur prabėgo vaikystė ir paauglystė, jie jautėsi savi, regis, niekam nerūpėjo, kad atrodo šiek tiek kitaip.

Tuo metu Norvegijoje gyveno nemažai įvaikintų mažylių kolumbiečių, mat abi šalys buvo priėmusios tarpvyriausybinį susitarimą šiuo klausimu. Kita vertus, vaikams kitokia odos spalva niekada nebuvo kliūtis drauge žaisti ir dūkti. Kaip ir visi norvegai, Cecilia su broliuku leisdavo daug laiko lauke bet kokiu oru, žaidė ledo ritulį, futbolą, slidinėjo kalnuose. Mergaitė buvo hiperaktyvi, tad judrūs užsiėmimai jai labai patiko.

Biologiniais tėvais C.Braekhus niekada nesidomėjo ir jų neieškojo. "Mano namai yra toli nuo gimtosios Kolumbijos, tai Bergenas. Čia prasidėjo mano sportinė karjera, susiformavo asmenybė. Čia sugrįžtu visuomet, kai tik galiu, nes tai vieta, kur jaučiu ramybę", – aiškina sportininkė.

Ji labai dėkinga įtėviams už tai, kad visuomet buvo šalia, ateidavo į treniruotes, varžybas, palaikė psichologiškai. Įtėviai jai nuolat kartojo, kad ji gali siekti savo svajonių ir tapti tuo, kuo nori.

Vyriškame bokso pasaulyje

Kai pradėjo lankyti kikbokso treniruotes, Cecilia buvo vienintelė mergina sporto salėje. Profesionalių boksininkių moterų tuo metu Skandinavijoje iš viso nebuvo. "Tu niekada netapsi žvaigžde, nepelnysi sportinių titulų, neuždirbsi pinigų, nerasi rėmėjų", – kone kasdien girdėjo C.Braekhus. Ji ne kartą patyrė pažeminimą, susijusį su lytimi, pavyzdžiui, turėjo jaustis dėkinga, kai jai leisdavo "apšildyti" varžybas, tai yra pasirodyti prieš pagrindinę tikrų vyrų kovą.

Vis dėlto įspūdinga jos smūgių technika, tikslūs judesiai, greita reakcija ir gebėjimas sukurti unikalias kombinacijas, atkaklumas, veržlumas neliko nepastebėti. Pamažu, bet užtikrintai sportininkė kopė apdovanojimų laipteliais, tapo mėgėjų kikbokso Europos, o po to pasaulio čempione. Vėliau susidomėjo boksu ir nusprendė, kad turi tapti profesionalia boksininke. Norvegijoje ši sporto šaka buvo nelegali, todėl ryžosi persikelti gyventi į Vokietiją.

Ten vėl atsidūrė viena vyriškame bokso pasaulyje. Sporto salėje ją supo vien vyrai – sportininkai ir treneriai. Iš pradžių jie galvojo, kad norvegė atvyko jų linksminti. Prireikė laiko įrodyti, kad jos tikslas yra tapti viena iš komandos kovotojų. Tai buvo papildomas iššūkis, reikėjo adaptuotis naujoje šalyje, perprasti kultūrą, išmokti kalbą. Ir ją lydėjo sėkmė, C.Braekhus tapo pirmąja moterimi, pasirašiusia sutartį su geriausia Europos bokso agentūra "Sauderland".

Kai papasakodavau apie savo planus kitiems, jie juokdavosi. Ir dėl to, kad boksas buvo uždraustas, ir dėl to, kad aš mergaitė.

Nors ir negalėjo kautis ten, kur užaugo, ji tapo populiariausia Norvegijos sportininke: jos palaikyti atvykdavo tūkstančiai norvegų, kovas, transliuojamas per televiziją, stebėjo pusė šalies, už ją sirgo politikai ir karališkoji šeima. Jei būtų boksavusis Norvegijoje, būtų sėdusi į kalėjimą. Profesionalaus bokso draudimas panaikintas tik 2014 m., ir prie to daug prisidėjo pati boksininkė, skleisdama žinią, kad kiekvienas žmogus turi turėti teisę užsiimti tuo, kuo nori.

