– Tavo spektakliai kitokie – nutolę nuo vadinamojo klasikinio teatro, kuriame dominuoja aiškus konfliktas ir herojiški pagrindiniai veikėjai. Jie labiau primena psichoterapijos seansą. Dėl to yra įdomūs ir įtraukiantys, nes niekada nežinai, ko gali tikėtis. Ar teisinga būtų teigti, kad labiausiai spektakliuose mėgsti tyrinėti šių dienų jauno žmogaus tapatybę formuojančias aplinkybes, įstrigimo, apatiškumo, vienišumo būsenas?
– Taip, tarp kai kurių spektaklių, ypač „Orfeo. Miesto šviesos“ ir „bowel“, galima tokios temos sąšauka. Tačiau buvo ir kitų premjerų – Augusto Strindbergo „Pelikanas“, „fabrica“. Šie darbai – dar kitokie. Po savaitės pradėsime repetuoti naują spektaklį, kurio premjera vyks spalį. Jame telksimės į gentrifikacijos – miesto transformacijos procesus. Aš pats negaliu kategoriškai visų spektaklių apibendrinti viena tema. Kiekvienas spektaklis yra skirtingas. Tačiau sutinku, kad esminė ašis – lyg kabantis tamsesnių temų šešėlis – nesąmoningai keliauja ir keliaus per spektaklius. Žinoma, rūpi visi, tačiau, kol dar pats esu santykinai jaunas, egzistuoja sąšauka su pagrindiniais jaunais veikėjais. Turbūt dėl to ir galima įžvelgti šias sąsajas.
Paskutinis spektaklis „bowel“ buvo kurtas ilgai. Man po karantino pavyko surasti daug atsakymų į klausimus, kurie buvo nagrinėjami spektaklyje. Kodėl mes taip elgiamės? Ko ir kodėl bijome? Pasikeitė daug perspektyvų. Tačiau kiekvienas žiūrovas spektaklį gali suprasti dar kitaip. Vieniems „bowel“ pasirodė kaip postmodernios visuomenės kritika. Tai irgi turėta omeny, bet nemaniau, kad taip stipriai bus galima perskaityti. Labai įdomu, kad tą patį vyksmą skirtingi žmonės traktuoja labai skirtingai. Ir tai, mano akimis, yra didelis laimėjimas.
Siekis yra ne tik kalbėti tamsesnėmis temomis – esamame chaose neįmanoma nekalbėti apie tai šalia kitų temų. Visiškai atsiriboti reikštų ignoruoti realybę. Nors ir realybės samprata yra labai plati. Žmonės gyvena ir mąsto labai skirtingai. Įdomu pabandyti išgirsti ir bent dalelyte pajusti, kaip tą patį pasaulį, tą patį laiką ir vietą visiškai kitaip mato bendraamžiai ir bendraminčiai.
D. Putino nuotr.
– Užsiminei, kad po karantino tau pavyko surasti atsakymus į klausimus, susijusius su mūsų elgesio priežastingumu. Būtų labai įdomu, jeigu galėtum jais pasidalyti.
– Man pandemija iškėlė labai daug klausimų, susijusių su baimėmis. Taip pat su pasitikėjimu savimi, artimaisiais, bendruomene, valstybe. Turėjau daug laiko permąstyti, kur aš einu, kur mes einame kaip bendruomenė. Egzistuoja du būdai: galima pasislėpti po lova ir versti naują puslapį (tai suvokiu kaip tam tikrą saviapgaulės mechanizmą), arba pradėti dealinti su baimėmis – imtis atitinkamų veiksmų. Baimėmis labai plačiąja prasme. Turėjome nemažai laiko susidurti su savo baimėmis, poreikiais ir ši konfrontacija davė nemažai atsakymų. Nenorėčiau labai tiksliai atsakyti, nes tai labai kompleksiškas laikotarpis. Tačiau galiu labai atvirai pasakyti, kad aš pats mėgavausi karantinu. Norėčiau, kad spalį jis ateitų vėl. Nes turėčiau erdvės sau. Erdvės vėl permąstyti, kas vyksta su manim ir mano pasauliu. Daug žmonių nekenčia šio laikotarpio, nes jis sutelkia į mąstymą. Arba tu mąstai, arba ignoruoji ir žiūri „Netflix“. Nesakau, kad ir aš jo nežiūrėjau, tačiau tai nebuvo bėgimas, o sąmoningas mėginimas pailsėti. Bet kai jį žiūri nuolat tris mėnesius, tai tikiu, kad tai gali atsibosti ir kad visi gali tapti pikti ir pervargę.
– Kalbant apie tavo kūrybą svarbi dar viena sąvoka – kasdienybė. Mėgsti veikėjus įkurdinti labiau rutininėje aplinkoje nei žygdarbiams įkvepiančioje, įtampos ir veiksmo kupinoje erdvėje. Kodėl?
– Tai tiesiogiai susiję su veiksniais, kurių mes nekontroliuojame, su laiku, kuriame gyvename. Pavyzdžiui, spektaklis „bowel“ – nors tai ir sukurtas pasaulis, įgavo uždarumo, jame vaizduojama scena, iš kurios veikėjai negali išeiti. Niekaip negali pabėgti nuo pandeminio konteksto. Tai neįmanoma. Šis spektaklis yra monumentas pandemijai. Ir tada, kai baigėsi karantinas, mes visi išėjome į lauką – aš pats gyvenime nesu tiek daug buvęs lauke. Todėl kitą spektaklį kursime ne teatre, o lauke. Koks bus dar kitas spektaklis, nežinau. Bet jis taip pat atlieps mano dabartinį laiką, kuris bus dar kitoks.
D. Putino nuotr.
Nėra kažkokios sąmoningos eigos. Man atrodo, kad tai, ką aš išgyvenu, bandau perteikti savotiška forma sceniniame veiksme. Mes esame paveikti kasdienybės. Klausimas, kiek sąmoningai galime iš to pasiimti. Kiek gali būti sąmoningas laike ir erdvėje, ir yra esminis dalykas. Man bus labai įdomu pamatyti naujas premjeras ateinantį sezoną, nes jų priplanuota daug visuose teatruose. Manau, kad pusė spektaklių bus visiškai neverti dėmesio todėl, kad jie absoliučiai nereflektuos nieko, tai bus tiesiog kažkoks vakuumas, kuris neturi nieko bendro su šia realybe. Nekalbu apie žanrinius spektaklius. O kita pusė, kurių labai laukiu, gali būti galingi ir netikėti, jeigu tik kūrybinės komandos sąmoningai gebės reflektuoti šį išskirtinį laiką. Palinkėčiau visiems būti labiau sąmoningiems. Labiau veikti kaip filtrams.
– Ieškai savito kūrybinio braižo, nepataikauji dominuojantiems teatro kanonams ar naujoms madoms. Spektakliai leidžia labiau pasivaikščioti po savo paties vidų nei patirti personažų išgyvenamą tragediją. Todėl žiūrovams, ypač įpratusiems prie klasikinio teatro spektaklių, gali kilti noras tai vertinti priešiškai ar net sakyti, kad iš esmės galbūt nieko nevyksta scenoje. Ypač galbūt tai pasakytina po pastarosios tavo premjeros „bowel“, kurioje vaizduojami uždaroje erdvėje veikiantys personažai, judantys it kompiuteriniame žaidime. Kaip pats tai vertini?
– Lietuvoje tiek kino, tiek teatro žiūrovas apskritai yra nusiteikęs taip: aš nujaučiu, numanau, reziumuoju tiek daug dalykų, nors iš tikrųjų nieko nežinau ir nieko negirdėjau. Svarbu yra to nedaryti. Tiesiog eiti ir žiūrėti. Taip būna su naujomis knygomis ar muzikos albumais, o su kinu ir teatru kol kas dar taip nėra. Aš laukiu knygos, nes nežinau, ką ten rasiu, laukiu tos nežinios. O kai einame į teatrą, turime aiškų kanoną, kaip galėtų būti arba kad šis kanonas bus sulaužytas. Panašiai nutiko su „bowel“, nors neturėjome siekio kažką laužyti. Jis nėra opozicija konvencionaliam teatrui. Sukūrėme savotišką darbą, kuris yra pats sau savaime ir neįtelpa į minėtas kategorijas.
D. Putino nuotr.
Norėtųsi, kad taip, kaip einame klausytis naujos muzikos, eitume žiūrėti ir vizualiojo meno – be išankstinio nusiteikimo.