Padeda įgimtas užsispyrimas

Galimybe kovoti Norvegijoje Cecilia pasidžiaugė neilgai, tais pačiais metais kovos metu ji susilaužė koją. Vis dėlto ir tada nepasidavė – atrado jėgų atsilaikyti likusius septynis raundus ir apgynė savo penkis čempionės titulus. Tiesa, po tos kovos buvo nuvežta tiesiai į ligoninę, kur buvo atlikta sudėtinga kojos operacija. Po jos ji negalėjo kovoti ištisus metus, tačiau sprendimo užbaigti kovą ringe nesigaili. Svarbiausia, kad vėl galėjo grįžti į jį ir tęsti karjerą.

Kai žurnalistai paklausia, kokios charakterio savybės jai labiausiai padeda, Cecilia sako, kad disciplina, technikos ir taktikos išmanymas. Taip pat – geras fizinis pasirengimas, psichologinis tvirtumas. Svarbu ir atkaklumas. Įtakos turi ir įgimti gebėjimai, nes vien ilgos treniravimosi valandos pergalių neatneš. Kita vertus, talentas neišgelbės, jei neturėsi motyvacijos sunkiai ir atkakliai dirbti.

Sportininkė, geriausia pasaulyje kovotoja tarp moterų, pabrėžia, kad boksuojasi ne dėl pinigų, ne dėl garbės, ne dėl sportinio azarto, o dėl to, kad jai tai teikia malonumą. Baigti sportinės karjeros ji kol kas neketina. Pusvidutinio svorio kategorijoje vis dar nepralenkiama boksininkė Norvegijoje, iki šiol nepatyrusi nė vieno pralaimėjimo. Ji didžiuojasi ir tuo, kad prisidėjo prie moterų bokso populiarinimo.

Kad ir kur nuvažiuotų, Cecilią pasitinka pilnos arenos, net ir tos, kuriose yra 10 tūkst. ir daugiau vietų. Žiūrovus traukia ne tik jos sportinis meistriškumas, bet ir charizmatiškumas. Tačiau kasdienybėje ji nemėgsta dėmesio, nesijaučia gerai, kai svetimi žmonės lenda į asmeninį gyvenimą. Todėl kartais vien dėl to smagu išvykti į kitas šalis, kur gali ištirpti minioje.

Patinka būti pavyzdžiu

Garsioji sportininkė rimtai vertina savo, kaip įkvepiančio pavyzdžio, vaidmenį, jaučiasi už tai atsakinga. Ji nemažai laiko ir dėmesio skiria susitikimams su moksleiviais, studentais, ypač merginomis.

"Noriu joms pasakyti tai, ką man kažkada kartojo tėvai: jūs galite pasiekti visko, ko trokštate, apie ką svajojate, tik reikia labai norėti", – tikina Cecilia. JAV, siekdama populiarinti moterų boksą, ji suorganizavo vasaros stovyklą mergaitėms, kurios nori sekti jos pavyzdžiu.

Pastaraisias metais boksininkė įsitraukė ir į labdaringą veiklą. 2018 m. pabaigoje Ugandoje, mažame miestelyje netoli sostinės, duris atvėrė Pirmosios ledi pradinė mokykla, kurioje galės mokytis net 260 vaikų. Šį trejus metus trukusį projektą ji įgyvendino drauge su nevyriausybine paramos organizacija "Paimkime vaikus iš gatvės". Įsitraukė į jį sujaudinta, kad ne visiems šios skurdžios šalies mažiesiems gyventojams prieinamas mokslas, nes trūksta mokyklų.

2016 m. C.Braekhus tapo garsios danų juvelyrikos bendrovės reklaminės kampanijos veidu. Jai buvo ieškoma įkvepiančių moterų, kurios nepabijojo būti savimi ir galėjo tapti padrąsinančiu pavyzdžiu kitoms. Jos atstovai iš daugelio kandidačių atsirinko įžymiąją boksininkę. Ta proga jos, vilkinčios seksualiomis suknelėmis ir pasipuošusios modernaus dizaino papuošalais, nuotraukos pasirodė ant daugelio populiarių mados ir grožio žurnalų viršelių.