Norėtųsi, kad taip, kaip einame klausytis naujos muzikos, eitume žiūrėti ir vizualiojo meno – be išankstinio nusiteikimo. Priimti naują kuriamą realybę. Mes vis pasikalbame apie tai su jaunesniu broliu, kuris gyvena visai kitokį gyvenimą nei aš. Labai įdomu, kad šį pavasarį, kai atsidarė teatrai, jis pirmą sykį pasakė: „Teatras yra jėga.“ Klausiu, kodėl? „Nes tu pamatai, kaip kažkas kuria unikalų pasaulį scenoje ir tu stebi tą paveikslą.“ Jis atrado magiją, kurią galima konstruoti black boxe. Sako: „Duok dar.“ Jis eina į teatrą su alkiu pažinti tai, ko nėra matęs. Labai norėčiau, kad daugiau būtų šio alkio, atradimo džiaugsmo. Taip pat esu ir su kitais artimais žmonėmis diskutavęs apie tai, ko tikimasi teatre ir kodėl teatras turi būti būtent toks, kokį jie įsivaizduoja. Kodėl negali būti kitaip? Viskas kinta, taip pat ir teatras. Šiais metais Lietuvoje įvyko viskas, kas įmanoma. Ir visame tame – esant pandeminei situacijai, keliant žmogaus teisių klausimus visais jau įmanomais aspektais – pasigendu atvirumo. Nors šiuo metu šalyje – krizė (politinė ir ekonominė) ir ji bus didelė rudenį, manau, tai išeis ir į naudą. Kad tai mus supurtys iš esmės. Nenoriu kraujo ir bado, bet manau, kad sulauksime pokyčių teigiama prasme. Dabartis yra geras laikas būti atviram ir pažinti pasaulį iš naujo.
– Tavo spektakliuose nėra dominuojančių pagrindinių veikėjų, kuriuos būtų galima suskirstyti į laimėtojus ir pralaimėtojus. Gal galėtum plačiau tai pakomentuoti?
– Turiu mėgstamą filosofą – Jamesą P.Carse. Jis 8-ajame dešimtmetyje parašė nuostabią knygą „Finite and infinite games“ (liet. Baigtiniai ir begaliniai žaidimai). Jis sako, kad į šį pasaulį galima pažiūrėti per dvi skirtingas perspektyvas: kaip į baigtinį žaidimą – žaidimą, kurio tikslas yra laimėti, ir kaip į begalinį žaidimą – žaidimą, kurio tikslas yra tęsti žaidimo procesą. Teatras telpa į pirmą segmentą, kaip ir daugelis mūsų gyvenimo perspektyvų. Kas yra žaidimas? Yra žaidimo taisyklės, tikslas, rezultatas, laimėtojai ir pralaimėtojai. Tai užkoduota dramos teatre. Pagrindinis veikėjas, kuris susiduria su problema, bando ją išspręsti, laimi arba ne, yra titulai ir pabaiga. J.P.Carse kelia klausimą, o kas būtų, jeigu mes pakeistume šį mąstymą, atsisakytume konkurencijos, žaistume ne tam, kad laimėtume, o tam, kad žaistume.
Šią mintį perskaičiau prieš trejus metus, ji buvo didesnė už mane. Iki šiandien ji manęs nepaleidžia. Šią mintį pritaikau teatre kurdamas kitokią perspektyvą, kurioje pagrindiniai veikėjai nebūtini. O kam reikia pagrindinio veikėjo? Kam reikia pagrindinio draminio konflikto? Man atrodo, žmogus pats savaime yra konfliktas. „bowel“ ir buvo pastatytas šia prasme. Čia nėra pradžios ir pabaigos. Matome realybės vaizdą. Ir kas įvyko toje realybėje prieš tai, mes tik numanome. Kaip ir tai, kaip viskas klostysis toliau. Nė vienas nei pralaimėjo, nei laimėjo. Europietiškas kinas turi nemažai šios perspektyvos, kurią matyti kine jau įpratome. Ji mūsų nebeerzina. O teatre, kadangi ji labai menkai tyrinėjama, tai tampa kliūtimi. Nesvarbu, koks žiūrovo amžius. Čia jau yra ideologijų susidūrimas, kaip mes žvelgiame į gyvenimą.
– O kaip tau kasdienybėje sekasi vadovautis kitokiu požiūriu į gyvenimą?
– Manęs vis klausia – preziumuoja, kadangi daug dirbu, tai greičiausiai neturiu asmeninio gyvenimo. Aš atsakau, kad visa mano veikla ir yra mano asmeninis gyvenimas. Neskirstau gyvenimo į asmeninį ir neasmeninį. Ir šis pokalbis man yra asmeninis gyvenimas. Vien pakeitus tokią perspektyvą visiškai pakinta požiūris į visa kita. Naujajame kūrybiniame sezone statysime argentinietės Manuelos Infante‘s pjesę „Vegetacinė būklė“. Pjesėje keliamas klausimas, kaip pažvelgti į visumą ne iš žmogiškosios perspektyvos. Siužetas labai paprastas: motociklininkas įsirėžia į medį, medis griūva, motociklininkas miršta. Ir visi kalba per motociklininko perspektyvą. O kaip visa ši situacija atrodo per medžio perspektyvą? Kalbant apie auditoriją, noriu jai suteikti galimybę pakeisti požiūrį į tokį, kuris mums nepatogus. Klausimas, o kodėl jis mums nepatogus? Čia galime kalbėti valandų valandas...
D. Putino nuotr.
Repetuoti šiuos dalykus yra beprotiškai sudėtinga. Stengiuosi iš personažų pašalinti mąstymą apie naudą sau. Pavyzdžiui, kaip jo veiksmai gali tapti naudingi bendruomenei. Ir tai visiškai keičia tai, kaip personažai kalba ir veikia. Tačiau tai tik viena iš galimybių kitaip pažvelgti į šį pasaulį. O kiek jų yra dar?
Prieš keletą dienų repetuojant man atėjo suvokimas, kad viešajame diskurse vis kalbame apie modernią visuomenę. Bet iš tiesų vos tik prieš 100 metų mano prosenelė degė žvakę ir gyveno name, kuriame buvo asla. Tad apie kokį modernumą kalbame? Tai yra tik kažkokio galbūt didelio dalyko pradžia (jei nesusinaikinsime ir leisime tam įvykti). Mes save taip išaukštiname. Gintaras Sodeika mestelėjo mintį-juokelį, kurią, ko gero, reflektuosime ir spektaklyje: „Toks jausmas, kad 80 proc. populiacijos tiesiog imitavo evoliuciją.“ Šis jausmas neapleidžia.
– Kokiais esminiais principais vadovaujiesi dirbdamas su kūrybine komanda?
– Matau besikeičiančią etiką teatruose, ir tuo labai džiaugiuosi. Esu sulaukęs keleto komplimentų, kad niekada nesu pakėlęs balso. Man dėl to buvo labai keista. Tada pagalvojau: o tai kur mes gyvename? Jeigu man išsako komplimentą, kad aš nepakėliau balso, tai kas vyksta kitur? Tiek, kiek turėjau darbų, praktikos užsienyje, susidūriau su pagarba kitam, bandymu susišnekėti, ieškoti sprendimų. Kiekvieną kartą bandau suburti komandą ir mes kartu kopiame į kalną, nes repeticija iš esmės yra režisieriaus sugalvotos kliūties įveikimas. Man tai elementaru. Tačiau tai neelementaru kitiems. Dėl to labai liūdna. Stengiuosi pasitikėti visa kūrybine komanda ir labai noriu, kad jie pasitikėtų manimi.
– Ką galėtum palinkėti jaunam žmogui, kurio neapleidžia nereikalingumo ir beprasmiškumo būsenos, nors yra išbandęs ne vieną savirealizacijos galimybę?
– Norėtųsi palinkėti būti atviram pasauliui. Tikiu, kad tikrai egzistuoja daugiau nei noras tik vartoti ir žiūrėti „Netflix“. Netikiu, kad nėra noro veikti kažką daugiau. Tai gali būti puodo žiedimas, bandelių kepimas, ėjimas po 12 valandos naktį su šunimi. Aš pats sau tai nuolat primenu. Tik šiemet pirmą kartą važiavau kartu. Buvo taip gera. Nevairuoju automobilio, neturiu vairuotojo pažymėjimo, bet po šios pramogos noriu išsilaikyti. Pasaulyje patirčių yra tiek daug. Ir tai galioja visiems, ne tik jauniems. Pavyzdžiui, neseniai buvau Skandinavijoje ir teko stebėtis, kaip visi kažką veikia, pilna amatininkų, keistų parduotuvių. Visi laimingi. Labai norėčiau, kad gyventume laisviau.