Cecilia dažnai kartoja, kad jei ne ją įsivaikinę norvegai, išsilavinę žmonės, nebūtų tek pasiekusi. Ypač jei būtų likusi gyventi Kolumbijoje, vaikų namuose. "Jaučiuosi, tarsi būčiau išlošusi loterijoje. Įtėviai mane vis dar laiko maža mergaite, rūpinasi, kad pavalgyčiau, pailsėčiau. Aš primenu, kad esu suaugusi, pasaulio čempionė, bet jie mane mato tokią, kaip tada, kai paslapčia lipdavau pro langą. Esu laiminga, kad juos turiu", – šypsosi bokso žvaigždė.

C.Braekhus mintys

Mergaitei, merginai, moteriai ši sporto šaka suteikia labai daug pasitikėjimo savimi. Užgrūdina fiziškai ir psichologiškai, išmoko disciplinos.

Boksininkės moterys vis dar uždirba mažiau nei vyrai ir joms sunkiau surasti rėmėjų. Aš kovoju už tai, kad ši diskriminacija pagaliau baigtųsi.

Kai gyvenimas taps nepakeliamas, užsidėk bokso pirštines.

Esu stipresnė už daugumą moterų ir vyrų, tačiau neketinu dėl to atsiprašinėti.

Stiprybės nė vienam žmogui niekada nebus per daug.

Mama verkė

– Ar tėvai dabar jau nebe taip jautriai reaguoja į jūsų pomėgį?

– Atslūgo po kelių mėnesių, kai pamatė, kad negrįžtu namo nusėta mėlynių. Vadinasi, viskas gerai, "varyk". Nors pirmųjų varžybų metu mama nepaliovė verkusi. Tėtis šiuo klausimu kiek santūresnis. Bet kokiu atveju tėvai manimi didžiuojasi ir palaiko.

– O treneriai merginoms daro nuolaidų pasiruošimo varžyboms metu?

– Tas krūvis labai panašus. Jei, pavyzdžiui, vaikinams reikia padaryti 20 atsispaudimų, tai mums – 10. Ne tokios jau ir didelės tos nuolaidos.

– Kada pradėjote sportuoti? Kuo patraukė toks kovingas sportas?

– Ieškojau tinkamos sau sporto šakos, o boksu žavėjausi nuo mažens. Tai sužinoję tėvai iškart kategoriškai užprotestavo. "Ne, jokiu būdu. Esi mergina, gausi į nosį, paskui būsi negraži", – bandė atkalbėti.

– Tėvų žodžiuose yra tiesos. Merginų lūžusi nosis ir randai nepuošia.

– Na, taip, bet tas noras buvo stipresnis. Kai suėjo septyniolika, nutariau įgyvendinti savo svajonę. Kad nebūtų taip baisu, pasiūliau draugei prisijungti ir kartu nukulniavone į uostamiesčio bokso klubą "Čempionas" pas klubo įkūrėją ir mano trenerį Eugenijų Vaitkų. Aš likau ir klubui priklausau jau penktus metus. Kitos moterys viena po kitos atkrito. Įdomiausia tai, kad vienu metu salėje buvo daugiau moterų nei vyrų, tačiau šiuo metu esu vienintelė mergina tarp vaikinų. Matyt tam tikru laiku lankyti boksą buvo savotiška mada. Apskritai Lietuvoje boksas nėra labai aukštinamas, jam, palyginti su kitomis sporto šakomis, skiriamas mažas finansavimas. Todėl ir tų entuziastų nėra tiek daug. Moterys dažnai nustoja lankyti treniruotes, kai sukuria šeimas.

– O kas motyvavo pasilikti?

– Iš dalies norėjosi paneigti vyraujančius stereotipus. Man šis sportas prie širdies ne dėl savo kovingumo. Dauguma mano, kad boksas – tik galvų daužymas. Pirmiausia tai yra nepaprastai sunkus psichologinis darbas, visuomet turi įtemptai galvoti, būti pasiruošęs, ištvermingas. Be to, bokso treniruotėje sujungiamos labai įvairios sporto šakos. Kardiotreniruotės yra labai intensyvios, juda visi kūno raumenys. Užtat siekiantiems atsikratyti svorio tai labai naudinga. Man pačiai teko "perlipti per save", kad sugebėčiau išeiti į ringą varžybų metu stebint daugybei žmonių.

Treniruojasi kasdien

– Kaip vyksta pasiruošimas varžyboms?

– Vyksta "sparingai" – laisvosios treniruotės pobūdžio kovos, per kurias nuolat tobulėji. Treniruojamės kasdien, o prieš varžybas salėje būname ir du kartus per dieną – ryte ir vakare. Į salę einame beveik kaip į darbą: ryte treniruojiesi, paskui grįžti namo, pavalgai, šiek tiek pamiegi ir vėl atgal. Sunkiausia treniruotis prie jūros. Įsivaizduokite, treneris visus susodina į automobilį, išveža į Girulius, o po to paleidžia. "Į salę parbėgsite", – sako nurūkdamas. Na, ir bėgi. Grįžti juk reikia.

– Ne kiekvienas galėtų skirti tiek daug laiko užsiėmimams.

– Tiesa, laiko dabar tikrai mažiau, nes tuo pat metu studijuoju Kūno kultūros ir sporto pedagogiką, taip pat įsidarbinau sporto papildų parduotuvėje, nes pradėjau gyventi atskirai nuo tėvų. Bet turėdama laisvo laiko atidirbu su kaupu. Tai tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Juolab kad ir mano vaikinas Deividas užsiima boksu – šalia savęs turiu didelį ramstį. Ir pati jam padedu ruoštis varžyboms

– Vadinasi, savo ateitį neabejotinai siejate su sportu?

– O taip. Jau dabar treniruoju žmones, padedu jiems atrasti šią sporto šaką. Bandžiau vesti ir sveikatingumo mankštas, tačiau man, ko gero, tokie užsiėmimai per daug ramūs. Norisi kažko aktyvesnio. Kartais tenka išgirsti skeptikų kalbas, neva niekas į merginą trenerę rimtai nežiūrės, bet aš noriu pakeisti tokį stereotipinį mąstymą. Įrodyti, kad bokse dominuoja ne tik vyrai.

– O su savo mylimuoju Deividu susipažinote kovų metu?

– Pastebėjome vienas kitą per varžybas prieš kelerius metus. Iš pradžių tai buvo tik žvilgsniai, vėliau pradėjome bendrauti internetu, užsimezgė ryšys. Ir štai jau treji metai esame kartu, treniruojamės, kartu mokomės ir vienas kitą motyvuojame. Dviese sportuoti daug smagiau, o svarbiausia, kad jis mane palaiko ir skatina siekti savo tikslų, nenuleisti rankų. Deividas šiuo sportu užsiima gerokai ilgiau nei aš, apie vienuolika metų, dalyvavo Europos ir pasaulio jaunimo čempionatuose, dabar tapo Lietuvos suaugusiųjų čempionu, nors yra tik metais už mane vyresnis.

Nemaloni varžybų patirtis

– Prisimenate savo pirmąsias varžybas ir debiutinį pasirodymą ringe? Buvo baisu?

– Ir dar kaip. Man buvo ką tik suėję aštuoniolika, bokso treniruotes lankiau ketvirtą ar penktą mėnesį. Tos varžybos Vilniuje man pačiai buvo labai netikėtos, be galo jaudinausi. Priešininkai buvo kur kas daugiau patyrę ir daug metų tuo užsiimantys sportininkai. Blogiausia, jog teko boksuotis su komandos drauge, su kuria anksčiau dažnai treniruodavausi. Labai sutrikau, užplūdo nemalonūs jausmai. Galima sakyti, patyriau psichologinę traumą. Nors varžybos nebuvo sėkmingos, nepalūžau, toliau lankiau treniruotes.

– Kitą kartą jau buvo drąsiau?

– Taip, ypač kai vykdavo čia pat, uostamiestyje. Esu gavusi milžinišką taurę, kaip geriausia Klaipėdos boksininkė. Jausmas – neapsakomas, tai buvo įvertinimas už sunkų darbą ir prakaitą, išlietą salėje. Apėmė pakylėtas jausmas ir noras dar labiau stengtis. Teko susirungti ir Vokietijoje, kur vyko tarptautinis moterų turnyras. Dalyvavome trys lietuvaitės. Tokios išvykos praplečia akiratį. Ten visai kitas lygis ir apskritai nėra skirstoma – esi vyras ar moteris – vis tiek rungiesi, kaip lygus su lygiu. Šiai sporto šakai Vokietijoje atstovaujančios moterys labai vyriškos. Kartais net yra sunku nuspėti jų lytį.

– Ir pačiai tenka kautis su vyrais. Kaip jie dėl to jaučiasi?

– Visada tenka. Kadangi moterų šiame sporte labai mažai, tai yra neišvengiama. Kai kurie tam priešinasi, esą su mergina varžytis jiems nemalonu, kiti pamina principus ir boksuojasi nekreipdami dėmesio į mano lytį. Nėra kada šiauštis, nes reikia treniruotis, ruoštis varžyboms.

– Koks pastarasis saldžiausias laimėjimas?

– Balandį pavyko pelnyti Lietuvos vicečempionės titulą, todėl dabar jau rečiau dalyvauju varžybose, jos liko antrame plane. Šiuo metu man įdomiau stebėti vaizdą iš šono, gilintis į žmonių psichologiją, džiaugtis kitų pergalėmis. Padedu ruoštis merginoms, kai kurios ateina po ilgos pertraukos, todėl reikia jas teigiamai paskatinti. Kadangi pati dar turiu spėti į paskaitas, negaliu savęs visos atiduoti boksui. Taip pat savaitgaliais vedu sporto užsiėmimus Palangoje. Prisidėti pakvietė Vilija Gečaitė – kiekvieną šeštadienį kviečiame žmones sportuoti, jiems treniruotės vyksta nemokamai.

– Ar mėgėjiškos varžybos skiriasi nuo profesionalių?

– Labai skiriasi. Visų pirma tuo, kad reikia boksuotis daugiau raundų. Mėgėjų lygmenyje merginoms skiriami keturi raundai po dvi minutes, o profesionalų – dvylika raundų. Ir šiaip profesionalios varžybos – tartum gražus šou, kuris organizuojamas daugiau dėl žiūrovų ir paties reginio.

Atsipirko mėlyne

– Ar boksuojantis teko patirti traumų?

– Ne, tik draugas buvo nikstelėjęs koją, o šiaip tai labai retas atvejis, nebent žmogus turi labai silpną nosį. Kadangi mėgstame krepšinį, tai žaidžiant buvo plyšę piršto raiščiai. Tiesa, kartą turėjau mėlynę, kai "sparingavau" be šalmo, vaikinas pasilenkė ir netyčia kakta man pataikė į antakį. Laimė, greitai praėjo.

– Koks jūsų maisto racionas? Ar ko nors teko atsisakyti visam laikui?

– Turbūt visiškai nevalgau tik bulvių ir kiaulienos. Renkuosi liesą mėsą – vištieną, kalakutieną, labai mėgstu žuvis. Stengiuosi privengti riebaus maisto. Dabar ypač vyrauja kūno kultas. Mano nuomone, visa tai jau tampa nesveika. Jaunos merginos, nė negalvodamos apie pasekmes, stengiasi į kažką lygiuotis, pradeda maitintis tik salotų lapais, kol galiausiai suserga. Tai – šių laikų liga.

– Besiboksuojančios merginos atrodo gana vyriškai. Esate visiška priešingybė.

– Manau, kad ir kokia veikla užsiimtų, moteris turi išlikti moterimi. Būti pasitempusi ir graži.

– Mėgstate gaminti?

– O taip, nepaprastai mėgstu suktis virtuvėje ir skiriu tam nemažai laiko. Mano mama yra virėja, tai išmokė įvairiausių skanumynų. Dažniausiai gaminu vištienos patiekalus, eksperimentuoju su pusryčiais, vis ieškau naujovių.

Vizitinė kortelė

Gimė 1995 m. birželio 10 d. Klaipėdoje.

Baigė Klaipėdos "Aukuro" gimnaziją.

Šiuo metu Klaipėdos universitete studijuoja Kūno kultūros ir sporto pedagogiką.

Šiemet tapo Lietuvos bokso vicečempione.

Trejus metus iš eilės buvo pripažinta geriausia Klaipėdos boksininke.

Tarptautinių bokso turnyrų nugalėtoja.